CP v2

Tag: Nelygybė

  • „Oxfam“: vienas skrydis privačiu lėktuvu išmeta tiek CO₂, kiek žmogus per metus

    Vienas vidutinis skrydis privačiu lėktuvu gali išmesti tiek anglies dioksido, kiek vidutinis žmogus pasaulyje sugeneruoja per visus metus. Tokį mastą atskleidžia nauja „Oxfam“ analizė.

    Ataskaitoje skaičiuojama, kad 2025 metais vidutinio privataus skrydžio emisijos siekė apie 3,7 metrines tonas CO₂. Tai prilyginama vidutinėms metinėms vieno žmogaus emisijoms pasauliniu mastu.

    Tyrimas akcentuoja ir didėjantį nelygybės aspektą: teigiama, kad turtingiausi 0,1 proc. žmonių išmeta daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei pusė žmonijos. Kitaip tariant, itin mažos grupės vartojimas lemia neproporcingai didelę taršos dalį.

    Privačių lėktuvų atveju problema ypač ryški todėl, kad tokie skrydžiai dažnai vyksta su keliomis keleivių vietomis, tad tarša vienam keliautojui tampa gerokai didesnė nei komerciniuose reisuose.

    Milijonai skrydžių ir siauras naudotojų ratas

    Remiantis „Oxfam“ naudotais skrydžių sekimo duomenimis, 2025 metais privatūs lėktuvai visame pasaulyje atliko apie 4,4 mln. skrydžių. Bendrai tai sudarė apie 16,05 mln. tonų CO₂ emisijų.

    Ataskaitoje taip pat pateikiamas vertinimas, kad privačiais lėktuvais naudojasi apie 250 000 žmonių, arba maždaug 0,003 proc. pasaulio gyventojų. Skirtingai nei komerciniuose lėktuvuose, kur emisijos „pasidalija“ tarp dešimčių ar šimtų keleivių, privatūs skrydžiai neretai veža tik saujelę žmonių.

    Paaiškinimas paprastas: pakilimas ir skrydis reikalauja daug energijos, deginamas aviacinis kuras, o kartu išmetamas CO₂. Nors mažesnis orlaivis paprastai sudegina mažiau degalų nei didelis keleivinis lėktuvas, kelių keleivių skrydyje emisijos vienam žmogui išauga.

    Ankstesniame tyrime, publikuotame žurnale „Communications Earth & Environment“, skelbta, kad privačios aviacijos emisijos 2019–2023 metais išaugo 46 proc. Tyrėjai stebėjo beveik 18,7 mln. skrydžių, susijusių su beveik 26 000 orlaivių.

    „Ypatingo turto“ anglies pėdsakas – ne tik skrydžiai

    „Oxfam“ ataskaita teigia, kad turtingiausi 0,1 proc. pasaulio gyventojų (apie 8 mln. žmonių) dabar su vartojimu susijusiomis emisijomis viršija skurdžiausių 44 proc. (apie 3,5 mlrd. žmonių) bendrą indėlį.

    Skirtumas, ataskaitos autorių teigimu, neapsiriboja vien aviacija: prie didelio pėdsako prisideda dideli būstai, prabangūs automobiliai, jachtos ir dažnos kelionės. Be to, milijardierių atveju reikšminga dalis emisijų gali būti susijusi ne su asmeniniu gyvenimu, o su finansinėmis investicijomis.

    „Oxfam“ analizavo 1 000 milijardierių investicijas 1 095 bendrovėse ir 2025 metams šioms investicijoms priskyrė apie 486 mln. tonų CO₂ ekvivalento emisijų. Teigiama, kad jei tai būtų valstybės metinės emisijos, toks „emitentas“ atsidurtų 19-oje vietoje pasaulyje.

    Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad mažiausiai išteklių turintys žmonės dažnai gyvena būstuose, labiau pažeidžiamuose potvynių ar ekstremalaus karščio, ir turi mažiau galimybių apsidrausti, kaupti santaupas ar persikelti kitur nelaimių atveju.

    Kur daugiausia skraidoma ir kodėl poveikis gali būti didesnis

    „Oxfam“ nurodo, kad didžiausias privačios aviacijos centras yra Jungtinės Valstijos: 2025 metais, organizacijos vertinimu, apie 68 proc. visų privačių lėktuvų išvykimų pasaulyje prasidėjo JAV, nors šalyje gyvena apie 4 proc. pasaulio populiacijos.

