CP v2

Tag: Naujoji Zelandija

  • Švyturio sargas liko saloje po automatizavimo: per 26 metus Tiritiri Matangi neatpažįstamai atsigavo

    1980 metais į Tiritiri Matangi salą netoli Oklandо atvyko dirbti švyturio prižiūrėtojas Rėjus Volteris. Po ketverių metų švyturys buvo automatizuotas, todėl jo pareigybė tapo nebereikalinga, tačiau vyras nusprendė iš salos neišvykti.

    Vietoje grįžimo į žemyną jis įsitraukė į vieną ambicingiausių Naujosios Zelandijos gamtos atkūrimo iniciatyvų. Ilgainiui Volteris tapo vienu žmonių, padėjusių paversti buvusias ganyklas saugoma teritorija, garsėjančia sugrįžusia vietine biologine įvairove.

    Iki atkūrimo darbų Tiritiri Matangi dešimtmečius buvo naudojama žemės ūkiui, o intensyvus ganymas ir buveinių suskaidymas lėtino natūralų miško atsigavimą. Nors gyvulių ganymas sustabdytas 1972 metais, laukinė gamta neatsistatė taip greitai, kaip tikėtasi, todėl nuspręsta imtis aktyvios atkūrimo programos.

    Nuo 1984 iki 1994 metų tūkstančiai savanorių rinko sėklas, augino sodinukus ir buvusiose ganyklose sodino vietines rūšis. Per šį laikotarpį pasodinta 283 000 vietinių medžių ir krūmų, o susiformavęs miškas galiausiai užėmė apie 64 proc. salos ploto.

    Ekosistemos atkūrimas neapsiribojo sodinimu

    Miško atkūrimas buvo tik dalis plano: kad vietinės rūšys galėtų sugrįžti, reikėjo spręsti invazinių ir introdukuotų gyvūnų problemą. 1993 metais saloje sunaikinta Ramiojo vandenyno žiurkių populiacija, o vėliau pradėta kryptinga vietinių paukščių ir roplių reintrodukcija.

    Į salą buvo grąžinta 11 vietinių paukščių rūšių ir trys roplių rūšys, o teritorija tapo svarbia edukacine ir gamtosaugine erdve. Tokie projektai Naujojoje Zelandijoje vertinami kaip itin reikšmingi, nes šalyje vietines rūšis ypač stipriai veikia plėšrūnai, atgabenti žmogaus.

    Specialistams teko nuolat stebėti ir augaliją: tyrimai rodė, kad dalis atsirandančių naujų augalų gali elgtis kaip piktžolės ir stelbti vietines rūšis. Kartu pastebėta, kad kai kurios anksčiau registruotos rūšys, tikėtina, išnyko, todėl vienkartinė akcija čia neveikia, būtinas ilgalaikis monitoringas.

    Ką reiškė vieno žmogaus sprendimas?

    Rėjus Volteris, gerai pažinojęs salą ir jos infrastruktūrą, tapo svarbia praktine atrama atkūrimo darbams, kai švyturio priežiūra nebereikalavo žmogaus. Jis Tiritiri Matangi praleido iš viso 26 metus ir į pensiją išėjo 2006 metais.

    Volteris mirė 2023 metais, o jo vardas šiandien dažnai minimas kalbant ne tik apie švyturio istoriją, bet ir apie salos virsmą. Tiritiri Matangi pavyzdys rodo, kad automatizacija gali panaikinti darbo vietas, tačiau kartu atverti naują kryptį bendruomenei ir aplinkai, jei atsiranda žmonių, pasiryžusių imtis ilgalaikio darbo.

    Pastaraisiais metais gamtos atkūrimo projektai vis dažniau remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir ekosistemų atsparumo didinimu: invazinių rūšių kontrole, buveinių jungiamumu, rūšių grąžinimu ir nuosekliu stebėjimu. Tiritiri Matangi istorija išlieka viena aiškiausių iliustracijų, kad atkurti gamtą įmanoma, tačiau tai reikalauja dešimtmečių ir nuolatinės priežiūros.

  • Devynios karvės laukiniame Enderbio salos krante: po 83 metų paskutinė išsaugojo retą veislę

    Atoki Enderbio sala, priklausanti Naujosios Zelandijos subantarktiniams Oklando salynams, ilgą laiką turėjo netikėtą „gyventojų“ grupę – beveik laukinę galvijų bandą. Ji atsirado po to, kai į salą buvo atgabentos devynios karvės, o vėliau, žlugus ūkininkavimo planams, gyvuliai liko likimo valiai.

    Be žmogaus pagalbos galvijai prisitaikė prie nuolatinių stiprių vėjų, šaltų liūčių ir ribotų maisto išteklių. Maitindamiesi vietine augalija bei pakrantėse randamais dumbliais, jie išgyveno dešimtmečius, o populiacija vienu metu buvo išaugusi iki maždaug 100 gyvulių.

