Tarptautinėje kosminėje stotyje esantis astronautas 2024 metų gruodžio 29 dieną užfiksavo neįprastą vaizdą Sacharoje: ant aukščiausio regiono ugnikalnio viršūnės ryškiai šviečia baltas druskos plotas, iš tolo primenantis sniegą.
Nuotraukoje matomas Emi Kusi (Emi Koussi) – šiaurės Čade esantis ugnikalnis, priklausantis Tibesčio masyvui, kuris driekiasi ties Čado ir Libijos pasienio zona. Apie šį kadrą ir jo detales pasakoja „Live Science“.
E. Kusi yra vadinamasis piroklastinis skydinis ugnikalnis: jo šlaitai platūs, nuolaidūs, o pats kalnas iškilęs iki maždaug 3 415 metrų virš jūros lygio. Dėl to jis laikomas aukščiausia Sacharos viršūne.
Nors ugnikalnis priskiriamas išnykusiems ir istorinių jo išsiveržimų įrašų nėra, kraštovaizdis rodo, kad praeityje jis buvo labai aktyvus – šlaitus dengia senovės lavos sluoksniai, liudijantys apie kadaise vykusius intensyvius procesus.
Druskos „sniegas“ ugnikalnio krateryje
Ugnikalnio viršūnėje yra sudėtinga kalderų sistema, kurios plotis siekia iki maždaug 15 kilometrų. Jos pietinėje dalyje yra mažesnis krateris, vadinamas Era Kohor – būtent jame ir telkšo ryškiai balta druskos pluta.
Šis druskos sluoksnis dengia žemiausią kalderos dugno dalį ir gali būti iki maždaug 1 000 metrų skersmens. Dėl to, kaip jis atspindi šviesą, astronautai tokį vaizdą neretai palaiko sniegu, nors šiame regione jis iškrenta itin retai.
Druskos pluta liko po senovinio ežero, kuris kadaise užpildė kraterį, bet vėliau išgaravo. Tokie „pėdsakai“ dykumose primena, kad dabar itin sausringos teritorijos anksčiau galėjo būti gerokai drėgnesnės.
Minima, kad ši druskinga medžiaga vadinama natronu – tai kelių natrio junginių mišinys, tarp jų natrio karbonato dekahidratas, natrio hidrokarbonatas, natrio chloridas ir natrio sulfatas.
Kaip dykumoje išsilaiko vanduo
Nuotraukoje matyti ne tik balta druska, bet ir tamsūs, šešėlyje skendintys uolų grioviai. Jie siauri ir gilūs, todėl įkaista mažiau nei aplinkinės vietovės, o tai sudaro sąlygas kai kur išsilaikyti skystam vandeniui.
Teigiama, kad Tibesčio masyve per metus gali iškristi vos apie 20 milimetrų kritulių. Vis dėlto dėl reljefo ypatybių kai kurios vietos išlieka vėsesnės ir gali „sukaupti“ vandenį ilgiau, nei būtų galima tikėtis dykumoje.
Ugnikalnio šlaituose taip pat matomi sausi vagų tinklai – tarsi upelių vagos, išgraužtos vandens. Dabartinis kritulių režimas vargiai sukurtų tokias struktūras, todėl tai siejama su senesniais, drėgnesniais laikotarpiais.
Ne pirmas kartas kosminiuose kadruose
Emi Kusi iš kosmoso fotografuojamas ne pirmą kartą: minima, kad šis objektas buvo tarp ankstyviausių geologinių darinių, įamžintų kosminių misijų metu – dar 1968 metų spalį jį nufotografavo „Apollo 7“ įgula.
Šiandien tokie kadrai leidžia ne tik pasigrožėti įspūdingais žemės paviršiaus raštais, bet ir geriau suprasti, kaip dykumų kraštovaizdyje išlieka senovinių ežerų, vulkaninės veiklos ir klimato kaitos pėdsakai.