CP v2

Tag: National Trust

  • Britų Lundi saloje – rekordinis vandens stygius: salai gresia uždarymas ir gyventojų evakuacija

    Didžiosios Britanijos Lundi sala atsidūrė ties riba, kai dėl rekordinio vandens stygiaus gali tekti stabdyti turizmą ir svarstyti evakuaciją. Sala, esanti Bristolio įlankoje, garsėja laukine gamta ir jūrų paukščiais, tačiau šiemet vandens atsargos pasiekė žemiausią lygį per stebėjimų istoriją.

    Lundy nuolat gyvena apie 28 žmonės, o per metus ją aplanko maždaug 18 000 turistų. Toks santykinai nedidelės bendruomenės ir didelio lankytojų srauto derinys reiškia, kad bet koks infrastruktūros sutrikimas, ypač susijęs su vandeniu, saloje greitai virsta krize.

    Vandens taupymo priemonės čia jau tapo kasdienybe: ribojamas naudojimas tiek gyventojams, tiek svečiams. Pranešama, kad, siekiant išvengti bereikalingo vartojimo, buvo imtasi ir netradicinių sprendimų, pavyzdžiui, apribotos galimybės prisileisti vonias.

    Nuo rugpjūčio salai pradėtos gabenti avarinės vandens atsargos iš žemyninės dalies. Tačiau situaciją apsunkina tai, kad sezoninis keleivinis keltas, kuris kartu padeda pristatyti ir vandenį, mėnesio pabaigoje baigs darbą, todėl logistika taps gerokai sudėtingesnė.

    Saloje taip pat naudojami tvenkiniai, tačiau jų lygis sparčiai krenta. Kraštutiniu atveju vanduo iš tvenkinių pumpuojamas į valymo įrenginius, nors anksčiau šie telkiniai pirmiausia buvo siejami su laukinės gamtos poreikiais, o ne žmonių kasdieniu vartojimu.

    „Jeigu to nedarytume, tektų susidurti su realybe, kad Lundi reikėtų uždaryti. Mums tai būtų pražūtinga“, – sakė salos vadovas Derekas Grinas.

    Jo teigimu, šiemet saloje iškrito tik apie 20 proc. įprasto kritulių kiekio šiam laikotarpiui. Jei padėtis toliau blogės, gali tekti evakuoti ne tik žmones, bet ir ūkyje laikomus gyvulius, taip pat atšaukti suplanuotas turistines keliones.

    „Tokio dalyko Lundi istorijoje dar nebuvo. Tai būtų itin rimtas sprendimas, o mes jau prie pat ribos“, – teigė Derekas Grinas.

    Sala priklauso organizacijai „National Trust“ ir yra svarbi biologinės įvairovės teritorija, ypač jūrų paukščiams. Vietos administracija pabrėžia, kad vandens stygiaus epizodai dažnėja, o klimato kaita saloje jaučiama vis akivaizdžiau, todėl ateityje reikės nuolatinių prisitaikymo priemonių.

    Praėjusiais metais Lundi taip pat buvo priartėjusi prie uždarymo scenarijaus, kai vandens atsargos rezervuaruose sumenko iki maždaug 33 proc. Dabar salos bendruomenė tikisi lietaus, tačiau kartu pripažįsta, kad vien sezoniškumo nebepakanka, o vandens valdymas tampa ilgalaikiu iššūkiu.

  • Du bebrai per metus pastatė 35 metrų užtvanką: kaip tvenkinys padėjo gyvūnams per sausrą

    Dviem į laisvę 2025 metais paleistiems europiniams bebrams per vienerius metus pavyko pastatyti apie 35 metrų ilgio užtvanką ir suformuoti tvenkinį. Pasak gamtosaugininkų, šis vandens telkinys tapo svarbia atgaiva apylinkių faunai, kai regioną spaudė sausringi laikotarpiai.

    Užtvanka sulėtino sraunų upelio tekėjimą, todėl vanduo ėmė kauptis ir ilgiau išsilaikė vietovėje. Stebėjimo kamerose tvenkinio aplinkoje fiksuoti įvairūs gyvūnai, tarp jų ir žuvis gaudanti ūdra bei medžiojanti pelėda, o tai rodo, kad atsirado nauja maisto ir slėptuvių zona.

    Bebrų statomos užtvankos veikia kaip natūralios vandens sulaikymo sistemos: jos pakelia vandens lygį, drėkina pakrantes ir sukuria mažas šlapynes. Tokios buveinės dažnai tampa kritiškai svarbios per karščio bangas ir sausras, kai mažesni vandens telkiniai išdžiūsta greičiausiai.

    Gamtosaugos organizacija National Trust nurodė, kad atnaujintame 2026 metų rugpjūčio pranešime fiksuota ir daugiau gerų ženklų: bebrų sukurta užtvankų sistema ir toliau išlaikė vandenį net sausringomis savaitėmis. Tai laikoma praktiniu pavyzdžiu, kaip atkurtos šlapynės gali didinti ekosistemų atsparumą klimato kraštutinumams.

