CP v2

Tag: NAZA

  • Venecijos kino festivalis: Auksinis liūtas atiteko Woman Unknown, NAZA pelnė specialų prizą

    Venecijos kino festivalis: Auksinis liūtas atiteko Woman Unknown, NAZA pelnė specialų prizą

    83-iajame Venecijos kino festivalyje pagrindinis apdovanojimas Auksinis liūtas atiteko režisierės May el-Toukhy dramai „Woman Unknown“. Filmas nukelia į Daniją po nacistinės okupacijos, kai socialinė padėtis ir asmeniniai pasirinkimai tampa pavojingai trapūs.

    Kūrinio centre jauna auklė ir namų tvarkytoja Marie, kuri ruošiasi tekėti už turtingo, vyresnio darbdavio našlio. Tačiau jos praeities ryšys su vokiečių kareiviu kelia grėsmę naujai reputacijai ir iškovotam statusui pokario chaose.

    „Woman Unknown“ sėkmę lydėjo ir aktorinis įvertinimas: Mathilde Arcel pelnė geriausios aktorės prizą, taip filmui atnešdama retą dvigubą pergalę. Jos herojės istorija išryškina, kaip greitai visuomenė linkusi teisti, o karo paliktos traumos persikelia į kasdienybę.

    Sidabrinis liūtas ir politinė dokumentika

    Sidabrinį liūtą, vadinamą didžiuoju žiuri prizu, laimėjo Pietų Korėjos režisieriaus Lee Chang-dong filmas „Possible Love“. Tai pirmasis autoriaus darbas per aštuonerius metus po 2018 metais pristatyto filmo „Burning“, o naujajame kūrinyje daug dėmesio skiriama klasei ir darbui.

    Specialų žiuri prizą pelnė dokumentinis filmas „NAZA“, kurį sukūrė Izraelio kino kūrėjai Yuval Abraham ir Rachel Szor. Jame nagrinėjamos karinės strategijos kare Gazoje, remiamasi liudijimais ir pasakojimais apie sprendimų logiką bei jų pasekmes civiliams.

    „Mums ypač svarbu, kad šį filmą pamatytų izraeliečiai“, – sakė Yuval Abraham.

    Filmas į pagrindinę konkursinę programą buvo įtrauktas vėliau ir parodytas vėlyvesniu laiku, tačiau, festivalio organizatorių ir žiūrovų vertinimu, jo efektas buvo didžiulis. Po premjeros skelbta apie maždaug 25 minučių trukmės ovacijas, kurios festivalio kontekste laikomos išskirtiniu atgarsiu.

    Kiti laureatai ir ryškiausi vakaro vardai

    Sidabrinis liūtas už režisūrą atiteko Ilya Krzhanovsky už filmą „Dau“, kuriamas projektas apie sovietų fizikų kelią į atominės bombos sukūrimą. Pasak kūrėjo, filmo gamyba užtruko daugiau nei 20 metų, todėl apdovanojimas tapo ir ilgo proceso įvertinimu.

    Geriausio aktoriaus prizas skirtas Johnui Malkovichui už vaidmenį tamsioje CŽV komedijoje „Wild Horse Nine“. Aktorius ceremonijoje nedalyvavo ir atsiuntė vaizdo žinutę, nes tuo metu filmavosi Monrealyje.

    „Esu dėkingas už šį įvertinimą, kurį prieš mane yra gavę tiek daug puikių aktorių“, – sakė Johnas Malkovichius.

    Scenarijaus prizas atiteko prancūzų režisieriui Stéphane Brizé už korporatyvinę dramą „A Good Little Soldier“. Tuo metu Marcello Mastroianni apdovanojimą kaip kylanti aktorė pelnė Malou Khebizi už vaidmenį Cédric Kahn filme „15/18 (A Place to Heal)“, kurio veiksmas vyksta paauglių psichiatrijos skyriuje viešojoje ligoninėje.

    Šių metų apdovanojimus paskelbė žiuri, kuriai vadovavo aktorė ir režisierė Maggie Gyllenhaal. Festivalio programa dar kartą parodė, kad Venecija išlieka vieta, kur greta autorinio kino telpa politinė dokumentika, o svarbiausi prizai dažnai atitenka filmams, keliantiems nepatogius klausimus apie visuomenę, atmintį ir atsakomybę.

