Tag: Nature Communications

  • Mokslininkai išplėtė DNR „abėcėlę“ iki 8 raidžių: bakterijos fermentas ją perskaitė

    Visos žinomos gyvybės formos genetinę informaciją užrašo keturiomis DNR „raidėmis“ – A, T, G ir C. Tačiau mokslininkai parodė, kad bent dalis ląstelės mechanizmų gali susidoroti ir su gerokai didesne „abėcėle“.

    Kalifornijos universiteto San Diege komanda pademonstravo, kad bakterijos Escherichia coli RNR polimerazė gali perrašyti DNR šabloną, kuriame yra ne keturios, o aštuonios genetinės „raidės“. Papildomos keturios raidės gamtoje natūraliai nepasitaiko, jos yra sintetinės.

    RNR polimerazė – vienas svarbiausių molekulinių „įrenginių“ ląstelėje: ji nuskaito DNR ir pagamina RNR kopiją. Tai vienas pirmųjų žingsnių, kai ląstelė pradeda „naudoti“ geną.

    Tyrėjams pavyko parodyti ne tik patį perrašymo faktą, bet ir tai, kad fermentas su sintetinėmis raidėmis elgiasi panašiai kaip su natūraliomis. Tai priartina idėją apie išplėstą genetinę informaciją prie realaus pritaikymo biologijoje.

    Kas yra „hachimoji“ DNR

    Natūralioje DNR veikia dvi poros: A jungiasi su T, o G – su C. Dirbtinėje sistemoje pridedamos dar dvi poros – P–Z ir B–S, todėl „abėcėlė“ išauga iki aštuonių raidžių.

    Toks aštuonių raidžių pagrindu sukurtas variantas vadinamas „hachimoji“ DNR (japoniškai „aštuonios raidės“). Pati idėja nėra visiškai nauja: 2019 metais buvo pranešta apie aštuonių raidžių DNR ir RNR sistemą, galinčią sudaryti stabilias dvigubas spirales.

    Vis dėlto sukurti neįprastą DNR neužtenka – ją dar reikia „perskaityti“. Praktinė nauda atsiranda tik tada, kai ląstelės molekuliniai mechanizmai sugeba šią informaciją nukopijuoti ir naudoti.

    Kaip buvo tikrinama, ar fermentas skaito 8 raides

    Laboratorijoje tyrėjai E. coli RNR polimerazei pateikė sukonstruotą DNR, kurioje buvo sintetinės raidės. Tuomet pridėjo visus aštuonis RNR „statybinius blokus“ ir stebėjo, ką fermentas parinks kopijuodamas šabloną.

    Rezultatai parodė, kad sintetinės poros dažniausiai veikė taip, kaip planuota: P jungėsi su Z, o B – su S. Be to, fermentas daugeliu atvejų atmetė neteisingus „suporavimus“, o susidūręs su sintetinėmis raidėmis nesustodavo.

    Vis dėlto klaidų pasitaikė: sintetinė Z kartais susiporuodavo su natūralia G (guaninu). Mokslininkai tai siejo su Z chemine sandara ir ją pakoregavo.

    Pakeista versija, pavadinta Z*, sumažino neteisingo poravimosi su G tikimybę, tačiau išlaikė norimą gebėjimą jungtis su P. Tai rodo, kad tokias sistemas galima „derinti“ siekiant didesnio tikslumo.

    Ką šis pasiekimas reiškia ir ko dar nėra

    Svarbu pabrėžti, kad mokslininkai nesukūrė bakterijos, kurios genomas būtų paremtas aštuoniomis raidėmis. Nebuvo perrašyta gyvos ląstelės DNR ir nesukurta organizmo, galinčio daugintis su išplėsta genetine „abėcėle“.

    Eksperimentas vyko su išgryninta (iš ląstelės išimta) E. coli RNR polimeraze ir trumpomis, sukonstruotomis DNR bei RNR atkarpomis. Kitaip tariant, buvo patikrintas vienas esminis ląstelės mechanizmo elementas – ar jis išvis „priima“ papildomas raides.

    Tačiau atsakymas į pagrindinį klausimą – teigiamas: bent viena gyvybei kritiškai svarbi molekulinė mašina gali perskaityti aštuonių raidžių DNR šabloną ir pagaminti atitinkamą RNR. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“.

    Tolimesni žingsniai būtų dar sudėtingesni: įrodyti, kad gyva ląstelė galėtų išlaikyti tokį genomą, arba kad sistema patikimai „nueitų“ iki baltymų sintezės. Vis dėlto naujas rezultatas rodo, kad biologinė „įranga“ gali būti lankstesnė, nei manyta iki šiol.

    Praktinis interesas slypi chemijoje: daugiau „raidžių“ reiškia daugiau galimų kombinacijų ir naujų savybių, kurių natūrali DNR ar RNR neturi. Tai ateityje galėtų padėti kurti naujus molekulinius įrankius, pavyzdžiui, tikslesnius biosensorius ar diagnostikos sprendimus.

  • Pietų Kinijos jūros gelmėse aptikta „dragonball“ organelė: joje gyvena šimtai bakterijų

    Pietų Kinijos jūros gelmėse aptikta „dragonball“ organelė: joje gyvena šimtai bakterijų

    Mokslininkai aptiko neįprastą mikroskopinę struktūrą, kurios iki šiol nebuvo matę jokiuose kituose Žemės organizmuose. Ji rasta reto giliavandenio moliusko virškinimo sistemos ląstelėse, o tyrėjai naują darinį praminė „dragonball“.

    Ši struktūra aptikta vadinamajame dieviškajame drakono blizgiakirmėlyje (Chaetoderma shenloong) – sunkiai randamame moliuske, gyvenančiame giliai dumble prie metano versmių Pietų Kinijos jūroje. Tyrime taip pat minimas vienas egzempliorius, surinktas prie Japonijos, taip praplečiant žinomą rūšies arealą.