    Vietovėje, kur buvo įrengta užtvanka, vanduo ėmė kauptis miško pakraštyje, o nuversti medžiai atvėrė daugiau šviesos anksčiau smarkiai užtamsintoms vietoms. Dėl šių pokyčių pradėjo formuotis šlapynių augalams ir gyvūnams palankesnės sąlygos, o tai paprastai didina biologinę įvairovę.

    „Ekosistemos pokytis per tokį trumpą laiką yra įspūdingas“, – sakė National Trust šlapynių projekto atstovė Jen Crisford.

    Savanoriai taip pat pranešė užfiksavę vandens paukščių, kurie dažniau laikosi šlapynėse ir seklumose. Tuo pat metu pažymima, kad veisimosi rezultatai ne visada matomi iškart: nors kameros fiksavo poros poravimąsi, iki 2026 metų rugpjūčio jauniklių šioje konkrečioje vietoje pastebėta nebuvo.

    National Trust atkreipė dėmesį, kad užtvanka gali turėti ir praktinės reikšmės vietos infrastruktūrai. Organizacijos vertinimu, yra požymių, jog vandens sulaikymas padeda mažinti staigių liūčių poveikį netoliese esančiam keliui, nes srautas tampa ne toks agresyvus.

    Šis atvejis dažnai minimas platesniame kontekste, kai Europos šalyse ieškoma gamta paremtų sprendimų prisitaikymui prie klimato kaitos. Bebrai čia laikomi vadinamaisiais ekosistemų inžinieriais, galinčiais greitai pakeisti kraštovaizdį taip, kad jis geriau kauptų vandenį ir suteiktų prieglobstį įvairioms rūšims.

  • „Harry Potter“ gerbėjai privertė keisti 502 mln. eurų kabelio maršrutą dėl Dobio memorialo

    „Harry Potter“ gerbėjai privertė keisti 502 mln. eurų kabelio maršrutą dėl Dobio memorialo

    Didžiosios Britanijos ir Airijos energetikos jungties projektas buvo pakoreguotas po to, kai „Harry Potter“ gerbėjai atkreipė dėmesį, kad pirminis maršrutas kirstų vietą, vadinamą Dobio namų elfo memorialu. Kabelio projektas vertinamas apie 502 mln. eurų, o sprendimas maršrutą koreguoti priimtas siekiant išvengti trukdžių populiariam lankytinam taškui.

    Kalbama apie „Greenlink“ 190 kilometrų ilgio aukštos įtampos kabelį, jungiantį Didžiąją Britaniją ir Airiją. Jis turėjo būti tiesiamas tarp Veksfordo grafystės Airijoje ir Freshwater West paplūdimio Velse, Pembrokšyre, tačiau būtent ši pakrantė yra ypač svarbi „Harry Potter“ gerbėjams.

    Freshwater West paplūdimyje buvo filmuota scena iš filmo Harry Potter ir mirties relikvijos. Pirma dalis, kurioje žūsta Dobis, o gerbėjai vėliau čia įrengė simbolinį atminimo kampelį. Lankytojai palieka nudažytus akmenėlius ir kojines, taip pagerbdami personažą, tapusį vienu ryškiausių visos serijos herojų.

    Memorialas ir aplinkosaugos klausimai

    Teritoriją prižiūrinti organizacija National Trust dar 2022 metais buvo sutikusi, kad atminimo vieta galėtų išlikti, tačiau kartu ragino nepalikti kojinių dėl galimo poveikio aplinkai. Praktikoje tokie „fanų memorialai“ dažnai atsiduria tarp dviejų interesų: lankytojų noro įprasminti kultūrinę patirtį ir pareigos saugoti gamtines teritorijas nuo šiukšlinimo.

    Situacija įgavo pagreitį, kai paaiškėjo, kad energetikos infrastruktūros planai gali paliesti memorialo zoną. Apie tai sužinoję gerbėjai ėmė aktyviai reikšti nepritarimą ir kreipėsi į projekto vykdytojus bei planuotojus, prašydami rasti kitą techninį sprendimą.

    Šimtai skambučių ir sprendimas keisti planus

    Apie kilusį pasipiktinimą viešai papasakojo energetikos sektoriaus konsultacijų bendrovės „Etchea Energy“ vadovas Simonas Ludlamas, kalbėdamas tinklalaidėje The Energy Revolution. Pasak jo, dėl Dobio memorialo buvo sulaukta šimtų skambučių, o reakcija parodė, kad daliai visuomenės tai nėra tik smulkmena.

    „Turėjome grįžti prie planuotojų ir tiksliai susitarti, kaip pakeisti maršrutą, kad nebeitume per Dobio memorialą“, – sakė Simonas Ludlamas.

