Tag: Naujojo Pietų Velso universitetas

  • Mokslininkai aptiko keistą cheminį ratą: jis galėjo išgelbėti RNR cukrų ir užvesti gyvybę

    Mokslininkai aptiko keistą cheminį ratą: jis galėjo išgelbėti RNR cukrų ir užvesti gyvybę

    Naujas tyrimas kelia intriguojančią hipotezę apie tai, kaip Žemėje galėjo išlikti vienas trapiausių gyvybei būtinų junginių – ribozė. Šis cukrus sudaro RNR pagrindą, o be RNR grandinių sunku paaiškinti ankstyvą genetinės informacijos perdavimą.

    Ribozė laboratorinėmis ir natūraliomis sąlygomis lengvai skyla, ypač veikiama šilumos ir šarminės terpės, todėl ilgą laiką buvo laikoma silpnąja grandimi gyvybės kilmės scenarijuose. Mokslininkai ieškojo mechanizmo, kuris leistų ribozei stabilizuotis pakankamai ilgai, kad ji galėtų dalyvauti tolesnėse reakcijose.

    Ribozės ir boro sąjunga

    Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto tyrėjai žurnale Scientific Reports paskelbė rezultatus, rodančius, kad ribozė gali sudaryti stabilias sąsajas su boru. Susidarantys kompleksai ribozę tarsi apsaugo nuo greito irimo, o pats boras tampa svarbus ankstyvoms prebiotinėms reakcijoms.

    Tyrime pabrėžiama, kad boro prieinamumas taip pat nėra savaime suprantamas. Vandenyje jis gali būti „užrakinamas“ mineraluose, ypač kai sistemoje gausu kalcio, todėl boras tampa sunkiau pasiekiamas besiformuojančioms cheminėms sistemoms.

    Keistas „gelbėjimo“ ciklas

    Komanda lygino skirtingus boro mineralus ir tikrino, kaip boras tirpsta vandenyje, kai yra ribozės ir kai jos nėra. Rezultatai parodė, kad ribozė padeda ištraukti borą į tirpalą net iš kalcio turinčių mineralų, todėl boro vandenyje gali daugėti.

    Papildomai panaudotas natūralus aukštikalnių hidroterminės sistemos mėginys iš Ladakho Indijoje, laikomas ankstyvajai Žemei artimesniu analogu nei grynos laboratorinės druskos. Į vandenį įdėjus ribozės, į tirpalą patekusio boro kiekis, lyginant su kontroliniu variantu, padidėjo maždaug 60 proc.

    Taip siūlomas savotiškas cheminis ratas: ribozė padidina ištirpusio boro kiekį, o boras savo ruožtu stabilizuoja ribozę. Teoriškai toks grįžtamasis ryšys galėjo sukurti sąlygas, kuriose RNR pirmtakai išsilaikytų pakankamai ilgai, kad pradėtų rastis sudėtingesnės savireplikacijai artimos sistemos.

    Ne viskas taip paprasta

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į svarbią detalę: boro junginiai gali veikti dvilypiai. Viena vertus, jie stabilizuoja jau esančią ribozę, tačiau per didelė boro koncentracija gali slopinti pačios ribozės susidarymą, todėl ankstyvoje aplinkoje pusiausvyra galėjo būti kritiškai svarbi.

    Šiame kontekste kalcis įgyja netikėtą vaidmenį. Jei kalcis „per greitai“ pašalina borą iš vandens, jis atrodo kaip trukdis, bet kartu tai galėjo neleisti borui pasiekti lygio, kuriame ribozės formavimasis būtų užblokuotas, o vėliau – įsijungti stabilizavimo ciklui.

    Mokslininkai taip pat palygino ribozę su kitais cukrais, tokiais kaip gliukozė ir sacharozė. Jie taip pat didino boro tirpumą, tačiau silpniau, o tai siejama su ribozės molekuline sandara, palankesne stabiliems kompleksams susidaryti.

    Tyrimo autoriai pabrėžia platesnę žinutę: gyvybės kilmės chemijoje svarbu remtis ne vien idealiai švariomis laboratorinėmis medžiagomis, bet ir natūraliais mineralais bei realistiškomis aplinkomis. Tokie darbai prisideda prie vadinamosios RNR pasaulio hipotezės diskusijų, aiškinančių, kaip chemija galėjo pereiti į biologiją.

