CP v2

Tag: Neptūnas

  • Ukraina pristatė ilgąjį „Neptūną“: teigiama, kad siekia iki 1 000 km ir lenkia „Harpoon“

    Ukraina pristatė ilgąjį „Neptūną“: teigiama, kad siekia iki 1 000 km ir lenkia „Harpoon“

    Ukraina viešai pristatė naują sparnuotosios raketos „Neptūnas“ modifikaciją, vadinamą R-360L Long Neptune. Kyjivas teigia, kad tai vietinės gamybos ginklas, skirtas smūgiams į taikinius sausumoje, todėl jo panaudojimas nepriklauso nuo sąjungininkų politinių apribojimų.

    Ukrainos pusės skelbiamais duomenimis, raketos nuotolis gali siekti iki 1 000 kilometrų, o kovinė galvutė sverti apie 260 kilogramų. Toks derinys, jei parametrai pasitvirtintų praktikoje, reikštų gebėjimą smogti ne tik taikiniams prie fronto linijos, bet ir gerokai giliau priešo užnugaryje.

    Ukrainos žiniasklaidoje šis ginklas dažnai lyginamas su amerikietiška priešlaivine raketa „Harpoon“, kuri ilgus metus laikyta vakarietišku standartu savo klasėje. Skirtingų „Harpoon“ versijų nuotolis paprastai įvardijamas maždaug 120–220 kilometrų ribose, o kovinės galvutės masė siekia apie 220 kilogramų, todėl Ukrainos teigiami „Long Neptune“ skaičiai atrodo įspūdingai.

    Kam skirtas „Long Neptune“

    Skirtingai nei ankstesnė „Neptūno“ šeimos priešlaivinė paskirtis, R-360L pozicionuojamas kaip priemonė smūgiams į stacionarius sausumos objektus. Tarp potencialių taikinių įvardijami aerodromai, logistikos mazgai, amunicijos sandėliai, uostų infrastruktūra ir kiti objektai, kurių praradimas mažintų Rusijos galimybes tęsti intensyvius veiksmus.

    Skelbiama, kad raketa gali būti leidžiama iš antžeminės paleidimo platformos ir naudoja reaktyvinį variklį. Taip pat viešai aptariama galimybė taikyti atsarginius navigacijos sprendimus, kai palydovinis signalas slopinamas, nors konkrečių techninių detalių Ukraina paprastai neviešina dėl saugumo.

    Kodėl svarbus vietinis sprendimas

    Politinis šio ginklo aspektas Kyjivui ne mažiau svarbus nei techninis. Vakarietiškų sistemų naudojimas dažnai susijęs su tiekėjų nustatomomis sąlygomis, o vietinės gamybos raketos leidžia Ukrainai greičiau priimti sprendimus dėl taikinių ir operacijų tempo.

    „Kai ginklą gamini pats, sprendimą dėl jo panaudojimo priimi pats“, – sakė Ukrainos pareigūnų retoriką atkartojantis argumentas, dažnai kartojamas viešojoje erdvėje aptariant nacionalines smogiamąsias programas.

    Ką lemia praktika, o ne deklaracijos

    Net ir įspūdingi skaičiai popieriuje dar negarantuoja tokio paties efekto mūšio lauke. Ilgas skrydis virš sausumos reiškia sudėtingesnį maršrutą, didesnę priklausomybę nuo navigacijos, taip pat didesnę riziką būti aptiktai ir numuštai, ypač veikiant sluoksniuotos oro gynybos sąlygomis.

    Kitas ribojantis veiksnys yra kovinės galvutės masė. Apie 260 kilogramų užtaisas gali sukelti didelę žalą infrastruktūrai ir sandėliams, tačiau jis nėra lygiavertis sunkesnėms, toną ar daugiau sveriančioms kovinėms galvutėms, kurios naudojamos strateginiuose smūgiuose, todėl taikinių parinkimas ir žvalgybos tikslumas tampa kritiškai svarbūs.

    Vis dėlto pati kryptis aiški: Ukraina nuosekliai plečia vietinių tolimojo nuotolio priemonių spektrą, siekdama išlaikyti spaudimą Rusijos logistikai ir karinei infrastruktūrai. Artimiausiu metu esminis klausimas bus ne vien deklaruojamas nuotolis, bet ir realus gamybos mastas, patikimumas bei gebėjimas prasiskverbti pro oro gynybą.