    Kaip rašoma „Nature Communications“, „dragonball“ (tyrime vartojamas ir pavadinimas dracosphera) yra naujas „kompartmentas“ ląstelėje – tarsi atskiras skyrius, kurio vidinė sandara pasirodė netikėtai sudėtinga. Kiekvieną tokį darinį gaubia daugiau nei 20 membranų sluoksnių.

    Svarbiausia detalė – šių struktūrų viduje aptikta šimtai bakterijų, galinčių gauti energiją ne iš saulės šviesos, o iš cheminių reakcijų. Tokia gyvybės strategija giliavandenėse, tamsiose ir deguonies stokojančiose aplinkose gali būti itin reikšminga šeimininko išlikimui.

    Kas slepiasi „dragonball“ viduje

    Tyrėjai nustatė, kad „dragonball“ organelėse gyvena simbiotinės bakterijos, kurios, kaip manoma, oksiduoja sierą ir taip gamina organinę medžiagą. Tokį procesą vadiname chemosinteze – tai alternatyva fotosintezei, kuri neveikia be šviesos.

    Mokslininkai šiuos darinius lygina su mažomis „bakterijų fermomis“: vieta, kur mikroorganizmai gyvena ypač suspausti ir, panašu, atlieka šeimininkui naudingą vaidmenį. DNR sekoskaita parodė, kad „dragonball“ gali būti tik vienos rūšies simbiotinės, sierą oksiduojančios bakterijos.

    Iki šiol buvo žinoma, kad kai kurie giliavandeniai gyvūnai chemosintetines bakterijas laiko specializuotose ląstelėse, vadinamose bakteriocitais. Tačiau „dragonball“ atveju kalbama apie dar siauresnę „patalpą“ pačios ląstelės viduje – tokio tipo darinys kituose moliuskuose ar vamzdiniuose kirminuose nebuvo aprašytas.

    Kodėl bakterijos „supakuotos“ į atskirą organelę

    Tyrėjai kol kas negali tiksliai pasakyti, kodėl bakterijos laikomos būtent tokiose daugiasluoksnėse „kapsulėse“. Viena iš hipotezių – kad šeimininkas tam tikru metu gali ardyti dalį membranų ir „išleisti“ bakterijas į ląstelę, kad vėliau jas suvirškintų ir pasisavintų maisto medžiagas.

    Šiai minčiai svarbi detalė: „dragonball“ viduje nerasta lizosomų – ląstelės „virškinimo maišelių“. Tai leidžia manyti, kad skaidymas greičiausiai vyksta ne pačioje organelėje, o už jos ribų.

    Siūlomas ir kitas paaiškinimas, susijęs su deguonies stygiumi. Kadangi šie moliuskai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia užkasti jūros dugno nuosėdose, kur deguonies itin mažai, bakterijų laikymas „uždarytų“ galėtų sumažinti jų deguonies „apetitą“ ir palikti daugiau šio resurso pačiam gyvūnui.

    Vis dėlto patys autoriai pripažįsta, kad dėl gyvų egzempliorių trūkumo daug kas šiuo metu paremta koreliaciniais stebėjimais ir reikalauja fiziologinio patvirtinimo. Kitaip tariant, hipotezės skamba logiškai, bet dar laukia tiesioginių eksperimentų.

    Ką šis radinys sako apie giliavandenių gyvybę

    Šis atradimas primena, kiek daug nežinomų prisitaikymų gali slėpti giliavandeniai bestuburiai – ypač tie, kurie gyvena nuosėdose ir retai patenka mokslininkams į rankas. Pati rūšis Chaetoderma shenloong pirmą kartą aprašyta 2024 metais ir tuomet atkreipė dėmesį kaip vienas įdomiausių metų radinių.

    „Dragonball“ organelės idėja – kad ląstelė gali turėti specializuotą „kambarį“ chemosintezės simbiozei – gali tapti svarbi gilinantis, kaip gyvybė prisitaiko prie ekstremalių sąlygų be šviesos. Kartu tai signalas, kad giliavandenė biologinė įvairovė vis dar slepia daug naujų, netikėtų mechanizmų.

  • Mokslininkai aptiko kojotų DNR čihuahua genuose: pėdsakai siekia šimtus kartų atgal

    Čihuahua – vieni mažiausių pasaulio šunų – turi netikėtą laukinį giminaitį: jų genome aptikta kojotų DNR pėdsakų. Tyrėjai teigia, kad tai ne šiuolaikinės mišrūnystės rezultatas, o labai senos genetinės istorijos fragmentai.

    Kaip rašo „ZME Science“, išvados gautos pasitelkus naują metodą, leidžiantį itin tiksliai nustatyti, iš kur kilusios atskiros genomo atkarpos ir kada jos galėjo patekti į šunų protėvių liniją. Tokie įrankiai padeda atsekti genetinę praeitį per šimtus kartų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rasti fragmentai yra labai maži – tai svarbus signalas. Jei čihuahua būtų neseniai susikryžminę su kojotais, tikėtina būtų aptikta didesni, lengviau atpažįstami DNR „gabalai“.

    Tyrimo autoriai šį radinį sieja su platesne Šiaurės Amerikos šunų istorija: dar iki europiečių kolonizacijos žemyne gyvenę šunys galėjo būti susiję su vietinėmis bendruomenėmis ir tam tikrais atvejais kryžmintis su laukiniais kojotais.

    Kaip aptikti seną genetinį pėdsaką

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Stanfordo universiteto mokslininko Helgi Hilmarssono, pasitelkė mašininį mokymąsi ir analizavo 191 šuninių (tarp jų – vilkų, kojotų ir įvairių šunų veislių) genomą. Tuomet metodas pritaikytas dar 531 šuns genomui.

