Tag: Nardymas

  • Golfoje nuskandintas legendinis SS „United States“: taip kuriamas didžiausias dirbtinis rifas pasaulyje

    Vienas garsiausių Atlanto rekordininkų – kruizinis laivas SS United States – sąmoningai nuskandintas Meksikos įlankoje, kad virstų didžiausiu pasaulyje dirbtiniu rifu. Kadaise tai buvo greičiausias keleivinis laineris, perplaukęs Atlantą, o dabar jo „antras gyvenimas“ vyks po vandeniu.

    Laivas po vandeniu atsidūrė trečiadienį, lapkričio 11 dieną: vanduo į jo surūdijusį korpusą kilo valandas, kol galiausiai milžiniškas statinys pasviro ir pradingo bangose. Skandinimas buvo suplanuotas – inžinieriai laivą „paguldė“ ant jūros dugno netoli Floridos.

    302 metrų ilgio laivas (990 pėdų) pasirinktoje vietoje turėtų tapti buveine žuvims, koralams, kempinėms ir kitiems jūrų organizmams. Projektas kainuoja 13,5 mln. JAV dolerių, o jo tikslas – ne tik sukurti naują povandeninę ekosistemą, bet ir pritraukti narų turizmą.

    SS United States istorija tęsėsi 75 metus: jis gabeno keleivius, tarp jų – JAV prezidentus, kino žvaigždes ir karališkosios šeimos atstovus. Vis dėlto reaktyvinių lėktuvų era pakeitė keliones per Atlantą, ir laivas 1969 metais buvo „išleistas į pensiją“ po daugiau nei 800 reisų.

    Rekordinis greitis ir karo planai

    Pirmojo reiso metu 1952 metų liepą SS United States Atlantą įveikė per 3 dienas, 10 valandų ir 40 minučių. Vidutinis greitis siekė 35,59 mazgo, ir šis rytinės krypties perplaukimo rekordas keleiviniams laineriams iki šiol nėra pagerintas.

    Laivas buvo didžiulis – maždaug 33 metrais ilgesnis už „Titaniką“. Jį projektavęs jūrų architektas Williamas Francis Gibbsas numatė dvigubą paskirtį: prabangų keleivinį lainerį, kuris prireikus galėtų būti greitai pritaikytas kariuomenei ir pervežti iki 14 000 karių.

    Tačiau realybėje SS United States tapo prabangos ir greičio simboliu: laive buvo įspūdingi interjerai, pirmos klasės erdvės, o tarp keleivių minimi ir tokie vardai kaip Grace Kelly, Elizabeth Taylor bei jaunas Billas Clintonas.

    Vėliau laivas dešimtmečius prastovėjo prie krantinių, o planai jį paversti viešbučiu, muziejumi ar kruiziniu laivu ne kartą žlugo. 2024 metais Floridos Okalūsos apygarda laivą nupirko už 1 mln. JAV dolerių, siekdama išgelbėti nuo metalo laužo ir paversti dirbtiniu rifu.

    Kaip nuskandinamas toks milžinas

    Sukurti dirbtinį rifą iš laivo – kur kas daugiau nei tiesiog „pragręžti skyles“. SS United States buvo ruoštas mėnesius Mobile mieste Alabamoje: iš jo šalintos pavojingos medžiagos, kuro likučiai, elektros instaliacijos, šimtai iliuminatorių, taip pat nuimti du masyvūs kaminai.

    Inžinieriai išpjovė dideles angas denyje ir korpuse, o skandinimą planavo valdyti be sprogmenų – atidarant vožtuvus ir kontroliuojant užliejimą. Procesas truko ilgiau nei tikėtasi: 128 buvę kuro ir tepalo bakai buvo užpildyti vandeniu, kad laivas tolygiai „atsisėstų“ ant dugno.

    Numatyta laivo poilsio vieta yra maždaug 22 jūrmyles į pietvakarius nuo Destino, maždaug 55 metrų gylyje. Skaičiuojama, kad viršutiniai deniai turėtų būti apie 18 metrų žemiau paviršiaus – tai pasiekiamas gylis pramoginiam nardymui.