  • Saulės mirtis gali išardyti Saulės sistemą daug anksčiau: naujas tyrimas perbraižo planetų likimą

    Saulės mirtis gali išardyti Saulės sistemą daug anksčiau: naujas tyrimas perbraižo planetų likimą

    Naujas Kalifornijos technologijos instituto Caltech mokslininkų tyrimas rodo, kad Saulės sistemos išorinių planetų orbitos ilgainiui gali tapti nestabilios gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Pasak darbo autorių, Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno „išlikimo terminas“ po Saulės virsmo baltąja nykštuke gali sutrumpėti iki maždaug 1 mlrd. metų.

    Ankstesni vertinimai teigė, kad milžinių orbitos galėtų išlikti stabilios beveik neįsivaizduojamai ilgai, net iki kvintilijono metų, t. y. daug kartų ilgiau nei dabartinis Visatos amžius. Toks optimistinis scenarijus rėmėsi prielaida, kad Saulė masę praranda tolygiai ir ramiai, todėl planetų orbitos tik pamažu „išsiplečia“.

    Kas keičia ankstesnį scenarijų

    Tyrime akcentuojama, kad Saulės masės netekimas vėlyvuoju evoliucijos laikotarpiu gali būti ne toks lygus, kaip dažnai modeliuota. Mokslininkai teigia, kad procesą gali lydėti atsitiktiniai, staigesni medžiagos išmetimai, kurie veiktų kaip chaotiški „spyriai“ ir kauptų orbitinius sutrikimus per ilgą laiką.

    Pagal šią logiką, net ir palyginti nedideli netolygumai, kartojami daug kartų, gali išbalansuoti išorinių planetų sąveikas tarpusavyje. Ilgainiui tai didintų riziką, kad viena ar kelios planetos būtų „išmestos“ į tolimesnes orbitas arba net visiškai išstumtos iš Saulės sistemos.

    Kada tai galėtų įvykti

    Mokslininkai primena, kad Saulės sistemai yra apie 4,57 mlrd. metų, o Saulei iki virtimo raudonąja milžine, pagal plačiai priimamus modelius, turėtų būti likę maždaug 5 mlrd. metų. Šiame etape Saulė plėsis, o vidinės planetos patirs dramatiškas pasekmes.

    Tyrime kartojamas dažnai minimas scenarijus, kad Merkurijus ir Venera būtų praryti, o Žemės likimas taip pat būtų labai nepalankus. Marsas laikomas labiau tikėtinu „išgyvenimo“ kandidatu vien todėl, kad yra toliau, tačiau ir jis patirtų didžiulius pokyčius dėl Saulės ryškio ir aplinkos transformacijų.

    Esminė naujojo darbo mintis yra apie vėlesnį laikotarpį, kai Saulė jau būtų tapusi baltąja nykštuke. Būtent tada, teigiama, dėl netolygaus masės praradimo pasekmių išorinėje sistemos dalyje per maždaug 1 mlrd. metų galėtų prasidėti grandininė orbitų destabilizacija.

    Kaip tai buvo apskaičiuota

    Tyrėjai naudojo didelio našumo superkompiuterius ir daugybę N kūnų skaitinių simuliacijų, kuriose modeliuojama kelių masyvių objektų tarpusavio gravitacinė sąveika. Virtualiame modelyje buvo įtraukti Saulė ir keturios milžinės planetos, o jų judėjimas skaičiuotas milijardų metų masteliu.

    Skirtumas nuo dalies ankstesnių darbų buvo tai, kad Saulės masės netekimas modeliuotas ne kaip tolygus mažėjimas, o kaip atsitiktinių epizodų seka. Buvo paleista daug skirtingų scenarijų, kad būtų įvertinta, kokiomis sąlygomis sistema dažniausiai pereina į chaotišką būseną.

    Darbas pavadintas Terminalinis Saulės sistemos nestabilumas, sukeltas stochastinio Saulės masės praradimo ir publikuotas žurnale The Astrophysical Journal Letters. Nors tai kalba apie labai tolimą ateitį, tyrimas svarbus tuo, kad parodo, kaip jautriai planetų sistemos stabilumas priklauso nuo žvaigždės evoliucijos detalių.

