Tag: Nanoplastikas

  • Tyrimas: mikroplastikas ištisus metus su krituliais nusėda ant Everesto ir Tibeto plynaukštėje

    Naujas tyrimas, publikuotas mokslo žurnale „Communications Earth & Environment“, rodo, kad mikroplastiko ir nanoplastiko dalelės į Himalajus atkeliauja ne tik dėl vietinės žmonių veiklos, bet ir per atmosferos pernašą. Tai reiškia, kad net atokiausios teritorijos nėra apsaugotos nuo plastikinių teršalų, kurie cirkuliuoja ore.

    Mokslininkai, kelis mėnesius stebėję šiaurinį Everesto šlaitą ir aplinkines aukštikalnes, nustatė, kad plastiko dalelės nusėda ištisus metus. Dalį jų į kalnų paviršių atneša krituliai, o dalis nusėda „sausuoju“ būdu, kai ore esančios mikrodalelės tiesiog krenta ant žemės ar ledo.

    Tyrime pateikiami du ryškiai besiskiriantys taškai: aukštikalnių Tyrimų stotyje Čomolungma (Tibete) per parą vidutiniškai nusėda apie 64 mikroplastiko dalelės viename kvadratiniame metre. Palyginimui, Everesto bazinėje stovykloje fiksuota maždaug 23 dalelės viename kvadratiniame metre per parą.

    Šie skirtumai leidžia manyti, kad tarša priklauso ne vien nuo turistų srautų ar alpinizmo intensyvumo. Didesnę reikšmę gali turėti oro masių judėjimas, vietos meteorologinės sąlygos bei tai, kaip teršalai „sugaunami“ debesų ir kritulių.

    Tarp dažniau aptiktų medžiagų minimi poliamidas, polietilentereftalatas ir polietilenas. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad aukštikalnių stotyje nanoplastiko koncentracija buvo didesnė nei bazinėje stovykloje, o tai kelia papildomų klausimų dėl dalelių kilmės ir jų elgsenos atmosferoje.

    Mikroplastiku vadinamos mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės. Nanoplastikas yra dar smulkesnis, todėl gali būti lengviau pernešamas vėjo srautais ir potencialiai sąveikauti su gyvais organizmais bei ekosistemomis, nors poveikio mastas ir mechanizmai vis dar aktyviai tiriami.

    Tyrėjų vertinimu, Tibeto plynaukštėje, aukščiau nei 4 000 metrų, per metus gali kauptis daugiau nei 56 tonos plastiko dalelių. Tokie skaičiai rodo, kad kalnų regionai, dažnai laikomi „švarumo etalonu“, realybėje tampa ilgalaikiais ore pernešamų teršalų „gaudyklėmis“.

    Dar viena svarbi tyrimo išvada – musonų laikotarpiu nusėdančio mikroplastiko kiekiai didėja. Tai siejama su vadinamuoju drėgnuoju nusėdimu, kai ore esančias daleles „išplauna“ lietus, sniegas ar rūkas, o kartu su krituliais jos patenka ant ledo, uolienų ir dirvožemio.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosfera tampa efektyviu kanalu, kuriuo plastikiniai teršalai pasiekia vadinamąjį Trečiąjį polių – Tibeto plynaukštės regioną, kuriame sutelkta itin daug ledynų. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali kelti rizikų jautrioms aukštikalnių ekosistemoms ir vandens ištekliams, nuo kurių priklauso didelė Azijos dalis.

    Šis tyrimas papildo vis augantį įrodymų lauką, kad plastiko tarša nėra tik pakrančių ar miestų problema. Net jei vietoje imamasi griežtesnių atliekų valdymo priemonių, dalis mikroplastiko į aplinką patenka per tekstilės pluoštus, padangų dilimą, pramonės šaltinius ir yra paskleidžiama oro cirkuliacijos pasauliniu mastu.

  • Mikroplastikas siejamas su infarktu, o skaidulos gali padėti? Nauji tyrimai kelia klausimų

    Mikroplastikas siejamas su infarktu, o skaidulos gali padėti? Nauji tyrimai kelia klausimų

    Mikroplastikas ir dar smulkesnis nanoplastikas tapo kasdienės aplinkos dalimi: jų randama vandenyje, dirvožemyje ir ore, o dalelės patenka ir į žmogaus organizmą. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau vertina ne tik taršą, bet ir galimą poveikį sveikatai, ypač širdžiai ir kraujagyslėms.