    Ilgainiui banda stabilizavosi ir dažniausiai siekė kelias dešimtis individų, tačiau tokia izoliacija turėjo ir kitą pasekmę: susiformavo genetiškai savita, ištverminga, mažos populiacijos galvijų grupė. Būtent ši unikali genetika vėliau tapo svarbia priežastimi, kodėl mokslininkai bandė išsaugoti bent dalį gyvulių linijos.

    Enderbio sala laikoma reikšminga buveine retoms augalų rūšims, jūrų paukščiams ir Naujosios Zelandijos jūrų liūtams. Nuolatinis galvijų ganymasis trikdė augalijos atsinaujinimą, o tai kėlė riziką visai trapiai subantarktinei ekosistemai.

    Dėl šios priežasties Naujosios Zelandijos gamtosaugos institucijos nusprendė pašalinti įvežtus gyvūnus, kad sala galėtų atkurti natūralią pusiausvyrą. 1991 metais pradėtas bandos naikinimas, kartu ieškant būdo, kaip neprarasti ypatingos genetinės linijos.

    Po metų ekspedicija saloje aptiko šviežių kanopų pėdsakų, o tai reiškė, kad dalis gyvulių išgyveno. 1993 metų vasarį gamtosaugininkai rado dvi karves: suaugusią patelę, pavadintą Ledi, ir jos veršelį.

    Veršelis netrukus žuvo, o Ledi liko paskutinė suaugusi šios izoliuotos populiacijos atstovė. Vis dėlto būtent ji tapo lemiamu „genetiniu tiltu“, leidusiu tęsti veislės išsaugojimo programą žemyne.

    Ledi buvo perkelta į Naująją Zelandiją, kur prasidėjo sudėtingas veisimo procesas. Po nesėkmių serijos pavyko gauti vienintelį grynakraujį šios linijos bulių, gimusį programos metu, taip išlaikant pagrindines Enderbio galvijų genetines savybes.

    Vėliau buvo pasitelkti ir pažangesni metodai: 1998 metais iš Ledi buvo gauta klonuota telyčia, o 1999 metais atsirado daugiau jos klonų. Taip viena karvė tapo pagrindu išsaugoti linijai, kuri beveik šimtmetį vystėsi visiškoje izoliacijoje.

    Pašalinus galvijus, salos augalija ėmė greičiau atsinaujinti, pagerėjo sąlygos vietinėms rūšims, o gamtos atkūrimo programos apėmė ir kitų invazinių gyvūnų kontrolę. Tokie sprendimai subantarktiniuose salynuose dažnai vertinami kaip būtini, nes izoliuotos ekosistemos ypač jautriai reaguoja į įvežtas rūšis.

    Tuo pat metu Enderbio galvijų istorija tapo pavyzdžiu, kaip gamtosaugos tikslai gali konfliktuoti su genetinės įvairovės išsaugojimu, ir kodėl kartais siekiama išsaugoti bent minimalią „genų banko“ dalį. Šiandien Enderbio galvijai minimi tarp rečiausių galvijų linijų pasaulyje, išlikusių dėl tikslingų veisimo programų.

  • „Mitsubishi“ imasi netikėto ėjimo: kitą elektromobilį kurti padės „iPhone“ gamintojai

    „Mitsubishi“ imasi netikėto ėjimo: kitą elektromobilį kurti padės „iPhone“ gamintojai

    Japonijos gamintojas „Mitsubishi“ ruošiasi netikėtai partnerystei elektromobilių rinkoje: kuriant naują modelį ASX VR-e, svarbų vaidmenį atliks Taivano „Foxtron“, susijusi su „Foxconn“ – bendrove, plačiai žinoma kaip „iPhone“ surinkėja.

    Naujasis ASX VR-e iš esmės bus paremtas „Foxtron Bria“ platforma. „Foxtron“ yra bendras projektas, kurį vysto Taivano automobilių gamintoja Yulon ir technologijų gamybos milžinė „Foxconn“, pastaraisiais metais aktyviai ieškanti vietos pasaulinėje elektromobilių tiekimo grandinėje.

    Pirmasis žingsnis Australijoje

    Pagal viešai skelbtą informaciją, ASX VR-e pirmiausia turėtų pasirodyti Australijoje, o startas numatomas iki 2026 metų pabaigos. Vėliau modelis turėtų pasiekti ir Naująją Zelandiją, nes „Mitsubishi“ su „Foxconn“ yra pasirašiusi ketinimų memorandumą, apibrėžiantį bendradarbiavimo kryptį.

    Toks pasirinkimas „Mitsubishi“ yra reikšmingas, nes tai būtų pirmasis markės elektromobilis Australijos rinkoje nuo 2016 metais nutraukto i-MiEV modelio. Tuo metu rinka pasikeitė kardinaliai: elektromobilių pasiūla išsiplėtė, o konkurencija, ypač iš Kinijos gamintojų, tapo viena didžiausių pasaulyje.

