Tag: Nanodalelės

  • Kvapnios žvakės namuose teršia orą: tyrimai fiksuoja dalelių šuolius, ypač prastai vėdinant

    Kvapnios žvakės gali sukurti jaukumą, tačiau kartu jos didina patalpų oro taršą. Mokslininkai pabrėžia, kad degdamos jos išskiria smulkiąsias daleles ir įvairius cheminius junginius, kurie gali pabloginti oro kokybę namuose.

    Kaip rašoma „ZME Science“, teršalų šaltinis yra ne tik pati liepsna: kvapą skleidžiantys aliejai garuodami į orą išleidžia lakiuosius organinius junginius (LOJ), o degimo procesas gali sukurti ir kitų šalutinių produktų. Dėl to poveikis gali pasireikšti net tada, kai žmogus tiesiog būna prastai vėdinamoje patalpoje.

    Šią riziką sustiprina patalpų chemija. Kai kurie kvapų komponentai, patekę į patalpų orą, gali reaguoti su ozonu ir suformuoti antrinius teršalus, įskaitant ypač smulkias ore sklendžiančias daleles.

    Tai nereiškia, kad viena žvakė automatiškai yra pavojinga visiems, tačiau tyrimai rodo aiškią tendenciją: kuo mažesnė patalpa ir kuo silpnesnė ventiliacija, tuo didesnė tikimybė, kad teršalai kaupsis ir jų koncentracijos šoktels.

    LOJ ir degimo šalutiniai produktai

    Kvapnios žvakės sukurtos taip, kad šildomas vaškas išgarintų eterinius ar sintetinius kvapiuosius aliejus. Kartu su maloniu aromatu į orą patenka LOJ mišinys.

    Be kvapiųjų medžiagų, reikšmę turi ir pats degimas: jo metu susidaro kietosios dalelės, o tam tikromis sąlygomis gali atsirasti ir tokių teršalų kaip formaldehidas ar benzenas. Kiek ir kokių medžiagų išsiskiria, priklauso nuo vaško, dagties, kvapų sudėties, degimo kokybės bei vėdinimo.

    Tyrimuose pabrėžiama ir kita detalė: „natūralus“ nebūtinai reiškia „nekenksmingas“. Net kvapai, išgauti iš natūralių eterinių aliejų, gali prisidėti prie patalpų oro taršos, jei jų junginiai dalyvauja cheminėse reakcijose ore.

    Nanodalelės – ir be liepsnos

    Įdomu tai, kad tarša gali atsirasti ir be atviros liepsnos. Purdue universiteto tyrėjai 2025 metais nagrinėjo kvapiuosius vaško tirpiklius (wax melts), kurie dažnai reklamuojami kaip „švaresnė“ alternatyva žvakėms.

    Bandymai gyvenamojoje testinėje aplinkoje parodė, kad šylant kvapioms medžiagoms gali susidaryti labai daug ore sklendžiančių nanodalelių. Tyrėjai mechanizmą siejo su terpenais – kvapiosiomis medžiagomis, kurios, reaguodamos su patalpų ozonu, gali sudaryti daleles, galinčias susitelkti į nanodaleles.

    Tyrime pažymėta, kad bekvapė vaško alternatyva tokio pat nanodalelių susidarymo nesukėlė, todėl pagrindinis veiksnys buvo būtent kvapiųjų medžiagų chemija, o ne vien vaško šildymas.

    Nanodalelės kelia susirūpinimą dėl savo dydžio: jos yra tokios smulkios, kad gali lengviau prasiskverbti pro natūralius organizmo „filtrus“. Straipsnyje cituojami moksliniai darbai, siejantys tokių dalelių poveikį su uždegiminiais procesais ir oksidaciniu stresu, nors reali rizika priklauso nuo koncentracijos, ekspozicijos trukmės ir individualaus jautrumo.

