CP v2

Tag: Napoleonas Bonapartas

  • Voltaire ir Šventosios Romos imperija: kodėl jis ją pavadino „nei šventa, nei romėniška“

    Prancūzų filosofas Voltaire’as XVIII amžiuje paleido vieną garsiausių politinių epigramų Europos istorijoje: Šventoji Romos imperija esą buvo „nei šventa, nei romėniška, nei imperija“.

    Kaip aiškinama portale „The Collector“, tai nebuvo vien sąmojis. Ši frazė taikliai apibūdino valstybę, kuri tuo metu jau buvo praradusi ankstesnę įtaką ir tapusi sudėtingu, nevienalyčiu dariniu.

    Šventoji Romos imperija egzistavo daugiau nei tūkstantį metų, tačiau per tą laiką kito ir jos pavadinimo prasmė, ir teritorija, ir valdžios institucijos. Nuo viduramžių universalios krikščioniškos valdžios idėjos ilgainiui liko daugiau simbolikos nei realios galios.

    Voltaire’o laikais šis politinis vienetas vis labiau priminė savarankiškų valstybių ir kunigaikštysčių mozaiką, kurioje centrinė valdžia turėjo ribotas galimybes daryti įtaką.

    Nuo Karolio Didžiojo iki „vokiškos“ imperijos

    Šventosios Romos imperijos ištakos tradiciškai siejamos su 800 metais, kai per Kalėdas Romoje popiežius Leonas III Karolį Didįjį karūnavo imperatoriumi. Tai buvo reikšmingas politinis sandoris: popiežiui reikėjo karinės atramos, o Karolis gavo prestižinį titulą ir „Romos tęstinumo“ idėją Vakaruose.

    Vis dėlto Karolio valdoma imperija netruko suskilti. 843 metais ji buvo padalyta į kelias dalis, iš kurių ilgainiui formavosi Prancūzija ir Vokietija, o vidurinė teritorija tapo nuolatinės konkurencijos lauku.

    Po 924 metų imperatoriaus titulas kurį laiką išvis buvo „tuščias“, kol 962 metais vokiečių karalius Otonas I buvo karūnuotas imperatoriumi. Būtent jis dažnai laikomas tikruoju Šventosios Romos imperijos kūrėju, o valstybė vis labiau įgijo vokišką politinį veidą.

    Imperatoriaus ryšys su Roma išliko svarbus simboliškai, tačiau laikui bėgant realybė keitėsi: karūnavimai reikalavo diplomatijos ar net karinės prievartos, o XVI amžiuje tradicija silpo. Karolis V buvo paskutinis imperatorius, kurį 1530 metais karūnavo popiežius – ir tai įvyko ne Romoje, o Bolonijoje.

    Kodėl „šventa“ ir „romėniška“ tapo ginčytina

    Žodis „šventa“ su imperija labiau susisiejo XII amžiuje, kai imperatoriai ėmė pabrėžti, kad jų valdžia kyla tiesiogiai iš Dievo, o ne iš popiežiaus malonės. Tačiau reali įtaka Bažnyčiai ir religinis autoritetas nebuvo stabilūs.

    Nuo XI amžiaus Europoje įsiliepsnojo konfliktas dėl to, kas turi teisę skirti vyskupus – popiežius ar imperatorius. Ši kova, vadinama investitūros ginču, dešimtmečius ardė popiežiaus ir imperatoriaus santykius ir aiškiai parodė, kad „šventumas“ čia dažnai reiškė politinę konkurenciją.

    Italijoje taip pat nuolat kilo įtampa: dalis miestų ir kunigaikščių rėmė popiežių, kiti – imperatorių, o Vokietijos valdovai buvo laikomi išoriniais, ne visada pageidaujamais žaidėjais. Imperatoriui išvykus iš Italijos, jo valdžia ten vėl susilpnėdavo.

    „Romėniškumo“ klausimas taip pat tapo labiau tradicija nei realybe: nors titulai ir ceremonijos rėmėsi Romos imperijos tęstinumo idėja, pati valstybė buvo sutelkta Vidurio Europoje ir ypač Vokietijos žemėse.

    „Nei imperija“: rinkimai, kunigaikščiai ir Habsburgų dominavimas

    Skirtingai nei paveldimose monarchijose, Šventosios Romos imperijos valdovas buvo renkamas. Tai reiškė, kad centrinė valdžia nuolat priklausė nuo įtakingų didikų ir politinių kompromisų.