    Šiuo projektu SS United States aplenkė ankstesnį rekordininką – 2006 metais prie Floridos nuskandintą 911 pėdų ilgio lėktuvnešį USS Oriskany, iki tol laikytą didžiausiu iš laivo suformuotu dirbtiniu rifu.

    Mokslininkai stebės ekosistemą nuo pradžios

    Dirbtiniai rifai suteikia organizmams kietą paviršių, prie kurio jie gali prisitvirtinti: pirmieji paprastai atsiranda mikroorganizmai, vėliau – dumbliai, kempinės, koralai, o galiausiai ima telktis žuvys. Tačiau mokslininkams retai pasitaiko proga šį procesą stebėti nuo pačios pradžios.

    Woods Hole okeanografijos institutas paskelbė pradedantis daugiametį SS United States tyrimą. Pirmuosius pradinių sąlygų matavimus planuojama atlikti per pirmą mėnesį po nuskandinimo, fiksuojant, kaip formuojasi biologinės bendrijos.

    Numatyta paimti vandens mėginius iš 132 vietų aplink laivą ir sekti, kaip koroduojantis plienas išskiria metalus, tokius kaip geležis, manganas ir nikelis. Taip pat bus stebimi mikrobų bendrijų pokyčiai ir didesnių organizmų įsikūrimas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dirbtiniai rifai gali pritraukti daug žuvų, bet tai nebūtinai reiškia, jog bendras žuvų kiekis regione padidėja – dalis jų gali tiesiog persikelti iš kitų vietų. Dėl to ilgalaikis monitoringas laikomas esminiu siekiant suprasti realų poveikį aplinkai.

    Nors dalis paveldo saugotojų norėjo laivą išlaikyti kaip eksponatą sausumoje, planuojama, kad krante vis tiek atsiras muziejus su laivo elementais, įskaitant kaminus, stiebą ir kitus artefaktus. O pats SS United States, nebeplukdydamas keleivių, taps milžiniška povandenine buveine – ir reta proga stebėti, kaip „nuo nulio“ susikuria nauja ekosistema.

  • Indijos vandenyne aptikta 1,5 km ilgio koralų kolonija – ją teko žymėti per 12 nėrimų

    Indijos vandenyne, ant gilaus tropinio rifo išorinio šlaito, aptikta maždaug 1,5 kilometro ilgio koralų kolonija – tokio masto radinys gali būti vienas didžiausių pasaulyje.

    Kolonija auga atolo pakraštyje netoli atokių Kokosų (Kilingo) salų. Jūrų biologas ir naras JP Hobbsas sako, kad tokio vaizdo iki šiol nėra matęs, o milžiniško darinio tyrimams prireikė nemažai laiko ir išteklių.

    Pasak mokslininkų, tai rožinis koralas iš Pachyseris genties. Palyginimui, įprastai šių koralų kolonijos dažniausiai užauga iki maždaug 2 metrų skersmens, todėl 1,5 kilometro ruožas – išskirtinis atvejis.

    Nardymo operatorius Dieteris Gerhardas gigantišką koralą pastebėjo dar prieš maždaug 30 metų, tačiau tik neseniai pavyko gauti finansavimą, kad kolonija būtų nuosekliai išmatuota ir sužymėta.

    Žemėlapiui prireikė 12 atskirų nėrimų

    Kaip pasakojo JP Hobbsas portalui „ScienceAlert“, jis pradėjo nuo pirmosios nardymo vietos ir plaukė tolyn, kol praktiškai pritrūko oro – kolonijos „pabaigos“ vis nebuvo. Todėl teko kartoti antrą, trečią ir kitus nėrimus.

    Galiausiai, po 12 atskirų nėrimų, mokslininkas sužymėjo visą kolonijos ilgį. Vienu metu jis bandė greičiau įveikti atstumą, kai valtis tempė jį pririšusi lynu, tačiau toks būdas pritraukė pernelyg didelį ryklių dėmesį.

    Net pasiekus, regis, kolonijos pabaigą paaiškėjo, kad už maždaug 10 metrų tarpo koralai tęsiasi ir kitoje pusėje. Hobbsas neatmetė, jog anksčiau kolonija galėjo būti ilgesnė nei 2 kilometrai – tarpas galėjo atsirasti ten, kur rifo dalis buvo suirusi ir nuslinkusi.

