Tag: Nekropoliai

  • Egipto deltoje atkasė milžinišką nekropolį: kapai siekia IV tūkstantmetį prieš Kristų

    Egipto deltoje atkasė milžinišką nekropolį: kapai siekia IV tūkstantmetį prieš Kristų

    Atrasta vieta nustebino datomis

    Egipto archeologai rytinėje Nilo deltoje, Kom el-Chilgano vietovėje, atkasė didelį nekropolį ir gyvenvietės pėdsakus, rodančius, kad ši teritorija buvo naudojama kelis tūkstantmečius. Seniausi palaidojimai datuojami pirmąja IV tūkstantmečio prieš Kristų puse ir siejami su Žemutinio Egipto Buto kultūros etapais.

    Ankstyviausi kapai buvo paprastos ovalios duobės smėlyje, o laidojimo padėtys skyrėsi. Tyrėjų vertinimu, tai gali atspindėti tuo metu besikeitusias arba skirtingose bendruomenėse taikytas laidojimo tradicijas.

    Šių kapų įkapės buvo kuklios: rasta nedidelių rankomis lipdytų keramikinių indų ir jūrinių kriauklių. Vis dėlto didelis palaidojimų skaičius leidžia manyti, kad vietovėje jau tada gyveno gana gausi bendruomenė.

    Gyvenvietė ir ūkio pėdsakai

    Vėlesni sluoksniai atskleidė, kad Kom el-Chilganas buvo apgyvendintas ir po daugelio šimtmečių, įskaitant Antrojo pereinamojo laikotarpio laiką. Aptikti džiovintų molio plytų statiniai, grūdų laikymo silosai, krosnys ir židiniai padeda atkurti kasdienį vietos žmonių gyvenimą.

    Kasinėjimuose fiksuotos ir būdingos banguotos, sinusoidinės sienos, juosusios dalį gyvenamųjų bei laidojimo zonų. Tarp radinių gausu keramikos, akmeninių įrankių, žuvų, paukščių ir kitų gyvūnų kaulų, kurie svarbūs mitybos ir vietos išteklių naudojimo rekonstrukcijai.

    Tokie bioarcheologiniai duomenys pastaraisiais metais tampa ypač reikšmingi, nes leidžia ne tik datuoti radinius, bet ir vertinti aplinkos kaitą, ūkio struktūrą bei gyventojų prisitaikymą prie deltos sąlygų.

    Hyksosų laikotarpis ir vėlesni palaidojimai

    Didelį dėmesį mokslininkai skiria kapams, datuojamiems XV–XVII dinastijų laikotarpiu ir Naujosios karalystės pradžia. Tai laikoma papildomu įrodymu, kad rytinėje deltoje Hyksosų epochoje vyko intensyvus gyvenimas, ypač turint omenyje netoliese buvusį Avarį, vieną svarbiausių to meto centrų.

    Šiuose kapuose rasta įvairesnių įkapių: papuošalų, amuletų, skarabėjų, įrankių, bronzinių ginklų ir keramikos, įskaitant vadinamuosius Tell el-Yahudiyeh tipo indus. Taip pat identifikuotas iš molio plytų mūrytas kapas, siejamas su XVIII dinastijos pradžia, kuriame aptikta keramikos ir bronzinių dirbinių.

    Vietovė naudota ir vėliau, nes nustatyti helenistinio laikotarpio, Ptolemėjų epochos, palaidojimai. Tarp jų išsiskiria vaiko laidojimas, kai kūnas buvo patalpintas į dvi pakartotinai panaudotas amforas, o tai atitinka žinomas to meto laidojimo praktikas.

    Archeologų vertinimu, Kom el-Chilganas yra išskirtinis dėl ilgos naudojimo tęstinumą rodančios stratigrafijos: nuo predinastinių bendruomenių, per Hyksosų laikus ir Naująją karalystę iki graikų ir romėnų epochų. Kasinėjimai tęsiami, todėl tikimasi, kad artimiausiu metu bus paskelbta daugiau duomenų apie radinių datavimą ir platesnį regiono kontekstą.

    „Ši vietovė leidžia vienoje erdvėje matyti, kaip per tūkstantmečius kito gyvenvietės funkcijos ir laidojimo papročiai Nilo deltoje“, – sakė kasinėjimus pristatę Egipto institucijų atstovai.

    Apie atradimą viešai komunikavo Egipto Turizmo ir senienų ministerija, o detalesni moksliniai vertinimai paprastai pateikiami po papildomų laboratorinių tyrimų. Tokiose vietose ypač svarbūs keramikos tipologijos palyginimai, konteksto analizė ir, kai įmanoma, tikslesni datavimo metodai.

  • Ispanijoje rasta netikėta neolito nekropolė: atradimas verčia perrašyti Europos megalitų istoriją

    Ispanijoje rasta netikėta neolito nekropolė: atradimas verčia perrašyti Europos megalitų istoriją

    Ispanijos Toledo provincijoje, netoli Illescas, archeologai ištyrė Valdelasilla vietovę, kur aptikta viena seniausių žinomų nekropolių Pirėnų pusiasalyje. Radiokarbono datavimas rodo, kad ankstyviausi kompleksai galėjo būti įrengti apie 4 300 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame neolite.

    Šis radinys svarbus ne vien dėl amžiaus. Jis meta iššūkį ilgai dominavusiai prielaidai, kad megalitiniai laidojimo statiniai Europoje daugiausia plito iš pakrančių regionų į žemyno gilumą.