    Toks „lokalios kilmės nustatymo“ (angl. local ancestry inference) principas skiriasi nuo bendrų procentinių įverčių: vietoj klausimo, kokia dalis genomo yra vienos ar kitos kilmės, ieškoma tikslių vietų, kuriose slypi konkrečios kilmės DNR atkarpos.

    Mokslininkai aiškina, kad bėgant kartoms DNR nuolat „persimaišo“ – tai rekombinacija, kai chromosomose vyksta apsikeitimai atkarpomis. Dėl to senų protėvių palikimas pamažu suskaidomas į vis trumpesnius fragmentus, kuriuos aptikti tampa vis sunkiau.

    Ryšys su prieškolumbiniais Amerikos šunimis

    Tyrime paminėta, kad dar prieš europiečių atvykimą į Ameriką vietinės bendruomenės augino šunis įvairiems tikslams – nuo medžioklės iki darbo ir draugijos. Kai kurie šių šunų, kaip spėjama, galėjo kryžmintis su kojotais, nors tikslus mechanizmas – ar tai vyko natūraliai, ar buvo sąmoningai skatinama – išlieka neaiškus.

    Greta čihuahua mokslininkai analizavo ir kitos su Meksikos prieškolumbinėmis kultūromis siejamos veislės – ksuloickvintlio (Meksikos plikojo šuns) – genetinę sudėtį. Vieno šios veislės šuns genome aptikta apie 4,03 proc. DNR atkarpų, susijusių su Arkties šunimis.

    Toks radinys gali skambėti netikėtai, tačiau ankstesni genetiniai tyrimai yra rodę, kad prieš europiečių kontaktą Amerikoje gyvenę šunys buvo artimi šiuolaikinių arktinių veislių protėviams, atkeliavusiems iš Sibiro kartu su žmonėmis.

    Ką šis radinys keičia čihuahua istorijoje

    Iki šiol dažnai kartota, kad čihuahua senosios šaknys siekia daugiau nei 1 000 metų ir yra susijusios su prieškolumbine Meksika, o moderni veislė galutinai susiformavo XIX amžiaus viduryje. Vis dėlto ankstesnis genetinis tyrimas, publikuotas 2018 metais žurnale „Science“, buvo parodęs, kad ikikolonijiniai Amerikos šunys kilo iš Sibiro linijos, o po kolonizacijos didelė dalis vietinių šunų genetinio paveldo buvo išstumta atvežtinių šunų.

    Dabartinis darbas rodo, kad dalis to beveik išnykusio paveldo vis dėlto išliko – o čihuahua aptikti kojotų DNR fragmentai tampa dar vienu užuominu apie sudėtingą šunų ir laukinių šuninių istoriją Amerikoje.

    Tyrėjai pripažįsta, kad tokio tipo analizės turi ribojimų ir ne visada leidžia tiksliai pasakyti, kada konkrečiai įvyko susimaišymas. Vis dėlto pats faktas, kad senoviniai kontaktai gali būti „įrašyti“ mažuose DNR fragmentuose, parodo, kiek daug istorijos dar slepiasi gyvūnų genome.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“.

  • Mokslininkai aprašė „pragaro vištą“ – kalakuto dydžio dinozaurą, mintus vaisiais

    Mokslininkai aprašė „pragaro vištą“ – kalakuto dydžio dinozaurą, mintus vaisiais

    Mokslininkai pristatė naujai aprašytą dinozaurą, pramintą „pragaro višta“ – Infernogallus jamesi, kuris, panašu, turėjo itin retą mitybą: daugiausia mito vaisiais.

    Nors pavadinimas skamba grėsmingai, šis gyvūnas buvo tik maždaug kalakuto dydžio. Skaičiuojama, kad jis svėrė apie 12 kilogramų ir gyveno vėlyvosios kreidos laikotarpiu greta tokių „žvaigždžių“ kaip Tyrannosaurus rex ir Triceratops.

    Kaip nurodoma žurnale „Nature Communications“ publikuotame darbe, rūšis ir gentis formaliai aprašyta išanalizavus penkis fosilijų pavyzdžius. Didžiausią užuominą apie mitybą suteikė kaukolės sandara.

    Tyrėjų teigimu, gyvūnų „specializacija“ vaisių dietai apskritai yra reta, todėl atsiranda išskirtinių prisitaikymų. Būtent tokių neįprastų bruožų rasta ir Infernogallus fosilijose.

    Kuo išdavė kaukolė ir žandikauliai

    Infernogallus turėjo lenktą snapą, primenantį kai kurių šiuolaikinių paukščių ar net vėžlių. Tačiau tyrimas rodo, kad šio „snapo“ sukandimo jėga buvo gerokai silpnesnė nei panašios sandaros gyvūnų, todėl jis veikiausiai nebuvo pritaikytas gliaudyti kietus riešutus ar sėklas.

    Mokslininkai taip pat nemato požymių, kad dinozauras būtų maitęsis kietu, pluoštiniu augaliniu maistu, kaip tai darė kai kurie žolėdžiai dinozaurai. Vienas argumentų – sandara neatrodo tinkama „malti“ tokią medžiagą, be to, pilniausiame pavyzdyje neaptikta skrandžio akmenukų, kurie neretai padėdavo virškinimui.

    Užuot kramtęs kietą maistą, šis dinozauras, tikėtina, buvo pritaikytas trinti ir „minkyti“ minkštą – pavyzdžiui, vaisių minkštimą. Tyrėjai mano, kad labiausiai jam galėjo tikti tokie vaisiai kaip persikai ar vyšnios, kurių minkštimas minkštas, o viduje yra viena stambi sėkla.