    2026 metais žurnale „European Heart Journal“ paskelbti Italijoje atlikto tyrimo rezultatai, kuriame analizuoti 61 paciento kraujo mėginiai, paimti atliekant koronarografiją. Dalyviai buvo suskirstyti į patyrusius ūminį miokardo infarktą, sergančius lėtine išemine širdies liga ir turinčius normalias vainikines arterijas.

    Tyrėjai pranešė, kad mikroplastiko arba nanoplastiko dalelių aptikta 84,2 proc. pacientų po infarkto, tai yra 16 iš 19 tirtųjų. Lėtinės išeminės širdies ligos grupėje dalelės rastos 40 proc. tiriamųjų, o kontrolinėje grupėje – 31,8 proc.

    Infarktą patyrusių žmonių kraujyje fiksuotas ir didesnis aptiktų polimerų kiekis bei įvairovė, dažniausiai minėtas polietilenas, plačiai naudojamas pakuotėms. Taip pat šioje grupėje dažniau nustatyti padidėję uždegimo žymenys, o tai skatina diskusijas apie galimą mikroplastiko ryšį su uždegiminiais procesais kraujagyslėse.

    Vis dėlto šie duomenys dar nereiškia, kad mikroplastikas sukelia infarktą. Tyrimas buvo nedidelės apimties ir stebimasis, todėl parodė sąsajas, bet ne priežastinį ryšį, o galimi klaidinantys veiksniai gali būti susiję su bendra tarša, gyvenimo būdu ar kitomis ligomis.

    Ar skaidulos gali „surišti“ mikroplastiką?

    Kartu ieškoma būdų, kaip sumažinti dalelių patekimą į organizmą arba jų kiekį virškinamajame trakte. 2026 metais žurnale „Food Chemistry“ paskelbtame Kinijos mokslininkų darbe nagrinėtos netirpios kviečių sėlenų maistinės skaidulos ir jų gebėjimas laboratorinėmis sąlygomis prisijungti mikroplastiką.

    Tyrėjai aprašė, kad skaidulos gebėjo adsorbuoti polistireno daleles, ypač mažesnes, apie vieno mikrometro dydžio. Poveikis sietas su porėta skaidulų struktūra ir fizikinėmis bei cheminėmis sąveikomis, kurios gali lemti dalelių „prikibimą“ prie skaidulų paviršiaus.

    Eksperimente su pelėmis, kurioms buvo duodama šių skaidulų, nustatytas mažesnis mikroplastiko kiekis žarnyne, taip pat silpnesnio uždegimo požymiai ir geresni gleivinės barjero rodikliai. Tačiau klinikinių tyrimų su žmonėmis, kurie leistų patvirtinti tokį efektą kasdienės mitybos sąlygomis, kol kas trūksta.

    Ką realiai galima daryti kasdien?

    Kol mokslas aiškinasi mikroplastiko poveikio mechanizmus, specialistai dažniausiai pabrėžia atsargų, praktišką požiūrį: mažinti nereikalingą kontaktą su plastiku ir laikytis įrodymais pagrįstų sveikatos prevencijos principų. Viena iš paprastų krypčių – nešildyti maisto plastikiniuose induose ir, kai įmanoma, rinktis stiklą ar keramiką.

    Maistinės skaidulos iš viso grūdo produktų, ankštinių, daržovių ir vaisių turi gerai dokumentuotą naudą širdies ir kraujagyslių sistemai, žarnyno veiklai ir cholesterolio kontrolei. Tačiau jas vertėtų laikyti sveikos mitybos dalimi, o ne patvirtintu būdu „išvalyti“ organizmą nuo mikroplastiko.

    Mikroplastikas išlieka viena sparčiausiai tiriamų aplinkos sveikatos temų, o nauji duomenys gali keisti vertinimus. Šiuo metu patikimiausia strategija – mažinti ekspoziciją ten, kur tai paprasta, ir kartu rūpintis rizikos veiksniais, kurie širdžiai daro įrodytą žalą.