    Ką žada „Foxtron Bria“ technika

    Nors „Mitsubishi Australia“ kol kas oficialiai neatskleidė ASX VR-e galios ir nuvažiuojamo atstumo, orientyru laikomas „Foxtron Bria“. Bazinė versija turi galinę pavarą su maždaug 229 arklio galiomis ir, gamintojo duomenimis, iki 100 kilometrų per valandą įsibėgėja per 6,8 sekundės.

    Galingesnė visų varančiųjų ratų versija naudoja du elektros variklius, kurių bendra galia siekia apie 400 arklio galių, o įsibėgėjimas iki 100 kilometrų per valandą, „Foxtron“ teigimu, trunka apie 3,9 sekundės. Abiem atvejais minima 57,7 kilovatvalandės baterija, o deklaruojamas nuotolis pateikiamas pagal NEDC metodiką, kuri realiomis sąlygomis dažnai būna optimistiškesnė.

    Kodėl tai svarbu „Foxconn“ ir „Mitsubishi“

    Partnerystė signalizuoja platesnę tendenciją, kai technologijų gamybos gigantai vis aktyviau veržiasi į automobilių sektorių, siūlydami ne tik komponentus, bet ir pilnas platformas, programinę įrangą bei gamybos pajėgumus. „Foxconn“ ilgą laiką siekė įsitvirtinti elektromobilių pramonėje kaip kontraktinės gamybos lyderė, panašiai kaip išmaniuosiuose telefonuose.

    Tiesa, „Foxtron“ tarptautinė plėtra iki šiol buvo atsargi: ambicijos patekti į JAV rinką buvo pristabdytos, viešai įvardijant muitų ir prekybos politikos rizikas. Dėl to tikėtina, kad ASX VR-e pagrindinis dėmesys kurį laiką išliks Australijos ir regioninėse rinkose, kur „Mitsubishi“ turi stipresnes pozicijas.

    Jeigu modelis pasiteisins, „Mitsubishi“ gali gauti greitesnį kelią į elektrifikaciją, o „Foxtron“ – svarbią eksporto vitriną už Taivano ribų. Vis dėlto sėkmę lems ne tik kaina, bet ir realus nuvažiuojamas atstumas, įkrovimo ekosistema bei vartotojų pasitikėjimas nauju gamybos modeliu.

  • Naujojoje Zelandijoje sumedžiotas laukinis katinas: per trejus metus išnaikino dalį retų paukščių

    Naujojoje Zelandijoje gamtosaugininkai sulaikė ir nušovė laukinį katiną, kuris, jų teigimu, kelerius metus medžiojo saugomas rūšis ir padarė reikšmingą žalą vietos bioįvairovei. Gyvūnas buvo pravardžiuojamas Devyniais gyvenimais, nes ilgai išvengdavo gaudyklių ir stebėjimo sistemų.

    Katiną aptiko Purerua pusiasalyje Šiaurės saloje, kur vykdomos invazinių plėšrūnų kontrolės priemonės. Gamtosaugininkai skaičiuoja, kad per maždaug trejus metus jis galėjo pražudyti dešimtis patekių – rudųjų žąsinių ančių, laikomų vienomis rečiausių ančių šalyje.

    Vietos specialistai vertina, kad katino sumedžioti paukščiai galėjo sudaryti apie 1 proc. visos patekių populiacijos. Tokia dalis, ypač mažoms ir izoliuotoms populiacijoms, gali turėti neproporcingai didelį poveikį, nes sumažėja veisimosi sėkmė ir genetinė įvairovė.

    Be patekių, įtariama, kad gyvūno grobiu galėjo tapti ir kivių jaunikliai, vietinės gekonų rūšys bei kiti endeminiai gyvūnai. Naujojoje Zelandijoje daugelis paukščių evoliuciškai prisitaikė gyventi be sausumos plėšrūnų, todėl įvežtiniai plėšrūnai dažnai daro itin didelę žalą.

    Gamtosaugininkai teigia, kad katinas pirmą kartą identifikuotas 2023 metais, kai teritorijoje buvo išleista 20 patekių, siekiant stiprinti jų populiaciją. Netrukus fiksuotos pirmos žūtys, o vaizdo kamerų įrašai parodė tą patį plėšrūną, atpažintą pagal išskirtinę kailio spalvą.

    Pasak projekto komandos, vėliau žuvo dar 15 paukščių, todėl buvo didinamas gaudyklių skaičius, naudojamos termovizorinės kameros ir intensyvinamas stebėjimas. Tačiau katinas elgėsi neįprastai: pasirodydavo skirtingu paros metu ir po to dingdavo keliems mėnesiams, todėl jį nuspėti ir nukreipti į spąstus buvo sudėtinga.

    „Mes nelaikome šios sėkmės savaime suprantama, nes ilgą laiką šis katinas mums buvo mįslė“, – sakė projekto vadovas Andy Mentor.