    Neįprastas „kramtymo“ mechanizmas

    Kompiuterinė tomografija parodė, kad žandikaulių raumenys buvo išsidėstę taip, jog judesys greičiausiai vyko ne tik aukštyn–žemyn, bet ir pirmyn–atgal. Tokia schema, anot tyrėjų, leistų efektyviai trinti maistą.

    Papildomų įrodymų suteikė gomurio sritis: vietoje dantų aptiktos dvi kaulinės, vagelėmis ir keteromis padengtos plokštumos. Tyrėjų vertinimu, susilietus viršutiniam ir apatiniam paviršiui, jos galėjo veikti tarsi trintuvė – padėti švelniai smulkinti minkštą maistą.

    Ryšys su vaisių atsiradimu ir galimos pasekmės

    Tyrimo autoriai atsekė caenagnathidų – šeimos, kuriai priskiriamas Infernogallus – ištakas iki maždaug 107–118 milijonų metų. Pasak jų, pirmieji kaulavaisiai galėjo pasirodyti panašiu metu, o tai sudaro prielaidas, kad naujas maisto šaltinis ir prisitaikymai galėjo vystytis lygiagrečiai.

    Komanda taip pat kelia prielaidą, kad ilgainiui tokia specializacija galėjo tapti ir trūkumu. Nors nedidelis kūno dydis, galimai paukščiams artimas metabolizmas ir žolėdė mityba teoriškai atrodytų palankūs išlikimui, itin siaura priklausomybė nuo sezoninio maisto (vaisių minkštimo) galėjo tapti rizikinga, kai kreidos pabaigoje sugriuvo įprasti sausumos mitybos tinklai.

    Be to, tyrėjai svarsto, ar tokie dinozaurai galėjo prisidėti prie augalų sėklų platinimo, kaip tai daro šiuolaikiniai vaisėdžiai gyvūnai. Atsakymams reikėtų papildomų tyrimų, tačiau pats atradimas papildo vaizdą apie tai, kokia įvairi buvo dinozaurų ekologija.

  • Elektrinės šukos per 30 dienų beveik ataugino plaukus plikantiems pelių modeliams

    Kinijos mokslininkų sukurta elektrinė šukų formos sistema pelėms per mėnesį padėjo beveik visiškai atauginti prarastus plaukus. Prietaisas, pavadintas „Detangle“, buvo išbandytas su laboratoriniu būdu sukeltu androgenetiniu plikimu.

    Apie šiuos rezultatus pranešama žurnale „Nature Communications“. Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas tai įrodymas su gyvūnų modeliu, o ne žmonėms jau prieinamas gydymas.

    Skirtingai nuo įprastų priemonių, „Detangle“ neapsiriboja vien veikliosios medžiagos užtepimu ant odos. Jis derina elektrinę stimuliaciją ir tikslinį terapinių genetinių medžiagų patekimą į plaukų folikulus.

    Jei panašus principas pasiteisintų žmonėms, tai galėtų būti reikšminga naujiena androgenetine alopecija sergantiems asmenims. Ši būklė susijusi su plaukų folikulų mažėjimu dėl genetinių veiksnių ir hormonų, todėl plaukai plonėja ir galiausiai nebeauga.

    Kaip veikia „Detangle“

    „Detangle“ yra bioelektroninė sistema, primenanti šukas. Ji skirta vienu metu atlikti dvi funkcijas: elektriniu lauku stimuliuoti folikulus ir padėti terapinėms medžiagoms patekti į folikulų ląsteles.

    Prietaiso „dantukuose“ įmontuoti skirtingo aukščio elektrodai ir moduliai, kuriuose laikomos terapinės medžiagos. Toks išdėstymas padeda sukurti koncentruotą elektrinį lauką būtent folikulų srityje.

    Tyrėjai aiškina, kad elektrinis laukas didina ląstelių membranų pralaidumą, todėl medžiagoms lengviau patekti į ląsteles. Taip siekiama įveikti natūralų biologinį barjerą, dėl kurio išoriškai naudojami preparatai ne visada pasiekia gilesnius audinius.

    Publikacijoje nurodoma, kad terapiniai agentai tokiu būdu gali pasiekti plaukų folikulų ląsteles maždaug 660 mikrometrų gylyje po odos paviršiumi.

    Kokius biologinius procesus taiko terapija

    Androgenetinis plikimas siejamas su dihidrotestosteronu (DHT) – hormonu, susidarančiu iš testosterono, dalyvaujant fermentui steroid 5-alpha-reductase 2. DHT gali palaipsniui mažinti jautrius plaukų folikulus, todėl plaukai tampa plonesni ir trumpesni.

    „Detangle“ vienu metu pristato dvi genetines intervencijas. Pirmoji – DNR plazmidė su instrukcijomis gaminti kraujagyslių endotelio augimo faktorių A (VEGF-A), kuris skatina naujų kraujagyslių formavimąsi.

    Antroji – mažoji interferuojanti RNR (siRNA), skirta sumažinti fermento, dalyvaujančio DHT gamyboje, gamybą. Idėja tokia, kad sumažinus šio fermento kiekį būtų ribojama DHT sintezė.

    Tyrėjų teigimu, derinys turėtų veikti iš dviejų pusių: gerinti aplink folikulus esančių audinių „aprūpinimą“ ir silpninti hormoninį mechanizmą, skatinantį folikulų mažėjimą.

    Rezultatai pelėms ir palyginimas su minoksidiliu

    Bandymuose pelėms „Detangle“ buvo naudojamas šukuojant paveiktas vietas kartą kas tris dienas, o rezultatai vertinti vieną mėnesį. Po šio laikotarpio anksčiau plikę plotai, kaip teigiama, atgavo beveik 100 proc. plaukų ir tapo sunkiai atskiriami nuo aplinkinės odos.