    Dideliu centru įvardijama ir Jungtinė Karalystė: per 2025 metus iš jos esą išvyko 66 931 privataus lėktuvo skrydis, kurie apėmė apie 85 mln. kilometrų ir išmetė apie 424 000 tonų CO₂.

    Be CO₂, lėktuvai išmeta ir azoto oksidus, o taip pat formuoja kondensacinius pėdsakus (contrails), galinčius prisidėti prie šilumos „sulaikymo“ atmosferoje. Tai reiškia, kad bendras klimatinis poveikis gali būti didesnis nei vien CO₂ skaičiai.

    Nors privati aviacija, lyginant su visomis pasaulinėmis emisijomis, sudaro palyginti nedidelę dalį, ataskaita pabrėžia jos reikšmę dėl dažnai pasirenkamo, nebūtino keliavimo pobūdžio. „Oxfam“ siūlo svarstyti didesnius mokesčius privatiems lėktuvams ir kitoms anglies dioksidą intensyviai išmetančioms prabangos prekėms, o gautas lėšas nukreipti pažeidžiamoms bendruomenėms prisitaikyti prie potvynių, karščio bangų ir kitų klimato sukeliamų rizikų.

    Pažymima, kad ši ataskaita nėra recenzuota mokslinėje literatūroje.

  • Europos jaunimas skaičiuoja pajamas: kur gyvena geriausiai ir kaip atrodo Prancūzija?

    Europos jaunimas skaičiuoja pajamas: kur gyvena geriausiai ir kaip atrodo Prancūzija?

    Kas slypi už skaičių?

    Pastarosiomis savaitėmis keliose Europos šalyse kilę protestai dėl pragyvenimo brangimo, būsto neįperkamumo ir spaudimo viešosioms paslaugoms atkreipė dėmesį į jaunimo finansinę padėtį. Prancūzijoje tarp aktyviausių demonstracijų dalyvių dažnai minimi studentai ir jauni darbuotojai.

    Vertinant jaunų žmonių situaciją, dažnai remiamasi ekvivalentinėmis disponuojamosiomis pajamomis. Eurostat šį rodiklį apibrėžia kaip namų ūkio pajamas po mokesčių ir atskaitymų, įskaitant socialines išmokas, padalytas pagal namų ūkio sudėtį.

    Svarbus niuansas tas, kad 18–24 metų amžiaus grupės duomenys rodo ne asmenines jaunuolių algas, o namų ūkių, kuriuose jie gyvena, pajamas. Tai reiškia, kad rodiklis gali atrodyti aukštesnis ten, kur jauni žmonės ilgiau lieka gyventi su tėvais.

    Prancūzija virš ES vidurkio, bet ne lyderė

    Eurostat duomenimis, 2025 metais Prancūzijoje 18–24 metų jaunuoliai gyveno namų ūkiuose, kurių medianinės ekvivalentinės disponuojamosios pajamos siekė 23 850 eurų. Europos Sąjungos vidurkis tuo pat metu buvo 21 482 eurai.

    Tarp 34 šalių, apimančių ES nares, kai kurias kandidates ir ELPA šalis, Prancūzija užėmė 11 vietą. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad šis rodiklis ne visuomet atspindi studentų, gyvenančių bendrabučiuose ar kolektyviniame būste, situaciją, nes tokie namų ūkiai statistikoje gali būti neįtraukiami.

    Nelygybės stebėsenos organizacijų atstovai taip pat pažymi, kad 18–24 metų grupė labai nevienalytė. Joje telpa ir studijuojantys jaunuoliai, gyvenantys su tėvais, ir mažiau kvalifikuoti jauni darbuotojai, dažniau patiriantys nestabilaus darbo bei skurdo riziką.

    Kur jaunimo namų ūkiai turtingiausi?

    Pagal medianines ekvivalentines disponuojamąsias pajamas pirmavo Šveicarija, kur jauni žmonės gyveno namų ūkiuose su 52 206 eurų mediana. Toliau rikiavosi Liuksemburgas su 43 028 eurais ir Austrija su 37 299 eurais.

    Vertinant didžiąsias ES ekonomikas, aukščiausią rodiklį turėjo Vokietija, kur jaunuolių namų ūkių mediana siekė 26 330 eurų. Italija su 20 315 eurų ir Ispanija su 19 338 eurais atsidūrė žemiau ES vidurkio.