    Proveržis įvyko liepos pabaigoje, kai stebėtojai pastebėjo, kad katinas tris naktis iš eilės pasirodė toje pačioje vietoje. Komanda naudojo masalus, pastatė narvus ir papildomas gaudykles, o galiausiai stebėjimo sistema užfiksavo gyvūną viename iš narvų; tuomet jis buvo humaniškai nušautas.

    Šis atvejis Naujojoje Zelandijoje vėl įžiebė diskusiją apie naminių ir sulaukėjusių kačių poveikį laukinei gyvūnijai. Šalyje kačių laikymas yra plačiai paplitęs, o gamtosaugininkai nuolat pabrėžia, kad net ir viena sulaukėjusi katė gali kelti grėsmę pažeidžiamoms vietinėms rūšims.

    Socialiniuose tinkluose nuomonės išsiskyrė: dalis žmonių piktinosi nušovimu, kiti tikino, kad tai būtina priemonė siekiant apsaugoti retas rūšis ir užkirsti kelią tolimesniems nuostoliams. Gamtosaugos organizacijos paprastai akcentuoja, kad prioritetas tokiais atvejais yra nykstančių rūšių išlikimas ir ekosistemų stabilumas.

  • Naujojoje Zelandijoje pirmą kartą patvirtintas paukščių gripas H5N1: nerimas dėl retų rūšių

    Naujojoje Zelandijoje pirmą kartą oficialiai patvirtintas itin patogeniškas paukščių gripo H5N1 atvejis. Žinia sukėlė nerimą mokslininkams ir gamtosaugininkams, nes šalies endeminės paukščių rūšys, ilgą laiką gyvenusios izoliuotai, gali būti ypač pažeidžiamos.

    Pirmasis patvirtintas atvejis nustatytas jūrinei paukščių rūšiai, kuri buvo rasta pakrantėje netoli Velingtono. Valdžios institucijos pabrėžia, kad šiuo metu nėra požymių, jog virusas būtų pradėjęs sparčiai plisti tarp laukinių paukščių, tačiau situacija stebima sustiprintu režimu.

    H5N1 yra didelio patogeniškumo paukščių gripo atmaina, kuri pastaraisiais metais plito įvairiuose žemynuose, sukeldama masines naminių ir laukinių paukščių žūtis. Šis virusas pavojingas ne tik paukščių ūkiams, bet ir laukinei gamtai, nes gali greitai išplisti migracijos maršrutais ir kolonijose gyvenančiose populiacijose.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad rizika ypač didelė rūšims, kurios peri didelėmis kolonijomis, taip pat pakrančių paukščiams ir minta dvėseliena. Tokiose grupėse infekcija gali plisti itin sparčiai, o mažoms populiacijoms net trumpalaikis protrūkis gali turėti negrįžtamų pasekmių.

    Naujosios Zelandijos atsakingos tarnybos skelbia, kad šalyje jau veikia plati stebėsenos sistema, apimanti gamtines teritorijas, zoologijos sodus, paukštynus, veterinarines tarnybas ir gyventojų pranešimus. Kartu primenama, kad greitas pranešimas apie sergančius ar žuvusius paukščius yra vienas svarbiausių būdų laiku pastebėti galimą plitimą.

    Taip pat tęsiamos prevencinės priemonės, orientuotos į pažeidžiamiausias retas rūšis, laikomas veisimo ir apsaugos centruose. Tokiose programose svarbiausias tikslas – sumažinti viruso patekimo riziką į kontroliuojamas populiacijas ir išlaikyti atsarginį genetinį fondą.

    „Šiuo metu neturime įrodymų apie masinę laukinių paukščių žūtį ar aiškų viruso perdavimą tarp laukinių paukščių Naujojoje Zelandijoje“, – sakė už biologinį saugumą atsakingas ministras Andrew Hoggard.

    Naujoji Zelandija laikoma viena unikaliausių vietų pasaulyje pagal paukščių įvairovę: čia evoliuciškai susiformavo daug endeminių rūšių, o kai kurios jų yra neskraidančios. Dėl ribotos natūralios apsaugos nuo „atvežtinių“ ligų tokios ekosistemos gali būti ypač jautrios naujiems patogenams.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad dalis vietinių rūšių jau ir taip patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, invazinių plėšrūnų ir klimato kaitos. Todėl H5N1 atsiradimas vertinamas kaip papildomas rizikos veiksnys, galintis pagilinti nykstančių rūšių problemą.

    Gyventojams primenama neimti rastų sergančių ar nugaišusių paukščių plikomis rankomis ir apie didesnes sankaupas pranešti atsakingoms tarnyboms. Specialistai pabrėžia, kad ankstyvas signalas yra esminis, siekiant greitai nustatyti židinius ir apsaugoti pažeidžiamiausias populiacijas.