  • Mokslininkai įtaria: Saulės sistema galėjo turėti dar 2 planetas, bet jų paieška kelia naujų klausimų

    Mokslininkai įtaria: Saulės sistema galėjo turėti dar 2 planetas, bet jų paieška kelia naujų klausimų

    Saulės sistema šiandien atrodo kaip stabilus, lengvai prognozuojamas kosminis laikrodis, tačiau ankstyvoje istorijoje ji galėjo būti gerokai chaotiškesnė. Viena populiariausių hipotezių, vadinamas Nicos modelis, teigia, kad iš pradžių išorinėje sistemos dalyje galėjo būti viena ar net dvi papildomos ledo milžinės planetos.

    Pagal šį scenarijų, migruojant didžiosioms planetoms ir joms gravitaciškai sąveikaujant su aplinkiniu nuolaužų disku, dalis pasaulių galėjo būti išmesti į tarpžvaigždinę erdvę. Toks „planetų stumdymasis“ taip pat siejamas su vėlyvuoju sunkiuoju bombardavimu ir dabartine išorinių planetų orbitų architektūra.

    Nicos modelio testas atskleidė problemą

    Johnso Hopkinso universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama astrofiziko Matthew Clemento, naujai patikrino šią idėją kompiuterinėmis simuliacijomis. Tyrėjai modeliavo laikotarpį, kai hipotetinės papildomos planetos būtų buvusios išmestos iš Saulės sistemos, ir vertino, kaip toks nestabilumas paveiktų palydovų sistemas.

    Rezultatai parodė, kad daugelyje scenarijų Uranui būtų tekę patirti gerokai smarkesnius sukrėtimus, nei leidžia manyti dabartinis jo palydovų „tvarkingumas“. Simuliacijose dažnai pasitaikė palydovų orbitų persitvarkymai, susidūrimai ar net palydovų išmetimai, o tai sunkiai dera su tuo, ką matome šiandien.

    Kodėl palydovai tapo svarbia užuomina

    Uranas išsiskiria ne tik palydovais, bet ir itin dideliu ašies posvyriu, kuris dažnai aiškinamas senoviniu milžinišku susidūrimu. Jei vėliau dar būtų sekęs Nicos modelyje numatomas intensyvus planetų tarpusavio „artimų prasilenkimų“ laikotarpis, palydovų sistema turėjo būti dar labiau sujaukta.

    Tuo metu Jupiterio palydovai simuliacijose išliko gerokai atsparesni, tačiau išsaugoti tvarkingas abiejų planetų palydovų sistemas vienu metu pasirodė stebėtinai sunku. Tyrėjai nurodo, kad tik labai siauras sąlygų rinkinys leistų paaiškinti dabartinę situaciją, jei papildomos planetos tikrai egzistavo.

    Trys galimi paaiškinimai

    Mokslininkai išskiria kelias interpretacijas, kurios keistų mūsų supratimą apie Saulės sistemos raidą. Pirma, Uranas galėjo patirti didelius palydovų susidūrimus, o dabartinė sistema būtų tokių įvykių pasekmė, o ne pirminė, rami tvarka.

    Antra, gali reikėti peržiūrėti dabartines Nicos modelio versijas, nes jos gali per dažnai numatyti pernelyg „smurtinius“ scenarijus Uranui. Trečia, įmanoma, kad Saulės sistema susiformavo pagal gana mažai tikėtiną trajektoriją, kai didžiųjų planetų artimi susitikimai buvo reti ir ne tokie gilūs, kad išdraskytų palydovų orbitas.

    Šis darbas primena, kad maždaug prieš 4 milijardus metų vykusių procesų rekonstrukcija neišvengiamai remiasi tikimybiniais modeliais ir netiesioginėmis užuominomis. Kuo tiksliau bus tiriamos palydovų orbitos, jų tarpusavio rezonansai ir smūginių kraterių istorija, tuo aiškiau bus, ar Saulės sistema kadaise iš tiesų buvo turtingesnė planetomis.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad dauguma literatūroje modeliuojamų nestabilumo scenarijų greičiausiai neatkuria tikslios įvykių sekos, reikalingos paaiškinti visoms Saulės sistemos ypatybėms“, – rašė tyrėjai.