    Mažiausios medianinės pajamos fiksuotos Šiaurės Makedonijoje, kur jos siekė 4 640 eurų. Žemiau ES vidurkio itin ryškiai atsiliko ir tokios šalys kaip Bulgarija, Vengrija, Serbija bei Rumunija.

    Kodėl rodikliai gali klaidinti?

    Europos jaunimo organizacijos atkreipia dėmesį, kad pajamos yra tik dalis realybės. Kai kuriose šalyse jaunimas statistiškai atrodo geriau gyvenantis vien todėl, kad ilgiau gyvena tėvų namuose ir naudojasi bendromis namų ūkio pajamomis.

    Vis dėlto už šių skaičių gali slėptis kita problema: jaunuoliai delsia išsikraustyti ne iš patogumo, o dėl neįperkamų nuomos kainų, sunkiai įkandamo pirmojo būsto ir lėčiau augančių atlyginimų. Dėl to realus savarankiškumas dažnai tampa prabanga.

    Specialistai pabrėžia ir vadinamąjį paradoksą: jaunimas gali atrodyti turtingesnis, kai ilgiau priklauso nuo šeimos, ir skurdesnis, kai anksti pradeda gyventi savarankiškai. Todėl vien pajamų statistika ne visuomet parodo, kas iš tiesų patiria didžiausią spaudimą.

    Ar jaunimas atsilieka nuo bendro šalies lygio?

    Lyginant jaunuolių namų ūkių medianą su visos šalies gyventojų mediana matyti, ar jauni žmonės „krenta“ žemyn bendrame kontekste. ES mastu 18–24 metų grupės rodiklis sudarė 93,6 proc. visos populiacijos medianos, tai yra 21 482 eurai palyginti su 22 939 eurais.

    Prancūzijoje šis santykis buvo mažesnis ir siekė 90,1 proc. Jaunuoliai gyveno namų ūkiuose, kurių mediana buvo 2 609 eurais mažesnė nei šalies bendra mediana: atitinkamai 23 850 ir 26 459 eurai.

    Didžiausias atotrūkis fiksuotas Suomijoje, kur jaunuolių namų ūkiai turėjo 22 277 eurų medianą, o visos populiacijos mediana siekė 29 740 eurų. Skandinavijos šalyse toks skirtumas siejamas ir su politika, skatinančia ankstesnį jaunuolių savarankiškumą.

    Kai kuriose šalyse jaunimo namų ūkiai statistiškai lenkė bendrą lygį. Kroatijoje jaunuolių namų ūkių mediana siekė 15 921 eurą, o visos populiacijos mediana buvo 15 057 eurai; panašūs skirtumai fiksuoti Maltoje, Slovėnijoje, taip pat Lietuvoje.

    Ką keičia kainų lygis?

    Vien nominalios pajamos neatskleidžia, kiek realiai galima nusipirkti už gaunamas lėšas, nes kainų lygis Europoje labai skiriasi. Dėl to Eurostat naudoja ir perkamosios galios standartus, kurie leidžia geriau palyginti realią gyvenimo kainą skirtingose šalyse.

    Pagal perkamosios galios standartus aukščiausią jaunimo namų ūkių medianą turėjo Austrija, toliau sekė Liuksemburgas ir Šveicarija. Prancūzija pagal šį matą buvo kiek aukščiau ES vidurkio, bet nusileido Vokietijai, o nuo Ispanijos ir Italijos skyrė palyginti nedideli skirtumai.

    Jaunimo organizacijos ragina diskusiją plėsti ir už pajamų ribų, vertinant ir socialinį atlyginimą: būsto prieinamumą, švietimo, sveikatos apsaugos bei kitų viešųjų paslaugų kokybę. Tai lemia, kiek toli iš tiesų „nuvažiuoja“ net ir panašios pajamos.

  • 46 mln. europiečių pramogos neįkandamos: Lietuva – tarp blogiausių, štai kur situacija baisiausia

    46 mln. europiečių pramogos neįkandamos: Lietuva – tarp blogiausių, štai kur situacija baisiausia

    Pramogos tampa prabanga

    Maždaug 46 mln. Europos Sąjungos gyventojų negali sau leisti reguliariai dalyvauti laisvalaikio veiklose vien dėl kainos, rodo Eurostato duomenys. ES vidurkis 2025 metais siekė 12,1 proc., tačiau skirtumai tarp valstybių – labai ryškūs.