    112 Londono namų duomenys: taršos šuoliai ypač prastai vėdinant

    Vienas aiškiausių „realaus gyvenimo“ pavyzdžių – 2026 metų tyrimas, kuriame analizuoti 112 Londono namų matavimai, atlikti 2022–2024 metais. Tyrėjai fiksavo, kad žvakės ir kiti kvapų produktai (pavyzdžiui, smilkalai ar aliejiniai difuzoriai) kartais sukeldavo ryškius smulkiųjų dalelių šuolius patalpų ore.

    Tyrime pabrėžta, kad didžiausios koncentracijos buvo būdingos mažesnėms erdvėms ir prastai vėdinamiems būstams. Tai svarbi praktinė detalė – poveikį lemia ne vien pats produktas, bet ir aplinka, kurioje jis naudojamas.

    Kitaip tariant, žvakė, deginama lauke ar gerai vėdinamoje patalpoje, nėra tas pats, kas kelios žvakės mažame, uždarytame miegamajame. Energiškai efektyvūs, sandarūs būstai dažnai sulaiko teršalus ilgiau, todėl patalpų oras gali greičiau tapti „taršos spąstais“.

    Ar reikia atsisakyti kvapnių žvakių?

    Tyrimai iš esmės nesiūlo vieno universalaus atsakymo, nes svarbi riba tarp to, kad produktas išskiria teršalus, ir to, kad jis sukelia išmatuojamą žalą „įprastomis“ sąlygomis. Pavyzdžiui, straipsnyje minimas 2014 metų rizikos vertinimas teigė, kad kvapnios žvakės įprastai naudojant neturėtų kelti žinomų sveikatos rizikų sveikiems žmonėms, tačiau ilgalaikių duomenų trūksta.

    Vis dėlto atsargumo priemonės, ypač jautresniems žmonėms, gali būti racionalios. Jei namuose naudojate kvapnias žvakes ar vaško tirpiklius, didžiausią praktinę reikšmę turi vėdinimas ir saikas.

    Jeigu esate jautrūs kvapams ar sergate astma, komfortiškiau gali būti rinktis bekvapius sprendimus ir vengti intensyvaus aromato produktų. O tiems, kurie žvakes vis tiek mėgsta, verta prisiminti paprastą principą: kuo geriau keičiasi oras patalpoje ir kuo rečiau deginama, tuo mažesnė teršalų kaupimosi tikimybė.

  • Turėjo likti užrakintos amžiams: gyvybė dirvožemyje randa kelią radioaktyvioms atliekoms

    Turėjo likti užrakintos amžiams: gyvybė dirvožemyje randa kelią radioaktyvioms atliekoms

    Mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad net ir, atrodytų, stabiliai „užkonservuotos“ kasybos atliekos gali tapti judresnės dėl dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų. Jie gali prisidėti prie urano ir retųjų žemių elementų išlaisvinimo iš mineralų, o tai didina riziką, kad teršalai pasklis aplinkoje.

    Išvados paremtos stebėjimais Pietų Australijoje, Mount Painter regione, kur dešimtmečius gulėjo urano rūdų gavybos likučiai. Atliekos ilgą laiką buvo veikiamos natūralių dūlėjimo procesų, todėl tyrėjai išsamiai įvertino, kaip kinta jų cheminė sudėtis ir dalelių struktūra.

    Tyrimas parodė, kad viršutiniame atliekų sluoksnyje, maždaug iki 10 centimetrų gylio, aptikta daug nanodalelių, kuriose yra urano, retųjų žemių elementų ir geležies. Mokslininkai kelia prielaidą, kad tokių dalelių susidarymą ir stabilizavimą gali skatinti atliekose gyvenančių mikroorganizmų veikla.

    Kas čia pavojingiausia?

    Ilgą laiką buvo manyta, kad sausesnėse vietovėse pavojingi elementai dažniau lieka „užrakinti“ mineralų gardelėse ir todėl sunkiau migruoja. Šioje teritorijoje svarbūs fosfatiniai mineralai, galintys surišti uraną ir retųjų žemių elementus, tačiau biologiniai procesai gali pakeisti situaciją.

