Brettas ir Lisa Vercouw Australijoje įsigijo 30 hektarų sklypą, kuris anksčiau buvo naudojamas galvijams ganyti, o dabar jį nuosekliai keičia į vietinių rūšių mišką. Jų tikslas – atkurti koalų ir kitų laukinių gyvūnų buveines, kurios regione per dešimtmečius buvo smarkiai suskaidytos.
Sklypas, vadinamas Narlu, yra netoli Upper Orara gyvenvietės Naujojo Pietų Velso šiaurinėje pakrantėje, Coffs Harbour apylinkėse. Dalis teritorijos kadaise buvo subtropinių žemumų miškai ir drėgni bei sausi eukaliptų miškai, tačiau žemė buvo iškirsta ir pritaikyta žemės ūkiui.
34 000 medžių ir 17,5 hektaro miško
Per kelerius metus sutuoktiniai, padedami regioninių žemėtvarkos specialistų, atkūrė apie 17,5 hektaro miško. Jie pasodino daugiau nei 34 000 medžių, o rūšis parinko taip, kad atitiktų skirtingus vietinius miško tipus ir teiktų koaloms tinkamą maistą bei slėptuves.
Dalis sodinukų buvo užauginti pačių šeimininkų, o sodinimas planuotas ne vien dėl žalumos, bet ir dėl vadinamųjų buveinių koridorių. Tokie koridoriai padeda sujungti likusius natūralios augmenijos plotus ir sudaro sąlygas gyvūnams saugiau judėti per fragmentuotą kraštovaizdį.
Kodėl koaloms svarbūs buveinių koridoriai?
Koalos didelę gyvenimo dalį praleidžia medžiuose ir yra priklausomos nuo konkrečių eukaliptų rūšių, todėl buveinių praradimas joms ypač skausmingas. Kai miškų plotai susmulkinami į atskiras salas, didėja žūčių keliuose rizika, plinta ligos, o populiacijoms sunkiau atsistatyti.
Šiaurinėje Naujojo Pietų Velso pakrantėje buveines veikia ne tik žemės ūkio plėtra, bet ir stichijų ciklas: sausros, karščio bangos, potvyniai ir dideli gaisrai. Dėl to atkūrimo projektai vis dažniau orientuojami į ilgalaikį atsparumą, o ne vien į greitą atsodinimą.
Tradicinis deginimas ir grįžtanti fauna
Be sodinimo, Vercouw bendradarbiauja su vietos aborigenų organizacija ir taiko tradicines žemės priežiūros praktikas, įskaitant mažo intensyvumo kultūrinį deginimą. Tokios priemonės gali padėti mažinti įvežtų žolių dominavimą ir sudaryti palankesnes sąlygas vietiniams augalams atželti.
Atkuriamoje teritorijoje jau fiksuojami sugrįžtantys vietiniai gyvūnai ir paukščiai, taip pat aptinkamos ir saugomos rūšys. Tai rodo, kad miško atkūrimas veikia ne tik kaip medžių sodinimo iniciatyva, bet ir kaip platesnės ekosistemos atgaivinimas, įtraukiantis vandens telkinių pakrančių stabilizavimą ir maisto grandinės atsikūrimą.
Patys šeimininkai pabrėžia, kad tai ilgas projektas, kurio pilno rezultato jie greičiausiai nepamatys per savo gyvenimą. Tačiau būtent toks laiko mastelis, jų teigimu, ir yra esminis: atkuriamas ne plantacijos tipo plotas, o natūraliai bręstanti buveinė, kuri gali tarnauti ateities kartoms.
Prieš tokias iniciatyvas dažnai stoja praktiniai iššūkiai – nuo ekstremalių temperatūrų iki pasikartojančių potvynių, galinčių sunaikinti jaunus sodinukus. Todėl projektas reikalauja nuolatinės priežiūros, papildomo atsodinimo ir prisitaikymo prie besikeičiančių sąlygų.