  • Venecijos kino festivalyje dokumentika „NAZA“ aplenkė visus: 24,5 min. ovacijos ir aštri tema

    Venecijos kino festivalyje dokumentika „NAZA“ aplenkė visus: 24,5 min. ovacijos ir aštri tema

    Venecijos kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje parodytas dokumentinis filmas „NAZA“ po premjeros sulaukė 24,5 minutės trukusių ovacijų. Tai ilgiausias iki šiol viešai fiksuotas stovimų ovacijų laikas festivalio istorijoje, o kūrinys iškart įvardijamas kaip realus pretendentas į Auksinį liūtą.

    „NAZA“ yra vienintelis dokumentinis filmas, atrinktas į šių metų Venecijos festivalio pagrindinį konkursą. Juostą sukūrė režisieriai Yuval Abraham ir Rachel Szor, anksčiau pristatę dokumentiką „No Other Land“, kuri buvo įvertinta „Oskaru“ kaip geriausias dokumentinis filmas.

    Naujajame filme dėmesys sutelkiamas į Gazos karo kontekstą ir į tai, kaip, pasak kūrėjų bei oficialaus pristatymo, veikia sprendimų priėmimo ir taikinių parinkimo sistema. 80 minučių trukmės dokumentika filmuota slapta, daugiausia naktimis, ant Tel Avivo stogų, o pasakojimo ašimi tampa interviu su 24 Izraelio karinės žvalgybos pareigūnais, kariais ir informatoriais.

    Filmo pavadinimas „NAZA“ siejamas su kariniu trumpiniu, kuriuo esą apibūdinamas numanomas civilių žūčių skaičius per aviacijos smūgį Gazoje. Kūrinyje aiškinama, kad tai reiškia Nezek Agavi, lietuviškai dažniausiai verčiamą kaip šalutinė žala.

    „Mes tiesiog prašėme šių pareigūnų ir karių detaliai aprašyti, ką jie darė. Pagrindinis klausimas buvo apie detales, parodykite mums, kaip tai veikė“, – sakė Yuval Abraham.

    Režisierius taip pat pabrėžė, kad filmą kūrę autoriai siekė pasinaudoti galimybe pasiekti žmones savo visuomenėje, kurie tarnavo kariuomenėje, ir per jų liudijimus pažvelgti į sistemą iš vidaus. „NAZA“ tęsia ankstesnių žurnalistinių tyrimų liniją, kuri buvo plėtota 2023–2025 metais ir prisidėjo prie platesnių debatų apie karo veiksmų teisėtumą bei civilių apsaugą.

    Iki šiol ovacijų rekordas, kaip skelbta, priklausė režisierei Kaouther Ben Hania ir jos Gazoje vykstantį pasakojimą turinčiam filmui „The Voice of Hind Rajab“, kuris Venecijoje buvo sutiktas 22 minutes trukusiomis ovacijomis. „NAZA“ šią ribą peržengė, o emocinga premjeros reakcija sustiprino spėliones dėl galimo festivalio žiuri sprendimo.

    Filmą prodiusavo „The Guardian“, taip pat James Wilson ir Jonathan Glazer, žinomi dėl darbo su „The Zone of Interest“. Kol kas oficiali kino teatrų premjeros data neskelbiama, o pasaulinių platinimo teisių pardavimus koordinuoja Prancūzijos kompanija „MK2 Films“.

    Po Venecijos „NAZA“ numatyta rodyti San Sebastiano tarptautiniame kino festivalyje rugsėjo 23 dieną, o vėliau ir Niujorko kino festivalyje rugsėjo 26 dieną. Venecijos kino festivalio Auksinio liūto laureatas turėtų paaiškėti rugsėjo 12 dieną.

    Kodėl ovacijų rekordas svarbus

    Nors ilgos ovacijos pačios savaime negarantuoja apdovanojimo, Venecijoje jos dažnai tampa aiškiu signalu apie kritikų ir industrijos dėmesį. Festivalio aplinkoje tai gali reikšti didesnį susidomėjimą tarptautiniu platinimu, papildomus seansus ir spartesnes derybas dėl rodymo skirtingose rinkose.

    Dokumentikai tai ypač reikšminga, nes pagrindinio konkurso erdvė tradiciškai palankesnė vaidybiniams filmams. „NAZA“ atvejis primena, kad dokumentinis kinas vis dažniau vertinamas kaip lygiavertė didžiųjų festivalių konkurso dalis, ypač kai kūrinys remiasi vidiniais liudijimais ir aktualiu geopolitiniu kontekstu.