    Mikroorganizmai, veikdami mineralus, gali išskirti junginius, skatinančius anksčiau stabilių struktūrų tirpimą. Tuomet metalai pereina į smulkesnes formas, įskaitant koloidines ir nanodaleles, kurios lengviau pernešamos vandeniu ir gali nukeliauti toliau nei pats sąvartynas ar atliekų krūva.

    Reti lietūs, bet didelė grėsmė

    Tyrėjai nustatė, kad daugiausia uraną turinčių nanodalelių susidaro būtent prie paviršiaus, kur aptikta ir didesnė mikroorganizmų įvairovė. Toks sutapimas leidžia manyti, kad biologinis aktyvumas glaudžiai susijęs su mineralų transformacijomis ir teršalų „supakavimu“ į judresnes daleles.

    Ypatingą nerimą kelia tai, kad pusiau sausuose regionuose krituliai gali būti reti, bet staigūs ir intensyvūs. Per liūtis susidarantys paviršiniai srautai ir staigūs potvyniai gali išnešti smulkias daleles už atliekų teritorijos ribų, o kartu ir uraną ar kitus metalus į aplinkinį dirvožemį bei vandens telkinius.

    „Rezultatai rodo, kad biologiniai procesai gali paversti anksčiau gana stabiliais laikytus teršalus judresnėmis formomis, kurios lengviau pasklinda su vandeniu“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Toks mechanizmas svarbus ne tik senoms kasybos atliekoms vertinti, bet ir planuojant ilgalaikį pavojingų atliekų izoliavimą. Praktikoje tai reiškia, kad rizikos vertinimuose turi būti atsižvelgiama ne vien į geologiją ir klimatą, bet ir į mikrobiologiją, kuri gali pakeisti teršalų elgseną net po daugelio metų.

  • Romėnų taurė keičia spalvą iki šiol: mokslininkai po 1 600 metų atskleidė paslaptį

    Romėnų taurė keičia spalvą iki šiol: mokslininkai po 1 600 metų atskleidė paslaptį

    Beveik prieš 1 600 metų sukurta romėnų stiklo taurė iki šiol stebina optiniu efektu, kuris atrodo tarsi moderni technologija. Žiūrint į atspindėtą šviesą ji atrodo žalsva, o šviesai sklindant per stiklą tampa ryškiai raudona.

    Vienas garsiausių tokio tipo dirbinių yra IV amžiaus Likurgo taurė, saugoma British Museum. Ji laikoma itin retu romėnų meistrystės pavyzdžiu, nes išsiskiria ne tik ažūrine puošyba, bet ir vadinamuoju dichroiniu stiklu, kai spalva priklauso nuo apšvietimo krypties.

    Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kaip senovės amatininkams pavyko išgauti tokį tikslų spalvinį virsmą. Mokslininkai jau anksčiau įtarė, kad raktas slypi stikle išsklaidytose mikrodalelėse, tačiau praktiškai pakartoti efektą buvo sudėtinga.

    Kas iš tiesų keičia spalvą

    Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad spalvą lemia itin smulkios aukso ir sidabro dalelės, susiformavusios stiklo viduje. Tokios nanostruktūros sąveikauja su šviesa ir keičia, kurios bangos sugeriamos, o kurios išsklaidomos, todėl atspindėta šviesa atrodo žalia, o praleista per stiklą tampa raudona.

    Sheffield universiteto Inžinerijos fakulteto specialistė Lisa Hollands, dirbusi su komanda, siekė ne vien patvirtinti teoriją, bet ir sukurti receptūrą, kuri leistų tokį stiklą pagaminti pakartojamai. Paaiškėjo, kad neužtenka vien įmaišyti tauriųjų metalų.

    Lemiamą reikšmę turėjo tikslios proporcijos, lydymo temperatūros, krosnies aplinka ir deguonies kiekis. Eksperimentuojant buvo išbandomi skirtingi žaliavų mišiniai ir technologiniai režimai, kol pavyko pasiekti efektą, artimą istoriniam originalui.