  • Mokslininkai už Neptūno aptiko neįmanomą atmosferą: ji neturėjo egzistuoti

    Mokslininkai už Neptūno aptiko neįmanomą atmosferą: ji neturėjo egzistuoti

    Astronomai už Neptūno orbitos aptiko mažą, maždaug 500 kilometrų skersmens ledinį kūną, kuris, pagal įprastas teorijas, neturėtų išlaikyti atmosferos. Vis dėlto stebėjimai rodo, kad aplink transneptūninį objektą (612533) 2002 XV93 yra itin plonas dujų sluoksnis.

    Toks radinys stebina, nes mažo kūno gravitacija per silpna ilgai sulaikyti lakiąsias dujas. Tai reiškia, kad atmosfera turi būti arba labai trumpalaikė, arba nuolat papildoma, o tai verčia peržiūrėti iki šiol taikytus atmosferų išsilaikymo modelius.

    Kaip aptikta vos juntama atmosfera?

    Objektas priklauso vadinamųjų plutinų grupei: jis skrieja panašiu ritmu kaip Plutonas ir yra orbitiniame rezonanse su Neptūnu. Tokie tolimi kūnai menkai atspindi Saulės šviesą, todėl detaliems tyrimams dažnai prireikia netiesioginių metodų.

    2024 metais Japonijos astronomų komanda, vadovaujama Ko Arimatsu, pasinaudojo retu sutapimu, kai 2002 XV93 trumpam uždengė tolimo žvaigždės šviesą. Šis reiškinys vadinamas žvaigždės okultacija, o jo metu šviesos pokyčiai leidžia spręsti apie kūno dydį ir galimą atmosferą.

    Okultaciją tyrėjai užfiksavo iš trijų vietų Japonijoje. Visa fazė truko apie 15–20 sekundžių, tačiau svarbiausias signalas buvo maždaug 1,5 sekundės trukmės laipsniškas žvaigždės pritemimas prieš visišką uždengimą ir analogiškas pašviesėjimas po jo.

    Jei kūnas būtų visiškai be atmosferos, žvaigždės šviesa turėtų staigiai dingti ir staigiai sugrįžti. Laipsniškas perėjimas rodo, kad šviesa dalinai lūžta ir silpsta pereidama per dujų sluoksnį, vadinasi, aplink objektą yra atmosfera, nors ir beveik nepastebima.

    Kokia ji ir kodėl tai problema teorijoms?

    Modeliuodami lūžio efektą mokslininkai rėmėsi Plutono atmosferos pavyzdžiu ir tikrino scenarijus, kuriuose dominuotų azotas, metanas arba anglies monoksidas. Pagal geriausiai sutampančius skaičiavimus, atmosferos slėgis gali siekti apie 100–200 nanobarų, tai yra milijonus kartų mažiau nei Žemėje prie jūros lygio.

    Esminė problema ta, kad tokia atmosfera, sprendžiant iš modelių, galėtų išsisklaidyti per kelis šimtus ar iki maždaug 1 000 metų. Tai labai trumpas laikas Saulės sistemos masteliu, todėl kyla klausimas, kas ją palaiko šiandien.

    Viena iš aptariamų versijų yra palyginti nesenas susidūrimas su kometišku kūnu, kuris galėjo išlaisvinti dujas ir suformuoti laikiną atmosferą. Kita galimybė dar įdomesnė: vidinis aktyvumas, panašus į kriovulkanizmą, kai iš gelmių išmetamos lakiosios medžiagos ir jos nuolat papildo prarandamas dujas.

    Kodėl šis atradimas svarbus?

    2002 XV93 atmosfera būtų pirmas atvejis, kai atmosfera aptinkama mažame transneptūniniame objekte, neskaitant Plutono. Tai rodo, kad net kelių šimtų kilometrų dydžio lediniai kūnai kartais gali turėti atmosferas, nors jos ir būtų trumpalaikės.

    „Šis atradimas rodo, kad tradicinę idėją, jog globalios tankesnės atmosferos susidaro tik aplink didesnes planetas, būtina peržiūrėti“, – rašė tyrėjai publikacijoje.