    Tyrėjai aiškinsis, ar tai vienas organizmas

    Nuo 50 skirtingų taškų per visą koloniją buvo paimti koralų mėginiai. Jie perduoti Kvynslando muziejui, kur jūrų genomikos specialistas Peteris Cowmanas tikisi iš DNR duomenų geriau suprasti šio darinio kilmę.

    Vienas pagrindinių klausimų – ar tai vienas genetiškai identiškas organizmas, išaugęs iš vienos lervos ir per labai ilgą laiką išsiplėtęs iki milžiniško masto. Kita versija – tai keli artimai giminingi dariniai, kurie ilgainiui suaugo ir susilieję sudarė savotišką „chimerą“.

    Jei paaiškėtų, kad tai vienas individas, jo amžius galėtų siekti šimtus ar net tūkstančius metų. Cowmanas teigia, kad DNR mutacijų žemėlapis leistų sudaryti vadinamąjį molekulinį laikrodį ir apytiksliai įvertinti, kiek laiko kolonija egzistuoja.

    Gylis gali būti svarbus išlikimui

    Kolonija driekiasi maždaug 14–65 metrų gylyje, todėl pasiekia vadinamąją prieblandos zoną, kur šviesos gerokai mažiau. Tai laikoma gana įprasta Pachyseris buveine, tačiau ši kolonija apima itin platų šviesos ir temperatūros sąlygų spektrą.

    Tyrėjams įdomu, kokios aplinkos sąlygos leido tokiam koralui išlikti taip ilgai ir pasiekti tokį dydį. Jie atkreipia dėmesį, kad seklumose prie Kokosų salų koralus paveikė balimas, ligos ir dyglėtoji jūrų žvaigždė, tačiau gilesniuose sluoksniuose situacija gali būti stabilesnė.

    Mokslininkai taip pat svarsto, ar gilesni rifai gali tapti savotiška prieglobsčio zona jūrų gyvūnijai, kai seklūs vandenys patiria karščio bangas ir kitus stresą keliančius reiškinius. Dabar, kai kolonija sužymėta, ateityje bus galima stebėti, kaip ji kinta per balimo epizodus ar kitus klimato nulemtus įvykius.

  • Legendinis SS United States nuskęs prie Floridos: taps didžiausiu dirbtiniu rifu pasaulyje

    Legendinis SS United States nuskęs prie Floridos: taps didžiausiu dirbtiniu rifu pasaulyje

    Istorinis transatlantinis laineris SS United States netrukus turėtų atsidurti Meksikos įlankos dugne prie Floridos krantų. Planuojama, kad jo korpusas virs didžiausiu pasaulyje dirbtiniu rifu, o operacijos kulminacija numatyta lapkričio 12 dieną.

    Daugiau kaip 300 metrų ilgio laivas laikomas vienu įspūdingiausių XX amžiaus JAV jūrų inžinerijos projektų. Šalininkai pabrėžia, kad nuskandintas korpusas gali tapti nauju jūrų organizmų prieglobsčiu ir kartu pritraukti nardytojus bei jūrų istorijos entuziastus.

    SS United States pradėjo tarnybą 1952 metais ir jau per pirmąjį reisą iš Niujorko į Europą pasiekė greičio rekordą. Atlantą jis kirto per 3 dienas, 10 valandų ir 40 minučių, pelnydamas vadinamąją Mėlynąją Atlanto juostą, o šis pasiekimas iki šiol išlieka neaplenktas tarp keleivinių laivų.

    Laivo konstrukcija buvo projektuota taip, kad prireikus galėtų pasitarnauti ir kariniams tikslams. Skaičiuota, jog konflikto atveju jis būtų galėjęs gabenti iki 14 000 karių, todėl jo technologiniai sprendimai ilgą laiką buvo vertinami ne tik civilinės laivybos kontekste.

    Per dešimtmečius SS United States deniuose keliavo daugybė žinomų žmonių, tarp jų Marilyn Monroe, Walt Disney ir Salvador Dalí, taip pat JAV prezidentai. Vis dėlto masiškai išpopuliarėjus komerciniams skrydžiams, tokio laivo eksploatacija prarado ekonominę prasmę, todėl reguliarus darbas buvo nutrauktas 1969 metais.

