CP v2

Tag: Naujoji karalystė

  • Egipto deltoje atkasė milžinišką nekropolį: kapai siekia IV tūkstantmetį prieš Kristų

    Egipto deltoje atkasė milžinišką nekropolį: kapai siekia IV tūkstantmetį prieš Kristų

    Atrasta vieta nustebino datomis

    Egipto archeologai rytinėje Nilo deltoje, Kom el-Chilgano vietovėje, atkasė didelį nekropolį ir gyvenvietės pėdsakus, rodančius, kad ši teritorija buvo naudojama kelis tūkstantmečius. Seniausi palaidojimai datuojami pirmąja IV tūkstantmečio prieš Kristų puse ir siejami su Žemutinio Egipto Buto kultūros etapais.

    Ankstyviausi kapai buvo paprastos ovalios duobės smėlyje, o laidojimo padėtys skyrėsi. Tyrėjų vertinimu, tai gali atspindėti tuo metu besikeitusias arba skirtingose bendruomenėse taikytas laidojimo tradicijas.

    Šių kapų įkapės buvo kuklios: rasta nedidelių rankomis lipdytų keramikinių indų ir jūrinių kriauklių. Vis dėlto didelis palaidojimų skaičius leidžia manyti, kad vietovėje jau tada gyveno gana gausi bendruomenė.

    Gyvenvietė ir ūkio pėdsakai

    Vėlesni sluoksniai atskleidė, kad Kom el-Chilganas buvo apgyvendintas ir po daugelio šimtmečių, įskaitant Antrojo pereinamojo laikotarpio laiką. Aptikti džiovintų molio plytų statiniai, grūdų laikymo silosai, krosnys ir židiniai padeda atkurti kasdienį vietos žmonių gyvenimą.

    Kasinėjimuose fiksuotos ir būdingos banguotos, sinusoidinės sienos, juosusios dalį gyvenamųjų bei laidojimo zonų. Tarp radinių gausu keramikos, akmeninių įrankių, žuvų, paukščių ir kitų gyvūnų kaulų, kurie svarbūs mitybos ir vietos išteklių naudojimo rekonstrukcijai.

    Tokie bioarcheologiniai duomenys pastaraisiais metais tampa ypač reikšmingi, nes leidžia ne tik datuoti radinius, bet ir vertinti aplinkos kaitą, ūkio struktūrą bei gyventojų prisitaikymą prie deltos sąlygų.

    Hyksosų laikotarpis ir vėlesni palaidojimai

    Didelį dėmesį mokslininkai skiria kapams, datuojamiems XV–XVII dinastijų laikotarpiu ir Naujosios karalystės pradžia. Tai laikoma papildomu įrodymu, kad rytinėje deltoje Hyksosų epochoje vyko intensyvus gyvenimas, ypač turint omenyje netoliese buvusį Avarį, vieną svarbiausių to meto centrų.

    Šiuose kapuose rasta įvairesnių įkapių: papuošalų, amuletų, skarabėjų, įrankių, bronzinių ginklų ir keramikos, įskaitant vadinamuosius Tell el-Yahudiyeh tipo indus. Taip pat identifikuotas iš molio plytų mūrytas kapas, siejamas su XVIII dinastijos pradžia, kuriame aptikta keramikos ir bronzinių dirbinių.

    Vietovė naudota ir vėliau, nes nustatyti helenistinio laikotarpio, Ptolemėjų epochos, palaidojimai. Tarp jų išsiskiria vaiko laidojimas, kai kūnas buvo patalpintas į dvi pakartotinai panaudotas amforas, o tai atitinka žinomas to meto laidojimo praktikas.

    Archeologų vertinimu, Kom el-Chilganas yra išskirtinis dėl ilgos naudojimo tęstinumą rodančios stratigrafijos: nuo predinastinių bendruomenių, per Hyksosų laikus ir Naująją karalystę iki graikų ir romėnų epochų. Kasinėjimai tęsiami, todėl tikimasi, kad artimiausiu metu bus paskelbta daugiau duomenų apie radinių datavimą ir platesnį regiono kontekstą.

    „Ši vietovė leidžia vienoje erdvėje matyti, kaip per tūkstantmečius kito gyvenvietės funkcijos ir laidojimo papročiai Nilo deltoje“, – sakė kasinėjimus pristatę Egipto institucijų atstovai.

    Apie atradimą viešai komunikavo Egipto Turizmo ir senienų ministerija, o detalesni moksliniai vertinimai paprastai pateikiami po papildomų laboratorinių tyrimų. Tokiose vietose ypač svarbūs keramikos tipologijos palyginimai, konteksto analizė ir, kai įmanoma, tikslesni datavimo metodai.