    Nuo muziejaus iki šiuolaikinių technologijų

    Pagal atkurtą receptą sukurta ir šiuolaikinė stiklo kompozicija, kurią pagamino stiklo menininkas Elliot Walker. Kūrinys interpretuoja Likurgo istoriją ir leidžia aiškiai pamatyti spalvos virsmą skirtingomis apšvietimo sąlygomis.

    Mokslininkų teigimu, toks proveržis svarbus ne tik kultūros paveldo supratimui. Geresnis nanodalelių elgsenos stikle pažinimas gali padėti kurti fotoninius ir optinius komponentus, pritaikomus, pavyzdžiui, saulės energetikoje, jutikliuose ar medicininėje diagnostikoje.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad stiklo struktūros valdymas aktualus ir pramonėje, kur stiklas naudojamas kaip atspari matrica pavojingoms medžiagoms stabilizuoti. Kitaip tariant, senovės romėnų meistrų paslapties išaiškinimas gali prisidėti prie sprendimų, kurių reikia ir šiandien.

  • Mokslininkus pribloškė atradimas Australijoje: mikrobai kelia uraną į paviršių ir didina riziką

    Australijos Flinderso kalnų regione esanti Mount Painter kasykla ilgą laiką buvo laikoma vieta, kur urano ir retųjų žemių elementų atliekos aridiniame klimate išlieka stabilios ir menkai juda. Tačiau nauji mėginių tyrimai rodo, kad kasybos atliekų krūvose vyksta procesai, galintys pakeisti šį vertinimą.

    Mokslininkai, ištyrę vadinamąsias kasybos atliekas (tailings) Mount Painter teritorijoje, nustatė, kad potencialiai pavojingi mineralai kaupiasi viršutiniame maždaug 10 centimetrų sluoksnyje didesnėmis, nei tikėtasi, koncentracijomis. Atliekos, kaip manoma, buvo paliktos beveik nepaliestos daugiau nei 80 metų.

    Kas, anot tyrėjų, vyksta atliekose

    Tyrimą paskelbusi komanda teigia, kad pagrindinis „variklis“ gali būti dirvožemio mikrobai. Jie, pasak autorių, gali ardyti iš pažiūros stabilius mineralus ir mobilizuoti elementus, įskaitant uraną, paversdami juos smulkiomis polimetalinėmis nanodalelėmis.

    Tokios dalelės gali elgtis kaip koloidai, lengviau pasklindantys aplinkoje nei netirpūs mineralai. Tai ypač aktualu pusiau sausringose vietovėse, kur didžioji dalis kritulių iškrenta staigių vasaros liūčių metu, o paviršinis nuotėkis gali išnešioti smulkias daleles didesniais atstumais.

    „Tradiciškai manėme, kad sausringose teritorijose šie metalai gamtoje yra saugiai „užrakinti“, tačiau mikroskopiniai organizmai parodo, kad tai ne visada tiesa“, – sakė geochemikas Joël Brugger.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar reikės papildomų darbų, jog būtų galutinai patvirtinta tiesioginė mikrobų įtaka stebimiems pokyčiams. Vis dėlto, jų vertinimu, alternatyvių paaiškinimų šiuo metu yra nedaug.

    Kuo tai svarbu žmonėms ir aplinkai

    Uranas yra radioaktyvus ir toksiškas elementas, o ilgalaikis jo junginių patekimas į aplinką gali kelti riziką tiek ekosistemoms, tiek žmonėms. Pavojus didėja, jei dalelės patenka į dulkes, vandenį ar nuosėdas, nes tuomet didėja tikimybė, kad jos bus įkvepiamos arba pateks į organizmą per užterštą vandenį.

    Mount Painter kasykla buvo uždaryta 1965 metais, o teritorija vėliau įtraukta į Arkaroola Wilderness Sanctuary. Vis dėlto nauji duomenys rodo, kad net ir nutraukus gavybą radioaktyvių atliekų elgsena gali keistis, o poveikis gali išryškėti po dešimtmečių.