    Vėliau laivas ilgai stovėjo skirtinguose uostuose, o nuo 1996 metų iki 2024 metų buvo prisišvartavęs Filadelfijoje. Nors ne kartą skelbti planai paversti jį muziejumi ar viešbučiu, renovacijos sąmatos pasirodė pernelyg didelės, todėl sprendimas išsaugoti laivą ant vandens taip ir nebuvo įgyvendintas.

    Galiausiai laivą perėmė Okaloosos apygarda, o 2024 metais jis buvo nugabentas į Mobilį Alabamoje, kur pradėti parengiamieji darbai planuojamam nuskandinimui. Tokios operacijos paprastai vykdomos tik atlikus išsamią aplinkosauginę parengtį, nes svarbiausia užduotis yra užtikrinti, kad į vandenį nepatektų taršios medžiagos.

    Nurodoma, kad nuo 2025 metų kovo vyko intensyvus laivo valymas ir pavojingų elementų šalinimas. Buvo išmontuojama dalis įrangos, šalinami laidai, degalų likučiai ir kitos potencialiai kenksmingos medžiagos, taip pat paruošiamos angos korpuse, kad skandinimas vyktų kontroliuojamai.

    Pagal dabartinį planą laivo liekanos turėtų atsidurti maždaug 55 metrų gylyje, o viršutiniai deniai būtų apie 17–18 metrų po vandens paviršiumi. Toks išdėstymas leistų prie rifo priplaukti skirtingo pasirengimo narams, o pats objektas taptų ilgalaikiu traukos centru.

    Dirbtinių rifų idėja pasaulyje taikoma dešimtmečiais, tačiau sėkmė tiesiogiai priklauso nuo paruošimo kokybės ir vietos parinkimo. Teigiama, kad laikui bėgant laivo paviršių gali apaugti koralai, kempinės ir dumbliai, o konstrukcijos ertmės sudarys sąlygas įsikurti įvairioms žuvų rūšims, taip praplečiant vietos ekosistemų įvairovę.

  • Lenkas nėrė į 338 metrų gylį ir 9 valandas kilo į paviršių: pasiektas pasaulio rekordas

    Iš Krokuvos kilęs naras Bartłomiej Pitala Šiaurės Makedonijoje pasiekė oficialų pasaulio rekordą, Vrelo urve nusileidęs iki 338 metrų gylio. Didžiausiu išbandymu tapo ne pati gelmė, o grįžimas į paviršių, kuriam dėl privalomos dekompresijos prireikė apie 9 valandų.

    Rekordas Vrelo urve

    Ekstremalus nėrimas vyko Vrelo urve Šiaurės Makedonijoje, kuris laikomas vienu sudėtingiausių povandeninių urvų regione. 338 metrų gylis kelis kartus viršija įprastas rekreacinio nardymo ribas, todėl tokiuose projektuose būtinas komandos darbas, tikslus planas ir speciali įranga.

    Tokio lygio urvinis nardymas paprastai remiasi etapiniu judėjimu, atsarginėmis dujų tiekimo sistemomis ir saugumo procedūromis, kad bet kokia techninė klaida nevirstų nelaime. Nardytojo pasirengimas čia matuojamas ne savaitėmis, o metais, o rizikos valdymas tampa svarbesnis už patį rekordą.

    Kodėl iškilimas truko 9 valandas?

    Pasiekus tokį gylį, pavojingiausia dalis prasideda kylant: organizme dėl slėgio prisotintos inertinės dujos privalo pasišalinti palaipsniui. Tam reikalingi ilgi sustojimai skirtinguose gyliuose, kad būtų sumažinta dekompresinės ligos, paralyžiaus ar net mirties rizika.

    „Turi būti pasiruošęs, kad nardymas tiek truks ir to neįmanoma pagreitinti. Net kai jau esu kelių metrų gylyje ir matau viršuje saulę ar žmones krante, vis tiek privalau likti vandenyje iki pabaigos, kitaip gresia paralyžius, mirtis ir sunkūs sužalojimai“, – sakė Bartłomiej Pitala.