  • Sakaroje rasti 3 000 metų senumo kapai: užuominos apie Egipto ryšius su Artimaisiais Rytais

    Sakaroje rasti 3 000 metų senumo kapai: užuominos apie Egipto ryšius su Artimaisiais Rytais

    Egipto archeologai Sakaroje aptiko tris uoloje iškaltus Naujosios karalystės laikotarpio kapus, datuojamus maždaug prieš 3 000 metų. Radiniai išsiskiria gerai išlikusiomis sienų dekoracijomis ir hieroglifiniais įrašais, kurie leidžia tiksliau atkurti to meto administracinio elito gyvenimą ir socialinius ryšius.

    Kapavietės rastos Bubastejono nekropolio rytinėje dalyje, priklausančioje plačiam Sakaro archeologiniam kompleksui. Ši vieta tūkstantmečius buvo viena svarbiausių Egipto laidojimo erdvių, o Naujosios karalystės epochoje ji veikė kaip Memfio aukštų pareigūnų nekropolis.

    Ką pasakoja užrašai ir vardai

    Vienas kapas siejamas su aukšto rango pareigūnu Amun-em-Ipetu, kuris, sprendžiant iš įrašų, buvo susijęs su dievo Amono šventyklos ar valdų priežiūra. Ant sienų išliko šeimos narių atvaizdai ir tekstai, nurodantys pareigas, giminystės ryšius bei titulų hierarchiją.

    Didelio dėmesio sulaukė ir kitas kapas, priskiriamas pareigūnui Baki, ėjusiam grūdų sandėlių prievaizdo pareigas. Įrašai leidžia manyti, kad jo sutuoktinės vardas buvo semitinės kilmės, o tai stiprina prielaidą apie glaudžius ryšius su Levanto regionu ir mišrias santuokas Egipto elito aplinkoje.

    Trečiasis kapas, kaip rodo ikonografija ir titulų užuominos, priklausė asmeniui, atsakingam už karališkąją dokumentaciją ir administracinius reikalus. Reljefuose vaizduojamos aukojimo scenos, laidotuvių procesijos bei tradiciniai pomirtinio pasaulio simboliai, būdingi Naujosios karalystės laidojimo menui.

    Kodėl tai svarbu istorijai

    Tyrėjų vertinimu, tokie radiniai padeda geriau suprasti vėlyvojo bronzos amžiaus Rytų Viduržemio jūros regiono politinę ir kultūrinę sąveiką. Naujoji karalystė palaikė intensyvius kontaktus su kaimyninėmis teritorijomis, o administraciniame sluoksnyje atsispindintys vardai ir šeimų ryšiai gali būti papildomas šios dinamikos įrodymas.

    Sakara ir anksčiau pateikė sensacingų atradimų, keitusių mokslininkų žinias apie senovės Egipto visuomenę, religiją ir valdžios mechanizmus. Naujausi kapai dar kartą parodo, kad gerai išlikę užrašai ir dekoracijos yra vienas tiesiausių kelių į konkrečių žmonių biografijas, jų karjeras ir tarpkultūrinius ryšius.

    Tolesni tyrimai Sakaroje

    Specialistai tikisi, kad išskirtinai geras dekoro ir tekstų išlikimas leis atlikti detalesnes epigrafines bei menotyrines analizes. Tokie tyrimai paprastai apima hieroglifų perrašymą, titulų palyginimą su kitais šaltiniais ir ikonografijos kontekstualizavimą platesniame laikotarpio laidojimo tradicijų lauke.

    Egipto institucijos pastaraisiais metais aktyviai skelbia apie naujus atradimus, o Sakara išlieka viena produktyviausių vietų, kur nuoseklūs kasinėjimai atveria vis naujus sluoksnius. Kuo daugiau duomenų pavyksta surinkti iš tokių kapų, tuo tiksliau galima rekonstruoti, kaip veikė valstybės administracija ir kaip Egiptas buvo susijęs su aplinkiniais Artimųjų Rytų regionais.

  • Sensacija prie Luksoro: aptiktas 3 000 metų kapas atskleidė, kas buvo palaidotas viduje

    Sensacija prie Luksoro: aptiktas 3 000 metų kapas atskleidė, kas buvo palaidotas viduje

    Egipte, vienoje svarbiausių senovės Tėbų nekropolio dalių Šeich Abd el Kurnoje, archeologai aptiko maždaug 3 000 metų senumo kapavietės kompleksą. Ši vietovė netoli Luksoro šimtmečius buvo skirta aukšto rango valdininkų, žynių ir su karališkuoju dvaru susijusių asmenų laidojimui.