    1356 metais buvo įtvirtinta sistema, pagal kurią karalių (būsimą imperatorių) renka septyni kurfiurstai. Toks modelis stiprino regioninių valdovų galią ir kartu mažino imperatoriaus galimybes imperiją valdyti kaip vientisą valstybę.

    Nors Habsburgų dinastija ilgainiui beveik monopolizavo imperatoriaus titulą, pačioje Vokietijoje jų įtaka pamažu traukėsi. Reformacija ir vėlesni karai dar labiau sustiprino atskirų žemių savarankiškumą.

    XVIII amžiuje, kai Voltaire’as ištarė savo garsiąją frazę, ryšys su popiežiumi jau buvo seniai nutrūkęs, o imperatoriaus titulas dažnai reiškė daugiau prestižą diplomatiniame protokole nei realią valdžią. Galiausiai 1806 metų rugpjūtį imperija buvo oficialiai panaikinta, kai imperatorius Pranciškus II, Napoleono politikos spaudžiamas, paskelbė ją nutraukiantis.

    Todėl Voltaire’o sakinys išliko kaip trumpa, bet suprantama diagnozė: istorinis vardas ir ceremonijos liko, tačiau XVIII amžiuje už jų dažnai slypėjo visai kitokia – fragmentuota ir silpnai centralizuota – politinė realybė.

  • 7 garsūs generolai, kurių pergalės perbraižė pasaulio žemėlapį – nuo Cezario iki Žukovo

    Kartais istoriją pakeičia ne vienos valstybės politika ar technologijos, o vieno vado sprendimai mūšio lauke. Skirtingais amžiais keli generolai savo pergalėmis iš esmės perstūmė sienas, sugriovė imperijas ir sukūrė naujas politines realijas.

    Būtent tokius karinius vadus apžvelgia istorinis pasakojimas, apimantis laikotarpį nuo 48 metų prieš Kristų iki 1945 metų. Tarp minimų pavardžių – Julius Cezaris, Napoleono Bonaparto epocha, mongolų strategas Subutajus ir Antrojo pasaulinio karo vadas Georgijus Žukovas.

    Šie pavyzdžiai rodo, kad taktinė sėkmė dar nereiškia ilgalaikio poveikio, o tik strateginė pergalė gali tapti lūžiu, kurį vėliau atspindi politiniai žemėlapiai. Kai kurių vadų laimėjimai įtvirtino naujas dinastijas, kitų – paspartino imperijų žlugimą.

    Įdomu ir tai, kad dalis šių karvedžių, nepaisant pergalių, vėliau prarado įtaką ar net buvo nubausti, o jų palikimas istorijoje liko daug sudėtingesnis nei vien „nenugalimo“ vado įvaizdis.

    Nuo Han dinastijos iškilimo iki Romos lūžio

    Kinijos istorijoje išskiriamas generolas Han Xin, siejamas su Han dinastijos įtvirtinimu. Aprašoma, kad jis sukūrė strategijas, leidusias nugalėti varžovą Xiang Yu lemiamame Gaixia mūšyje 202 metais prieš Kristų, o tai atvėrė kelią Liu Bangui tapti imperatoriumi.

    Pasakojime pažymima, kad nors Han Xin už nuopelnus gavo svarbių valdų, 197 metais prieš Kristų buvo įvykdytas jo mirties nuosprendis – įtariant sąmokslą prieš valdovą. Tai viena iš istorijų, kai politinė kova sugrįžta net ir pačiam sėkmingiausiam karvedžiui.

    Romos istorijoje minimas Julius Cezaris, kurio pergalės kare ir politinė įtaka tapo lūžio tašku Respublikos santvarkai. Akcentuojama jo pergalė prieš Pompėjų 48 metais prieš Kristų, padėjusi Cezariui įtvirtinti valdžią Romoje.

    Nors Cezaris buvo nužudytas 44 metais prieš Kristų, pasakojime primenama, kad jo vardas ir palikimas liko svarbus vėlesniems valdovams. Istorijoje jis pateikiamas kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kai karinė sėkmė persipina su valstybės santvarkos pokyčiais.

