CP v2

Tag: Nepalas

  • Nepale po potvynių – stebuklas: du žmones rado gyvus po 10 dienų, tūkstančiai vis dar dingę

    Nepale po potvynių – stebuklas: du žmones rado gyvus po 10 dienų, tūkstančiai vis dar dingę

    Nepale, praėjus 10 dienų po niokojančių staigių potvynių šalies šiaurėje, gelbėtojai per atskiras operacijas ištraukė du gyvus žmones. Tuo pat metu pareigūnai skelbia, kad dingusiųjų skaičius išlieka milžiniškas, o patvirtintų žūčių – daugiau nei 1 300.

    Gelbėjimo darbai sutelkti teritorijose prie Nepalo ir Tibeto sienos, kur potvynio banga nušlavė gyvenvietes ir infrastruktūrą. Didžiausi nuostoliai fiksuojami Rasuva, Nuvakoto, Dhadingo, Gorkhos ir Tanahuno rajonuose, kuriuose nuošliaužos ir purvo srautai apsunkina paiešką.

    Rasta po purvu ir tunelyje

    Viena moteris buvo aptikta gyva savo namuose Nuvakoto rajone, kai pastatą buvo užvertę storas purvo sluoksnis ir nuolaužos. Nepalo kariuomenės paviešintoje medžiagoje matyti, kad išvaduota moteris buvo visa aplipusi purvu, o vėliau ji sraigtasparniu išskraidinta į Katmandu.

    Kitoje vietoje gyvas rastas Kinijos pilietis, įstrigęs hidroelektrinės projekte esančiame tunelyje. Nepalo ministro pirmininko biuras pranešė, kad tai jau trečias žmogus, išgelbėtas iš Trishuli hidroenergetikos projekto, o dviem Nepalo darbuotojams pavyko ištrūkti dieną anksčiau.

    „Gelbėtojai dirba nenutrūkstamai, nes kiekviena valanda gali būti lemiama“, – sakė Nepalo kariuomenės atstovai.

    Šimtai gali būti įkalinti tuneliuose

    Pasak Nepalo kariuomenės, vyras buvo ištrauktas iš maždaug 225 metrų ilgio tunelio ir sraigtasparniu evakuotas karinių pajėgų, dirbusių kartu su Pietų Korėjos nelaimių valdymo ekspertais. Tuneliuose gelbėjimo darbus dažnai riboja užgriuvusios konstrukcijos, vanduo, dumblas ir nestabili grunto būklė.

    Valdžios institucijos nurodo, kad apie 900 darbuotojų tebėra dingę, o maždaug 500 žmonių gali būti įkalinti įvairiuose tuneliuose net 12 hidroenergetikos projektų teritorijose. Būtent šiose vietose paieška ir gelbėjimas yra vienas sudėtingiausių, nes reikia sunkiosios technikos, specialios ventiliacijos ir nuolatinio geologinio vertinimo.

    Galima priežastis – ledyno griūtis

    Nepalo nelaimių valdymo agentūra teigia, kad katastrofą greičiausiai sukėlė ledyno griūtis, galėjusi staiga užtvenkti vandenį ir suformuoti potvynio bangą. Tokie reiškiniai, ypač kalnuotuose regionuose, gali virsti staigiais ir itin destruktyviais srautais, kurie per trumpą laiką nusineša tiltus, kelius ir namus.

    Paieškose dalyvauja ir specializuotos komandos iš Kinijos, Indijos, Pietų Korėjos bei Jungtinių Valstijų. Pareigūnai pabrėžia, kad išgyvenusiųjų tikimybė mažėja, tačiau gelbėtojai tęsią darbą, kol bus patikrintos pagrindinės rizikos zonos.

  • Nepale grybautojai aptiko karališkosios kobros lizdą: kodėl tai išskirtinis radinys

    Nepalo miškuose grybavę vietos gyventojai aptiko kruopščiai sukrautą karališkosios kobros lizdą ir apie radinį pranešė gamtosaugininkams. Specialistai teigia, kad tai vienas rečiausių atvejų, nes karališkoji kobra laikoma itin slapta ir žmogaus vengiančia rūšimi.

    Radinys užfiksuotas liepos 15 dieną, kai bendruomeninio miško teritorijoje buvo pastebėtas iš sausų lapų ir šakelių supiltas lizdas. Įvertinus rizikas, vietovė buvo laikinai atitverta, o judėjimas aplinkiniame miške apribotas, kad nebūtų trikdoma patelė ir apsaugoti žmonės.

    Karališkoji kobra yra vienintelė plačiai pripažįstama gyvatė, kuri sąmoningai stato lizdą kiaušiniams. Dauguma kitų gyvačių kiaušinius padeda į natūralias slėptuves, pavyzdžiui, į pūvančią augaliją, plyšius ar urvus, tačiau specialiai lizdo neformuoja.