  • Mikroplastikas geriamajame vandenyje: mokslininkai sako, kad užtenka 2 žingsnių namuose

    Mikroplastikas geriamajame vandenyje: mokslininkai sako, kad užtenka 2 žingsnių namuose

    Mikroplastiko ir dar smulkesnių nanoplastiko dalelių vis dažniau aptinkama geriamajame vandenyje, o kartu jos patenka ir į žmogaus organizmą. Nors tikslios ilgalaikės pasekmės vis dar tiriamos, vis daugiau tyrimų rodo, kad poveikis gali būti susijęs su uždegiminiais procesais ir kitais sveikatos rizikos veiksniais.

    2024 metais Kinijos mokslininkų komanda paskelbė rezultatus, kurie rodo netikėtai praktišką būdą sumažinti nano ir mikroplastiko kiekį iš čiaupo bėgančiame vandenyje. Tyrėjų teigimu, daugeliu atvejų pakanka vandenį užvirinti ir tuomet perfiltruoti susidariusias nuosėdas.

    „Iš čiaupo tekančiame vandenyje esančios nano ir mikroplastiko dalelės, prasprūstančios pro centralizuotas valymo sistemas, kelia vis didesnį susirūpinimą, nes gali kelti riziką žmogui per kasdienį vartojimą“, – aiškino tyrimo autoriai.

    Kas vyksta verdant vandenį

    Bandymuose mokslininkai vertino tiek minkštą, tiek kietą vandenį ir į jį įmaišė mikro bei nanoplastiko dalelių. Užvirus vandenį ir vėliau atskyrus susidariusias nuosėdas, bendras plastiko dalelių kiekis sumažėjo, o efektyvumas priklausė nuo vandens kietumo.

    Didžiausias poveikis užfiksuotas kietame vandenyje, kuriame daugiau ištirpusių mineralų. Kaitinant tokį vandenį, dažniau formuojasi kalkių nuosėdos, kurios gali „pririšti“ plastiko daleles ir paversti jas lengviau pašalinamomis, kai nuosėdos išfiltruojamos.

    „Mūsų rezultatai parodė, kad nanoplastiko nusėdimas verdant didėjo didėjant vandens kietumui“, – rašė tyrėjai, pabrėždami, kad kai kuriais atvejais dalelių sumažėjimas buvo labai ryškus.

    Kiek galima pašalinti ir ką tai reiškia

    Tyrime nurodoma, kad dalyje bandymų verdinimo ir filtravimo derinys pašalino iki 90 proc. nano ir mikroplastiko dalelių. Minkštame vandenyje efektyvumas buvo mažesnis, tačiau reikšmingas sumažėjimas taip pat stebėtas, nes dalis dalelių vis tiek nusėdo kartu su susidarančiomis nuosėdomis.

    Praktinis šio metodo privalumas tas, kad jis pasiekiamas daugeliui namų ūkių be sudėtingos įrangos. Tyrėjai pabrėžia, jog po užvirinimo svarbi antroji dalis, kai nuosėdos turi būti pašalinamos, pavyzdžiui, per smulkų metalinį sietelį ar kitą filtrą.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vien verdinimas nėra universalus sprendimas visoms vandens taršos problemoms, o mikroplastikas į organizmą patenka ne tik per vandenį, bet ir per maistą bei aplinką. Dėl to verdinimas ir filtravimas labiau vertinamas kaip papildoma, o ne vienintelė rizikos mažinimo priemonė.

    Kodėl tema aštrėja

    Mikroplastikas atsiranda yrant didesniems plastiko gaminiams ir iš kasdienių šaltinių, tokių kaip sintetiniai audiniai ar įvairios buitinės plastiko detalės. Šios dalelės dėl savo patvarumo ilgai išlieka aplinkoje, o vandens valymo technologijos ne visur vienodai veiksmingai jas sulaiko.

    Naujesnės mokslinės apžvalgos rodo, kad nuotekų valymo įrenginiai dalį dalelių pašalina, tačiau reikšminga jų dalis vis tiek gali patekti į aplinką ir galiausiai į vandens tiekimo grandines. Tuo pat metu skirtingose šalyse ryškiai skiriasi vandens kietumas, todėl ir verdinimo poveikis gali būti nevienodas.

    Tyrimo autoriai ragina atlikti daugiau plačios apimties tyrimų su didesniu mėginių skaičiumi ir realiomis vartojimo sąlygomis, kad būtų tiksliau įvertinta, kiek šis paprastas įprotis galėtų sumažinti bendrą žmogaus kontaktą su nano ir mikroplastiku. Tyrimas publikuotas žurnale „Environmental Science & Technology Letters“.