    Arabų užkariavimai ir mongolų ekspansija

    Arabų užkariavimų kontekste išskiriamas Khalid ibn al-Walid, kurio kampanijos 630-aisiais siejamos su pergalių serija prieš Bizantijos ir Sasanidų pajėgas. Vienu svarbiausių momentų įvardijamas Yarmouko mūšis 636 metais.

    Pasakojime nurodoma, kad nepaisant karinės reputacijos, Khalid vėliau prarado valdovų palankumą ir mirė 642 metais. Vis dėlto jis išlieka vienu žymiausių Islamo istorijos karvedžių.

    Mongolų imperijos plėtrai pristatomas Subutajus – vienas talentingiausių Čingischano karvedžių. Teigiama, kad jis koordinavo plataus masto žygius ir prisidėjo prie ekspansijos, kuri 1241 metais pasiekė didžiausias vientisas imperijos ribas.

    Subutajaus kampanijose minimi žygiai per Aziją ir Europą, o taip pat pergalė prieš vengrus Mohi mūšyje 1241 metais. Aprašyme pabrėžiama ir aplinkybė, kad didžiojo chano Ögedei mirtis privertė mongolų pajėgas grįžti į Rytus.

    Nuo Napoleono iki Žukovo: karas, keičiantis žemyną

    Europos istorijos dalyje išryškinamas Napoleonas Bonapartas, kurio karai XIX amžiaus pradžioje formavo žemyno politinę tvarką. Akcentuojama jo pergalė Austerlico mūšyje 1805 metais ir laikotarpis, kai Prancūzija dominavo didelėje Europos dalyje.

    Kartu primenama ir kita pusė: po nesėkmingos kampanijos Rusijoje 1812 metais Napoleonas galiausiai buvo priverstas atsisakyti valdžios, o 1815 metais patyrė galutinį pralaimėjimą Vaterlo mūšyje.

    XX amžiaus kontekste minimas sovietų vadas Georgijus Žukovas, siejamas su esminiais Antrojo pasaulinio karo Rytų fronte lūžiais. Išskiriami Stalingrado ir Kursko mūšiai, o taip pat tai, kad jis priėmė Vokietijos kapituliaciją Berlyne.

    Pasakojime pažymima, kad Žukovo karjera tęsėsi ir po karo – jis buvo svarbi figūra sovietų valdžios virsmuose po Josifo Stalino mirties, tačiau vėliau pats prarado įtaką. Tai dar vienas priminimas, kad karinė šlovė ne visada garantuoja politinį stabilumą.

  • Napoleoną „paskandino“ Azijos ugnikalnis? Kaip gamta nulėmė didžiausius istorijos lūžius

    Napoleoną „paskandino“ Azijos ugnikalnis? Kaip gamta nulėmė didžiausius istorijos lūžius

    Istorijos posūkiai dažnai aiškinami generolų klaidomis, sąjungomis ar ekonomika, tačiau vis dažniau akcentuojamas ir gamtos veiksnys. Mokslininkai, remdamiesi klimato rekonstrukcijomis ir istorinių šaltinių analize, rodo, kad ekstremalūs orai, ugnikalnių išsiveržimai ir ilgalaikiai atšalimai galėjo pakeisti karų, migracijų ir net imperijų likimą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su 1815 metų įvykiais Europoje. Keliais mėnesiais anksčiau Indonezijos Sumbavos saloje įvyko Tamboros ugnikalnio išsiveržimas, laikomas vienu galingiausių užfiksuotoje istorijoje. Į atmosferą patekę sieros aerozoliai ir pelenai paveikė pasaulinį klimatą, o Europoje padažnėjo neįprasti krituliai ir staigūs orų svyravimai.

    Prieš Vaterlo mūšį smarkus lietus laukus pavertė klampyne, o tai apsunkino manevrus ir artilerijos darbą. Napoleonas Bonapartas buvo priverstas atidėti puolimą, tikėdamasis, kad dirva pradžius, tačiau kelių valandų delsimas suteikė laiko atvykti pastiprinimui. Tokios detalės istorikams primena, kad taktika kartais priklauso nuo to, kas vyksta danguje, o ne tik štabo žemėlapiuose.