    Ekspertų teigimu, patelė surenka miško paklotės medžiagą ir sukuria kauburį, kuris padeda palaikyti palankesnį mikroklimatą kiaušiniams. Tokia strategija kartu reiškia ir didesnį pažeidžiamumą, nes lizdavietę lengva sutrikdyti žmonių veikla, triukšmu ar net smalsuolių bandymais prisiartinti.

    Karališkosios kobros patelė paprastai padeda apie 30–40 kiaušinių ir lieka netoliese, saugodama dėtį iki išsiritimo. Šis laikotarpis dažniausiai trunka apie du–tris mėnesius, todėl gamtosaugininkai vietos gyventojų paprašė laikinai vengti grybavimo, malkavimo ar žolynų rinkimo šalia lizdo.

    Karališkoji kobra yra ilgiausia nuodinga gyvatė pasaulyje, galinti užaugti iki daugiau nei 5,5 metro. Nors susidūrimai su žmogumi nėra dažni, artėjimas prie lizdo ypač pavojingas, nes gindama kiaušinius patelė gali elgtis agresyviau nei įprastai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik mokslo požiūriu, bet ir praktinei apsaugai, nes leidžia tiksliau nustatyti veisimosi vietas ir laiką. Tai ypač aktualu regionuose, kur miškų naudojimas, turizmas ir išteklių rinkimas didina žmogaus trikdymo riziką jautriausiu gyvūnų gyvenimo etapu.

    Pastaraisiais metais Europoje taip pat vis dažniau fiksuojami pokyčiai roplių paplitime, kai kai kurios rūšys aptinkamos toliau į šiaurę nei anksčiau. Specialistai tokius poslinkius dažnai sieja su šylančiu klimatu ir švelnesnėmis žiemomis, kurios sudaro palankesnes sąlygas rūšims plėsti arealą.

  • Himalajų duobagalvė angis ne viena: genetika parodė penkias rūšis ir tris naujus atradimus

    Daugiau kaip 160 metų mokslininkai manė, kad Himalajų duobagalvė angis yra viena plačiai paplitusi rūšis. Nauja tarptautinės tyrėjų grupės analizė parodė, kad po tuo pačiu pavadinimu iš tiesų slėpėsi penkios atskiros rūšys.

    Tyrimo išvada remiasi genetiniais duomenimis ir muziejuose saugomų egzempliorių palyginimu su šiuolaikiniais mėginiais. Tokia prieiga pastaraisiais metais vis dažniau keičia gyvūnų klasifikaciją, ypač kalnuotuose regionuose, kur populiacijos ilgai būna izoliuotos.

    Pagal tyrėjų siūlomą atnaujintą klasifikaciją, pavadinimas Gloydius himalayanus dabar taikomas tik populiacijoms šiaurės vakarų Indijoje. Tai reiškia, kad ankstesnis „plačios arealo“ vaizdas, apėmęs Pakistaną, Indiją ir Nepalą, buvo per daug supaprastintas.

    Mokslininkai taip pat patvirtino rūšies Gloydius chambensis statusą, kuri buvo aprašyta 2022 metais. Be to, identifikuotos trys naujos rūšys: Gloydius hazarensis šiaurės rytų Pakistane, Gloydius hindukushensis Hindukušo priekalnėse ir Gloydius nepalensis vakarų Nepale.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Himalajų ir Hindukušo reljefas veikia kaip natūrali izoliavimo sistema. Aukšti kalnagūbriai, gilūs upių slėniai ir fragmentuotos buveinės tūkstantmečius ribojo genų mainus, todėl populiacijos galėjo evoliuciškai išsiskirti į atskiras rūšis.

    Tokie atvejai biologijoje vadinami kriptinėmis rūšimis, kai išoriškai panašūs gyvūnai iš tiesų skiriasi genetika ir evoliucine istorija. Šiuolaikiniai DNR metodai leidžia tai aptikti tiksliau, o muziejų kolekcijos suteikia galimybę palyginti skirtingų laikotarpių ir vietovių pavyzdžius.

    Patikslinta klasifikacija svarbi ne vien taksonomijai. Jei anksčiau manyta, kad angis yra plačiai paplitusi, dabar paaiškėjo, jog kiekviena rūšis gali užimti siaurą, ribotą teritoriją, todėl būti jautresnė buveinių nykimui ir klimato kaitai.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tikslesnis rūšių atskyrimas gali turėti reikšmės ir medicinai. Skirtingų rūšių nuodų sudėtis gali skirtis, o tai svarbu vertinant įkandimų riziką ir gerinant priešnuodžių kūrimo kryptis regionuose, kur šios angys aptinkamos.