  • Aktorius Sam Neill mirė nuo plaučių uždegimo: agentas atskleidė detales ir šeimos planus

    Aktorius Sam Neill mirė nuo plaučių uždegimo: agentas atskleidė detales ir šeimos planus

    Aktorius Sam Neill, išgarsėjęs vaidmenimis filmuose Jurassic Park ir The Piano, mirė būdamas 78 metų. Jo mirties priežastį paviešino ilgametis agentas Philipas Grenzas, pabrėžęs, kad šeima sutiko tai padaryti dėl žiniasklaidoje pasirodžiusių netikslumų.

    Pasak agento, aktorius mirė nuo plaučių uždegimo. Neillas mirė pirmadienį Sidnėjuje, o jo artimieji vėliau planuoja atsisveikinti privačiai, pagerbdami aktoriaus norą išlikti kuo toliau nuo viešumo.

    Mirties priežastis ir šeimos sprendimas

    Philipas Grenzas nurodė, kad informacija apie mirties priežastį buvo paviešinta siekiant užkirsti kelią klaidinančioms interpretacijoms. Šeima, agento teigimu, norėjo, kad būtų aiškiai pasakyta, kas nutiko, ir kartu išsaugota privatumo riba.

    „Sam mirė nuo plaučių uždegimo“, – sakė Philipas Grenzas.

    Agentas taip pat pažymėjo, kad Neillas buvo itin privatus žmogus ir nemėgo triukšmo aplink savo asmeninį gyvenimą. Dėl to atminimo pagerbimas vyks aktoriaus ūkyje Naujojoje Zelandijoje tik šeimos rate, vėliau, dar nenustatytu laiku.

    Kova su limfoma ir CAR-T terapijos reikšmė

    Aktoriaus sveikatos istorija viešiau nuskambėjo 2023 metais, kai jis pranešė, kad jam diagnozuota agresyvi ne Hodžkino limfomos forma. Šių metų balandį Neillas buvo sakęs, kad po gydymo yra be vėžio požymių.

    Gydymui buvo taikyta CAR-T ląstelių terapija, priskiriama imunoterapijai, kai paciento T ląstelės laboratorijoje modifikuojamos taip, kad atpažintų ir naikintų vėžines ląsteles. Šis metodas pasaulyje naudojamas daliai kraujo vėžio atvejų, ypač kai standartiniai gydymo būdai nepadeda.

    Darbo planai, pagarba atminimui ir kolegų reakcijos

    Agentas teigė, kad per pastaruosius metus Neillas dirbo intensyviai ir filmavo kelis projektus iš eilės. Tarp jų minimi filmai Godzilla v Kong: Supernova ir The Last Resort, kurie šiuo metu yra postprodukcijos etape.

    Gerbėjai, norintys pagerbti aktorių, raginami vietoj gėlių aukoti organizacijoms, kurios jam buvo svarbios. Tarp minimų krypčių yra sveikatos iniciatyvos ir aplinkosaugos projektai Naujojoje Zelandijoje.

    Į Neillo mirtį sureagavo ir kino pasaulis, ir Naujosios Zelandijos vadovai. Viešuose atsisveikinimo žodžiuose jis prisimintas kaip viena ryškiausių šalies kultūros figūrų, padėjusi Naujosios Zelandijos kino istorijoms pasiekti tarptautinę auditoriją.

  • Mirė „Juros periodo parko“ žvaigždė Samas Neillas: šeima pranešė apie netikėtą aktoriaus mirtį

    Mirė „Juros periodo parko“ žvaigždė Samas Neillas: šeima pranešė apie netikėtą aktoriaus mirtį

    Naujosios Zelandijos aktorius Samas Neillas, geriausiai žinomas dėl dr. Alano Granto vaidmens filmuose „Juros periodo parkas“, mirė sulaukęs 78 metų. Apie netikėtą aktoriaus mirtį pirmadienį, liepos 13 dieną, pranešė jo šeima.

    Pasak artimųjų, Neillas mirė Sidnėjuje, Australijoje, būdamas apsuptas šeimos. Šeima taip pat padėkojo Šv. Vincento privačios ligoninės personalui už suteiktą pagalbą ir rūpestį.

    Šeimos žinia ir sveikatos istorija

    Pastaraisiais metais Neillas viešai pasakojo apie kovą su vėžiu. 2023 metais aktorius atskleidė, kad jam diagnozuota agresyvi ne Hodžkino limfomos forma.

    Šių metų pavasarį jis buvo pranešęs, kad liga atsitraukė po CAR-T ląstelių terapijos, laikomos viena pažangiausių šiuolaikinių gydymo krypčių kraujo vėžio atvejais. Ši terapija paremta paciento T limfocitų modifikavimu, kad jie tiksliau atpažintų ir naikintų vėžines ląsteles.

