Tag: Nematerialus kultūros paveldas

  • Vilniaus rotušėje įvertinta žemaičių dounininkų tradicija: sertifikatas Sedos folkloro ansambliams

    Vilniaus rotušėje surengtos gyvojo kultūros paveldo puoselėtojų pagerbimo iškilmės, kuriose įteikti sertifikatai, patvirtinantys įrašymą į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tarp apdovanotųjų šiemet atsidūrė ir Sedos kultūros centras, kurio folkloro kolektyvai puoselėja tradicinę žemaičių dounininkų dainavimo tradiciją.

    Renginyje Tapatybės kodas visuomenei pristatytos naujai į sąvadą įtrauktos tradicijos ir praktikos. Iš viso įrašyta trylika naujų reiškinių: nuo muzikavimo ir žvejybos papročių iki žirgininkystės, kulinarinio paveldo bei tautinių bendrijų kultūros praktikų, atspindinčių skirtingų Lietuvos regionų savitumą.

    Vienas iš sertifikatų skirtas Sedos kultūros centro bendruomenei, kuri dounininkų dainavimo tradiciją perduoda iš kartos į kartą per aktyvią ansamblių veiklą. Tradiciją puoselėja folkloro ansamblis Rėmolee, vadovaujamas Gintauto Griškėno, ir vaikų folkloro ansamblis Rėmoliokaa, kurio vadovė Gražina Vainutienė.

    Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas Lietuvoje pradėjo veikti 2017 metais. Jo valdytoja yra Kultūros ministerija, o tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kasmet vertinantis bendruomenių teikiamas paraiškas ir pildantis sąvadą naujais reiškiniais.

    Šiuo metu sąvade jau įrašytos 83 gyvosios tradicijos, liudijančios Lietuvos kultūrinę įvairovę ir kasdienėse praktikose išsaugomas žinias. Specialistų teigimu, toks pripažinimas svarbus ne tik simboliškai: jis padeda sutelkti bendruomenes, stiprina tradicijų perdavimą jaunajai kartai ir skatina nuoseklesnę paveldo apsaugą regionuose.

    Sedą ir kultūros centro folkloristus pasveikino Mažeikių rajono savivaldybės vicemerė Živilė Keršytė bei savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėja Rūta Končiutė-Mačiulienė. Savivaldybė pabrėžė, kad šis įvertinimas yra reikšmingas visam Mažeikių rajonui ir stiprina Žemaitijos kultūrinį matomumą nacionaliniu mastu.

  • Mažosios Lietuvos krikštų tradicija įvertinta nacionaliniu mastu: kuo ji išskirtinė Kuršių nerijoje

    Mažosios Lietuvos krikštų tradicija įvertinta nacionaliniu mastu: kuo ji išskirtinė Kuršių nerijoje

    Tradicija pripažinta valstybės lygmeniu

    Mažosios Lietuvos krikštų tradicija įrašyta į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šis sprendimas reiškia, kad unikalus kapinių ženklinimo ir atminimo kultūros reiškinys pripažįstamas gyvuoju paveldu, kurį svarbu saugoti ir perduoti ateities kartoms.

    Sertifikatai buvo įteikti renginyje, kuriame pristatyta trylika naujai į sąvadą įtrauktų gyvojo paveldo reiškinių iš įvairių Lietuvos regionų. Mažosios Lietuvos krikštų tradiciją renginyje pristatė Neringos muziejams atstovavusios Vitalija Teresa Jonušienė ir Edita Anglickaitė-Beržinskienė.

    Kas yra krikštai ir kuo jie saviti

    Krikštai yra tradiciniai mediniai antkapiniai paminklai, būdingi Mažajai Lietuvai ir Kuršių nerijai. Jie išsiskiria forma, ornamentika ir simbolika, atspindinčia vietos bendruomenių pasaulėžiūrą, tikėjimo tradicijas bei santykį su mirusiųjų atminimu.