    Galiausiai kabelio trasa buvo pakoreguota, o projektas pradėjo veikti 2025 metais. Skelbiama, kad jungtis gali aprūpinti elektra apie 380 000 namų ūkių, o sprendimas keisti maršrutą leido išvengti konflikto su gerbėjų puoselėjama vieta ir sumažinti reputacinę riziką projektui.

    Šis atvejis išryškina, kaip infrastruktūros planavime vis dažniau susikerta techniniai, aplinkosauginiai ir kultūriniai veiksniai. Net ir simbolinės vietos, susijusios su popkultūra, gali tapti realiu argumentu koreguojant didelės vertės projektus, ypač kai kyla rizika viešajam palaikymui ir vietos bendruomenių reakcijoms.

  • Dorseto pakrantėje pirmąkart per 30 metų užfiksuotas papūgžuvės jauniklis: mokslininkai ieško priežasčių

    Pietų Anglijoje, Dorseto pakrantėje, pirmą kartą per maždaug 30 metų užfiksuotas papūgžuvės jauniklis. Tai laikoma itin reikšmingu ženklu, nes ši vieta yra paskutinė žinoma reguliaraus papūgžuvių perėjimo vieta žemyninėje pietų Anglijos dalyje.

    Gamtosaugininkai pažymi, kad vienas jauniklis kolonijos dar neišgelbės, tačiau pats faktas rodo, jog bent viena pora šiemet sėkmingai perėjo. Pastaraisiais dešimtmečiais vietos populiacija smuko iki kritinės ribos, o patikimų jauniklių stebėjimų beveik nebuvo.

    „Pamatyti papūgžuvės jauniklį buvo nepaprastai jaudinančia. Kiekvienas jauniklis yra svarbus. Vienas, žinoma, neišgelbės kolonijos, bet vienas yra daug geresnė žinia nei nė vieno“, – sakė jūrų paukščių specialistas Richardas Caldow.

    Istoriškai Dorsete papūgžuvių buvo gerokai daugiau: praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje čia perėjo apie 80 šių paukščių, tačiau vėliau porų skaičius sumenko iki kelių. Dėl tokio kritimo buvo baiminamasi, kad kolonija gali visai išnykti.

    Šią vasarą savanoriai ir specialistai apie 15 savaičių stebėjo sunkiai pasiekiamas ir pavojingas uolas, kur paukščiai suka lizdus. Pavasarį kolonijoje buvo registruoti keli suaugę paukščiai, o kurį laiką stebėta, kaip jie neša žuvį į bent dvi skirtingas lizdavietes, kas leido įtarti, kad perėti bandė ne viena pora.

    Vėliau, po birželio 12 dienos, žuvies nešimas beveik visiškai sumenko, todėl kilo įtarimų, kad ne visi jaunikliai išgyveno. Vis dėlto vienoje vietoje maitinimas tęsėsi, o galiausiai jauniklį pavyko pamatyti ir nufotografuoti.

    Pasak R. Caldow, iš stebėjimų buvo galima spręsti, kad tėvai jauniklį maitino maždaug nuo gegužės 29 dienos iki liepos 5 dienos, tad aptikimo metu jam buvo apie 38 dienos. Specialistas teigė, kad jauniklis galėjo išskristi dar tą pačią naktį, o jo buvimo vieta šiuo metu nėra žinoma.

    Papūgžuvės jaunikliai, palikę lizdą, paprastai iškart išplaukia į atvirą jūrą ir pirmuosius metus praleidžia toli nuo krantų. Į perėjimo vietas jie dažniausiai sugrįžta tik po kelerių metų, o veistis pradeda dar vėliau, todėl vieno sėkmingo sezono rezultatai labiau laikomi viltį teikiančiu signalu nei lūžio tašku.

    Pastaraisiais metais gamtosaugos organizacijos, tarp jų ir „National Trust“, siekia išsiaiškinti, kodėl ši kolonija beveik nebeužaugina jauniklių. Tarp galimų priežasčių minimi plėšrūnai, invaziniai graužikai bei klimato kaitos poveikis, galintis keisti žuvų pasiskirstymą ir sumažinti maisto prieinamumą perėjimo metu.

    Kad būtų surinkta daugiau duomenų, lizdavietėse įrengtos judesį fiksuojančios kameros, maitinamos saulės energija. Jos nukreiptos į uolų plyšius, kur paukščiai slepia lizdus, o pasibaigus veisimosi sezonui įranga bus nuimta ir specialistai analizuos tūkstančius kadrų.

    Projekto koordinatoriai tikisi, kad vaizdinė medžiaga padės tiksliau įvertinti, kas vyksta kiaušinių dėjimo, perėjimo ir jauniklių maitinimo etapais, taip pat kada ir dėl kokių priežasčių patiriami didžiausi nuostoliai. Surinkus aiškius įrodymus, būtų galima taikyti tikslingesnes apsaugos priemones ir padidinti sėkmingo perėjimo tikimybę ateityje.