    Augant gavybai, auga ir atliekų problema

    Tyrėjai šį atvejį sieja su platesne pasauline tendencija: spartėjant energetikos transformacijai ir transporto elektrifikacijai, didėja kritinių žaliavų poreikis, o kartu auga ir kasybos atliekų apimtys. Be to, prastėjant rūdos kokybei, tam pačiam metalų kiekiui išgauti paprastai tenka perkelti ir apdoroti daugiau uolienos.

    Kitas svarbus aspektas tas, kad retųjų žemių elementų telkiniuose neretai aptinkama ir urano ar torio priemaišų, todėl radioaktyvios medžiagos gali patekti į atliekų srautą net tada, kai uranas nėra pagrindinis gavybos tikslas. Dėl to mokslininkai ragina peržiūrėti, kaip vertinamas kasybos atliekų stabilumas ir kokios priemonės taikomos ilgalaikei taršos prevencijai.

    „Norint išvengti nematomos ir ilgalaikės taršos, būtina suprasti, kaip vietiniai mikrobai sąveikauja su atliekomis“, – sakė aplinkos mikrobiologas Santonu Sanyal.

  • Tatuiruotė, kuri dingsta panorėjus: mokslininkai sukūrė šviesa valdomą rašalą

    Tatuiruotė, kuri dingsta panorėjus: mokslininkai sukūrė šviesa valdomą rašalą

    Tatuiruotė, kurią galima įjungti

    Mokslininkai pristatė fotochrominį tatuiruočių rašalą, kurio vaizdas gali atsirasti arba išnykti priklausomai nuo apšvietimo. Ši technologija paremta dažais, kurie keičia struktūrą veikiami tam tikro bangos ilgio šviesos.

    Sprendime naudojamos trys bazinės spalvos: mėlyna, purpurinė ir geltona. Jose esantys fotochrominiai pigmentai patalpinami į PMMA nanodaleles, kad medžiaga būtų stabilesnė ir tinkamesnė kontaktui su oda.

    Kaip tai veikia praktiškai

    Rašalui suaktyvinti pakanka 365 nanometrų UV šviesos diodo. Tyrėjų teigimu, efektas pasirodo per maždaug 2–3 sekundes, o spalvos gali išlikti valandas ar net dienas patalpoje.

    Ryški saulės šviesa piešinį gali „išjungti“ per kelias sekundes, tačiau pats pigmentas iš odos nedingsta, keičiasi tik jo matoma būsena. Tai reiškia, kad tatuiruotė nėra pašalinama, o tampa nematoma, kol vėl aktyvuojama.

    Skirtingi šviesos bangos ilgiai leidžia valdyti atskiras piešinio dalis, todėl galima keisti spalvinę gamą arba išryškinti tik pasirinktus fragmentus. Technologiją taip pat siūloma derinti su įprastu rašalu, įprastame piešinyje paslepiant papildomus, tik šviesoje atsiskleidžiančius elementus.

    Nuo estetikos iki medicinos

    Tokio tipo rašalas galėtų būti įdomus žmonėms, kurie mėgsta tatuiruotes, bet ne visada nori jas rodyti darbo aplinkoje ar oficialiose situacijose. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad galimos ir praktiškesnės kryptys.

    Vienas realistiškų scenarijų – radioterapija, kai pacientams kartais paliekamos ilgalaikės žymos tiksliam spinduliuotės taikymui. Šviesa valdomi ženklai leistų juos matyti tik procedūrų metu, o kasdienybėje paslėpti.

    Kol kas technologija dar nėra plačiai prieinama, o komercinėje rinkoje minimas tik vienas purpurinis variantas, praėjęs nepriklausomus medicininius tyrimus. Nedidelio buteliuko kaina siekia apie 90 eurų, tačiau komanda siekia išplėsti spalvų pasirinkimą ir mažinti savikainą.

  • Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Rytų Sudano dykumoje aptikti prabangios keramikos fragmentai atskleidė netikėtą technologinę paslaptį: jų auksinį, gintarinį blizgesį kūrė ne auksas, o itin plonas sidabro ir vario nanodalelių sluoksnis. Nauja cheminė ir mikroskopinė analizė rodo, kad šie indai greičiausiai buvo pagaminti toli nuo radimvietės, o tai papildo žinias apie viduramžių prekybos tinklų mastą.

