Tag: Neronas

  • Kodėl senovėje žmogaus šlapimas buvo vertinga prekė: nuo Romos mokesčių iki parako gamybos

    Šiandien šlapimas mums – tiesiog atliekos, tačiau šimtmečius tai buvo vertinga žaliava, reikalinga įvairioms pramonės šakoms. Senovės Romoje jo surinkimas ir pardavimas netgi buvo apmokestinti.

    Kaip rašoma portale „TheCollector“, didelę šlapimo vertę lėmė jame esanti šlapalo (karbamido) medžiaga. Laikui bėgant ji skyla ir virsta amoniaku – šarmine medžiaga, kuri skaido riebalus, padeda valyti ir dezinfekuoti.

    Būtent dėl amoniako šlapimas tapo praktišku pagalbininku laikais, kai nebuvo šiuolaikinių valiklių ar cheminių priemonių. Jis buvo naudojamas skalbimui, odų apdirbimui, dažymui ir net parako gamybos grandinėje.

    Nors kai kurie istoriniai šaltiniai mini ir egzotiškesnius papročius – pavyzdžiui, bandymus šlapimu balinti dantis ar net jame maudytis – tokia praktika, kaip pabrėžiama, jokių akivaizdžių naudų nesuteikia ir gali būti pavojinga.

    Romėnų skalbyklos ir „šlapimo mokestis“

    Senovės Romoje veikė skalbyklos, vadintos fullonicae. Jose drabužiai buvo mindomi kubiluose su šlapimu, nes amoniakas padėdavo pašalinti nešvarumus ir riebalus.

    Norėdami išgauti dar baltesnį audinį, romėnai naudojo ir sierą: drabužius laikydavo virš degančios sieros, kuri išskirdavo sieros dioksidą – balinančią medžiagą. Šiandien tokie metodai skamba kraupiai, bet tuo metu tai buvo veiksminga technologija.

    Šlapimo svarbą rodo ir tai, kad Romoje atsirado vadinamasis vectigal urinae – mokestis už šlapimo surinkimą ir utilizavimą. Teigiama, kad jis pirmiausia buvo įvestas valdant imperatoriui Neronui, o 70 metais po Kristaus jį atnaujino Vespasianas, siekdamas papildyti iždą.

    Šlapimą iš viešųjų pisuarų rinkdavo, o vėliau jį pirkdavo amatininkai ir įvairių dirbtuvių savininkai – būtent jie ir turėdavo mokėti mokestį. Pasak istoriko Svetonijaus, Vespasianas netgi buvo pašiepęs sūnaus Tito pasibjaurėjimą šiuo mokesčiu, parodydamas monetą ir leisdamas suprasti, kad pinigai „nekvepia“.

    Odos, dažai ir parako ingredientai

    Amoniakas, susidarantis iš šlapalo, ardo organinius junginius, todėl šlapimas buvo naudingas odų apdirbime. Kailiai būdavo mirkomi, kad lengviau atsileistų plaukai, kuriuos vėliau galima nugramdyti.

    Šis procesas nebuvo malonus nei kvapu, nei darbo sąlygomis – dėl to raugyklos dažnai veikdavo miestų pakraščiuose. Kai kuriuose procesuose būdavo naudojamos ir kitos organinės medžiagos, o tai tik dar labiau stiprino dvoką.

    Šlapimas praversdavo ir dažymo pramonėje: jis veikdavo kaip spalvų išgavimo priemonė ir kaip kandiklis (mordantas), padedantis dažams prisijungti prie audinio. Natūralias žaliavas mirkant šlapime būdavo lengviau išgauti sodresnį pigmentą.

    Dar viena sritis – juodojo parako gamyba. Svarbus jo komponentas yra salietra (kalio nitratas). Ten, kur ji natūraliai nesusidarydavo, žmonės salietrai išgauti maišydavo šlapimą su mėšlu ir kitomis organinėmis medžiagomis specialiose „salietros lysvėse“.

    Ši prekyba ir praktika nunyko XX amžiuje, kai sintetinė gamyba tapo paprastesnė ir efektyvesnė. Tačiau istorija primena: tai, ką šiandien laikome beverte atlieka, anksčiau buvo svarbi ekonomikos ir amatų grandis.

