CP v2

Tag: Neringos muziejai

  • Nidos švyturys – vienintelis Lietuvos taškas Europos švyturių kelyje: kas keisis šią vasarą

    Nidos švyturys – vienintelis Lietuvos taškas Europos švyturių kelyje: kas keisis šią vasarą

    Nidos švyturys kol kas išlieka vienintelis Lietuvos objektas, įtrauktas į Europos švyturių kelią. Neringos muziejai skelbia švyturio sezono pradžią ir kviečia į susitikimą, kuriame bus aptarta, ką toks tarptautinis statusas reiškia vietos bendruomenei ir turizmui.

    Birželio 4 dieną Nidos švyturio administraciniame pastate Švyturio gatvėje 1 vyks susitikimas su Europos švyturių kelio nariais. Kartu su Neringos muziejų vadove, istorike dr. Lina Motuziene, jie pristatys iniciatyvos kryptį ir galimas naudas regionui.

    Kas yra Europos švyturių kelias?

    Europos švyturių kelias vienija skirtingų šalių švyturius ir jų valdytojus, siekiančius saugoti jūrinį paveldą bei kurti bendrus kultūrinius projektus. Iniciatyva jungia 145 švyturius 13 Europos valstybių, o maršrutas driekiasi nuo Norvegijos iki Portugalijos.

    Organizacijos tikslas yra ne tik istorijos sklaida, bet ir tvarus švyturių infrastruktūros įveiklinimas. Tai reiškia, kad švyturiai vis dažniau matomi kaip kultūriniai traukos taškai, galintys prailginti turistinį sezoną ir paskatinti lankytojus rinktis mažiau masines kryptis.

    Tarptautinė misija Baltijos jūroje

    Šiuo metu organizacinė komanda vykdo kelionę laivu „Gamle Oksøy“ ir lanko Šiaurės bei Baltijos jūrų švyturius. Iš viso planuojama aplankyti 11 valstybių ir 22 švyturius, stiprinant bendradarbiavimą tarp skirtingų pakrančių bendruomenių.

    Lietuva ir Nidos švyturys yra penktoji įgulos stotelė nuo kelionės pradžios. Laivas birželio 4 dieną švartuosis Klaipėdos uoste, nes dėl seklių Kuršių marių vandenų pasiekti Nidos krantų neturi galimybės.

    Ekskursija ir sezono pradžia

    Tą patį vakarą po susitikimo numatyta nemokama ekskursija Nidos švyturyje. Jos metu lankytojai bus kviečiami prisiminti pirmąjį Nidos švyturį, vadintą Raudonuoju Kristupu, pastatytą 1874 metais, ir susipažinti su dabartiniu švyturiu, veikiančiu nuo Urbo kalno.

    Neringos muziejai taip pat praneša, kad vasaros sezonu švyturį planuojama lankyti kasdien nuo 12 iki 18 valandos. Organizatoriai akcentuoja, kad tokie atviri lankymo formatai tampa svarbia šiuolaikinio paveldo kryptimi, kai istorinis objektas išsaugomas, bet kartu pritaikomas pažinimui ir edukacijai.

    Iniciatyvos rengėjai pabrėžia, kad švyturių kelias yra atviras naujiems nariams, todėl Nidos pavyzdys gali tapti postūmiu ir kitiems Lietuvos pakrantės objektams. Kol kas Nidos švyturys išlieka vienintelis Lietuvos švyturys šiame Europos tinkle, tačiau sąrašas nėra baigtinis.

  • Mažosios Lietuvos krikštų tradicija įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą

    Mažosios Lietuvos krikštų tradicija įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą

    Mažosios Lietuvos krikštų tradicija oficialiai įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Pripažinimą patvirtinantys sertifikatai įteikti iškilmingame renginyje Vilniaus rotušėje, kur pristatyta ir daugiau naujai į sąvadą įrašytų gyvojo paveldo reiškinių.