    Eurostatas laisvalaikio veiklomis laiko sportą, kino teatrą, koncertus ir panašias veiklas už namų ribų. Tokios išlaidos dažnai apima bilietus, kelionę, inventorių ar narystės mokesčius.

    Kur problema didžiausia ir ką tai reiškia Lietuvai

    Didžiausia dalis žmonių, kuriems laisvalaikis finansiškai neprieinamas, fiksuota Graikijoje – 27,3 proc. Mažiausias rodiklis – Kroatijoje, 3,9 proc., o netoli jos buvo ir Čekija su 4,1 proc.

    Lietuva patenka tarp valstybių, kur situacija prastesnė nei ES vidurkis: 17,9 proc. 16 metų ir vyresnių gyventojų nurodė negalintys sau leisti reguliaraus laisvalaikio dėl kainos.

    Aukšti rodikliai taip pat fiksuoti Rumunijoje (23,3 proc.), Latvijoje (16,2 proc.), Šiaurės Makedonijoje (15,9 proc.) ir Vengrijoje (15,8 proc.). Tai rodo, kad finansinis barjeras laisvalaikiui išlieka reikšmingas ne tik atskirose, bet ir geografiškai artimose rinkose.

    Vien pajamos skirtumų nepaaiškina

    Duomenys leidžia daryti išvadą, kad pajamos turi įtakos, bet nepaaiškina visko. Pavyzdžiui, šalių, kurių vidutinės pajamos panašios, gyventojų galimybės sau leisti laisvalaikį gali smarkiai skirtis.

    Analizė, paremta Eurostato skelbiamomis medianinėmis ekvivalentinėmis disponuojamomis pajamomis, rodo tik vidutinio stiprumo ryšį su laisvalaikio įperkamumu. Kitaip tariant, panašus uždarbio lygis dar nereiškia panašios realybės, kai kalbama apie bilietus, sporto klubus ar kultūrą.

    Tai ypač aktualu Baltijos šalims, kur panašių pajamų fone Lietuvoje ir Latvijoje finansinis barjeras laisvalaikiui yra gerokai didesnis nei, tarkime, Čekijoje. Tokius skirtumus gali lemti kainų lygis, viešųjų paslaugų prieinamumas, infrastruktūra ir namų ūkių išlaidų struktūra.

    Moterims – dažniau neįperkama

    Beveik visose šalyse laisvalaikio veiklos dėl kainos dažniau neprieinamos moterims nei vyrams. ES mastu tokią problemą nurodė 13 proc. moterų ir 11,1 proc. vyrų.

    Lietuvoje lyčių skirtumas buvo vienas ryškiausių Europoje: moterų, negalinčių sau leisti reguliaraus laisvalaikio, dalis vyrų rodiklį viršijo 5,1 procentinio punkto. Tai gali sietis su mažesnėmis moterų pajamomis, didesne neapmokamo darbo namuose našta ir vienišų tėvų rizika patirti finansinį spaudimą.

    Skurdas – svarbiausias rizikos veiksnys

    ES mastu žmonės, gyvenantys žemiau skurdo rizikos ribos, daugiau nei tris kartus dažniau susiduria su situacija, kai laisvalaikis tampa neįperkamas. Eurostato duomenimis, tarp skurdo rizikoje esančių žmonių net 29 proc. nurodė negalintys sau leisti reguliaraus laisvalaikio.

    Tyrimai sieja socialinį dalyvavimą ir laisvalaikio aktyvumą su geresne psichologine savijauta, mažesniais depresijos ir nerimo simptomais. Tai reiškia, kad ribotas įperkamumas gali turėti ne tik finansinių, bet ir ilgalaikių visuomenės sveikatos bei socialinės atskirties pasekmių.

    „Net ir tada, kai žmonės kažko atsisako, jie ne visada tai įvardija kaip poreikį, ypač jei iš anksto žino, kad negalės to įpirkti“, – teigiama Eurostato analizėse aptariamoje įžvalgoje apie apklausų atsakymų šališkumą.

    Ekspertai pabrėžia, kad laisvalaikio įperkamumą lemia ne vien atlyginimų lygis. Tam įtakos turi ir paslaugų kainodara, transporto prieinamumas, nemokamų ar subsidijuojamų kultūros ir sporto iniciatyvų pasiūla bei tai, kaip sparčiai auga būtinosios išlaidos, tokios kaip būstas ir energija.