  • Sausra Romoje atidengė legendinį Nerono tiltą: archeologai sako, kad jis gali būti dar senesnis

    Sausra Romoje atidengė legendinį Nerono tiltą: archeologai sako, kad jis gali būti dar senesnis

    Romoje, po kelių savaičių beveik be lietaus, Tibro upės vandens lygis smarkiai nukrito ir atidengė senovinio romėnų tilto liekanas netoli Šv. Petro bazilikos. Konstrukcija tradiciškai vadinama Pons Neronis, tačiau archeologai teigia, kad jos istorija gali būti painiojama jau ne vieną šimtmetį.

    Matomos akmeninės atramos ir mūro fragmentai upės vagoje pasirodo tik itin nusekus vandeniui, todėl tokie vaizdai laikomi retais. Specialistai pabrėžia, kad tokios „netikėtos ekspozicijos“ trumpalaikės: pakanka kelių stipresnių liūčių, ir upė vėl paslepia radinius po vandeniu bei nuosėdomis.

    Romos kultūros paveldo priežiūroje dirbanti archeologė Antonella Bonini aiškina, kad tiltas tradiciškai siejamas su Neronu dėl šio imperatoriaus garsumo ir ryšio su Vatikano apylinkėmis. Vis dėlto mokslininkų vertinimu, statinys gali būti senesnis ir labiau sietinas su imperatoriaus Kaligulos laikais vykdytais darbais.

    „Tiltas praeina pro Agripinos vilos vietą, šalia Kaligulos cirko, vėliau Nerono cirko, todėl istoriškai prigijo Nerono vardas, nes būtent jis čia geriausiai žinomas“, – sakė A. Bonini.

    Pasak jos, dalis tyrinėtojų tiltą priskiria Kaligulai, nes jis galėjo būti reikalingas susisiekti su kitoje upės pusėje buvusiais svarbiais objektais, siejamais su imperatoriaus aplinka. Archeologai taip pat mini prielaidą, kad tiltas galėjo egzistuoti jau 39 metais, tačiau šis datavimas remiasi istorinėmis rekonstrukcijomis ir lyginamaisiais šaltiniais.

    „Žinome, kad tiltas tikrai nebebuvo naudojamas bent jau trečio amžiaus pabaigoje arba ketvirto amžiaus pradžioje, o vėlesniuose Romos kataloguose jis nebeminimas“, – sakė A. Bonini.

    Ekspertai primena, kad miesto infrastruktūra keitėsi, o kai kurios perėjos prarado reikšmę, kai buvo pastatyti nauji tiltai. Šiuo atveju kaip alternatyvus objektas minimas Pons Aelius, siejamas su imperatoriumi Hadrianu ir jungęs jo mauzoliejų su miesto centru dabartinio Castel Sant’Angelo teritorijoje.

    Žemas Tibro vanduo šią vasarą tampa ir platesnės Italijos vandens krizės ženklu. Romos civilinės saugos vandens valdymo centro koordinatorius Giovanni Giganti teigia, kad upės debitas miesto atkarpoje smuko gerokai žemiau istorinio vidurkio.

    „Tibras išgyvena ryškią mažo vandens fazę: vidutinis debitas Romos mieste nukrito žemiau 80 kubinių metrų per sekundę, kai įprastai istorinis vidurkis siekia apie 150“, – sakė G. Giganti.

    Jo teigimu, situaciją lemia ne tik užsitęsę sausi periodai, bet ir mažesnės sniego atsargos Apeninuose, kurios įprastai papildo upių baseinus šiltuoju metų laiku. Hidrologai ir klimato specialistai vis dažniau pabrėžia, kad Viduržemio jūros regione didėja ekstremalių reiškinių kontrastas: ilgesnės sausros persipina su staigiomis, intensyviomis liūtimis.

    Nors archeologams tokie vandens lygio svyravimai kartais atveria netikėtų galimybių apžiūrėti sunkiai prieinamus objektus, paveldosaugininkai akcentuoja ir rizikas. Žemame vandenyje išryškėjusios struktūros patiria greitesnę eroziją, o staigūs srautų pokyčiai gali ardyti mūrą ir plauti pamatines dalis, todėl stebėsena ir dokumentavimas tampa ypač svarbūs.

    Kol Tibro lygis išlieka neįprastai žemas, romėnų tilto fragmentai tebematomi ir primena, kaip glaudžiai mieste persipina klimato iššūkiai ir senovės istorija. Specialistai neatmeta, kad artimiausiu metu gali būti imamasi papildomų matavimų ir fiksavimo darbų, kad ši trumpa „atsivėrimo“ akimirka duotų kuo daugiau mokslinės informacijos.