    Duoklės iš Naujosios Zelandijos ir Australijos

    Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas Christopheris Luxonas pagerbė aktoriaus atminimą, pabrėždamas, kad Neillas padėjo šalies kino istorijoms pasiekti pasaulį. Jo teigimu, aktoriaus karjera sutapo su laikotarpiu, kai Naujosios Zelandijos kino industrija išaugo į tarptautiniu mastu matomą kultūros eksporto sritį.

    Australijos ministras pirmininkas Anthony Albanese taip pat išreiškė užuojautą, primindamas, kad Neillas tapo daugelio Australijos istorijų ekrane dalimi. Dėl ilgalaikių ryšių su šalimi jis dažnai buvo laikomas beveik saviškiu ir Australijoje.

    Karjera: nuo kultinių filmų iki televizijos

    Neillas tarptautinį proveržį pasiekė 9-ajame dešimtmetyje, o vėliau įsitvirtino kaip universalus aktorius, gebantis pereiti nuo istorinių dramų prie siaubo ir nuotykių filmų. Jo filmografijoje minimi filmai „The Piano“, „In the Mouth of Madness“ ir „Event Horizon“.

    Didžiausią auditoriją jis pasiekė 1993 metais pasirodžiusiame „Juros periodo parke“, o vėliau sugrįžo ir tęsiniuose. Šis vaidmuo tapo vienu ryškiausių jo karjeroje ir ilgam susiejo aktorių su pasauline kino franšize.

    Vėlesniais metais Neillas pasirodė ir televizijos projektuose, įskaitant serialus „Peaky Blinders“ bei „The Tudors“. Jis taip pat išleido memuarus „Did I Ever Tell You This?“, kuriuose atvirai rašė apie karjerą ir sveikatos išbandymus.

    Skelbiama, kad aktorius buvo baigęs filmuotis dviejuose projektuose, kurie dar yra postprodukcijos stadijoje. Samą Neillą išgyveno keturi vaikai ir aštuoni anūkai.

  • Dingę sąsiuviniai po 25 metų atvėrė 55 mln. metų paslaptį: sensacinga fosilija iš Naujosios Zelandijos

    Dingę sąsiuviniai po 25 metų atvėrė 55 mln. metų paslaptį: sensacinga fosilija iš Naujosios Zelandijos

    Istorija prasidėjo 1999 metais, kai paleontologas Richardas Köhleris tyrinėjo atokią Pitto salą Chatham salyne į rytus nuo Naujosios Zelandijos. Prie Waihere įlankos jis pastebėjo stačiame, beveik neprieinamame skardyje įstrigusią neįprastai gerai išlikusią žuvies fosiliją.

    Radiniui išskirtinumo suteikė tai, kad fosilija išliko trimatė. Paleontologijoje tai itin reta, nes dažniausiai organizmų liekanos per milijonus metų suplokštėja dėl nuosėdų spaudimo. Šiuo atveju matėsi smulkios kūno sandaros detalės, žvynai, pelekai ir uodega.

    R. Köhleris fosiliją atsargiai iškėlė keliais dideliais uolienų blokais ir išgabeno į Otago universitetą Dunedine. Iš pirmo žvilgsnio ji priminė stambią plėšrią žuvį su galingais pelekais ir į viršų pakeltu snukiu, panašų į šiuolaikinius tarponus, tačiau šiandien tokių žuvų Naujosios Zelandijos vandenyse neaptinkama.

    Tyrimai ilgą laiką strigo dėl vienos, moksle kritiškai svarbios priežasties: trūko tikslių duomenų, kur ir kokiame geologiniame sluoksnyje radinys buvo aptiktas. Šie duomenys buvo užrašyti R. Köhlerio lauko sąsiuviniuose, tačiau po jo mirties dokumentacija dingo, todėl pilnas mokslinis aprašymas tapo neįmanomas.

    Proveržis įvyko tik po daugelio metų, kai vienas iš mokslininko sūnų, pradėjęs studijas Otago universitete, tvarkydamas šeimos daiktus rado dingusius sąsiuvinius. Juose buvo detaliai aprašytos ekspedicijos aplinkybės, tiksli vieta, sluoksnių seka ir kita informacija, leidžianti patikimai datuoti ir interpretuoti radinį.

    Remdamiesi atkurtais duomenimis, tyrėjai nustatė, kad žuvis gyveno maždaug prieš 55 milijonus metų. Tai laikotarpis po masinio išnykimo, užbaigusio dinozaurų erą, kai vandenynuose vyko spartūs ekosistemų pokyčiai, o daugelis grupių persitvarkė arba išnyko.

    Naujai aprašyta rūšis pavadinta Ikawaihere koehleri, pagerbiant atradimo vietą ir patį paleontologą. Mokslininkai ją priskyrė elopomorfų grupei, kuriai priklauso ir šiandien gyvuojantys tarponai bei unguriai, o radinys sustiprino prielaidą, kad didelės plėšrios šios grupės žuvys gana anksti po dinozaurų išnykimo pasiekė ir pietinius regionus, siejamus su Gondvanos superkontinento palikimu.

