„OpenAI“ pranešė pasiekusi proveržį vienoje sudėtingiausių šiuolaikinės matematikos temų – Navjė–Stokso lygčių elgsenoje. Šios beveik du šimtmečius žinomos lygtis aprašo skysčių ir dujų judėjimą, todėl yra svarbios nuo lėktuvų projektavimo iki klimato prognozių.
Esminis klausimas, dėl kurio dešimtmečius ginčijasi matematikai, yra vadinamasis reguliarumo ir egzistavimo uždavinys: ar trimačiu atveju visada egzistuoja „tvarkingi“, fiziškai prasmingi sprendiniai, ar įmanomi „lūžiai“, kai modelis ima generuoti beprasmius rezultatus. Ši problema yra vienas iš Clay matematikos instituto tūkstantmečio uždavinių, už kurių sprendimą siūlomas apdovanojimas siekia apie 900 000 eurų.
Pasak „OpenAI“, jų sukurta autonominių agentų sistema rado konkretų scenarijų, kuriame sprendinys per baigtinį laiką tampa singuliarus, tai yra tam tikri dydžiai modelyje ima „sprogti“ ir nebeturi baigtinės prasmės. Bendrovė teigia, kad skaičiavimams prireikė apie 88 valandų intensyvaus darbo, pasitelkiant maždaug 10 000 agentų ir labai didelę skaičiavimo galią.
„Dalijamės Navjė–Stokso tūkstantmečio uždavinio sprendimu – tai vienas giliausių matematikos iššūkių“, – teigiama „OpenAI“ viešame pranešime.
Vis dėlto euforiją greitai pakeitė ginčas dėl autorystės ir galimos idėjų perėmimo ribos. Matematikas Tristanas Buckmasteris ir su „Anthropic“ siejamas tyrėjas Leventas Alpöge viešai užsiminė, kad panašia kryptimi dirbo anksčiau ir kad „OpenAI“ proveržis galėjo būti pasiektas pasinaudojant jų tyrimų eiga ar pėdsakais, atsiradusiais naudojantis programavimo ir pagalbiniais įrankiais.
„OpenAI“ atmeta kaltinimus sąmoningu plagiatu, tačiau tuo pačiu pripažįsta bendrą riziką, būdingą didelių modelių kūrimui: net anonimizuoti produktų naudojimo duomenys teoriškai gali prisidėti prie sistemų tobulinimo. Būtent ši vieta ir tapo viena jautriausių, nes mokslo bendruomenėje daugėja klausimų, kaip užtikrinama tyrėjų darbo apsauga, kai skaičiavimo infrastruktūra ir įrankiai priklauso privačioms korporacijoms.
Techninė ginčo pusė taip pat svarbi: net jei pavyksta rasti singuliarumo pavyzdį, matematinis įrodymas turi būti patikrintas nepriklausomai ir atitikti griežtus formalizavimo standartus. „OpenAI“ teigia įrodymą formalizavusi įrodymų tikrinimo sistemomis, tačiau galutinę reikšmę turės recenzavimas ir ekspertų patvirtinimas, nes tokio lygio rezultatai neretai išryškina klaidas tik po ilgo bendruomenės tikrinimo.
Ši istorija iškelia ir platesnį kontekstą: skaičiavimo galios nelygybę moksle. Jei vienai hipotezei patikrinti reikalingi milijonų eurų vertės resursai, akademiniai tyrėjai, net turėdami idėjų, dažnai nebegali konkuruoti su laboratorijomis, kurios valdo didžiulius duomenų centrus ir uždarus modelius.
Kartu daugėja diskusijų, ar tokių proveržių komunikacija nesukuria klaidingo įspūdžio, kad matematiko darbas tampa nereikalingas. Praktikoje net ir pažangiausios dirbtinis intelektas sistemos remiasi žmonių suformuotomis teorijomis, o tikrasis mokslinis pripažinimas atsiranda tik tada, kai rezultatai tampa patikrinami, pakartojami ir viešai įvertinami.
Jei „OpenAI“ teiginiai pasitvirtins, tai būtų reikšmingas precedentas, rodantis, kad dirbtinis intelektas gali padėti spręsti itin abstrakčius klausimus, kurie ilgai laikyti beveik nepasiekiamais. Tačiau autorystės, duomenų kilmės ir prieigos prie skaičiavimo galios klausimai greičiausiai taps ne mažiau svarbūs nei pats matematinis rezultatas.