    Naras pabrėžė, kad dekompresijos režimo neįmanoma „sutrumpinti“ valios pastangomis, todėl discipliną lemia ne tik fizinis pasirengimas, bet ir psichologinis atsparumas. Tokiuose nėrimuose ypač svarbu iš anksto numatyti scenarijus, kaip elgtis sutrikus orientacijai, apšvietimui ar dujų tiekimui.

    Kas traukia į neatrastas gelmes

    Pitala teigė, kad pagrindinis motyvas jam buvo smalsumas ir noras pažinti neatrastas urvų erdves. Vrelo garsėja itin skaidriu vandeniu, todėl, anot naro, matomumą dažnai riboja ne drumzlės, o naudojamų žibintų galia.

    Pastaraisiais metais urvinis nardymas vis labiau siejamas ne tik su sportu, bet ir su tyrimais, kai tiksliai kartografuojamos požeminės sistemos, fiksuojami geologiniai dariniai ir unikalios ekosistemos. Vis dėlto tokie rekordai primena, kad kiekvienas metras gilyn didina kainą klaidai, o sauga išlieka svarbiausia šio sporto taisyklė.

  • Legendinis SS United States prie Floridos bus nuskandintas kaip dirbtinis rifas: ko siekia valdžia

    Prie Floridos krantų ruošiama neįprasta operacija: legendinį okeaninį lainerį SS United States planuojama nuskandinti Meksikos įlankoje ir paversti dirbtiniu rifu. Vietos valdžia tvirtina, kad tai realiausia alternatyva brangiai kainuojančiam laivo išardymui metalo laužui, o projektas kartu turėtų tapti nauju traukos centru narams ir žvejams.

    Nuskandinimui parinkta vieta numatoma įlankoje netoli Okalusos apygardos, maždaug 41 kilometro atstumu į pietvakarius nuo Destino ir apie 59 kilometrus į pietryčius nuo Pensakolos. Konkretus grafikas gali kisti dėl oro ir jūros sąlygų, tačiau vietos institucijos akcentuoja, kad planuojama laikytis griežtų aplinkosaugos reikalavimų.

    SS United States ilgis siekia beveik 305 metrus, todėl jis yra daugiau nei 30 metrų ilgesnis už „Titaniką“. Tai buvo vienas ryškiausių XX amžiaus vidurio inžinerijos pasiekimų: laivas projektuotas taip, kad prireikus galėtų būti pritaikytas ir kariniams tikslams, o jo greitis tapo istoriniu standartu.

    Pirmojo reiso metu 1952 metais SS United States užfiksavo transatlantinio plaukimo greičio rekordą: maršrutą per Atlantą įveikė per 3 dienas, 10 valandų ir 40 minučių. Vidutinis greitis viršijo 66 kilometrus per valandą, ir šis pasiekimas iki šiol minimas kaip vienas įspūdingiausių tarp keleivinių laivų.

    Daugiau nei du dešimtmečius laivas buvo prastovėjęs prie Filadelfijos, Delavero upėje, o paveldo entuziastai ieškojo būdų jį atgaivinti. Vis dėlto restauracijos idėjos nuolat strigo, nes sąmatos siekė itin dideles sumas, o investuotojų ar tvaraus verslo modelio rasti nepavyko.

    Situaciją dar labiau komplikavo ilgas teisinis ginčas dėl švartavimo ir prieplaukos mokesčių. Galiausiai teismas įpareigojo atlaisvinti prieplauką, todėl laivą teko perkelti, o sprendimas dėl jo ateities tapo neišvengiamas.

    SS United States buvo nutemptas į Mobilio uostą Alabamoje, kur kelis mėnesius vyko paruošiamieji darbai. Prieš nuskandinant išmontuojami komponentai, galintys teršti jūrą, šalinami plastikai, stiklas, dalis elektros instaliacijos ir potencialiai pavojingos cheminės medžiagos.

    Tokio tipo projektams JAV paprastai taikomi reikalavimai, skirti sumažinti riziką ekosistemoms ir užtikrinti, kad nuskendęs objektas ilgainiui taptų stabilia buveine jūros organizmams. Būtent todėl svarbiausia operacijos dalis vyksta dar krante, iki laivui atsiduriant vandenyje.