    Skirtingai nei įprasti akmeniniai paminklai, krikštai dažnai buvo drožiami iš medžio, o jų dekoras ir proporcijos turėjo aiškią vietos tradicijoje susiformavusią estetiką. Dėl klimato poveikio ir istorinių lūžių autentiškų krikštų išliko nedaug, todėl jų tęstinumas priklauso ir nuo meistrystės perdavimo.

    Autentiškumo principas: nekurti to, ko nežinai

    Pasakojant apie tradicijos sugrąžinimą, renginyje pabrėžtas Neringos garbės piliečio, menininko Eduardo Jonušo vaidmuo atkuriant Nidos senąsias kapines ir į Neringos viešąją atmintį sugrąžinant krikštus. Jo darbas rėmėsi nuosekliu istorinių šaltinių, likusių ženklų ir vietos atminties liudijimų rinkimu.

    E. Jonušui talkino kuršininkas Michelis Engelinas, iš atminties padėjęs identifikuoti, kokie krikštai ar kryžiai konkrečiose vietose buvo stovėję anksčiau. Buvo laikomasi principo nefantazuoti: jei trūko duomenų, paminklai nebuvo kuriami iš naujo, todėl atkūrimas siekė maksimalios autentikos.

    „Aš taip jas ir įsivaizdavau“, – sakė archeologė Marija Gimbutienė, apsilankiusi atkurtose Nidos senosiose kapinėse ir įvertinusi atliktą darbą.

    Renginyje pristatytas ir autentiškas E. Jonušo išsaugotas krikštas, šiandien saugomas Neringos muziejų fonduose. Tai antkapinis paminklas nidiškei Mariai Sakuth (1893–1937), liudijantis tiek asmeninę istoriją, tiek viso krašto memorialinės kultūros tradiciją.

    Kas prisideda prie tradicijos tęstinumo

    Įteikiant pripažinimą dalyvavo ir krikštų gamybos tradiciją tęsiantys amatininkai bei etninės kultūros lauko atstovai. Renginyje buvo minimi medžio meistras Vaidotas Bliūdžius, skulptorius Saulius Rumbutis, etnografas Helmutas Lotužis, Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius Jonas Tilvikas.

    Sertifikatas, liudijantis krikštų tradicijos išsaugojimo svarbą, įteiktas vertybės pateikėjams: Neringos muziejams ir Klaipėdos regiono etninės kultūros centrui. Tokia partnerystė laikoma esmine, nes gyvasis paveldas išlieka tik tada, kai tradiciją palaiko ir institucijos, ir bendruomenės, ir amato meistrai.

    „Mažosios Lietuvos krikštų tradicija yra svarbi mūsų krašto tapatybės dalis, pasakojanti apie žmonių atmintį, pasaulėžiūrą ir ryšį su gimtąja žeme“, – sakė Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.

    Pasak jo, nacionalinis pripažinimas kartu yra ir įpareigojimas tęsti saugojimo darbus, stiprinti edukaciją bei užtikrinti, kad tradicija nebūtų tik muziejinis eksponatas. Praktinis tęstinumas siejamas su meistrystės perdavimu, kapinių paveldo priežiūra ir vietos istorijos pažinimu.

  • Nėgių žvejyba Šventosios upėje pripažinta nematerialiu paveldu: ką tai reiškia Palangai?

    Gegužės 19 dieną Vilniaus rotušėje vykusiose Nematerialaus kultūros paveldo vertybių paskelbimo iškilmėse paskelbta, kad nėgių žvejyba Šventosios upėje oficialiai įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tai reiškia, kad tradicija pripažįstama nacionalinės reikšmės gyvuoju paveldu, kurį svarbu saugoti ir perduoti ateities kartoms.

    Šis įvertinimas ypač reikšmingas Šventosios bendruomenei ir žvejams, nes kalbama ne tik apie amatą ar sezoninį užsiėmimą. Nėgių žvejyba pajūryje daugeliui siejasi su vietos tapatybe, žiniomis apie upę, jos ciklus ir ilgamečiais bendruomenės susitarimais, kaip šią tradiciją puoselėti atsakingai.