    Krikštų tradiciją renginyje pristatė Neringos muziejų atstovės Vitalija Teresa Jonušienė ir Edita Anglickaitė-Beržinskienė. Sertifikatas, liudijantis tradicijos išsaugojimo svarbą, įteiktas Neringos muziejams bei Klaipėdos regiono etninės kultūros centrui.

    Šis įrašymas svarbus ne tik kaip formalus įvertinimas, bet ir kaip paskata tęsti paveldosaugos darbus Kuršių nerijoje ir Pamaryje. Nematerialaus paveldo sąvadas paprastai akcentuoja gyvas praktikas, žinias ir įgūdžius, todėl esminiu tampa tradicijos perdavimas bendruomenėse ir meistrystės tęstinumas.

    Pristatymo metu primintas Neringos garbės piliečio, menininko Eduardo Jonušo indėlis, atkuriant Nidos senąsias kapines ir į krašto gyvenimą sugrąžinant krikštus. Jo darbe svarbiu principu tapo autentiškumas: jei trūko duomenų apie konkrečius paminklus, jie nebuvo kuriami iš naujo, o atkūrimas rėmėsi turima istorine informacija.

    „Su pagarba ir dėkingumu prisimename Eduardą Jonušą, kurio neįkainojamas indėlis padėjo sugrąžinti krikštus ir kitus Kuršių nerijos simbolius į mūsų krašto gyvenimą“, – sakė Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.

    Renginyje pristatytas ir autentiškas, Eduardo Jonušo išsaugotas krikštas, šiandien saugomas Neringos muziejų fonduose. Tai antkapinis paminklas nidiškei Mariai Sakuth, gyvenusiai 1893–1937 metais.

    Į iškilmes taip pat atvyko Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius Jonas Tilvikas, etnografas Helmutas Lotužis bei tradiciją tęsiantys meistrai, kurių darbas leidžia krikštų gamybos žinias išlaikyti gyvas. Tokiose tradicijose svarbi ne tik estetika, bet ir technologiniai sprendimai, medžiagų parinkimas, regioninė ikonografija bei papročių laikymasis.

    Krikštai yra senieji Pamario krašto antkapiniai paminklai, kurių ankstyviausi paminėjimai siekia XVI amžių. Istoriškai jie paplitę Kuršių nerijoje, taip pat Melnragės, Karklės ir Bomelsvitės kapinėse, o jų pėdsakų randama ir dabartinių Kretingos, Tauragės bei Šilutės rajonų apylinkėse.

    Pagal konfesinius papročius krikštai statomi mirusiojo kojūgalyje, o jų stiebas dažniausiai siekia kapo dugną. Skirtingai nei įprasti kryžiai, krikštai išsiskiria savita forma ir ornamentika, kuri regionuose gali kisti, atspindėdama vietos tradicijas ir bendruomenių tapatybę.

    Įrašymas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą paprastai sustiprina tradicijos matomumą ir palengvina jos pristatymą edukacijose, muziejų veiklose bei kultūriniuose projektuose. Tokie sprendimai taip pat padeda aiškiau įvardyti, kas būtina, kad tradicija išliktų gyva: nuo meistrų rengimo iki vietos bendruomenių įsitraukimo ir atsakingos kapinių priežiūros.

  • Mažosios Lietuvos krikštų tradicija įvertinta nacionaliniu mastu: kuo ji išskirtinė Kuršių nerijoje

    Mažosios Lietuvos krikštų tradicija įvertinta nacionaliniu mastu: kuo ji išskirtinė Kuršių nerijoje

    Tradicija pripažinta valstybės lygmeniu

    Mažosios Lietuvos krikštų tradicija įrašyta į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šis sprendimas reiškia, kad unikalus kapinių ženklinimo ir atminimo kultūros reiškinys pripažįstamas gyvuoju paveldu, kurį svarbu saugoti ir perduoti ateities kartoms.