    Toks išsaugojimo lygis ypač vertingas, nes leidžia tiksliau lyginti anatomiją su šiuolaikiniais giminaičiais ir geriau suprasti, kaip po didžiųjų sukrėtimų keitėsi jūrų plėšrūnų įvairovė. Tyrėjai pabrėžia, kad be lauko užrašų net ir įspūdingiausias eksponatas gali likti tik mįslinga fosilija, o sugrįžę duomenys kartais tampa pagrindiniu raktu į praeities rekonstrukciją.

  • „Colossal Biosciences“ dirbtiniame kiaušinyje išperino moa jauniklius: ką tai reiškia gamtai

    JAV biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“ pranešė, kad jos sukurtoje dirbtinio kiaušinio sistemoje išsirito pirmieji moa jaunikliai. Moa buvo milžiniški, neskraidantys Naujosios Zelandijos paukščiai, išnykę maždaug prieš kelis šimtus metų, daugiausia dėl intensyvios medžioklės.

    Pasak bendrovės, iš dirbtinių kiaušinių išsirito 26 gyvybingi jaunikliai, o jų vystymasis stebimas nuo ankstyvų embriono stadijų iki išsiritimo. Šis etapas laikomas bandymu parodyti, kad inžinerinė inkubavimo sistema gali atkartoti natūralias kiaušinio sąlygas ir užtikrinti normalų paukščio vystymąsi.

    „Colossal Biosciences“ teigia sukūrusi platformą, kurioje embrioną supa bioinžinerinė silikoninė membrana, įmontuota į standžią išorinę struktūrą. Membrana turėtų imituoti kiaušinio lukšto dujų apykaitą, kai embrionas gauna deguonį ir tuo pačiu reguliuojamas drėgmės bei dujų judėjimas.

    Sistemoje taip pat palaikoma stabili temperatūra ir valdoma inkubacijos aplinka, kad ji kuo labiau atitiktų natūralų kiaušinį. Bendrovė pabrėžia, kad toks metodas ypač aktualus labai dideliems paukščiams, kurių kiaušinių dydžio ir lukšto savybių praktiškai neįmanoma patikimai atkartoti tradiciniais būdais.

    Moa buvo vieni didžiausių kada nors gyvenusių neskraidančių paukščių, kai kurių rūšių individai, kaip teigiama mokslinėje literatūroje, galėjo siekti apie 3,5 metro aukštį. Bendrovė nurodo, kad moa kiaušinis galėjo būti maždaug futbolo kamuolio dydžio, todėl natūrali „surogatinė“ inkubacija, pasitelkiant šiuolaikinius paukščius, yra itin komplikuota.

    Artimiausiais šiandien gyvenančiais giminaičiais dažnai minimi stambūs neskraidantys paukščiai, pavyzdžiui, emu, tačiau jų kiaušiniai yra gerokai mažesni. Dėl šios priežasties dirbtinio kiaušinio technologija pristatoma kaip būdas apeiti biologinius apribojimus, susijusius su kiaušinio dydžiu ir vystymosi aplinka.

    Bendrovė aiškina, kad technologija gali būti pritaikoma ne tik išnykusių, bet ir nykstančių paukščių rūšių apsaugai, kai natūrali reprodukcija tampa sudėtinga dėl ligų, buveinių nykimo ar per mažos populiacijos. Tokiu atveju dirbtinis inkubavimas teoriškai galėtų padėti padidinti jauniklių išgyvenamumą ir tiksliau kontroliuoti inkubacijos sąlygas.

    Vis dėlto tokie projektai neišvengiamai kelia diskusijų apie bioetiką, gyvūnų gerovę ir praktinę naudą. Gamtosaugos specialistai dažnai pabrėžia, kad net ir sėkmingai „grąžinta“ rūšis nebus tvari be tinkamos buveinės, o svarbiausios investicijos ilgainiui vis tiek tenka ekosistemų apsaugai ir invazinių rūšių kontrolei.

    „Mums išsirito 26 jaunikliai, ir mes stebime šiuos paukščius jiems augant“, – sakė „Colossal Biosciences“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Benas Lamm.

    „Dirbtinio kiaušinio technologija sukurta taip, kad tiksliai atkartotų natūralaus kiaušinio sąlygas ir leistų išauginti sveikus individus su normaliu vystymusi“, – sakė Benas Lamm.

    „Colossal Biosciences“ teigimu, kitas projekto etapas yra aukštos kokybės moa genomų rekonstrukcija, remiantis senovinės DNR duomenimis, ir tikslinių požymių perkėlimas į artimai giminingas šiandien gyvenančias rūšis. Bendrovė nurodo, kad dar vyksta darbas, skirtas surinkti ir sulyginti kelių moa rūšių genominius duomenis.