    Kas buvo pristatyta iškilmėse?

    Vertybę renginyje pristatė tradicijos puoselėtojai ir žinovai, tarp jų Šventosios žvejai, Palangos miesto garbės pilietis Mikelis Balčius bei Palangos kurorto muziejaus atstovai. Būtent šios gyvosios patirties ir nuoseklaus vietos darbo derinys paprastai yra lemiamas, kai tradicija siekia nacionalinio pripažinimo.

    Paraišką sąvadui parengė Palangos kurorto muziejaus komanda kartu su tradicijos puoselėtojais ir vietos bendruomene. Iškilmėse dalyvavo ir Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Robertas Trautmanas bei Tarybos narys Nerijus Stasiulis.

    Kodėl tai svarbu bendruomenei?

    Įtraukimas į sąvadą dažnai padeda aiškiau įvardyti tradicijos vertę ir sukuria papildomą impulsą edukacijai, pristatymui bei perdavimui jaunajai kartai. Tai taip pat gali stiprinti vietos iniciatyvas, susijusias su kultūriniu turizmu, muziejine veikla ir bendruomenės renginiais, kuriuose akcentuojamas pajūrio krašto savitumas.

    Nematerialus kultūros paveldas skiriasi nuo materialaus tuo, kad jo esmė yra gyvos praktikos, įgūdžiai, pasakojimai ir bendruomenės atmintis. Todėl pripažinimas tampa ne vien simboliniu apdovanojimu, bet ir įsipareigojimu išlaikyti tradiciją gyvą, o ne tik pristatomą kaip istorijos faktą.

    Kiek tradicijų jau įrašyta?

    Renginyje iš viso pristatyta trylika nacionalinį sąvadą papildžiusių gyvojo paveldo reiškinių. Tarp jų paminėtos Trijų Karalių vaikštynės Darsūniškyje, Lietuvininkų giedojimo bei žemaičių dounininkų dainavimo tradicijos, analoginės fotografijos tradicija Lietuvoje ir kitos kultūrinės praktikos bei paveldo išsaugojimo veiklos.

    Skelbiama, kad į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą jau įrašytos 83 gyvosios tradicijos. Palangos miesto savivaldybė dabar turi dvi į sąvadą įtrauktas vertybes: nėgių žvejybos tradiciją Šventosios upėje ir Palangos Jurgines, įrašytas 2021 metais.

  • Sartų žirgų lenktynių tradicija įrašyta į nematerialaus paveldo sąvadą: ką tai keičia Dusetoms

    Sartų žirgų lenktynių tradicija įrašyta į nematerialaus paveldo sąvadą: ką tai keičia Dusetoms

    Sartų žirgų lenktynių tradicija Dusetose oficialiai įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Sertifikatas Zarasų krašto atstovams įteiktas gegužės 19 dieną Vilniaus rotušėje vykusiose iškilmėse „Tapatybės kodas“.

    Renginyje bendruomenes ir tradicijų puoselėtojus sveikino Kultūros ministerijos kancleris Lukas Alsys, o ceremonijoje dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa. Programą vedė žurnalistas ir LRT laidų vedėjas Kristupas Naraškevičius.

    Į iškilmes atvyko ir Zarasų krašto delegacija: merė Nijolė Guobienė, savivaldybės administracijos direktorius Aurelijus Banys, savivaldybės atstovai, kultūros įstaigų darbuotojai, Dusetų dailės galerijos komanda bei tradicinė kapela „Sadūnai“.

    Kas yra nematerialus paveldas?

    Nematerialus kultūros paveldas apima gyvas tradicijas, žinias ir praktikas, kurias bendruomenės perduoda iš kartos į kartą. Tai gali būti šventės, amatai, muzikinės ir kulinarinės tradicijos, taip pat su gamta susiję įgūdžiai, kai svarbiausia yra ne objektas, o žmonių kuriama ir nuolat atnaujinama praktika.

    Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas pradėtas formuoti 2017 metais, o jo tvarkymą koordinuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras kartu su Kultūros ministerija ir ekspertais. Įtrauktos vertybės vertinamos pagal gyvybingumą, bendruomenės vaidmenį ir realias išsaugojimo priemones.

    „Sartai“ – daugiau nei varžybos

    Sartų žirgų lenktynės Dusetose ilgą laiką buvo suvokiamos kaip sporto ir žiemos šventės derinys, tačiau bendruomenei tai yra platesnė tapatybės forma. Renginys jungia žirgininkystės kultūrą, vietos istoriją, mugės tradicijas, muziką ir stiprų ryšį tarp žmogaus ir žirgo.

    Istoriškai tradicija siejama su paprotiniais pasivažinėjimais per Užgavėnes, kurie laikui bėgant virto organizuotu renginiu. Bėgant metams keitėsi ir pati forma, bet esmė išliko ta pati: tai susitikimo vieta, kurioje dalyvauja ir profesionalai, ir vietos entuziastai, o šventę palaiko plati bendruomenė.

    „Sertifikatas patvirtina, kad tai ne tik vietos šventė, bet ir visos šalies kultūros vertybė, kurią saugo pati bendruomenė“, – sakė sertifikatą įteikęs menotyrininkas ir etnologas Vytautas Tumėnas.

    Ką praktiškai keičia įrašymas?

    Įrašymas į sąvadą pirmiausia yra oficialus pripažinimas, kad tradicija turi aiškų kultūrinį turinį ir yra gyvybinga. Toks statusas dažnai padeda lengviau telkti partnerius, pagrįsti edukacines veiklas ir planuoti tradicijos tęstinumą, nes atsiranda daugiau argumentų savivaldybėms ir kultūros įstaigoms investuoti į išsaugojimą.

    Kartu tai yra ir įsipareigojimas: nematerialaus paveldo vertybės turi būti puoselėjamos taip, kad išliktų autentiškas turinys, o tradicija nebūtų pakeista vien komerciniu renginiu. Dusetoms tai reiškia didesnį dėmesį tradicijos perdavimui, žirgininkystės kultūros sklaidai ir bendruomenės įtraukimui.

    Šiemet sąvadą papildė 13 naujų reiškinių, tarp jų ir regioninės kulinarijos, muzikavimo, švenčių bei žvejybos tradicijos. Šiuo metu sąvade yra 83 vertybės, atspindinčios skirtingų Lietuvos regionų kultūrinę įvairovę.

    Sartų žirgų lenktynių tradicijos įrašymas į sąvadą Zarasų kraštui tampa ne tik simboline pergale, bet ir aiškiu ženklu, kad Dusetose puoselėjamas reiškinys yra svarbus nacionaliniu mastu. Tai kartu ir priminimas, kad gyvas paveldas išlieka tik tada, kai jį nuosekliai kuria ir perduoda patys žmonės.

  • Vilniaus rotušėje įvertinti gyvojo paveldo puoselėtojai: Anykščių naktigonės žirgų maudynės – sąvade

    Vilniaus rotušėje įvertinti gyvojo paveldo puoselėtojai: Anykščių naktigonės žirgų maudynės – sąvade

    Gegužės 19 dieną Vilniaus rotušėje surengtoje ceremonijoje pagerbti gyvojo, arba nematerialaus, kultūros paveldo puoselėtojai. Lietuvos nacionalinio kultūros centro iniciatyva į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą šiemet oficialiai įrašyta 13 naujų reiškinių.

    Tarp naujai pripažintų vertybių išsiskyrė Anykščių krašto tradicija: žirgų maudynės Anykštėnų naktigonės šventėje. Anykštėnų atstovams įteiktas sertifikatas patvirtino, kad tradicija laikoma nacionaliniu mastu reikšminga ir saugotina.

    Anykščių naktigonė: kas įvertinta?