    Sertifikatai buvo įteikti renginyje, kuriame pristatyta trylika naujai į sąvadą įtrauktų gyvojo paveldo reiškinių iš įvairių Lietuvos regionų. Mažosios Lietuvos krikštų tradiciją renginyje pristatė Neringos muziejams atstovavusios Vitalija Teresa Jonušienė ir Edita Anglickaitė-Beržinskienė.

    Kas yra krikštai ir kuo jie saviti

    Krikštai yra tradiciniai mediniai antkapiniai paminklai, būdingi Mažajai Lietuvai ir Kuršių nerijai. Jie išsiskiria forma, ornamentika ir simbolika, atspindinčia vietos bendruomenių pasaulėžiūrą, tikėjimo tradicijas bei santykį su mirusiųjų atminimu.

    Skirtingai nei įprasti akmeniniai paminklai, krikštai dažnai buvo drožiami iš medžio, o jų dekoras ir proporcijos turėjo aiškią vietos tradicijoje susiformavusią estetiką. Dėl klimato poveikio ir istorinių lūžių autentiškų krikštų išliko nedaug, todėl jų tęstinumas priklauso ir nuo meistrystės perdavimo.

    Autentiškumo principas: nekurti to, ko nežinai

    Pasakojant apie tradicijos sugrąžinimą, renginyje pabrėžtas Neringos garbės piliečio, menininko Eduardo Jonušo vaidmuo atkuriant Nidos senąsias kapines ir į Neringos viešąją atmintį sugrąžinant krikštus. Jo darbas rėmėsi nuosekliu istorinių šaltinių, likusių ženklų ir vietos atminties liudijimų rinkimu.

    E. Jonušui talkino kuršininkas Michelis Engelinas, iš atminties padėjęs identifikuoti, kokie krikštai ar kryžiai konkrečiose vietose buvo stovėję anksčiau. Buvo laikomasi principo nefantazuoti: jei trūko duomenų, paminklai nebuvo kuriami iš naujo, todėl atkūrimas siekė maksimalios autentikos.

    „Aš taip jas ir įsivaizdavau“, – sakė archeologė Marija Gimbutienė, apsilankiusi atkurtose Nidos senosiose kapinėse ir įvertinusi atliktą darbą.

    Renginyje pristatytas ir autentiškas E. Jonušo išsaugotas krikštas, šiandien saugomas Neringos muziejų fonduose. Tai antkapinis paminklas nidiškei Mariai Sakuth (1893–1937), liudijantis tiek asmeninę istoriją, tiek viso krašto memorialinės kultūros tradiciją.

    Kas prisideda prie tradicijos tęstinumo

    Įteikiant pripažinimą dalyvavo ir krikštų gamybos tradiciją tęsiantys amatininkai bei etninės kultūros lauko atstovai. Renginyje buvo minimi medžio meistras Vaidotas Bliūdžius, skulptorius Saulius Rumbutis, etnografas Helmutas Lotužis, Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius Jonas Tilvikas.

    Sertifikatas, liudijantis krikštų tradicijos išsaugojimo svarbą, įteiktas vertybės pateikėjams: Neringos muziejams ir Klaipėdos regiono etninės kultūros centrui. Tokia partnerystė laikoma esmine, nes gyvasis paveldas išlieka tik tada, kai tradiciją palaiko ir institucijos, ir bendruomenės, ir amato meistrai.

    „Mažosios Lietuvos krikštų tradicija yra svarbi mūsų krašto tapatybės dalis, pasakojanti apie žmonių atmintį, pasaulėžiūrą ir ryšį su gimtąja žeme“, – sakė Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.

    Pasak jo, nacionalinis pripažinimas kartu yra ir įpareigojimas tęsti saugojimo darbus, stiprinti edukaciją bei užtikrinti, kad tradicija nebūtų tik muziejinis eksponatas. Praktinis tęstinumas siejamas su meistrystės perdavimu, kapinių paveldo priežiūra ir vietos istorijos pažinimu.