  • Prancūzija ieško milijardų: „Oxfam“ siūlo riboti mokesčių lengvatą turtingiausiems paveldėtojams

    Prancūzija ieško milijardų: „Oxfam“ siūlo riboti mokesčių lengvatą turtingiausiems paveldėtojams

    Prancūzijai ieškant papildomų pajamų ir taupymo priemonių, organizacija „Oxfam“ ragina griežtinti vieną svarbiausių paveldėjimo mokesčių lengvatų, taikomą šeimos verslams. Jos teigimu, dabartinė tvarka neproporcingai naudinga patiems turtingiausiems įpėdiniams ir mažina biudžeto galimybes.

    Kalbama apie vadinamąjį Dutreil paktą, pagal kurį, skaičiuojant dovanojimo ar paveldėjimo mokestį, apmokestinama tik 25 proc. kvalifikuojamos įmonės vertės. Priemonė sukurta tam, kad paveldėtojams nereikėtų parduoti verslo vien tam, jog sumokėtų mokesčius.

    Kas yra Dutreil paktas?

    Dutreil paktas Prancūzijoje įvestas 2003 metais ir pavadintas tuometinio prekybos bei amatų ministro Renaud Dutreil vardu. Lengvata taikoma su sąlyga, kad įpėdiniai išlaiko įmonės akcijas nustatytą laiką ir laikosi valdymo reikalavimų.

    Pastaraisiais metais taisyklės buvo sugriežtintos: pailgintas minimalus akcijų išlaikymo terminas, taip pat apribota galimybė į lengvatą įtraukti su veikla nesusijusį turtą. Vis dėlto „Oxfam“ tvirtina, kad pagrindinė problema išliko, nes didžiausią naudą gauna labai nedidelė dalis gavėjų.

    Kiek tai kainuoja biudžetui?

    „Oxfam“ remiasi Prancūzijos Audito rūmų vertinimais, kad ši lengvata valstybei pastaraisiais metais vidutiniškai kainavo apie 3 mlrd. eurų per metus, o 2024 metais sąnaudos buvo išaugusios iki daugiau nei 5,5 mlrd. eurų. Organizacijos teigimu, tai ypač jautru tuo metu, kai valdžia siekia mažinti deficitą ir stabilizuoti skolą.

    Pačiame pranešime akcentuojama ir ilgalaikė rizika: jei itin turtingų asmenų turtas būtų perduodamas pasinaudojant šia lengvata, per kelis dešimtmečius biudžeto netektys galėtų būti labai reikšmingos. Tokie skaičiavimai yra projekcijos, tačiau jie naudojami argumentuojant reformos potencialą.

    „Oxfam“ siūlo ribas superpaveldėjimams

    Organizacija vartoja superpaveldėjimų sąvoką, apibūdindama didžiausius paveldėjimus, kuriuos gauna aukščiausio turto sluoksnio įpėdiniai. „Oxfam“ skaičiavimu, teoriškai aukštas paveldėjimo mokesčio tarifas realybėje tokiems atvejams neretai reikšmingai sumažėja dėl lengvatų taikymo.

    „Oxfam“ siūlo nustatyti maksimalų lengvatos dydį iki 1 mln. eurų vienam gavėjui ir teigia, kad toks pokytis nepaliestų daugumos dabartinių naudotojų, bet leistų surinkti daugiau nei 3 mlrd. eurų per metus. Tarp kitų idėjų minimas atleidimo nuo mokesčio dalies mažinimas bei dar griežtesnis reikalavimas, kad lengvata būtų siejama tik su verslo veiklai būtinu turtu.

    „Atsisakymas liesti tokią neteisingą mokestinę spragą neatitinka žmonių lūkesčio, kad didžiausi turtai prisidėtų daugiau“, – sakė „Oxfam France“ atstovė Layla Abdelke Yakoub.

    Diskusija dėl Dutreil pakto greičiausiai taps viena jautriausių svarstant Prancūzijos 2027 metų biudžetą. Politinis klausimas išlieka tas pats: kaip didinti pajamas ir mažinti deficitą, kartu nesukuriant rizikos šeimos verslų tęstinumui ir investiciniam stabilumui.

  • Jeffas Bezosas stojo ginti milijardierių ir pagyrė Trumpą: ką sako apie DI ir mokesčius?

    Jeffas Bezosas stojo ginti milijardierių ir pagyrė Trumpą: ką sako apie DI ir mokesčius?