    Tyrimas primena, kad net seniai aprašyti gyvūnai gali slėpti netikėtumų, kai atsiranda nauji analizės įrankiai. Tyrėjai pabrėžia, kad bioįvairovės „inventorizacija“ pasaulyje dar toli gražu nebaigta, o muziejuose saugomi rinkiniai išlieka reikšmingu naujų atradimų šaltiniu.

  • Tibeto ir Nepalo aukštikalnių gyventojai turi išskirtinę adaptaciją: kaip jų kūnas taupo deguonį

    Dideliame aukštyje daugeliui žmonių ima trūkti oro: atsiranda dusulys, galvos skausmas, silpnumas, o kartais ir rimtesnės aukščio ligos komplikacijos. Tačiau Tibeto plynaukštėje ir Nepalo aukštikalnėse bendruomenės gyvena ir dirba ten, kur deguonies ore gerokai mažiau nei jūros lygyje.

    Mokslininkai tokį gebėjimą aiškina ilgalaike žmogaus adaptacija hipoksijai, kai audiniams nuolat tenka mažesnė deguonies pasiūla. Per tūkstančius metų natūrali atranka galėjo sustiprinti fiziologines savybes, padedančias efektyviau panaudoti kiekvieną įkvėpimą, o ne tiesiog „kompensuoti“ trūkumą didinant hemoglobino kiekį.

    Viename plačiau aptartų darbų tyrėjai analizavo reprodukcinę sėkmę kaip netiesioginį požymių naudingumo rodiklį. Buvo vertinamos 417 Nepalo aukštikalnėse visą gyvenimą gyvenusių 46–86 metų moterų sveikatos ir fiziologijos charakteristikos, taip pat užfiksuotas gyvų gimdymų skaičius.

    Tyrime minimas gyvenimas didesniame nei 3 500 metrų aukštyje, kur deguonies dalinis slėgis yra ženkliai mažesnis. Dėl to organizmui tenka ieškoti sprendimų: kaip užtikrinti deguonies pernašą neapkraunant širdies ir nekeliant kraujo klampumo.

    Viena įdomiausių išvadų siejosi su hemoglobinu, baltymu raudonuosiuose kraujo kūneliuose, kuris perneša deguonį. Didesnis hemoglobino kiekis teoriškai gali padėti, bet jis taip pat gali tirštinti kraują ir didinti apkrovą širdžiai.

    Tyrėjai pastebėjo, kad daugiausia gyvų gimdymų turėjusios moterys dažnai pasižymėjo ne itin aukštu ar itin žemu, o vidutiniu hemoglobino lygiu, tačiau jų hemoglobino prisotinimas deguonimi buvo didelis. Tai leidžia efektyviau aprūpinti audinius deguonimi neįjungiant „brangios“ strategijos, kuri didina kraujo klampumą.

    Be kraujo rodiklių, tyrime akcentuotos ir kitos fiziologinės savybės: geresnė kraujotaka plaučiuose bei struktūriniai širdies skirtumai, susiję su efektyvesniu prisotinto kraujo išstūmimu į organizmą. Tokie pokyčiai gali reikšti, kad organizmas sprendžia problemą didindamas deguonies pristatymo greitį, o ne vien didindamas hemoglobino kiekį.

    Mokslininkų požiūriu, tokios adaptacijos yra aiškus pavyzdys, kaip žmogaus biologinė įvairovė gali formuotis skirtingomis aplinkos sąlygomis. Aukštikalnių hipoksija yra lengvai išmatuojamas ir visiems toje pačioje vietoje juntamas stresas, todėl tai patogi „laboratorija“ evoliuciniams procesams stebėti.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad rezultatams įtakos gali turėti ir kultūriniai veiksniai, pavyzdžiui, ankstesnis gimdymų amžius ar ilgesnė santuoka, galinti prailginti vaisingumo laikotarpį. Vis dėlto net ir įvertinus tokius aspektus, fiziologiniai skirtumai išliko reikšmingi aiškinant, kodėl daliai moterų aukštikalnių sąlygos buvo „lengviau pakeliamos“.

    Tokie tyrimai svarbūs ne tik antropologijai: jie padeda geriau suprasti, kaip organizmas prisitaiko prie deguonies trūkumo, kokie mechanizmai yra palankūs ilgalaikėje perspektyvoje ir kodėl kai kurios kompensacijos strategijos gali turėti nepageidaujamų pasekmių širdžiai bei kraujotakai.

    „Prisitaikymas prie aukštikalnių hipoksijos stebina, nes šis stresas yra atšiaurus, visiems vienodai juntamas tam tikrame aukštyje ir lengvai kiekybiškai įvertinamas. Tai puikus pavyzdys, kaip ir kodėl mūsų rūšis pasižymi tokia didele biologine įvairove“, – sakė antropologė Cynthia Beall.