    Ugnikalnio poveikis nesibaigė vienu mūšiu. 1816 metais daugelyje regionų įsivyravo vadinamieji metai be vasaros, kai šaltis ir šalnos fiksuotos net šiltuoju sezonu, o kai kur pasirodė ir sniegas. Dėl prastų derlių kilo maisto kainos, stiprėjo socialinė įtampa, o dalis žmonių buvo priversti migruoti, ieškodami pragyvenimo šaltinių.

    Taifūnas, sustabdęs invaziją

    Dar seniau, XIII amžiuje, gamta tapo lemtingu veiksniu bandant užkariauti Japoniją. Mongolų imperijos valdovas Kubilajus chanas suorganizavo dideles jūrines ekspedicijas, tačiau 1274 ir 1281 metų kampanijas nutraukė audros. Ypač 1281 metais taifūnas nusiaubė didelę dalį laivyno ir nusinešė daugybę gyvybių.

    Japonijoje šis įvykis įgijo ir kultūrinę prasmę, nes buvo suvoktas kaip ypatinga salų apsauga, vėliau pavadinta kamikaze, arba dieviškuoju vėju. Istoriniu požiūriu tai reiškė ne tik pralaimėtą mūšį, bet ir sustabdytą vienos galingiausių to meto valstybių ekspansiją Rytų Azijoje.

    Atšalimas, pakeitęs Europą

    Ilgesnio laikotarpio poveikį rodo vadinamoji mažoji ledynmečio epocha, apėmusi maždaug laikotarpį nuo XIV iki XIX amžiaus vidurio. Vidutinės temperatūros Šiaurės pusrutulyje sumažėjo apie 1 laipsnį Celsijaus, tačiau net toks pokytis sutrumpino vegetacijos sezonus ir padidino derliaus nesėkmių riziką.

    Kai kur dažnėjo badmečiai, o nepriteklius didino visuomenės pažeidžiamumą ligoms ir konfliktams. Užšalusios upės ir ilgesnės žiemos trikdė prekybą, o žemdirbiai buvo priversti keisti ūkininkavimo praktiką. Istorikai taip pat sieja šį laikotarpį su įtampomis bendruomenėse, kurios krizių metu ieškojo kaltųjų.

    Nuo žalios Saharos iki epidemijų

    Klimato kaita istorijoje pasireiškė ir visiškai kitais masteliais. Tyrimai rodo, kad prieš maždaug 11 000–6 000 metų didelė Saharos dalis buvo gerokai drėgnesnė, su ežerais ir upėmis, todėl ten galėjo klestėti gyvenvietės bei gyvulininkystė. Vėliau, silpstant musonams ir mažėjant krituliams, regionas ėmė sausėti, o žmonės traukėsi į palankesnes vietas, įskaitant Nilo slėnį.

    Gamtos ir žmonių sąveiką primena ir viduramžių epidemijos. Juodosios mirties metu XIV amžiuje džiunglėse ir stepėse cirkuliavusios bakterijos, prekybos ryšiai bei žmonių judėjimas sudarė sąlygas ligai sparčiai plisti, o didelis mirtingumas sukrėtė Europos ekonomiką ir socialinę tvarką. Panašiai ir Majų civilizacijos nuosmukį mokslininkai vis dažniau sieja su užsitęsusiomis sausromis, kurias galėjo sustiprinti intensyvus kraštovaizdžio pertvarkymas.

    Šiandien, sparčiai daugėjant ekstremalių reiškinių ir tobulėjant klimato stebėsenai, istorinių pavyzdžių analizė tampa ne vien smalsumo objektu. Ji padeda suprasti, kaip pažeidžiamos yra tiek valstybės, tiek miestai, kai gamta keičia taisykles, o sprendimų priėmėjai priversti reaguoti į tai, kas nepriklauso nuo politinės valios.

  • Napoleono sesuo Paulina: nuo skurdo Korsikoje iki Europos salonų ir skandalais apipinto gyvenimo

    Paulina Bonapartė gimė 1780 metų spalio 20 dieną Ajače, Korsikoje, ir buvo šeštas Letizijos Ramolino bei Karlo Bonaparto vaikas. Šeima priklausė smulkiajai Korsikos bajorijai, tačiau po tėvo mirties jų padėtis greitai pablogėjo, o kasdienybėje atsirado tikras nepriteklius.

    1793 metais, dėl politinių įtampų ir sukilimų Korsikoje, Bonapartai buvo priversti palikti salą. Žemyne jie atsidūrė Marselyje beveik be turto ir aiškių perspektyvų, o šeimos moterys, kaip liudija amžininkų pasakojimai, imdavosi ir sunkių buitinių darbų.

