Romoje, po kelių savaičių beveik be lietaus, Tibro upės vandens lygis smarkiai nukrito ir atidengė senovinio romėnų tilto liekanas netoli Šv. Petro bazilikos. Konstrukcija tradiciškai vadinama Pons Neronis, tačiau archeologai teigia, kad jos istorija gali būti painiojama jau ne vieną šimtmetį.
Matomos akmeninės atramos ir mūro fragmentai upės vagoje pasirodo tik itin nusekus vandeniui, todėl tokie vaizdai laikomi retais. Specialistai pabrėžia, kad tokios „netikėtos ekspozicijos“ trumpalaikės: pakanka kelių stipresnių liūčių, ir upė vėl paslepia radinius po vandeniu bei nuosėdomis.
Romos kultūros paveldo priežiūroje dirbanti archeologė Antonella Bonini aiškina, kad tiltas tradiciškai siejamas su Neronu dėl šio imperatoriaus garsumo ir ryšio su Vatikano apylinkėmis. Vis dėlto mokslininkų vertinimu, statinys gali būti senesnis ir labiau sietinas su imperatoriaus Kaligulos laikais vykdytais darbais.
„Tiltas praeina pro Agripinos vilos vietą, šalia Kaligulos cirko, vėliau Nerono cirko, todėl istoriškai prigijo Nerono vardas, nes būtent jis čia geriausiai žinomas“, – sakė A. Bonini.
Pasak jos, dalis tyrinėtojų tiltą priskiria Kaligulai, nes jis galėjo būti reikalingas susisiekti su kitoje upės pusėje buvusiais svarbiais objektais, siejamais su imperatoriaus aplinka. Archeologai taip pat mini prielaidą, kad tiltas galėjo egzistuoti jau 39 metais, tačiau šis datavimas remiasi istorinėmis rekonstrukcijomis ir lyginamaisiais šaltiniais.
„Žinome, kad tiltas tikrai nebebuvo naudojamas bent jau trečio amžiaus pabaigoje arba ketvirto amžiaus pradžioje, o vėlesniuose Romos kataloguose jis nebeminimas“, – sakė A. Bonini.
Ekspertai primena, kad miesto infrastruktūra keitėsi, o kai kurios perėjos prarado reikšmę, kai buvo pastatyti nauji tiltai. Šiuo atveju kaip alternatyvus objektas minimas Pons Aelius, siejamas su imperatoriumi Hadrianu ir jungęs jo mauzoliejų su miesto centru dabartinio Castel Sant’Angelo teritorijoje.
Žemas Tibro vanduo šią vasarą tampa ir platesnės Italijos vandens krizės ženklu. Romos civilinės saugos vandens valdymo centro koordinatorius Giovanni Giganti teigia, kad upės debitas miesto atkarpoje smuko gerokai žemiau istorinio vidurkio.
„Tibras išgyvena ryškią mažo vandens fazę: vidutinis debitas Romos mieste nukrito žemiau 80 kubinių metrų per sekundę, kai įprastai istorinis vidurkis siekia apie 150“, – sakė G. Giganti.
Jo teigimu, situaciją lemia ne tik užsitęsę sausi periodai, bet ir mažesnės sniego atsargos Apeninuose, kurios įprastai papildo upių baseinus šiltuoju metų laiku. Hidrologai ir klimato specialistai vis dažniau pabrėžia, kad Viduržemio jūros regione didėja ekstremalių reiškinių kontrastas: ilgesnės sausros persipina su staigiomis, intensyviomis liūtimis.
Nors archeologams tokie vandens lygio svyravimai kartais atveria netikėtų galimybių apžiūrėti sunkiai prieinamus objektus, paveldosaugininkai akcentuoja ir rizikas. Žemame vandenyje išryškėjusios struktūros patiria greitesnę eroziją, o staigūs srautų pokyčiai gali ardyti mūrą ir plauti pamatines dalis, todėl stebėsena ir dokumentavimas tampa ypač svarbūs.
Kol Tibro lygis išlieka neįprastai žemas, romėnų tilto fragmentai tebematomi ir primena, kaip glaudžiai mieste persipina klimato iššūkiai ir senovės istorija. Specialistai neatmeta, kad artimiausiu metu gali būti imamasi papildomų matavimų ir fiksavimo darbų, kad ši trumpa „atsivėrimo“ akimirka duotų kuo daugiau mokslinės informacijos.