    „Tai svarbus žingsnis kuriant unikalų objektą, kuris bus reikšmingas ir aplinkai, ir mūsų turizmo sektoriui“, – sakė apygardos atstovai.

    „SS United States įkvėpė milijonus žmonių visame pasaulyje kaip amerikietiško pasididžiavimo ir meistriškumo simbolis“, – sakė SS United States Conservancy vadovė Susan Gibbs.

    Okalusos apygarda planuoja, kad visos išlaidos už laivo įsigijimą, transportavimą, valymą ir nuskandinimą sudarys apie 9 300 000 eurų. Dar apie 920 000 eurų numatoma skirti krantinės muziejui, kuris pasakotų laivo istoriją ir įprasmintų jo palikimą.

    Projekto finansavimą sustiprino kelių organizacijų indėlis: turizmo sektoriaus atstovai skyrė apie 1 400 000 eurų, o Coastal Conservation Association Florida prisidėjo maždaug 460 000 eurų suma. Vietos verslai tikisi, kad naujas objektas pritrauks daugiau narų, žvejų ir keliautojų, o tai ilgainiui atsispindės apgyvendinimo, paslaugų ir įrangos nuomos pajamose.

    Po nuskandinimo SS United States taptų vienu didžiausių dirbtinių rifų ir papildytų daugiau nei 500 dirbtinių rifų tinklą Okalusos apygardoje. Planuojama, kad laivas gulės maždaug 55 metrų gylyje, o viršutinės denių dalys būtų apie 18 metrų nuo vandens paviršiaus, todėl vieta galėtų dominti tiek pradedančius, tiek patyrusius narus.

    Netoliese jau yra ir kitas žinomas nardymo objektas, 2006 metais nuskandintas lėktuvnešis USS Oriskany. Vietos institucijos pabrėžia, kad tokie projektai paprastai kuriami kaip kompromisas: jie leidžia kontroliuojamai panaudoti didelius metalo konstrukcijų objektus ir kartu sukuria naujas buveines jūros gyvūnijai.

    Vis dėlto iniciatyva sulaukė ir kritikos: dalis paveldo bei gamtosaugos aktyvistų mėgino sustabdyti procesą teisme, argumentuodami istorine laivo verte. Vietos valdžia atkerta, kad realistiškų ir finansiškai įgyvendinamų alternatyvų išsaugoti laivą virš vandens beveik nebeliko.

  • Legenda SS United States bus sąmoningai nuskandinta: taps milžinišku dirbtiniu rifu Floridoje

    Legenda SS United States bus sąmoningai nuskandinta: taps milžinišku dirbtiniu rifu Floridoje

    Istorinis transatlantinis laineris SS United States, kadaise vežęs garsenybes ir laikytas JAV pasididžiavimu, ruošiamas sąmoningam nuskandinimui. Planuojama, kad 2026 metų lapkritį jis atsidurs Meksikos įlankos dugne netoli Okaloosa apygardos Floridoje, tačiau tai nebus istorijos pabaiga.

    Vietos valdžia siekia, kad laivas taptų viena didžiausių dirbtinių rifų struktūrų pasaulyje ir nauju traukos centru narams. Tokia praktika JAV pakrantėse taikoma ne vieną dešimtmetį, kai išvalytos ir aplinkai saugios didelės konstrukcijos paverčiamos buveinėmis jūrų gyvūnijai.

    Rekordus rinkęs laineris

    SS United States buvo laikomas išskirtiniu savo laikmečio inžinerijos pasiekimu: itin greitas, didelis ir modernus keleivinis laivas tapo simboliu, kaip toli pažengė pokarinė JAV laivų statyba. Jis išgarsėjo ir tuo, kad 1952 metais pelnė Blykstės vėliavos, vadinamos Mėlynąja Atlanto juosta, pripažinimą už greičiausią kelionę per Atlantą.

    Tuo metu laineris Atlantą įveikė per maždaug 3 dienas, 10 valandų ir 40 minučių, išlaikydamas įspūdingą vidutinį greitį. Vis dėlto aviacijos bumas ir keleivių srautų persiskirstymas pakeitė rinką, o tokio tipo laivams tapo vis sunkiau konkuruoti.