    Mokslininkų teigimu, jei atmosfera gali atsirasti ir tokiame mažame kūne, dalis tolimų ledinių mažųjų planetų taip pat gali turėti epizodinių atmosferų. Kartu tai pademonstruoja, kad žvaigždžių okultacijų metodas tampa pakankamai jautrus fiksuoti reiškinius, kuriuos dar neseniai būtų buvę beveik neįmanoma užčiuopti tokiuose atstumuose.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Astronomy“. Tikėtina, kad ateityje panašūs stebėjimai padės nustatyti, ar tokios atmosferos Kuiperio juostoje yra retenybė, ar vis dėlto pasitaiko dažniau, nei manyta.

  • Mokslininkai įtaria naują medžiagos būseną: ji galėtų slėptis Urano ir Neptūno gelmėse

    Mokslininkai įtaria naują medžiagos būseną: ji galėtų slėptis Urano ir Neptūno gelmėse

    Urano ir Neptūno vidus, nors iš tolo primena ramias melsvas planetas, gali būti vienas chaotiškiausių Saulės sistemoje. Tyrėjai skaičiavimais rodo, kad jų gelmėse dėl milžiniško slėgio ir tūkstantinių temperatūrų gali susidaryti iki šiol neaprašyta medžiagos būsena.

    Naujausiame tyrime, publikuotame Nature Communications, aprašoma vadinamoji kvazi vienmatė superjoninė fazė. Paprastai tariant, tai būsena, kai dalis medžiagos išlieka kietos gardelės pavidalo, o kita dalis joje juda beveik kaip skystyje, tačiau labai kryptingai.

    Kas vyksta ledo milžinių viduje?

    Mokslininkai seniai pabrėžia, kad ledo milžinai nėra sudaryti iš įprasto ledo, kokį matome Žemėje. Jų mantijoje vyrauja karštas, tankus vandens, amoniako ir metano mišinys, kuris esant dideliam slėgiui elgiasi visiškai kitaip nei įprastomis sąlygomis.

    Problema ta, kad tokias sąlygas laboratorijoje atkurti itin sudėtinga: kalbama apie slėgį, tūkstančius kartų viršijantį Žemės atmosferos slėgį jūros lygyje, ir temperatūras, galinčias išlydyti daugumą talpų. Dėl to vis dažniau remiamasi pažangiomis kvantinės mechanikos simuliacijomis, kurios leidžia modeliuoti medžiagą nuo pirmųjų principų.

    Keistas anglies ir vandenilio junginys

    Modeliavimas rodo, kad esant ypač dideliam slėgiui anglis ir vandenilis gali sudaryti stabilų junginį su neįprasta struktūra. Anglies atomai sudaro standžią kietą gardelę, panašią į mikroskopinę spiralę, o vandenilio atomai tampa judresni.

    Kai temperatūra pakyla iki maždaug 1 000–3 000 kelvinų, ši medžiaga, pasak autorių, pereina į superjoninę būseną. Skirtumas nuo geriau žinomo superjoninio vandens ledo tas, kad čia gardelę sudaro ne deguonis, o anglis.

    Esminė detalė ta, kad vandenilis gardelėje juda labai nevienodai. Skaičiavimai leidžia manyti, kad jis lengviau sklinda viena kryptimi išilgai spiralės ašies, o kitomis kryptimis labiau sukasi nei slenka, todėl būsena įvardijama kaip kvazi vienmatė.

    Kodėl tai svarbu Urano ir Neptūno paslapčiai?

    Tokia medžiaga būtų anisotropinė, tai yra jos savybės priklausytų nuo krypties. Tai reikštų, kad šilumos ir elektros laidumas vienomis kryptimis galėtų būti gerokai didesnis nei kitomis, o tai keistų įprastas prielaidas, kaip energija ir krūviai juda planetų viduje.

    Šis aspektas svarbus aiškinant neįprastus Urano ir Neptūno magnetinius laukus, kurie yra smarkiai pasvirę ir paslinkti nuo planetų sukimosi ašies. Tradiciniai modeliai dažnai remiasi prielaida, kad laidumas planetų gelmėse yra gana tolygus, tačiau kryptinis laidumas galėtų geriau atitikti stebimus duomenis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad anglies ir vandenilio sistema yra supaprastintas realios planetų chemijos modelis. Vis dėlto tokie skaičiavimai plečia supratimą, kokios egzotiškos būsenos gali egzistuoti ekstremaliose sąlygose, ir padeda tikslinti scenarijus, kaip formuojasi ir veikia ledo milžinai.