Tarptautinėje kosminėje stotyje esantis astronautas 2020 metų rugsėjo 15 dieną užfiksavo neįprastą Patagonijos vaizdą: du ryškiai skirtingų spalvų ežerai susitinka ties siauru sausumos ruožu, kuris juos tarsi perskiria per pusę.
Nuotraukoje matyti Argentinos ežerai Pueyrredón ir Posadas – vieta, kur skaidrus, tamsiai melsvas vanduo pereina į šviesesnį, žalsvai melsvą atspalvį. Būtent kontrastas iš aukštai ir daro šį gamtos „susidūrimą“ itin fotogenišką.
Pueyrredón yra maždaug 65 kilometrų ilgio ledyninės kilmės ežero Argentinos dalis, besitęsianti iki Čilės sienos. Čilėje šis vandens telkinys vadinamas Cochrane ežeru, o didelis gylis ir itin skaidrus vanduo iš viršaus suteikia gilią mėlyną spalvą.
Posadas ežeras, kuris yra gerokai mažesnis ir sekliau užpildytas, per tūkstantmečius susiformavo pietinėje Pueyrredón dalyje, kai nuosėdos sukūrė natūralų barjerą. Dėl seklumo ir didesnio nuosėdų kiekio jo vanduo atrodo šviesesnis, turkio atspalvio.
Kaip susidarė „tiltas“ tarp ežerų
NASA Žemės observatorijos duomenimis, pagrindinį barjerą sudaro nuosėdų ir stambesnių akmenų sankaupa, atsiradusi dar tada, kai kraštovaizdį formavo ledynai. Iš tolo ji gali priminti smėlio nerijas, tačiau labiau tikėtina, kad tai morena – ledyno pakraštyje susikaupusios uolienos ir nuogulos.
Nuotraukoje taip pat išsiskiria vakariniame Pueyrredón krante susiformavę vėduoklės formos žemės dariniai – deltos, kurių dydis didėja iš šiaurės į pietus. Jos rodo, kiek daug nuosėdų į ežerą per laiką atnešė iš aplinkinių kalvų tekėjusios upės.
Vėjo sukelti srautai ir bangos dalį nuosėdų „ištempė“ į plonus žemės liežuvius, nukreiptus vyraujančios srovės kryptimi. Tokie dariniai padeda suprasti, kaip net ir šiandien ežerų pakrantės pamažu kinta.
Kodėl ežerai skirtingų spalvų
Didžiąją spalvų kontrasto dalį paaiškina du dalykai: vandens gylis ir nuosėdų kiekis. Gilesnis, skaidresnis vanduo iš viršaus atrodo tamsesnis, o sekliau esantis, daugiau sąnašų turintis vanduo įgauna šviesesnius, žalsvus tonus.
Šiuo atveju Pueyrredón pasižymi dideliu gyliu – iki 500 metrų, todėl jo atspalvis ryškiai mėlynas. Posadas yra seklesnis ir papildomai „maitinamas“ upės atnešamomis nuosėdomis, tad spalva tampa šviesesnė.
Vieta turistams, nors aplink beveik negyvenama
Nors teritorija aplink ežerus yra retai apgyvendinta, ji traukia keliautojus – čia vykstama stovyklauti, žygiuoti, žvejoti ar plaukti baidarėmis. Atidesni stebėtojai net gali įžiūrėti siaurą nusileidimo taką vienoje iš deltų.
Posadas ežere taip pat yra sala su išskirtine uoline arka, kuri laikoma viena iš vietos įdomybių. Tokie objektai, kaip ir pats „perskirtų“ ežerų vaizdas, primena, kiek daug Patagonijos kraštovaizdyje paliko ledynų epocha.
Abu ežerai yra didelėje slėnio struktūroje, kurią išgraužė kadaise regioną dengęs milžiniškas ledynas. Patagonijoje panašių ledynų suformuotų slėnių ir fjordų yra daug, todėl iš kosmoso čia neretai matomos itin ryškios geologinės „linijos“ ir formos.