    Paruošimas prieš nuskandinimą

    Didžiausias iššūkis tokiais atvejais yra ne pati operacija, o pasirengimas, kad konstrukcija nekeltų taršos rizikos. Skelbiama, kad laivas stabilizuojamas, valomas ir iš jo pašalinamos pavojingos medžiagos bei teršalų likučiai, įskaitant asbestą ir degalų pėdsakus.

    Tokie darbai paprastai trunka ilgai, nes būtina laikytis griežtų aplinkosaugos reikalavimų ir užtikrinti, kad laivas, tapęs rifu, būtų saugus tiek ekosistemai, tiek narams. Planuojama, kad SS United States nuguls maždaug 55 metrų gylyje, todėl tai būtų labiau patyrusiems narams skirta vieta.

    Ką tikisi laimėti Florida

    Okaloosa apygardos atstovai tikisi, kad naujas objektas sustiprins regiono turizmą ir pritrauks narus iš JAV bei užsienio. Tokiais projektais dažniausiai siekiama prailginti turistinį sezoną, o ekonominė nauda pasiskirsto per nardymo paslaugas, laivų nuomą, apgyvendinimą ir vietos prekybą.

    Tiksli nuskandinimo diena dar nėra įvardyta, nes ją lems orai, jūros sąlygos ir logistika. Vis dėlto kryptis aiški: legendinis laivas, kadaise buvęs greičio ir prestižo simboliu, netrukus turėtų tapti naujais namais jūrų florai ir faunai.

  • JAV žvejai užkliudydavo tinklais, bet nežinojo: dugne slėpėsi nacių U-869 paslaptis

    JAV žvejai užkliudydavo tinklais, bet nežinojo: dugne slėpėsi nacių U-869 paslaptis

    Daugelį metų žvejai prie JAV rytinės pakrantės vieną vietą vadino prakeikta, nes ten nuolat užkliūdavo jų tinklai. Tik vėliau paaiškėjo, kad kelių dešimčių kilometrų atstumu nuo kranto jūros dugne guli vienas mįslingiausių Antrojo pasaulinio karo Vokietijos povandeninių laivų.

    Nuolaužos ilgai buvo bevardės, o karo laikų dokumentai klaidino. Archyvuose buvo įsitvirtinusi versija, kad povandeninis laivas U-869 nuskendo 1945 metų vasarį netoli Gibraltaro, todėl JAV pakrantėje rastas vrakas, regis, turėjo priklausyti kitai įgulai.

    Įtampa augo, kai tyrėjai suprato, kad atsakymas slypi tik pačiame laive, tačiau patekimas į vidų buvo itin pavojingas. Dešimtmečius irusios konstrukcijos, sugriuvę koridoriai ir menkiausio judesio pakeliamas dumblas galėjo per sekundes atimti matomumą ir kelią atgal.

    Tragiškiausia šios istorijos dalis ta, kad bandymai ištirti nuolaužas pareikalavo aukų. Per ekspedicijas žuvo trys narai, o tai priminė, jog tokie vrakai yra ne tik istorijos šaltinis, bet ir mirtinai pavojinga aplinka net patyrusiems specialistams.

    Proveržis po dešimtmečių klaidų

    Lūžis įvyko 1997 metais, kai patyrę narai Johnas Chattertonas ir Richie Kohleris, pasitelkę vokiškus techninius brėžinius ir iš anksto suplanuotą maršrutą, prasibrovė į laivo vidų. Ten rasti įrangos fragmentai ir ženklinimai leido vienareikšmiškai patvirtinti, kad tai vis dėlto buvo U-869.

    Toks nustatymas sujudino karo istorikų bendruomenę, nes reiškė, kad oficiali pokario versija buvo neteisinga. Jei U-869 iš tiesų atsidūrė prie JAV, vadinasi, jo paskutinė misija ir kelias per Atlantą buvo visai kitoks, nei manyta dešimtmečius.

    Kas iš tikrųjų nuskandino U-869?

    Nors tapatybė buvo patvirtinta, tikslios nuskendimo aplinkybės iki šiol kelia diskusijų. Viena versija teigia, kad laivą galėjo atakuoti JAV priešpovandeninės pajėgos, tačiau įrodymų nepakanka galutinei išvadai.