    Projektą, kaip skelbiama, remia ir Naujosios Zelandijos išnykusių paukščių istorija besidomintys privatūs rėmėjai, tarp jų minimas kino režisierius Peteris Jacksonas. Jo įsitraukimas suteikė projektui papildomo viešumo, tačiau galutinis vertinimas priklausys nuo to, ar technologija bus saugi, pakartojama ir turės aiškią gamtosauginę prasmę.

  • Akių sekimo tyrimas sudarė gražiausių pasaulio SPA reitingą: lyderiauja Naujoji Zelandija

    Akių sekimo tyrimas sudarė gražiausių pasaulio SPA reitingą: lyderiauja Naujoji Zelandija

    Naujame tyrime, kuriame pasitelkta akių sekimo technologija, sudarytas vizualiai įspūdingiausių pasaulio SPA sąrašas. Idėja paprasta: ramybę kuria ne tik procedūros, bet ir tai, kaip aplinka patraukia dėmesį ir jį išlaiko.

    Tokio tipo vertinimai remiasi prielaida, kad vaizdiniai dirgikliai gali sustiprinti kitus pojūčius ir prisidėti prie atsipalaidavimo. Ankstesni akademiniai darbai apie skirtingų pojūčių sąveiką rodo, kad aplinka, šviesa ir erdvės estetika gali keisti tai, kaip suvokiame komfortą ir patirtį.

    Tyrimą inicijavo Jungtinėje Karalystėje veikianti SPA rezervacijų platforma „SpaSeekers“. Ji atrinko 50 visame pasaulyje išsiskiriančių SPA vietų ir paprašė 200 dalyvių peržiūrėti jų nuotraukas, o akių sekimo įranga fiksavo vizualinį įsitraukimą.

    Galutinis balas buvo skaičiuojamas iš dviejų kriterijų: kaip greitai vaizdas patraukia žvilgsnį ir kiek ilgai jis išlaiko dėmesį. Pagal šiuos rodiklius sudarytas 20 vizualiai patraukliausių SPA sąrašas, apimantis penkis žemynus.

    Lyderiai: nuo geoterminių baseinų iki ežero panoramų

    Pirmą vietą reitinge užėmė „The Lost Spring“ Naujojoje Zelandijoje, surinkęs 96,2 balo iš 100. Ši vieta išskirta dėl geoterminių vandenų, tropinių sodų ir uolėtų erdvių, kurios kuria itin stiprų vizualinį įspūdį.

    Antroje vietoje atsidūrė „Peninsula Hot Springs“ Australijoje su 88,7 balo. Netoli Melburno įsikūręs terminis kompleksas vertinamas dėl atvirų baseinų, kalvotų apžvalgos taškų, taip pat hamamo ir kitų patirčių, kurios sustiprina bendrą atmosferą.

    Trečią vietą užėmė Balio džiunglėse esantis „COMO Shambhala Estate“ (88,4 balo). Šis SPA pristatomas kaip holistinės gerovės krypties pavyzdys, kuriame aplinka sąmoningai integruojama į patirtį, o gamta tampa ne fonu, o dalimi to, ką žmogus „išgyvena“ procedūrų metu.

    Ketvirtoje vietoje liko Aliaskoje esantis „Chena Hot Springs Resort and Spa“ (87,7 balo), išsiskiriantis laukinės gamtos apsuptimi ir galimybe maudytis lauko baseinuose net žiemą. Penketuką užbaigė vienintelis Europos atstovas šiame etape: Italijoje įsikūręs „Lefay Resort & Spa Lago di Garda“ (83,8 balo), siūlantis panoramas į Gardos ežerą ir dizainu pabrėžiančias atviras erdves.

    Kodėl SPA dizainas tampa konkurenciniu pranašumu

    Pastaraisiais metais sveikatingumo turizmas vis dažniau konkuruoja ne vien procedūrų meniu, bet ir vietos identitetu. Keliautojai renkasi patirtis, kuriose svarbūs vaizdai, architektūra, natūrali aplinka ir galimybė „atsijungti“ nuo miesto ritmo.

    Akių sekimo metodas šiuo atveju suteikia papildomą kampą: jis leidžia palyginti, kurios erdvės vizualiai veikia stipriausiai, nepriklausomai nuo asmeninių aprašymų. Vis dėlto tokie reitingai vertina tik vaizdinį įspūdį iš nuotraukų, todėl reali patirtis gali priklausyti ir nuo paslaugų kokybės, sezono, žmonių srautų bei kainodaros.

    Į 20-uką taip pat pateko dar keli Naujosios Zelandijos, JAV ir Australijos SPA, taip pat objektai Tailande, Pietų Afrikoje, Ispanijoje, Šri Lankoje ir Mauricijuje. Tai rodo, kad vizualiai įsimenanti SPA patirtis gali būti kuriama tiek per prabangų interjerą, tiek per išskirtinę gamtą.