    Naktigonė istoriškai siejama su senąja kaimo gyvensena, kai arkliai naktimis būdavo ganomi pievose, o žmonės juos prižiūrėdavo. Anykščiuose atgaivinta žirgų maudynių tradicija tapo ryškiu šios praktikos simboliu, pabrėžiančiu žmogaus ir žirgo ryšį bei bendruomeniškumą.

    Nematerialaus paveldo sąvado logika skiriasi nuo pastatų ar daiktų apsaugos: čia saugoma gyva praktika, žinios ir įgūdžiai, perduodami iš kartos į kartą. Todėl svarbus ne vien renginys, bet ir tęstinumas, bendruomenės įsitraukimas, tradicijos perdavimas jaunajai kartai.

    Kodėl sąvadas svarbus?

    Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas Lietuvoje veikia nuo 2017 metais, jo valdytoja yra Kultūros ministerija, o tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Po šių metų papildymo sąvade iš viso fiksuojamos 83 vertybės.

    Ceremonijoje sertifikatai įteikti ir kitų tradicijų bei praktikų saugotojams: nuo analoginės fotografijos tradicijos iki regioninių kulinarinių ir žvejybos papročių. Tokie įrašai padeda ne tik pripažinti bendruomenių darbą, bet ir kurti aiškesnes sąlygas tradicijų sklaidai, edukacijai bei išsaugojimui.

    Gyvas paveldas tampa traukos tašku

    Kultūros lauke vis dažniau akcentuojama, kad gyvas paveldas yra ne vien atmintis, bet ir šiuolaikinė patirtis, kuri gali telkti bendruomenę bei pritraukti lankytojus. Anykštėnų naktigonės žirgų maudynių tradicijos įtraukimas į sąvadą stiprina šio reiškinio matomumą nacionaliniu mastu.

    Anykščių kraštui tai ir simbolinis įvertinimas, ir praktinis įsipareigojimas: kad tradicija išliktų gyva, ją reikia nuosekliai puoselėti, dokumentuoti ir perduoti. Būtent tokią kryptį pabrėžia nematerialaus paveldo politika, orientuota į gyvąsias praktikas, o ne vien į jų aprašymą.

  • Festivalis Ant kalno klevelis sugrįžta: gegužės 8 dieną skambės folkloras, šokiai ir dainos

    2026 metų gegužės 8 dieną rengiamas folkloro, tautinės muzikos ir šokių festivalis Ant kalno klevelis. Organizatoriai kviečia į šventę, kurioje susitinka gyva dainavimo tradicija, instrumentinė muzika ir įvairių regionų šokiai.

    Toks festivalis paprastai tampa proga vienoje vietoje pamatyti skirtingų kartų kolektyvus ir išgirsti autentišką repertuarą, paremtą liaudies dainomis, sutartinėmis ir tradiciniais šokių motyvais. Renginių programose dažnai skiriamas dėmesys ir sceninei kultūrai, ir pačiai tradicijai, kad ji būtų suprantama šiuolaikiniam žiūrovui.

    Folkloro renginiai Lietuvoje pastaraisiais metais vis dažniau siekia ne tik parodyti koncertą, bet ir įtraukti publiką į bendrą patirtį. Todėl festivalio dalyviai neretai kviečia kartu užtraukti dainą, prisijungti prie ratelių ar susipažinti su tradiciniais instrumentais, tokiais kaip kanklės, skrabalai ar birbynė.

    Festivaliai, orientuoti į tautinę muziką ir šokį, taip pat prisideda prie nematerialaus kultūros paveldo tęstinumo. Jie suteikia erdvę bendruomenėms, mokykloms ir ansambliams perduoti repertuarą, scenines praktikas bei tarmes, o klausytojams padeda geriau suprasti, kuo skiriasi skirtingų Lietuvos regionų dainavimo ir šokimo manieros.

    Organizatoriai pabrėžia, kad Ant kalno klevelis išlaiko tradicinį festivalio charakterį, tačiau siekia, kad programa būtų aiški ir patraukli įvairaus amžiaus žmonėms. Tiksli festivalio vieta, dalyvių sąrašas ir programos detalės paprastai skelbiami atskirai, artėjant renginio datai.

