Vėstant rudens orams vis daugiau gyventojų svarsto, kada pradėti šildyti būstą, kad namuose būtų komfortiška, o sąskaitos pernelyg neišaugtų. Specialistai primena, kad per ilgai delsiant patalpos gali per daug atvėsti, o tai didina drėgmės ir pelėsio riziką.
Ekspertai akcentuoja, kad sprendimą verta grįsti ne kalendoriumi, o realia temperatūra namuose. Jei patalpų temperatūra reguliariai nukrenta iki 17–18 laipsnių, daugeliui žmonių tai tampa riba, kai šildymą jau verta įjungti.
Kritinė riba – 16 laipsnių
Dažnai kaip įspėjamoji riba įvardijama 16 laipsnių temperatūra. Žemiau šio slenksčio, ypač kai patalpose didesnė oro drėgmė ir prastesnė ventiliacija, ant šaltesnių sienų bei kampų gali pradėti kauptis kondensatas.
Būtent kondensatas sukuria palankias sąlygas atsirasti pelėsiui ir sunkiai pašalinamiems drėgmės pažeidimams. Tokiose situacijose problema tampa ne vien komforto klausimu, bet ir galimu būsto konstrukcijų bei vidaus apdailos gadinimu.
Ką daryti išvykstant kelioms dienoms?
Specialistai pataria trumpesniam laikui išvykus visiškai neišjungti šildymo. Praktinis sprendimas – palaikyti apie 16–17 laipsnių temperatūrą, kad sienos nespėtų smarkiai atšalti.
Tai padeda išvengti drėgmės problemų ir leidžia greičiau sugrįžti į komfortišką režimą, nes būstas po pertraukos nebus „įšalęs“. Be to, staigus patalpų įšildymas po didelio atvėsimo dažnai reikalauja didesnių energijos sąnaudų per trumpą laiką.
Kaip sutaupyti neprarandant komforto?
Efektyviausia taktika – reguliariai stebėti patalpų temperatūrą ir reaguoti anksčiau, nei atšąla sienos ir konstrukcijos. Kai jos spėja atvėsti, komfortišką šilumą atkurti tampa sunkiau, o dalis šilumos pirmiausia „sugeriama“ pastato masės.
Ekspertai taip pat primena, kad svarbi ventiliacija ir drėgmės kontrolė: net ir šildant, per didelė drėgmė didina rasojimo tikimybę. Todėl šildymą verta derinti su įpročiais, kurie padeda palaikyti subalansuotą mikroklimatą namuose.