    Tyrėjai skelbia, kad kapas priklausė Paserui, aukšto statuso pareigūnui, gyvenusiam Ramessidų dinastijos laikotarpiu Naujosios karalystės epochoje. Tai buvo Egipto galybės metas, kai valdė Ramzio giminės faraonai, o valstybės administracija rėmėsi plačiu raštininkų ir valdininkų aparatu.

    Kapavietės savininko tapatybę leido nustatyti išlikę užrašai ir dekoratyviniai elementai. Tokios inskripcijos archeologams yra vienas patikimiausių šaltinių, nes jos padeda atkurti ne tik konkretaus asmens biografines detales, bet ir to meto valdymo bei titulų sistemą.

    Radinys atskleidė ir laidotuvių architektūros ypatumus: aptikta iš džiovintų plytų mūryto kiemo liekanų, konstrukcinių kapo dalių, taip pat erdvių, skirtų mirusiojo kulto ceremonijoms. Pasak specialistų, toks komplekso planas rodo, kad Paseris priklausė elito sluoksniui ir galėjo turėti reikšmingų pareigų.

    Senovės Egipto kapai buvo ne vien palaidojimo vietos, bet ir simbolinė erdvė, skirta užtikrinti mirusiajam tęstinį egzistavimą pomirtiniame pasaulyje. Dėl to sienos dažnai būdavo puošiamos kasdienio gyvenimo scenomis, religiniais ritualais ir tekstais, kurie, tikėta, padeda sielai kelionėje į anapus.

    Egipto valdžios institucijos ne kartą pabrėžė, kad tokie atradimai svarbūs ne tik mokslo pažangai, bet ir kultūros paveldo apsaugai bei turizmui. Luksoro regionas, seniau vadintas Tėbais, išlieka vienu reikšmingiausių pasaulio archeologinių centrų, o nauji kasinėjimai nuolat primena, kiek daug paslapčių dar slypi po dykumos smėliu.

  • Netoli Luksoro aptiktas 3 000 metų senumo kapas: sienų tapyba atskleidė jo savininko vardą

    Netoli Luksoro aptiktas 3 000 metų senumo kapas: sienų tapyba atskleidė jo savininko vardą

    Egipto Luksoro vakarinėje pakrantėje, Šeicho Abd el Kurnos nekropolyje, archeologai aptiko iki šiol nežinomą maždaug 3 000 metų senumo kapavietę. Joje išliko ryškios sienų tapybos scenos ir įrašai, leidę nustatyti kapo savininką – vyrą, vardu Paseris.

    Apie radinį pranešė Egipto Senienų aukščiausioji taryba, kuri prižiūri svarbiausius šalies archeologinius tyrimus. Kapo vieta priklauso Tėbų nekropoliui – UNESCO pasaulio paveldo teritorijai, laikomai vienu reikšmingiausių Senovės Egipto laidojimo centrų.

    Kas žinoma apie kapą

    Tyrėjų vertinimu, kapas gali būti datuojamas Ramzių laikotarpiu, kuris siejamas su galingais Naujosios karalystės faraonais, įskaitant Ramzį II. Tokia išvada daroma pagal dekoravimo manierą ir ikonografiją, būdingą laikotarpiui nuo maždaug 1292 iki 1069 metų prieš mūsų erą.

    Kapas atitinka elitinėms Naujosios karalystės laidojimo vietoms būdingą planą: atviras kiemas veda į uoloje iškaltą koplyčią, o toliau – į požemines laidojimo kameras. Archeologai taip pat aptiko iš purvo plytų sumūrytą suolą, skirtą laidojimo stelai, ir laiptus, leidžiančius nusileisti prie įėjimo.

    Sienų tapyba ir įrašai

    Viduje išlikusiose tapybos scenose Paseris vaizduojamas atliekantis religinius veiksmus, garbinantis Egipto dievus ir sėdintis šalia žmonos prie aukų stalo. Tokie vaizdiniai Senovės Egipte turėjo praktinę prasmę: buvo tikima, kad jie užtikrina mirusiajam nuolatinį maisto ir gėrimų „tiekimą“ pomirtiniame pasaulyje.

    Restauratoriai tikisi atidengti daugiau detalių, nes dalį sienų dengia plonas nešvarumų sluoksnis, susikaupęs per šimtmečius. Dokumentavimas ir konservavimas čia laikomi ne mažiau svarbiais nei pats kasinėjimas, nes tapybos sluoksnis dažnai yra trapus ir jautrus staigiems temperatūros bei drėgmės pokyčiams.