  • Mato Slančiausko premija atiteko Gediminui Andrašiūnui: už gyvą Joniškio etninę tradiciją

    Mato Slančiausko premija atiteko Gediminui Andrašiūnui: už gyvą Joniškio etninę tradiciją

    Joniškio rajono savivaldybės taryba Mato Slančiausko premiją šiemet skyrė pedagogui ir kultūros darbuotojui Gediminui Andrašiūnui. Įvertintas jo ilgalaikis ir nuoseklus indėlis puoselėjant Joniškio krašto etninę kultūrą, tradicijų tęstinumą ir jų gyvą sklaidą bendruomenėje.

    G. Andrašiūnas dirba Joniškio rajono pagrindinėje mokykloje, taip pat yra Joniškio kultūros centro Kirnaičių ir Jakiškių skyrių renginių režisierius. Jis vadovauja daugiau nei du dešimtmečius veikiančiam mėgėjų meno kolektyvui „Klėčia“ ir aktyviai dalyvauja Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos veikloje.

    Vienas ryškiausių jo darbų – nykstančių vietos papročių gaivinimas ir jų įtvirtinimas kaip kasmetinių bendruomenės tradicijų. Tęsiama ir atgaivinta mirusiųjų pagerbimo giedojimo tradicija Ropininkų kapinaitėse tapo pavyzdžiu, kaip nematerialusis paveldas gali išlikti ne muziejuje, o kasdienėje vietos žmonių praktikoje.

    Ne mažiau svarbi G. Andrašiūno veiklos kryptis – folkloro renginių organizavimas ir tradicijų perdavimas per bendrą patirtį, o ne vien pasakojimą. Jis yra ilgametis respublikinės folkloro šventės „Subatos vakarėly“ Kirnaičiuose organizatorius, suburiantis kolektyvus iš įvairių Lietuvos vietovių ir svečius iš užsienio.

    G. Andrašiūno iniciatyva puoselėjamos ir kitos kalendorinės šventės bei tradiciniai sambūriai, stiprinantys bendruomeniškumą ir vietos kultūrinę tapatybę. Tarp jų minimos Jurginės, Sekminės, armonikininkų susitikimai ir kiti gyvosios tradicijos renginiai, kuriuose etninė kultūra patiriama kaip dabarties, o ne vien praeities reiškinys.

    Didelę jo veiklos dalį sudaro senųjų giedojimo tradicijų, vadinamųjų kantičkų, išsaugojimas ir sklaida. Šios tradicijos pristatomos koncertuose, minėjimuose ir bendruomenės renginiuose, o autentiškas pasakojimo stilius, tarmės puoselėjimas ir gebėjimas telkti žmones ne kartą sulaukė platesnio pripažinimo įvairiuose konkursuose.

    Pedagoginėje veikloje G. Andrašiūnas daug dėmesio skiria jaunajai kartai, kad tradicijos nebūtų tik pristatomos, bet ir perimamos. Jo ugdytiniai dalyvauja respublikiniuose konkursuose, o pats mokytojas skatina mokinius domėtis krašto istorija, liaudies kūryba ir gyvuoju paveldu.

    Jo sodyba Kirnaičiuose taip pat tapo atvira kultūros erdve, kurioje vyksta edukacijos, stovyklos ir bendruomenės susibūrimai. Tokios vietos, paremtos asmenine iniciatyva, pastaraisiais metais vis dažniau tampa svarbiu regioninės kultūros varikliu, kai tradicijos perduodamos per praktiką ir bendrą veiklą.

    Mato Slančiausko premija skiriama už trejų praėjusių metų veiklą Joniškio krašto etninės kultūros paveldo rinkimo, puoselėjimo ir sklaidos srityse. Premijos dydis siekia 2 000 eurų, o ją planuojama įteikti birželio mėnesį amatų dienos proga vyksiančiame renginyje.