    Kaip Napoleono karjera pakeitė viską

    Situacija ėmė keistis Napoleono karjerai kylant: kuo labiau augo jo įtaka, tuo greičiau Bonapartai grįžo į politinį ir socialinį elitą. Paulina jauname amžiuje pateko į karininkų ir įtakingų pažinčių ratą, o tai Napoleono planams ne visada buvo patogu.

    1797 metais Milane Paulina ištekėjo už generolo Šarlio Leklerko, kuriuo Napoleonas pasitikėjo ir kurį laikė tinkamu pasirinkimu. 1798 metais porai gimė sūnus Dermidas, o šeimos gyvenimas, regis, įgavo stabilumo, bent jau išoriškai.

    Misija Karibuose ir gandai apie romanus

    1801 metais Leklerkas buvo išsiųstas į Sen Domingą atkurti Prancūzijos kontrolę kolonijoje, kur vyko sukilimas, o Paulina išvyko kartu su vyru ir sūnumi. Tropikų klimatas, ligos ir didžiuliai kariuomenės nuostoliai šią ekspediciją pavertė katastrofa, kurią istorikai sieja ir su geltonojo drugio protrūkiais.

    Kol vyko kovos, Paulina kolonijoje tapo ryškia socialinio gyvenimo figūra, o apie jos romanus sklandė gandai abiejose Atlanto pusėse. Tačiau kartu minima ir kita jos pusė: pasakojama, kad namuose įrengtame improvizuotame ligoninės skyriuje ji padėjo slaugant sergančiuosius, kai epidemijos šienavo žmones.

    1802 metais Leklerkas mirė nuo ligos, ir Paulina grįžo į Prancūziją, parsiveždama vyro palaikus bei paveldėtą turtą. Jauna našlė beveik iškart sugrįžo į Paryžiaus aukštuomenę, kur jos gyvenimas greitai vėl tapo nuolatinių apkalbų tema.

    Italija, Canovos Venera ir ištikimybė broliui

    Napoleonas, pavargęs nuo sesers skandalų, siekė ją atitolinti nuo Paryžiaus ir 1803 metais ištekino už italų aristokrato Camillo Borghese, Sulmonos kunigaikščio. Ši santuoka turėjo ir politinį atspalvį, nes Bonapartų dinastijai buvo svarbūs ryšiai Italijoje, tačiau Paulinai gyvenimas ten laimės neatnešė.

    1804 metais po staigios ligos mirė vienintelis jos vaikas Dermidas, o Paulina, kaip rašė to meto aplinka, dar labiau paniro į prabangą, ryškius romanus ir įvaizdžio kūrimą. Napoleonas ją barė laiškais, ragindamas laikytis dinastijos statuso, tačiau moraliniai pamokymai retai keitė jos elgesį.

    Italijoje Paulina priartėjo prie meno pasaulio, o jos vardas amžiams susietas su skulptoriumi Antonio Canova. Jis pavaizdavo ją kaip Venerą Nugalėtoją, o pusiau nuoga, idealizuota figūra sukėlė sensaciją, nes modeliu tapo ypač aukšto rango moteris.

    Vėlesniais metais, Napoleono įtakai blėstant, Paulina parodė netikėtą ištikimybę: ji pardavinėjo turtą ir vyko pas brolį į Elbą, būdama vienintelė iš artimiausiųjų, kuri aktyviai stojo jo pusėn. Po Vaterlo Paulina apsigyveno Romoje, o šaltiniai mini, kad jai padėjo popiežiaus Pijaus VII globa ir tarpininkavimas.

    1825 metų birželio 9 dieną Paulina Bonapartė mirė Florencijoje, būdama 44 metų. Istorijoje ji liko kaip prieštaringa figūra: vieniems – drąsi, savarankiška ir savo laiką pranokusi moteris, kitiems – skandalų, prabangos ir politinės dinastijos šešėlių simbolis.

  • Paryžiaus Les Invalides po 350 metų misijos renovuojamas: kas slepiasi už Napoleono kapo?

    Paryžiaus Les Invalides po 350 metų misijos renovuojamas: kas slepiasi už Napoleono kapo?