    Kita hipotezė dar dramatiškesnė: U-869 galėjo pražudyti jo paties torpeda, pavyzdžiui, dėl gedimo ar netikėto manevro. Kol nėra galutinai patvirtintų duomenų, paskutinės šio povandeninio laivo minutės išlieka paslaptimi, o vrakas tebėra ir istorinis liudijimas, ir pavojinga povandeninė kapavietė.

  • Italų narų tragedija Maldyvuose: gelbėtojai atskleidė, kas nutiko 50 metrų gylyje

    Italų narų tragedija Maldyvuose: gelbėtojai atskleidė, kas nutiko 50 metrų gylyje

    Maldyvuose žuvę penki Italijos piliečiai, kaip manoma, galėjo pasiklysti tyrinėdami povandeninį urvą. Taip teigė organizacijos, dalyvavusios kūnų paieškoje ir iškėlime, atstovai.

    Italijos užsienio reikalų ministerija anksčiau skelbė, kad narai dingo mėgindami tyrinėti urvus maždaug 50 metrų gylyje. Tokiuose gyliuose dėl slėgio ir dekompresijos reikalavimų klaidos kaina būna ypač didelė.

    Kas, anot gelbėtojų, įvyko urve

    Pirminė įvykių rekonstrukcija rodo, kad urvas, į kurį įplaukė narai, buvo sudarytas iš trijų didesnių kamerų, sujungtų siaurais praėjimais. Paiešką komplikavo gylis ir ribotos galimybės ilgai dirbti dėl dekompresinių sustojimų.

    Su paieška siejama organizacija „Dan Europe“ nurodė, kad urvo pradžioje yra erdvi, natūraliai apšviesta ertmė, iš kurios tęsiasi apie 30 metrų ilgio koridorius. Toliau, už smėlio sankasos, prasideda kita patalpa be natūralios šviesos, kur orientacija gali sparčiai pablogėti.

    „Iš ten nebuvo kaip išeiti“, – sakė „Dan Europe“ atstovė Laura Marroni.

    Jos teigimu, smėlio sankasa galėjo tapti klaidinančiu orientyru: įplaukti į gilesnę dalį galėjo būti nesunku, tačiau apsisukus praėjimas gali „dingti“ iš matymo lauko. Pranešta, kad narų kūnai rasti kitame, trumpesniame koridoriuje, į kairę nuo smėlio sankasos.

    „Sugrįžti būtų buvę labai sunku, ypač turint ribotą oro atsargą, galėjo likti apie 10 minučių ar net mažiau“, – sakė L. Marroni.

    Žuvo ir gelbėtojas

    Per paieškos operaciją taip pat žuvo Maldyvų nacionalinių gynybos pajėgų gelbėtojas, seržantas majoras Mohammedas Mahdi. Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani dėl jo žūties pareiškė užuojautą Maldyvų kolegai.

    „Šias gedulo dienas Italijoje dar labiau apsunkina žinia, kad vienas iš jūsų drąsių kariškių, seržantas majoras Mohammedas Mahdi, žuvo bandydamas iškelti mūsų tautiečių kūnus“, – sakė A. Tajani.

    „Ši tragedija suvienija Italiją ir Maldyvus bendrame liūdesyje ir pagarboje aukoms“, – pridūrė jis.

    Kodėl urvinis nardymas laikomas itin pavojingu

    Specialistai pabrėžia, kad urvų nardyme riziką didina siauri praėjimai, nuosėdos, kurios gali staiga sumažinti matomumą, ir sudėtinga navigacija be natūralios šviesos. Papildomą įtampą kelia ir tai, kad dideliame gylyje bet koks delsimasis reiškia greitesnį oro atsargų mažėjimą bei ilgesnius privalomus dekompresinius sustojimus kylant.

    Italijos institucijos ir vietos tarnybos toliau aiškinasi tikslias tragedijos aplinkybes, vertinami narų maršrutai, įranga ir sprendimai po vandeniu. Gelbėjimo operacijose dalyvavusių komandų pateikiama pirminė rekonstrukcija kol kas laikoma viena iš pagrindinių versijų.