    „Komanda tęs kapo dokumentavimą ir tyrimus, kad būtų galima nustatyti, kas jame palaidota, ir atkurti jų tapatybes“, – sakė Egipto Senienų aukščiausiosios tarybos generalinis sekretorius Hišamas al Leitis.

    Kodėl šis radinys svarbus

    Pastaraisiais metais Egiptas aktyviai investuoja į archeologinius tyrimus ir viešinimą, o Luksoro regionas išlieka viena produktyviausių vietų naujiems atradimams. Tokie radiniai kaip Paserio kapas papildo žinias apie Naujosios karalystės laikų pareigūnų ir aukšto rango visuomenės sluoksnių gyvenimą, religiją bei laidojimo tradicijas.

    Šio kapo išskirtinumas – gerai išlikę piešiniai ir įrašai, kurie suteikia aiškių užuominų apie savininko statusą ir jo ryšius. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti į svarbiausią klausimą: ar požeminėse kamerose dar yra nepaliestų laidojimų, ir kiek informacijos apie Paserį bei jo šeimą galima bus atkurti iš likusių artefaktų.

  • Po senoviniu keliu Luksore aptiktas užantspauduotas 3 400 metų sarkofagas: ką tai gali atskleisti

    Egipto Luksore archeologai po senovine procesijų trasa aptiko užantspauduotą sarkofagą, datuojamą maždaug prieš 3 400 metų. Radinys rastas maždaug 8 metrų gylyje, netoli kelio, kuris senovėje vedė link faraono Tutmozio III šventyklos.

    Kasimus vykdė egiptologų komanda, dirbusi kartu su Strasbūro universiteto specialistais. Tyrėjai pabrėžia, kad ši vieta jau ne vieną sezoną duoda vertingų rezultatų, tačiau šį kartą aptiktas sarkofagas išsiskiria tuo, kad buvo paliktas užantspauduotas.

    Maždaug 13 x 10 metrų dydžio kasinėjimų plotas archeologams jau buvo pažįstamas: 2018 ir 2019 metais čia rasti penki sarkofagai. Kaip nurodo ekspedicijos vadovas Frederikas Kolinas, dauguma ankstesnių radinių buvo perlaidoti, nes jų pirminės kapavietės, tikėtina, atsidūrė būsimo kelio trasoje.

    Tokie perlaidojimai rodo, kad senovės statybininkai, tiesę ceremoninį maršrutą, greičiausiai keitė planus ir perkeldavo palaikus, kad netrukdytų didiesiems darbams. Tai leidžia geriau suprasti, kaip buvo derinami miesto planavimo sprendimai ir tuometinis požiūris į laidojimo tradicijas.

    „Kiekvieną kartą tai buvo perlaidoti sarkofagai. Pirminės kapavietės, atsidūrusios procesijų kelio trasoje, greičiausiai buvo rūpestingai perkeltos žmonių, atsakingų už šio maršruto statybą“, – sakė Frederikas Kolinas.

    Naujai aptiktas, šeštasis sarkofagas, pasak tyrėjų, kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Skirtingai nei ankstesniuose perlaidotuose palaidojimuose, kuriuos lydėjo gausios įkapės, šį kartą aiškių laidojimo dovanų požymių iš pirmo žvilgsnio nematyti.

    Dėl laiko stokos ekspedicija sarkofago neatvėrė ir paliko jį radimo vietoje iki kito tyrimų sezono. Vis dėlto tyrėjams pavyko per nedidelę ertmę įsitikinti, kad viduje yra žmogaus palaikai, apvynioti lininiais audiniais, tačiau asmens tapatybė ir mirties aplinkybės lieka neaiškios.

    Jei sarkofagas bus atvertas planuojamos kitos ekspedicijos metu, jis gali suteikti svarbios informacijos apie Naujosios karalystės laikotarpio laidojimo praktiką. Tokie radiniai dažnai padeda patikslinti datavimą, socialinį statusą, sveikatos būklę bei tuo metu naudotas mumifikavimo ir tekstilės technologijas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad net ir perlaidoti palaidojimai yra vertingi: jie atskleidžia, kaip keitėsi urbanistiniai sprendimai, religiniai ritualai ir praktinis požiūris į kapines intensyviai vystomose teritorijose. Užantspauduotas sarkofagas šioje vietoje gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų atradimų, jei jo turinys patvirtins išskirtinį laidojimo kontekstą.