    Palyginimui kitoje grupėje taikytas įprastas minoksidilio gydymas: kasdien buvo naudojama 0,2 mililitro preparato. Šioje grupėje plaukų atstatymas siekė maždaug 70 proc. normalaus lygio.

    Autoriai taip pat pažymi, kad panaši genetinių medžiagų pristatymo strategija ateityje galėtų būti pritaikoma ir kitoms dermatologinėms būklėms, kai svarbu pasiekti gilesnius odos sluoksnius.

    Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia pagrindinę ribą: beveik pilnas plaukų ataugimas fiksuotas pelėms, o ne žmonėms. Toliau reikėtų įvertinti, ar metodas veikia žmonių folikuluose, kokios būtų tinkamos dozės ir dažnis bei koks ilgalaikis saugumas.

  • Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojai turi vieną sudėtingiausių nervų sistemų gyvūnų pasaulyje, o naujas tyrimas siūlo netikėtą galimą paaiškinimą: lemiamą vaidmenį galėjo suvaidinti ne patys genai, o tai, kaip jie „išdėstyti“ ir sąveikauja trimatėje DNR struktūroje.

    Mokslininkai žurnale „Nature Communications“ paskelbė analizę, kurioje teigiama, kad galvakojų evoliucijoje įvyko didelės DNR reorganizacijos. Tokie pokyčiai, anot tyrėjų, galėjo vykti prieš šimtus milijonų metų ir pakeisti genų tarpusavio ryšius.

    Nors DNR dažnai vaizduojama kaip dviguba spiralė, ląstelėje ji būna labai tankiai supakuota ir susukta į trimatę struktūrą. Dėl to net ir toli vienas nuo kito DNR sekoje esantys fragmentai gali fiziškai susiliesti, o tai daro įtaką, kurie genai įsijungia, kada ir kaip stipriai.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Theos Rogers iš Vienos universiteto, nagrinėjo, kaip tokia erdvinė genomo organizacija galėjo kisti galvakojų (aštuonkojų, kalmarų ir sepijų) evoliucijoje, lygindama DNR struktūrą su genų aktyvumo ypatybėmis.

    Kas rasta galvakojų genomuose

    Analizė parodė, kad šiuolaikinių galvakojų protėviai iš Coleoidea grupės patyrė reikšmingus genetinės medžiagos persitvarkymus. Didelės chromosomų atkarpos persikėlė ir susijungė nauja konfigūracija, todėl anksčiau „nutolę“ DNR regionai įgijo galimybę tiesiogiai sąveikauti.

    Toks perstatymas galėjo pakeisti genų aktyvumo reguliavimą ir atverti naujų biologinės raidos galimybių. Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip reguliacinį „susipynimą“ – kai tarp skirtingų genomo dalių susiformuoja vis sudėtingesni ryšių tinklai.

    Stabilios „domenų“ ribos ir kintančios DNR kilpos

    Tyrime išskiriamos dvi skirtingai besielgiančios erdvinės DNR struktūros. Didesni organizaciniai vienetai – chromatino domenai – evoliucijos eigoje išliko palyginti stabilūs ir, tikėtina, veikia kaip savotiški genomo „skyriai“, padedantys palaikyti tvarką.

    O štai mažesnės struktūros, vadinamos chromatino kilpomis, pasirodė esančios gerokai labiau kintančios. Jos sujungia tolimas DNR atkarpas ir sudaro sąlygas joms veikti viena kitą; kilpų išsidėstymas skiriasi tarp rūšių, audinių ir net skirtingų organizmo raidos etapų.

    Galimas ryšys su išskirtinėmis aštuonkojų smegenimis

    Ypač svarbi detalė – nemažai nustatytų sąveikų aptikta šalia genų, siejamų su nervų sistemos vystymusi ir funkcijomis. Tai leidžia manyti, kad DNR erdvinės organizacijos pokyčiai galėjo prisidėti prie neįprastai sudėtingų galvakojų „smegenų“ evoliucijos.

    Aštuonkojų nervų sistema ryškiai skiriasi nuo stuburinių: didelė dalis neuronų yra čiuptuvuose, todėl galūnės gali apdoroti informaciją ir atlikti sudėtingus veiksmus gana nepriklausomai nuo centrinio smegenų mazgo. Tyrimas siūlo, kad tokiai architektūrai galėjo padėti susiformuoti būtent senovinė genomo pertvarka, pakeitusi genų reguliavimo ryšius.

  • Mokslininkai: viduramžių žmonės prisidėjo prie Iseo ežero cunamių – tai gali pasikartoti

    Mokslininkai: viduramžių žmonės prisidėjo prie Iseo ežero cunamių – tai gali pasikartoti

    Cunamiai gali kilti ne tik vandenynuose – tinkamomis sąlygomis pavojingos bangos susiformuoja ir ežeruose. Naujas tyrimas rodo, kad šiaurės Italijoje esančiame Iseo ežere viduramžiais įvyko du ypač dideli cunamiai, prie kurių iš dalies prisidėjo žmogaus veikla.

    Tyrime, apie kurį rašo „ScienceAlert“, tarptautinė mokslininkų komanda rekonstravo šiuos įvykius, remdamasi nuosėdų gręžiniais, seisminiais profiliavimo duomenimis, archeologiniais įrašais, viduramžių rankraščiu ir šiuolaikiniais ežero matavimais. Surinkta informacija buvo panaudota kompiuteriniuose modeliuose.

    Iseo ežeras yra žemiau Italijos Alpių, todėl jį nuolat maitina tirpstančio sniego vanduo. Regionas taip pat patiria tektoninį aktyvumą – žemės drebėjimai čia nėra dažni, bet pasitaiko, o būtent jie gali tapti staigių povandeninių nuošliaužų „paleidikliu“.