    Artefaktai rasti Deraheib vietovėje, siejamoje su viduramžių miestu al-Allaqi. Ši teritorija šiandien atrodo atšiauri ir sausa, tačiau maždaug prieš 1 000 metų ji buvo svarbiose kryžkelėse, jungusiose Nilo slėnį su Raudonosios jūros pakrante, o regiono aukso ištekliai traukė pirklius ir amatininkus.

    Tyrėjai išanalizavo 20 keramikos fragmentų, datuojamų plačiai IX–XII amžiais. Tai buvo ne kasdieniai indai, o nedideli, gausiai dekoruoti dubenėliai, priskiriami vadinamajai liustrinei, arba blizgiojo dekoro, keramikai: paviršiuje matyti augaliniai ir gyvūniniai motyvai, arabiški įrašai bei dvaro kultūrai būdingos scenos.

    Kaip sukuriamas auksinis blizgesys

    Didžiausią staigmeną pateikė blizgesio kilmė. Liustrinė tapyba buvo viena pažangiausių viduramžių islamo pasaulio keramikos dekoravimo technikų: ant jau išdegto ir glazūruoto paviršiaus meistrai tepdavo sidabro bei vario junginius, o tuomet indą dar kartą degdavo sumažinto deguonies sąlygomis.

    Tokio degimo metu glazūros paviršiuje susiformuodavo itin plona metalinių nanodalelių plėvelė. Būtent ji suteikdavo auksinį, rausvai gintarinį ar švytintį efektą, nors aukso tam nereikėdavo, o rezultatas priklausydavo nuo dalelių dydžio, jų pasiskirstymo ir degimo režimo.

    Nanodalelės išliko po 1 000 metų

    Pirmiausia mokslininkai pasitelkė mikro rentgeno fluorescencijos žemėlapiavimą, leidžiantį neardant nustatyti elementų pasiskirstymą. Dekoratyvinėse, gintarinėse zonose jie užfiksavo padidėjusias sidabro ir vario koncentracijas, o vieną fragmentą vėliau ištyrė gerokai detaliau mikroskopiniais metodais.

    Daugiau nei 200 matavimų parodė, kad sidabro nanodalelių skersmens mediana siekė apie 8 nanometrus, o 90 proc. dalelių buvo maždaug 5–12 nanometrų dydžio. Tyrėjai taip pat nustatė, kad net ir po maždaug tūkstančio metų sidabras išliko metalinės būsenos, o tai rodo įspūdingą tokio sluoksnio stabilumą glazūroje.

    Kur buvo pagaminti dubenėliai

    Ne mažiau svarbus klausimas buvo kilmė. Indų stilius jau anksčiau leido įtarti mezopotamišką tradiciją, nors panašūs gaminiai buvo kuriami ir Egipte, pavyzdžiui, Fustate, dabartinio Kairo apylinkėse.

    Sprendžiamą užuominą pateikė glazūros cheminė sudėtis: lygindami tokių elementų kaip švinas, alavas ir magnis proporcijas, autoriai nustatė, kad Deraheib fragmentai labiau panašūs į Irako pavyzdžius nei į egiptietiškus. Labiausiai tikėtina gamybos vieta įvardijama Basra, tačiau pabrėžiama, kad tai nėra absoliutus patvirtinimas, nes dalis palyginamųjų duomenų gauta kitais analitiniais metodais.