    Ikoniškas kupolas ir mažiau matoma misija

    Paryžiaus Les Invalides kasmet pritraukia daugiau nei 1 000 000 lankytojų, tačiau už blizgančio kupolo ir Napoleono kapo slypi ne muziejus, o veikianti globos ir gydymo institucija. Čia jau daugiau kaip tris šimtmečius priimami karo sužeistieji ir kitos smurto bei konfliktų aukos.

    Ši vieta siejama su Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV iniciatyva XVII amžiuje, kai valstybė ėmėsi sistemingai rūpintis sužeistais ir senstančiais kariais. Šiandien tai laikoma vienu ankstyviausių valstybės socialinės atsakomybės pavyzdžių Europoje.

    Renovacija už 100 mln. eurų

    Senstantys Les Invalides pastatai dabar iš esmės atnaujinami, o darbų vertė vertinama apie 100 mln. eurų. Finansavimas skiriamas iš valstybės lėšų, nes institucija išlaiko ne tik reprezentacinę, bet ir praktinę funkciją.

    Renovacija svarbi ir dėl kasdienės veiklos: pastate teikiama ilgalaikė, individualizuota priežiūra žmonėms, kuriems reikia sudėtingos medicininės ir socialinės pagalbos. Tokią infrastruktūrą modernizuoti sudėtinga, nes kartu būtina užtikrinti nuolatinį gyventojų gydymą.

    Kas šiandien gyvena Les Invalides?

    Šiuo metu institucijos teritorijoje gyvena 64 žmonės, tarp jų yra Holokaustą išgyvenusių asmenų ir civilių, nukentėjusių nuo konfliktų ar išpuolių. Tokia sudėtis rodo, kad Les Invalides misija per laiką išsiplėtė, bet iš esmės išliko ta pati: suteikti saugius namus ir slaugą tiems, kurių gyvenimą pakeitė karas ar smurtas.

    Viena žinomiausių gyventojų yra 101 metų Aušvico ir Birkenau stovyklas išgyvenusi Ginette Kolinka. Kitas pasakojimas atskleidžia, kaip 98 metų Esther Senot, į Mauthauseną deportuota dar paauglė, Les Invalides pasirinko ir dėl asmeninės šeimos istorijos bei ryšio su kariuomenėje tarnavusiu broliu.

    „Les Invalides yra unikali vieta dėl dviejų priežasčių: ji turėjo būti didinga kaip valstybės simbolis ir kartu sukurta tiems, kurie nusipelnė viso gyvenimo globos“, – sakė institucijos gubernatorius generolas Christophe de Saint Chamas.

    Nauji karų sužeidimų „parašai“

    Les Invalides veikia ir kaip specializuota gydymo įstaiga, turinti patirties protezavimo, reabilitacijos bei sunkių negalių gydymo srityse. Čia taip pat buvo gydomi kai kurie Paryžiaus „Bataclan“ išpuolių nukentėjusieji, o tai pabrėžia institucijos vaidmenį ne vien kariams.

    Institucijos vadovai pabrėžia, kad kiekvienas karas atneša vis kitokį medicininį iššūkį. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu dominavo sunkios veido ir kūno traumos, vėliau, medicinai pažengus, išgyventi ėmė vis daugiau žmonių su stuburo pažeidimais, o pastarųjų dešimtmečių konfliktuose išryškėjo daugybinės amputacijos.

    „Šiandien ryškiausias konfliktų paliekamas pėdsakas yra psichologinė trauma“, – sakė Nacionalinės Les Invalides institucijos direktorius generolas Sylvain Ausset.

    Kartu su medicininėmis inovacijomis auga ir visuomenės lūkestis, kad pagalba bus visapusiška: nuo fizinės reabilitacijos iki ilgalaikio psichologinio palaikymo bei socialinės integracijos. Les Invalides modelis čia tampa simbolinis, nes rodo valstybės įsipareigojimą ne tik pagerbti, bet ir realiai pasirūpinti nukentėjusiais.

    Institucijos vadovybė akcentuoja, kad ši tradicija svarbi ir šiandienos kariams, vykstantiems į tarnybą: žinojimas, kad valstybė užtikrins ilgalaikę priežiūrą, laikomas moralinės sutarties dalimi. Dėl to Les Invalides Paryžiuje tebėra ne vien istorinis objektas, o gyva sistema, pritaikoma naujoms karo realijoms.