    Mokslininkai teigia, kad per maždaug 2 000 metų intensyvėjantis žemės naudojimas pakeitė, kaip deltoje kaupėsi nuosėdos: povandeniniai šlaitai tapo statesni ir nestabilesni. Tokia „paruošta“ geologinė situacija, įvykus stipriam sukrėtimui, gali baigtis didžiuliu vandens masės išstūmimu ir cunamiu.

    Kaip miškų kirtimas pakeitė deltą

    Iki viduramžių Oglio upės deltą supo miškai. Kai smarkiai palydavo, palaidos nuosėdos slinkdavo žemyn, tačiau jų judėjimą lėtino tanki šaknų ir grybienos sistema, sutvirtinusi dirvožemį.

    Po Romos imperijos žlugimo situacija ėmė sparčiai keistis: vis daugiau miškų buvo kertama, teritorijos naudotos ganykloms ir kasybai, augo gyventojų skaičius. Tyrėjų vertinimu, tuomet į ežerą kasmet vidutiniškai imta nunešti maždaug tris kartus daugiau nuosėdų.

    Dėl to šiaurinėje ežero dalyje nuosėdų vis daugėjo, o povandeniniai deltos šlaitai tapo pavojingai statūs – tokie, kurie gali griūti nuo stipresnio žemės drebėjimo.

    Du žemės drebėjimai ir cunamiai

    Pirmasis katastrofiškas scenarijus, pasak tyrimo, įvyko 1117 metais, kai Veronos žemės drebėjimas supurtė ežero pakrantes. Modeliavimas rodo, kad sujudinti statūs povandeniniai šlaitai galėjo sugriūti, sukeldami nuošliaužą ir staigiai išstumdami milžinišką vandens kiekį.

    Skaičiavimai leidžia manyti, kad šiaurinėje ežero dalyje bangos galėjo viršyti 50 metrų, o vanduo į krantą būtų veržęsis per mažiau nei minutę ir pasiekęs iki 2,7 kilometro į sausumą.

    Tyrėjai nurodo, kad Vatikano bibliotekoje saugomas 12 amžiaus rankraštis aprašo panašų įvykį: jame teigiama, kad ežeras taip išsiliejo, jog tik nedaugeliui netolimų kaimų gyventojų pavyko išsigelbėti, o dalis pilių ir tvirtovių sugriuvo kartu su jų gyventojais.

    Po kiek daugiau nei šimto metų smogė antras sukrėtimas – 1222 metų Brešos žemės drebėjimas. Šįkart cunamis, mokslininkų vertinimu, buvo mažesnis: bangos galėjo siekti apie 13 metrų, o vanduo į sausumą veržėsi iki maždaug 1 kilometro.

    Modeliuose matyti, kad bangų sklidimą stipriai veikė Monte Isola – centrinė ežero sala, kuri veikia kaip natūralus barjeras ir dalį energijos „išskaido“. Vis dėlto net ir su tokia apsauga kai kuriose vietose poveikis išliko reikšmingas: pavyzdžiui, Iseo miestą, kaip nurodo autoriai, 1117 metais galėjo pasiekti maždaug 5,5 metro, o 1222 metais – apie 2 metrų bangos, atskriejusios maždaug po 7 minučių nuo nuošliaužų.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Tyrime pabrėžiama, kad šiandien Iseo ežero pakrantės yra itin tankiai užstatytos – tai esą labiausiai urbanizuotos pakrantės tarp Italijos Alpių ežerų. Be to, nuo 1222 metų čia spėjo susikaupti daugiau nei aštuonių šimtmečių nuosėdos, o tai reiškia, kad potencialiai nestabilios sankaupos niekur nedingo.

    Mokslininkai įspėja: jei šiandien pasikartotų panašaus masto cunamis, jis galėtų sukelti ypač didelę žalą dėl tankaus apgyvendinimo ir infrastruktūros pakrantėse.

    Autoriai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį kontekstą – žmonių skatinama erozija pasaulyje didina deltų apkrovą nuosėdomis. Tai, jų teigimu, gali reikšti, kad panašūs staigūs deltos šlaitų griuvimai ir su jais susiję ežerų cunamiai ateityje gali tapti labiau tikėtini.

  • Mokslininkai tikslina „RNR pasaulio“ pradžią: gyvybei palankiausias laikas buvo prieš 4,33 mlrd. metų

    Mokslininkai nustatė laikotarpį, kai ankstyvojoje Žemėje galėjo susidaryti ypač palankios sąlygos vadinamajam „RNR pasauliui“ – hipotetiniam gyvybės etapui, buvusiam dar iki visų šiandienos organizmų bendro protėvio LUCA.

    Kompiuteriniu modeliavimu pagrįstas vertinimas rodo, kad optimalus „langas“ galėjo būti prieš maždaug 4,33 milijardo metų, o tinkamos sąlygos galėjo susiklostyti jau apie 4,4 milijardo metų prieš dabartį, rašo „Live Science“.

    Tokia data siejama su tuo, kad tuo metu Žemę jau mažiau niokojo intensyvus asteroidų ir kometų bombardavimas. Pasak tyrėjų, ankstesniais laikais smūgiai galėjo sterilizuoti planetos paviršių: lydyti plutos dalis, garinti vandenynus ir ardyti svarbias biomolekules.

    Naujasis įvertis svarbus tuo, kad, anot autorių, jis susiaurina anksčiau buvusias dideles neapibrėžtis, kai įvairūs modeliai „RNR pasaulio“ pradžią kėlė į gerokai platesnį laiko intervalą.

