Tag: Naujasis Orleanas

  • Itališkas priedas, kuris saliamio sumuštiniui suteiks Naujojo Orleano skonį: alyvuogių salotos

    Norint paįvairinti paprastą saliamio sumuštinį, verta pasiskolinti idėją iš Naujojo Orleano virtuvės – įdėti alyvuogių salotų. Tai sodrus, rūgštelę turintis, daržovių pagrindu pagamintas priedas, kuris ypač gerai dera su vytintos mėsos riebumu.

    Naujasis Orleanas dažnai siejamas su kajunų ir kreolų prieskoniais, prancūziškomis technikomis ir tokiais klasikiniais patiekalais kaip „po’boy“. Vis dėlto mieste ryškus ir italų paveldas – būtent jis prisidėjo prie alyvuogių salotų populiarumo ir jų vietos garsiojoje „muffuletta“ sumuštinio kultūroje.

    Nors alyvuogių salotos pačios vienos saliamio sumuštinio nepavers „muffuletta“, jų aliejaus, rūgšties ir druskos balansas idealiai papildo saliamį. Dėl smulkintų alyvuogių ir marinato tekstūra kąsnyje tampa beveik kreminė.

    Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad derinti rūgštoką mėsą su rūgščiu pagardu – pernelyg panašu, tačiau efektas priešingas: skoniai susisluoksniuoja ir tampa įdomesni. Tokiam sumuštiniui taip pat tinka gera duona, kuri sugeria aliejų ir „suriša“ visą kąsnį.

    Kaip paruošti alyvuogių salotas

    Alyvuogių salotoms tinka ir paprastesnis variantas su stambiau pjaustytomis konservuotomis juodosiomis alyvuogėmis, tačiau ryškesnį rezultatą duoda tinkamai parinktas mišinys ir laikas marinavimui. Būtent brandinimas šaldytuve suteikia skoniui gylio.

    Siūloma maišyti juodąsias ir žaliąsias alyvuoges: kalamatai vertinami dėl intensyvaus skonio, o didesnės juodosios alyvuogės taip pat puikiai tinka. Žaliosioms dažnai pasirenkamos „Castelvetrano“ – jos švelnios, „sviestiškos“ ir beveik nekartėja.

    Į šį priedą neretai keliauja ir įvairios marinuotos daržovės: nuo morkų ir česnakų iki žiedinių kopūstų ar „giardiniera“ mišinių. Logika paprasta – tinka beveik viskas, kas turi daržovišką struktūrą ir rūgšties.

    Tekstūra ir marinavimo laikas

    Geros alyvuogių salotos neturėtų virsti pasta kaip tapenada – jos turi likti minkštos, bet aiškiai „kramtomos“. Geriausia ingredientus kapoti rankomis, tačiau galima naudoti ir smulkintuvą, tik trumpais impulso paspaudimais, kad masė nesusitrintų.

    Marinavimas yra esminis žingsnis: rekomenduojama mišinį šaldytuve palaikyti bent parą. Tinkamai paruoštos ir laikomos alyvuogių salotos šaldytuve gali išsilaikyti kelias savaites, todėl patogu pasigaminti didesnį kiekį ir naudoti palaipsniui.

  • Iš kiemo po krūmais ištraukė akmenį: paaiškėjo, kad tai dingęs 2 000 metų romėnų antkapis

    Iš kiemo po krūmais ištraukė akmenį: paaiškėjo, kad tai dingęs 2 000 metų romėnų antkapis

    Tvarkydami užžėlusį kiemą Naujajame Orleane (JAV) sutuoktiniai aptiko marmuro plokštę su lotynišku įrašu. Iš pradžių ji atrodė kaip dekoracija, tačiau antropologei Daniellai Santoro užkliuvo frazė Dis Manibus, dažna romėnų antkapiniuose įrašuose.

    Radus akmenį, porai trumpam kilo baimė, kad tai gali būti susiję su palaidojimu, todėl jie nusprendė kreiptis į specialistus. Įrašą įvertino keli mokslininkai, tarp jų Tulane universiteto archeologė Susann Lusnia ir Naujojo Orleano universiteto antropologas D. Ryan Gray, o informacija buvo pasidalinta su kitais kolegomis.

    Įrašas atskleidė romėnų kario istoriją

    Iššifravus tekstą paaiškėjo, kad plokštė skirta romėnų kariui Sextus Congenius Verus, kilusiam iš Trakijos. Antkapyje nurodoma, kad jis mirė būdamas 42 metų, o kariuomenėje tarnavo 22 metus, o paminklą užsakė jo įpėdiniai Atilius Carus ir Vettius Longinus.

    Tokie epigrafiniai paminklai istorikams ir archeologams vertingi tuo, kad pateikia tikslius asmens duomenis, socialinį kontekstą ir kariuomenės tarnybos detales. Romėnų imperijoje laidotuvių įrašai buvo plačiai paplitę, o Dis Manibus dedikacija laikoma vienu atpažįstamiausių antkapių formulių elementų.

    Paaiškėjo, kad artefaktas jau buvo registruotas

    Tyrėjai nustatė, kad plokštė nėra nežinomas radinys: XX amžiaus pradžioje ji buvo dokumentuota Civitavecchia nacionalinio archeologijos muziejaus (Italija) rinkiniuose. Antrojo pasaulinio karo metais muziejus smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų 1943–1944 metais, o dalis eksponatų dingo arba buvo išblaškyti.

    Vėliau antkapis buvo įtrauktas į dingusių vertybių sąrašus, o jo išmatavimai ir aprašymai sutapo su Naujajame Orleane rastu akmeniu. Tokios situacijos nėra išskirtinės: karai ir okupacijos Europoje paliko ilgalaikį paveldo praradimų pėdsaką, o dingusių kultūros vertybių paieškos dažnai tęsiasi dešimtmečiais.

    Kelionė iš karo nuniokotos Italijos į JAV

    Nustatyti, kaip artefaktas atsidūrė JAV, padėjo ankstesnių namo savininkų pasakojimai. Pagal surinktą informaciją plokštė anksčiau priklausė kariškiui Charles Paddock Jr., kuris Antrojo pasaulinio karo metu buvo dislokuotas Italijoje, o vėliau akmuo šeimoje buvo perduodamas kaip dekoratyvinis objektas.

    „Kai pamačiau lotynišką tekstą, supratau, kad tai nėra eilinis daiktas“, – sakė Daniella Santoro.

    Istorija baigiasi tuo, kad radinys grįžta į Italiją: JAV institucijos, įskaitant FTB Meno nusikaltimų komandą, koordinuoja artefakto repatriaciją Civitavecchia nacionalinio archeologijos muziejui. Tokie grąžinimai pastaraisiais metais tampa vis dažnesni, nes muziejai ir teisėsauga aktyviau tikrina kilmę, o visuomenė jautriau vertina neteisėtą kultūros vertybių judėjimą.