  • MRT atskleidė netikėtą žiovulio efektą: jis pakeičia smegenų skysčio tėkmę

    MRT atskleidė netikėtą žiovulio efektą: jis pakeičia smegenų skysčio tėkmę

    Naujas Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad žiovulys gali daryti netikėtą poveikį galvos smegenis saugančio skysčio judėjimui. Magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) vaizduose užfiksuota, kad kai kuriais atvejais žiovaujant smegenų skystis ima tekėti kita kryptimi nei giliai įkvepiant.

    Tyrime dalyvavo 22 sveiki suaugusieji, kurių galva ir kaklas buvo skenuojami atliekant kelias užduotis: žiovauti, giliai kvėpuoti, slopinti žiovulį ir kvėpuoti įprastai. Mokslininkai tikėjosi, kad žiovulys ir gilus įkvėpimas atrodys panašiai, nes abu veiksmai susiję su kvėpavimo mechanika.

    Kuo žiovulys skiriasi nuo gilaus įkvėpimo?

    MRT vaizdai atskleidė esminį skirtumą: žiovulys kai kuriems dalyviams sukėlė smegenų skysčio poslinkį nuo galvos smegenų, kai tuo metu gilus įkvėpimas tokio efekto nerodė. Patys tyrėjai pabrėžia, kad šis reiškinys pasireiškė ne visiems, o rečiau buvo fiksuojamas vyrams.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad rezultatams galėjo turėti įtakos ir pati skenavimo aplinka. Dėl nedidelės imties ir įvairių fiziologinių veiksnių kol kas per anksti daryti apibendrintas išvadas, todėl reikia didesnių, pakartotinių tyrimų.

    „Žiovulys sukėlė smegenų skysčio judėjimą priešinga kryptimi nei gilaus įkvėpimo metu“, – sakė neurobiologas Adamas Martinacas.

    „Mes tikrai nesitikėjome tokio rezultato“, – pridūrė jis.

    Ką dar parodė MRT vaizdai?

    Tyrimas taip pat parodė, kad tiek žiovulys, tiek gilus kvėpavimas didino kraujo nutekėjimą iš galvos smegenų. Tai teoriškai gali sudaryti daugiau vietos naujam kraujo kiekiui, kuris priteka į smegenis, nors kraujo tėkmė, skirtingai nei smegenų skystis, žiovulio metu krypties nekeičia.

    Dar vienas pastebėjimas susijęs su individualumu: dalyviai turėjo savitus, bet kiekvienam žmogui labai nuoseklius žiovavimo judesių modelius. Tyrėjai tai sieja su nervų sistemos mechanizmais, kurie koordinuoja pasikartojančius judesius, ir teigia, kad žiovavimo „parašas“ gali skirtis tarp žmonių.

    „Kiekvienas žmogus žiovauja unikaliai, tačiau tam pačiam žmogui judesiai yra labai pastovūs“, – sakė A. Martinacas.

    Kodėl tai gali būti svarbu?

    Smegenų skystis atlieka kelias svarbias funkcijas: amortizuoja, padeda pernešti medžiagas ir prisideda prie medžiagų apykaitos atliekų šalinimo iš centrinės nervų sistemos. Dėl to bet kokie jo tėkmės pokyčiai gali būti reikšmingi aiškinantis, kokią fiziologinę paskirtį turi žiovulys.

    Viena iš hipotezių, kurią svarsto tyrėjai, yra galima žiovulio sąsaja su atliekų šalinimo procesais smegenyse, kurie mokslinėje literatūroje pastaraisiais metais sulaukia daug dėmesio. Kita idėja sieja žiovulį su termoreguliacija, tai yra galimu smegenų vėsinimu ar būsenos perjungimu, kai organizmas ieško efektyvesnio budrumo režimo.

    „Neurodegeneracinės ligos siejamos su atliekų kaupimusi, o kuo žmogus vyresnis, tuo jų gali būti daugiau“, – sakė A. Martinacas.

    Tyrėjų teigimu, šie MRT duomenys dar neatsako, kodėl žiovulys evoliuciškai išliko tiek žmonėms, tiek daugeliui kitų rūšių. Vis dėlto jie suteikia naują užuominą, kad žiovulys gali būti ne vien nuovargio ar nuobodulio ženklas, o sudėtingas fiziologinis veiksmas, susijęs su smegenų kraujotakos ir skysčių dinamika.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Respiratory Physiology and Neurobiology. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni darbai turėtų patikrinti rezultatus su didesnėmis grupėmis ir įvertinti, kaip žiovulio sukelti pokyčiai susiję su amžiumi, miegu, streso lygiu ir neurologine sveikata.