    Kas yra „RNR pasaulis“ ir kodėl jis svarbus

    „RNR pasaulis“ – viena pagrindinių hipotezių apie tai, kaip Žemėje galėjo prasidėti gyvybė. Joje teigiama, kad ankstyviausios gyvybės formos pirmiausia rėmėsi RNR (ribonukleorūgštimi), kuri galėjo ir nešti genetinę informaciją, ir tam tikromis sąlygomis atlikti katalizines funkcijas.

    Vėliau, mokslininkų manymu, RNR galėjo užleisti vietą chemiškai stabilesnei DNR, o tarpinių etapų galėjo būti ir laikotarpis, kai kartu svarbų vaidmenį ėmė atlikti baltymai.

    Šis ankstyvas etapas siejamas su laiku iki LUCA – paskutinio universalaus bendro protėvio. LUCA laikomas mikroorganizmu, iš kurio ilgainiui išsivystė visa šiandien Žemėje egzistuojanti gyvybė.

    Ką parodė modelis apie ankstyvosios Žemės sąlygas

    Tyrėjų komanda kūrė Žemės gelmių ir paviršiaus sąlygų modelį, kuriame vertino, kaip milžiniški smūgiai nuo maždaug 4,5 iki 3,5 milijardo metų prieš dabartį galėjo keisti planetos tinkamumą gyvybei.

    Modelyje buvo vertinami ir neigiami smūgių padariniai – pavyzdžiui, temperatūros šuoliai, galėję ardyti biomolekules, – ir potencialiai palankūs efektai, tokie kaip hidroterminių sistemų susidarymas.

    Pagal gautus rezultatus, iki maždaug 4,4 milijardo metų prieš dabartį smūgiai dar galėjo būti tokie intensyvūs, kad planetos paviršius gyvybei buvo per daug nestabilus. Vėliau situacijai stabilizuojantis, netoli paviršiaus galėjo formuotis hidroterminių angų klasteriai.

    Tokiose vietose, kaip aiškina autoriai, galėjo kauptis RNR atsiradimui svarbios „statybinės medžiagos“ – nukleotidai, trumpos aminorūgščių grandinės (peptidai) ir lipidai.

    Kiek laiko galėjo trukti tarpas iki LUCA

    Tyrimo autoriai pažymi, kad jų rezultatai leidžia manyti apie galimą laiko tarpą tarp „RNR pasaulio“ klestėjimo ir LUCA atsiradimo. Jei LUCA galėjo gyventi maždaug prieš 4,2 milijardo metų, tarpas teoriškai galėtų siekti apie 130 milijonų metų.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tiek „RNR pasaulio“ pradžios, tiek LUCA datavimas vis dar turi didelių neapibrėžčių, todėl galimas intervalas galėtų būti ir ilgesnis. Be to, pats „RNR pasaulio“ trukmės klausimas šiame tyrime nebuvo tiesiogiai apribotas.

    Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“.

  • Mianmaro 2025 m. žemės drebėjimas parodė, kaip gali vykti Kalifornijos „didysis“ smūgis

    2025 metų kovo 28 dieną netoli Mandalajaus Mianmare įvykęs 7,7 balo žemės drebėjimas tapo svarbiu atspirties tašku mokslininkams, bandantiems geriau suprasti, kaip galėtų pasireikšti vadinamasis „didysis“ drebėjimas Kalifornijoje.

    Kaip skelbia „Live Science“, smūgiai buvo juntami net už maždaug 1 330 kilometrų – Bankoke, o žuvusiųjų skaičius siekė mažiausiai 3 700.

    Naujas tyrimas, paremtas detaliais palydoviniais duomenimis ir itin reta vaizdo medžiaga, atskleidė, kad drebėjimą sukėlusio lūžio geometrija buvo neįprasta – tarsi susisukusi, beveik spiralės formos. Tokia lūžio forma gali keisti, kur ir kaip stipriai supurto žemę.

    Mokslininkų teigimu, Mianmare esantis Sagaingo lūžis yra panašus į daugelį pasaulio slenkančiųjų (strike-slip) lūžių, įskaitant Kalifornijos San Andreaso lūžį, todėl Mandalajaus atvejis gali padėti geriau modeliuoti galimus scenarijus kitur.

    Kuo išsiskyrė lūžis Mianmare

    Tyrėjai nustatė, kad Sagaingo lūžis nėra paprasta vertikali plokštuma po žeme. Šiaurinėje dalyje jis krypsta į vakarus, vidurinėje dalyje tampa beveik vertikalus, o pietinėje – pakrypsta į rytus.

    Geofizikų vertinimu, didesnis drebėjimas dažnai sklinda ta kryptimi, į kurią „pasviręs“ lūžis. Tai reiškia, kad vien lūžio geometrija gali lemti, kuriose vietose smūgiai bus stipresni.

    San Andreaso lūžis taip pat laikomas panašiai pasvirusiu, o ankstesni vertinimai rodo, kad jis gali sukelti ir apie 7,8 balo žemės drebėjimą. Remiantis Mianmaro pavyzdžiu, stipresni smūgiai galėtų labiau pasireikšti vienoje lūžio pusėje nei kitoje.

    Ko vis tiek neįmanoma nuspėti

    Tyrimo bendraautorė Alice-Agnes Gabriel pabrėžė, kad neįmanoma tiksliai nuspėti, kada ir kur konkrečiai įvyks žemės drebėjimas. Vis dėlto, jos teigimu, tam tikrus drebėjimo aspektus – pavyzdžiui, lūžio plyšimo kelią, formą ar greitį – kai kada galima modeliuoti.

    Šiuo atveju mokslininkams padėjo išskirtinis įrodymas: apsaugos kameros vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip žemė plyšta lūžiui trūkstant. Teigiama, kad toks reiškinys iki šiol vaizdo įraše beveik nebuvo užfiksuotas.

    Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad net ir turint gerus modelius, vietos sąlygos gali smarkiai pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, storas nuosėdų sluoksnis virš tvirto pagrindo kai kuriose teritorijose gali sustiprinti „supimo“ efektą – kaip želė inde.

    Ką rodo ilgalaikis stebėjimas

    Tyrėjai taip pat analizavo, ar kai kuriuos Mandalajaus drebėjimo bruožus buvo galima numatyti iš iki tol sukauptų stebėjimų. Jie žinojo, kad dalis Sagaingo lūžio ruožų buvo „užsiblokavę“ – plokštėms judant, uolienos lūžio zonoje buvo įstrigusios ir kaupė įtampą.

    Skaičiuojama, kad tokia įtampa kai kuriuose ruožuose galėjo kauptis 186 metus. Tyrėjų vertinimu, panašūs duomenys – lūžio forma giliai po žeme ir informacija apie „užrakintus“ segmentus – gali būti naudingi ir modeliuojant San Andreaso bei kitų didelių lūžių elgseną.

    Mokslininkai šiuo metu atnaujina „didžiojo“ žemės drebėjimo San Andreaso lūžyje modelį, o atnaujinti rezultatai, kaip teigiama, turėtų būti naudojami geresniam pasirengimui: nuo statybos normų iki ekstremalių situacijų planavimo.

  • Mokslininkai sukūrė mikroschemą, galinčią aptikti gyvybės pėdsakus kosmose: užteks lašo

    Mokslininkai sukūrė mikroschemą, galinčią aptikti gyvybės pėdsakus kosmose: užteks lašo

    Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Osakos universiteto tyrėjų, pristatė naują elektrinį metodą, kuris gali padėti ieškant gyvybės požymių už Žemės ribų. Technikos esmė yra gebėjimas itin mažame jutiklyje atpažinti aminorūgščių savybes, susijusias su biologine kilme.

    Metodas aprašytas žurnale „Nature Communications“ ir orientuojasi į aminorūgštis, kurios laikomos vienais svarbiausių gyvybės chemijos indikatorių. Nors vien aminorūgštys dar nėra tiesioginis įrodymas, jų struktūriniai ypatumai gali suteikti reikšmingų užuominų.

    Kodėl svarbi aminorūgščių chiralumas?

    Aminorūgštys gali egzistuoti kaip dvi veidrodinės formos, vadinamos L ir D. Gyvuose organizmuose dažniausiai vyrauja L formos aminorūgštys, o nebiologiniuose procesuose dažniau susidaro abiejų formų mišinys.

    Todėl L ir D santykis mėginyje laikomas vienu iš biosignatūrų kandidatu, padedančių atskirti galimai biologinę kilmę nuo grynai cheminės. Praktikoje tai ypač aktualu tiriant meteoritų medžiagą ar planetų paviršiaus gruntą.

    Auksinių nanolaidų tarpas ir elektros signalas

    Naujoji technologija remiasi mikroschemoje suformuotu itin siauru tarpu tarp dviejų auksinių nanolaidų. Per šį tarpą teka kvantiniu tuneliavimu paremtas elektros srovės signalas, kuris kinta, kai pro tarpą pereina atskiros molekulės.

    Tyrėjai teigia, kad iš srovės „spyglių“ galima nustatyti, kokia aminorūgšties veidrodinė forma pateko į jutiklį. DI panaudotas tam, kad pagal elektrinių impulsų raštus būtų atskirtos L ir D formos, o tikslumas tyrime viršijo 80 proc.

    „Sujungę nanotarpo tuneliavimo techniką su DI, galėjome atskirti L ir D formas daugiau nei 80 proc. tikslumu“, – sakė Osakos universiteto bioinžinierius Takahito Ohshiro.

    Mažesnė alternatyva įprastiems laboratoriniams metodams

    Šiuo metu aminorūgščių chiralumui dažnai taikoma skysčių chromatografija ir masių spektrometrija, tačiau tokia įranga paprastai yra didelė, reikalauja sudėtingo mėginių paruošimo ir didesnių mėginių kiekių. Dėl to ją sunku pritaikyti kompaktiškuose kosminiuose prietaisuose.

    Osakos universiteto komandos siūlomas jutiklis iš principo gali būti mažesnis ir reikalauti mažiau medžiagos, todėl perspektyviai tiktų integruoti į zondus ar marsaeigius. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad iki pilnai paruošto kosminio skenerio dar reikės papildomų bandymų.

    Tyrime metodas išbandytas su natūraliais mėginiais, įskaitant Murchison meteorito medžiagą ir Atakamos dykumos dirvožemį. Tyrėjų teigimu, rezultatai buvo palyginami su tradiciniais metodais, fiksuojant pagrindinius aminorūgščių sudėties bruožus.

    „Mūsų metodas buvo palyginamas su tradiciniais, nes abu gebėjo užfiksuoti pagrindinius aminorūgščių sudėties bruožus“, – sakė Osakos universiteto nanotechnologas Masateru Taniguchi.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie įrankiai nėra nuotoliniai gyvybės detektoriai, nes pirmiausia reikia gauti ir ištirti realius mėginius. Tačiau kompaktiškas, mažai reagento reikalaujantis jutiklis gali sumažinti technines kliūtis misijose, kuriose kiekvienas gramas įrangos ir kiekvienas analizės žingsnis yra kritiškai svarbūs.

    Kitas iššūkis, kurį mokslininkai įvardija patys, yra pasirengimas nežinomoms molekulėms ir sudėtingiems mišiniams, su kuriais jutiklis ir DI modeliai anksčiau nebuvo susidūrę. Jei šis etapas bus sėkmingai išspręstas, technologija gali praversti ne tik astrobiologijoje, bet ir žemiškoje chemijos bei biomedicinos analizėje.