    Šie rezultatai primena, kad pažangios medžiagų technologijos neatsirado vakar: viduramžių meistrai gebėjo valdyti procesus, kurie šiandien apibūdinami nanomastelio terminais. Kartu radiniai sustiprina prielaidą, kad per dykumas ir uostus driekęsi prekybos maršrutai galėjo pernešti ne tik auksą ar prieskonius, bet ir prabangos prekes bei technologines žinias tarp tolimų regionų.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl auksas nerūdija: paslaptis slypi atomų paviršiuje

    Mokslininkai atskleidė, kodėl auksas nerūdija: paslaptis slypi atomų paviršiuje

    Auksas vertinamas ne tik dėl retumo ar spindesio, bet ir dėl itin didelio atsparumo korozijai. Skirtingai nei geležis ar varis, jis praktiškai nerūdija ir neapsineša oksidų sluoksniu net po labai ilgo laiko.

    Ši savybė chemijoje siejama su vadinamuoju cheminiu kilnumu, kai medžiaga mažai reaguoja su aplinkoje esančiu deguonimi. Vis dėlto klausimas, kas tiksliai lemia tokį auksui būdingą inertiškumą, ilgą laiką buvo aiškinamas gana apibendrintai.

    Kas vyksta aukso paviršiuje?

    Tulane universiteto mokslininkai Santu Biswas ir Matthew M. Montemore kompiuterinėmis simuliacijomis išnagrinėjo, kaip deguonies molekulės sąveikauja su skirtingos sandaros aukso paviršiais. Tyrime daugiausia dėmesio skirta tam, ar deguonies molekulė gali „perskilti“ į du aktyvius deguonies atomus.

    Modeliuota dviem atvejais: kai paviršiaus atomai susirikiuoja į labai tankią, stabilią, šešiakampę struktūrą, ir kai susidaro laisvesnis, labiau kvadratinis motyvas. Būtent šis skirtumas, anot autorių, ir paaiškina, kodėl masyvus auksas beveik neoksiduojasi.

    Tankiame šešiakampiame tinkle deguonies molekulei tiesiog neužtenka „vietos“ patogiai suirti, todėl oksidacijos procesas beveik neprasideda. Laisvesnėje, kvadratinėje geometrijoje sąlygos priešingos, todėl deguonis daug lengviau aktyvuojamas.

    Kodėl aukso nanodalelės elgiasi kitaip?

    Mokslininkai pabrėžia, kad nanodalelių elgsena gali stipriai skirtis nuo masyvaus metalo. Mažose aukso dalelėse ne visada susiformuoja tobulai „užrakintas“ tankus paviršius, todėl atsiveria reaktyvesni plotai, kuriuose deguonies aktyvacija tampa reali.

    Tai svarbu katalizėje, kur deguonies aktyvavimas yra vienas pagrindinių žingsnių daugelyje oksidacijos reakcijų. Pavyzdžiui, norint paversti anglies monoksidą anglies dioksidu, reikalingi reaktyvūs deguonies atomai, o metalų paviršiai gali padėti deguoniui „atsiskirti“.

    Tokiuose procesuose auksas teoriškai būtų patrauklus, nes yra chemiškai stabilus ir pats nelinkęs greitai irti. Tuo tarpu aktyvesni katalizatoriai neretai sukelia nepageidaujamų šalutinių reakcijų arba laikui bėgant koroduoja.

    Kas keičiasi pramonei ir technologijoms?

    Tyrimo autoriai teigia, kad rezultatai siūlo praktinę kryptį, kaip kurti aukso pagrindu pagamintus katalizatorius: mažinti paviršiaus „susitvarkymą“ į tankią struktūrą arba stabilizuoti kvadratinius ir stačiakampius motyvus. Taip būtų galima suderinti du, iš pažiūros priešingus, tikslus: atsparumą korozijai ir didesnį katalizinį aktyvumą.

    „Tai suteikia naują supratimą, kodėl auksas toks inertiškas deguonies atžvilgiu, ir rodo, kad kvadratinės ar stačiakampės struktūros gali reikšmingai padidinti oksidacijos reakcijų katalizinį efektyvumą“, – rašė tyrėjai.

    Tyrimo išvados paskelbtos žurnale Physical Review Letters. Mokslininkų teigimu, tokie modeliavimai gali padėti tiksliau projektuoti paviršius, kurie reikalingi švaresnėms, stabilesnėms ir ilgaamžiškesnėms katalizinėms technologijoms.