Astronomai pirmą kartą užfiksavo atvejį, kai milžiniška egzoplaneta tarsi „dingo“ – jos tranzitai, anksčiau aiškiai matyti stebint žvaigždę, per kelerius metus išnyko. Dabar mokslininkai teigia suprantantys, kodėl taip nutiko.
Kalbama apie TOI-2535b – vadinamąjį „karštąjį Jupiterį“, besisukantį apie žvaigždę TOI-2535, esančią maždaug už 1 100 šviesmečių. Kaip rašo „ScienceAlert“, šis neįprastas reiškinys aprašytas neseniai publikuotame tyrime.
Pagrindinis paaiškinimas – planeta niekur nedingo fiziškai. Pasikeitė jos orbitos padėtis mūsų atžvilgiu, todėl ji nustojo kirsti žvaigždės diską taip, kad teleskopai užfiksuotų būdingą žvaigždės pritemimą.
Tyrėjai aiškina, kad TOI-2535b turi paslėptą „kaimynę“ – bent vieną dar tiesiogiai nepastebėtą planetą. Jų tarpusavio gravitacinė sąveika verčia orbitas svyruoti ir pasvirti, todėl tranzitai iš mūsų perspektyvos gali atsirasti ir vėl išnykti.
Kaip planeta „dingsta“ stebėjimuose
Egzoplanetos dažnai atrandamos tranzito metodu: kai planeta praeina priešais savo žvaigždę, trumpam sumažėja jos ryškis. Būtent taip 2019 metais TOI-2535b aptiko NASA palydovas TESS.
Vėlesni kelių metų stebėjimai (pasitelkiant ir kitus kosminius bei antžeminius teleskopus) parodė aiškią tendenciją: TOI-2535b tranzito „takelis“ per žvaigždės diską pamažu slinko į kraštą. Galiausiai planeta ėmė tik „užkabinti“ žvaigždės diską, o iki 2026 metų kovo tranzitai tapo nebematomi.
Tyrėjai tai lygina su užtemimais Saulės sistemoje: jei Mėnulio orbita būtų idealiai sutapusi su Žemės orbitos plokštuma, užtemimai vyktų kiekvieną mėnesį. Tačiau dėl orbitos posvyrio tai nutinka tik tam tikrais laikotarpiais.
Kas žinoma apie TOI-2535 sistemą
TOI-2535 yra K tipo nykštukė – kiek mažesnė už Saulę ir labai sena, jai priskiriamas maždaug 9,7 mlrd. metų amžius. Aplink ją skriejanti TOI-2535b orbitą apsuka per kiek daugiau nei 8 dienas, todėl priskiriama prie itin arti savo žvaigždės esančių dujinių milžinių.
Remiantis judėjimo duomenimis, šalia gali būti ir dar viena planeta – galbūt Saturno dydžio. Būtent dviejų planetų „gravitacinė virvės traukimo“ dinamika, mokslininkų manymu, sukuria neįprastai pasvirusias, svyruojančias orbitas.
Skaičiuojama, kad vienas toks orbitų svyravimo ciklas gali trukti apie 30–50 metų. Tai reiškia, kad per dešimtmečius planeta mūsų stebėjimuose gali kartotis: vienais laikotarpiais tranzitai bus ryškūs, kitais – visiškai išnyks.
Ką tai reiškia egzoplanetų paieškoms
Šis atvejis primena, kad tranzito metodas priklauso nuo geometrijos: net jei planeta egzistuoja ir yra didelė, jos „šešėlio“ galime nepamatyti, jei orbita pakankamai pasvyra. Todėl kai kurios planetos gali likti nepastebėtos arba „dingti“ iš duomenų, nors pačioje sistemoje niekas dramatiško neįvyko.
Tyrėjai taip pat modeliuodami šią sistemą skaičiavo ilgesnio laikotarpio raidą: buvo imituota 1 mln. metų, įskaitant apie 50 mln. TOI-2535b orbitų. Modeliai rodo, kad orbitinė rezonansinė sąveika gali padėti sistemai išlikti stabiliai, užuot planetoms susidūrus ar viena kitą „išsviedus“ į kosmosą.
Be to, tokie stebėjimai leidžia tiksliau suprasti, kaip formuojasi ir kaip laikui bėgant kinta „karštieji Jupiteriai“ – dujiniai milžinai, skriejantys labai arti savo žvaigždžių. Šiuo atveju mokslininkai svarsto, kad planetos greičiausiai migravo į vidų protoplanetiniame diske, tačiau kas tiksliai sukėlė jų orbitų posvyrį, lieka atviras klausimas.
Artimiausi dešimtmečiai gali būti ypač įdomūs: TOI-2535b, tikėtina, dar ne kartą „grįš“ į matomą zoną, o paslėptas jos kaimynas gali pradėti tranzituoti taip, kad jį pagaliau pavyks tiesiogiai užfiksuoti.