    Monumentalus kapas žemyno gilumoje

    Nekropolėje nustatyta mažiausiai keliolika laidojimo struktūrų, o centre išsiskiria aiškiai monumentali konstrukcija, apsupta mažesnių kapų. Tyrėjai teigia, kad centrinis kapas veikė kaip kolektyvinė laidojimo vieta, naudota ilgą laiką.

    Jo viduje rasta kelių žmonių palaikų įvairiuose sluoksniuose, taip pat ir sumaišytų kaulų. Toks vaizdas rodo daugkartinį, kelių kartų laidojimą ir nuolat kintančią ritualinę erdvę, o ne vienkartinį palaidojimą.

    Ritualai, mainai ir raudonas pigmentas

    Archeologai atkreipė dėmesį į kompleksišką architektūrinį planą: greta laidojimo kameros aptikta griovių sistema ir aiškiai apibrėžtos laidojimo zonos. Tai leidžia manyti, kad vietos bendruomenė turėjo pakankamai organizacinių gebėjimų planuoti erdvę ir koordinuoti darbus.

    Tarp įkapių rasta keramikos, titnaginių įrankių, kaulo dirbinių ir karoliukų, taip pat jūrinių kriauklių, atgabentų iš pakrantės. Aptikti ir raudono pigmento pėdsakai, tikėtina, geležies oksidas, daugelyje priešistorinių kultūrų sietas su laidotuvių simbolika.

    Kodėl tai keičia Europos priešistorę

    Iki šiol daugelis tyrimų megalitų tradiciją, įskaitant dolmenus ir kolektyvinius kapus, aiškino kaip reiškinį, kuris pirmiausia susiformavo pakrančių zonose ir vėliau skverbėsi į žemyno gilumą. Valdelasilla duomenys rodo, kad žemyninės bendruomenės panašius sprendimus galėjo sukurti savarankiškai ir panašiu metu.

    Tokiu atveju megalitizmas Europoje būtų ne vieno centro sklaida, o paralelus kelių regionų procesas. Tai sustiprina mintį, kad neolito visuomenės, nors ir turėjusios ribotas technologijas, gebėjo organizuoti sudėtingus ritualus, palaikyti tolimus mainus ir statyti įspūdingus laidojimo kompleksus.

  • Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Ispanijos Toledo regione archeologai aprašė monumentalią megalitinę nekropolį, kurios dalis laidojimo statinių, remiantis naujais datavimais, gali siekti ankstyvąjį neolito laikotarpį. Toks amžius ir mastas verčia iš naujo vertinti, kaip anksti Iberijos pusiasalyje atsirado sudėtingos laidojimo tradicijos.

    Tyrėjų duomenys rodo, kad tai ne pavienis kapas, o kelių didelių megalitinių kapaviečių kompleksas, suplanuotas ir nuosekliai įrengtas kraštovaizdyje. Šios struktūros išsiskiria masyviais akmens elementais ir kameromis, kuriose buvo laidojami mirusieji.

    Laidojimo ritualai ir įkapės

    Kapavietėse aptikti laidojimo kambariai leidžia spręsti apie ritualų svarbą ir bendruomenės požiūrį į mirtį. Kartu su palaikais būdavo paliekami kasdienio gyvenimo daiktai bei simbolinės dovanos, kas dažnai siejama su atminimo praktikomis ir tikėjimu pomirtiniu gyvenimu.

    Tokie radiniai padeda archeologams tiksliau rekonstruoti ankstyvųjų sėslių bendruomenių socialinę sandarą. Dideli bendri laidojimo statiniai paprastai rodo, kad egzistavo aiškios tradicijos, bendru sutarimu įtvirtintos normos ir gebėjimas jas perduoti per kartas.

    Kodėl svarbi vieta šalies gilumoje

    Ne mažiau reikšminga ir komplekso vieta: jis yra šalies gilumoje, o ne pakrantėse, kuriose iki šiol dažniau buvo aptinkami ankstyvieji megalitiniai objektai. Tai sustiprina hipotezę, kad pažangios statybos ir ritualinės praktikos Iberijoje nebuvo vien pakrančių reiškinys.

    Archeologai pabrėžia, kad tokių statinių statyba reikalavo organizuoto darbo: žmonių koordinavimo, žaliavų parinkimo ir logistikos. Kai kurie konstrukciniai sprendimai leidžia svarstyti ir apie platesnius mainų ryšius, nes dalis akmens ar kitų medžiagų galėjo būti atgabenta iš tolimesnių vietovių.

    Ką tai keičia Europos neolito istorijoje

    Nauji duomenys iš Toledo plečia diskusiją apie megalitizmo ištakas Vakarų Europoje ir jo plitimą skirtinguose regionuose. Kuo tiksliau nustatomas tokių nekropolių amžius ir raida, tuo aiškiau matyti, kad ankstyvosios bendruomenės gebėjo kurti ilgaamžes, kolektyvines atminties erdves gerokai anksčiau, nei buvo manyta.

    Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, ar šis kompleksas buvo išskirtinis vietos reiškinys, ar platesnio, dar ne iki galo ištirto vidaus regionų tinklo dalis. Tokie atradimai dažnai tampa atskaitos tašku, lyginant laidojimo tradicijas ir socialinę organizaciją visoje Europoje.

    „Šis atradimas keičia mūsų supratimą apie tai, kaip anksti ir kaip plačiai Iberijos pusiasalyje formavosi megalitinės laidojimo tradicijos“, – teigia tyrėjai.