    „Amazon“ įkūrėjas Jeffas Bezosas interviu CNBC kalbėjo apie augančią kritiką milijardieriams, mokesčių politiką ir dirbtinio intelekto įtaką ekonomikai. Jo teigimu, visuomenėje ryškėja dviejų skirtingų patirčių ekonomika: vieni gyvena vis geriau, kitiems vis sunkiau sudurti galą su galu.

    J. Bezosas pabrėžė, kad dalis politinių diskusijų apie turtinguosius esą remiasi patogiu priešo paieškos principu, tačiau realių problemų tai neišsprendžia. Jis taip pat gynė kitus turtingus verslo lyderius, kritikuodamas viešą jų demonizavimą.

    Mokesčių idėja ir ginčas

    Kalbėdamas apie mokesčius, J. Bezosas pritarė idėjai mažinti pajamų mokesčius mažiau uždirbantiems žmonėms. Jis akcentavo, kad daliai darbuotojų mokesčių našta gali atrodyti neproporcinga, ypač kai brangsta būstas ir kasdienės paslaugos.

    Tuo pačiu J. Bezosas atmetė teiginius, kad nemoka mokesčių, ir tikino, kad į biudžetus sumoka milijardines sumas. Jo argumentas buvo aiškus: net ir padvigubinus jo mokamus mokesčius, tai savaime nepadidintų mažesnes pajamas gaunančių žmonių gerovės, jei nebus sprendžiamos sisteminės problemos.

    „Žmonės kartais sako, kad aš nemoku mokesčių. Tai netiesa. Aš moku milijardus dolerių mokesčių“, – sakė J. Bezosas.

    Ar turtingieji išnaudoja spragas?

    Interviu metu jis taip pat neigė populiarius kaltinimus, kad itin turtingi žmonės masiškai naudojasi schema, kai turtas laikomas akcijomis, o pragyvenimui skolinamasi prieš jas, taip atidedant mokesčius. J. Bezosas teigė reguliariai parduodantis „Amazon“ akcijas, todėl, jo vertinimu, tai nėra universali ar automatiškai veikianti mokesčių spraga.

    Kartu jis pripažino, kad jei tam tikros skolinimosi prieš turtą praktikos iš tiesų sudaro nepagrįstą privilegiją, tai turėtų būti taisoma politiniais sprendimais. Tačiau ir šiuo atveju jis grįžo prie minties, kad vien turtingųjų apmokestinimas nebūtinai taps tiesioginiu atsakymu į vidurinės klasės problemas.

    DI: mažiau baimės, daugiau produktyvumo

    Didelę interviu dalį užėmė dirbtinio intelekto tema. J. Bezosas teigė, kad baimės dėl masinio darbo vietų praradimo yra perdėtos, o DI, jo vertinimu, labiau papildys darbuotojų galimybes nei juos pakeis.

    Jis prognozavo, kad produktyvumo augimas ilguoju laikotarpiu gali mažinti kai kurių prekių ir paslaugų kainas, ypač jei technologijų plėtra nebus pernelyg anksti „užsmaugta“ griežtu reguliavimu. Pastaruoju metu visuomenės nuotaikos dėl DI išties tampa skeptiškesnės, nes daugėja diskusijų apie privatumo rizikas, kūrybos nuvertėjimą ir poveikį darbo rinkai.

    Kalbėdamas apie DI įrankius programavimui, jis teigė, kad jie gali pakeisti darbo pobūdį, bet nebūtinai sumažins programuotojų poreikį. Jo logika paprasta: automatizuojant rutiną, daugiau laiko lieka sudėtingesnėms užduotims ir problemų sprendimui.

    Požiūris į Trumpą

    J. Bezosas interviu taip pat pasisakė apie JAV prezidentą Donaldą Trumpą, teigdamas, kad dabar jis esą labiau disciplinuotas ir brandesnis nei per pirmąją kadenciją. Jis pridūrė, kad kai kuriais klausimais D. Trumpui reikia pripažinti nuopelnus, nors konkrečių pavyzdžių nepateikė.

    Be to, jis atmetė interpretacijas, kad kai kurie „Amazon“ verslo sprendimai yra bandymas pelnyti politinę įtaką. J. Bezosas aiškino palaikantis ryšį su skirtingų politinių pažiūrų lyderiais ir pabrėžė, kad verslo atstovų dialogas su valdžia yra būtinas nepriklausomai nuo to, kas yra prezidentas.

    „Manau, kad jis yra brandesnė, labiau disciplinuota savo paties versija nei per pirmąją kadenciją“, – sakė J. Bezosas.