Tag: Nerštas

  • Palydovas užfiksavo žalią žuvų spermos debesį prie Vankuverio salos Kanadoje

    Palydovinė nuotrauka užfiksavo neįprastą reginį Kanados vakarinėje pakrantėje – po vandeniu nusidriekusį ryškiai žalią žuvų spermos, vadinamos pieniais, debesį.

    Vaizdas nufotografuotas prie Britų Kolumbijos Vankuverio salos, Barkley įlankoje, o nuotrauką 2026 metų vasario 19 dieną padarė palydovas „Landsat 9“, rašo „Live Science“.

    Šis „švytėjimas“ susijęs su Ramiojo vandenyno silkių nerštu: patelės padeda ikrus ant jūros dumblių, žolių ar uolų, o patinai išleidžia pienius, kurie pasklinda dideliame plote ir apvaisina ikrus.

    Debesis driekėsi maždaug 7 kilometrus ir, stebint iš kosmoso, buvo matomas apie 48 valandas – tokie neršto epizodai gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų.

    Kodėl vanduo atrodo žalias?

    Nors nuotraukose pienių plėmas atrodo sodriai žalias, iš tikrųjų ši medžiaga yra balta. Žalios spalvos įspūdis atsiranda dėl to, kaip vanduo sugeria ir atspindi šviesą, kai balta medžiaga yra arčiau paviršiaus nei aplinkinė dugno zona.

    Dėl panašių optinių priežasčių seklūs vandens plotai iš aukštai neretai atrodo žalsvi ar turkio atspalvio, net jei realiai vanduo tokios spalvos nėra.

    Vieta – silkių „saldusis taškas“

    Pakrantė ties Salmon Beach, tarp šios gyvenvietės ir mažesnės Forbes salos, laikoma ypač tinkama silkių nerštui. Biologų teigimu, čia susidaro palankus derinys: labiau apsaugotos vietos, uolėtas dugnas ir galimybė rinktis mažesnio druskingumo zonas.

    Ramiojo vandenyno silkės šiame regione yra svarbi maisto grandinės dalis – jos tampa grobiu įvairiems plėšrūnams. Neršto metu į teritoriją pritraukiama ir daugiau gyvūnų: jūroje – didesnės žuvys, banginiai, jūrų liūtai, o pakrantėse dažniau pasirodo ir stambesni sausumos plėšrūnai.

    Palydovai vis dažniau stebi nerštą

    Mokslininkai vis dažniau pasitelkia palydovinius vaizdus, kad galėtų sekti tokius trumpalaikius gamtos reiškinius. Iš aukštai matomi vandens spalvos ir skaidrumo pokyčiai leidžia įvertinti, kur ir kada vyksta masiniai nerštai.

    Šis atvejis – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip iš kosmoso galima pastebėti net ir po vandeniu vykstančius procesus, kurie plika akimi nuo kranto ne visada matomi.

  • Prancūzų tyrimas: neršto metu silkės suėda šimtus, kartais ir per tūkstantį savo ikrelių

    Prancūzijos mokslininkai nustatė neįprastą elgesį: neršto metu dalis Daunso silkių ima maitintis savo pačių ikrais ir per trumpą laiką gali suėsti šimtus, o kartais – daugiau nei tūkstantį ikrelių.

    Toks reiškinys siejamas su paprasta priežastimi – energijos stygiumi. Kai neršto vietose sumažėja pagrindinis šių žuvų maisto šaltinis – zooplanktonas, ikrai tampa lengvai pasiekiamu ir maistingu „užkandžiu“.

    Daunso silkės kasmet žiemą telkiasi veistis prie šiaurinės Prancūzijos pakrančių, ties Bulonės prie jūros, Kalė ir Le Treporo apylinkėmis. Įprastai žuvys per nerštą beveik nebesimaitina, nes energijos atsargas sukaupia dar vasarą Šiaurės jūroje.

    Tyrėjų vertinimu, ikrų suėdimas gali būti ypač svarbus nusilpusioms žuvims, pavyzdžiui, patelėms ar vyresnio amžiaus individams, kuriems po neršto dar laukia energiškai brangi atgalinė migracija.

    Kas rasta silkių skrandžiuose

    Siekiant įvertinti, kuo žuvys minta neršto metu, Prancūzijos jūrų tyrimų instituto „Ifremer“ specialistai analizavo sugautų silkių skrandžio turinį. Žuvys buvo sužvejotos 2022 metų lapkričio 15–gruodžio 20 dienomis Prancūzijos pakrantėje – ruože tarp Somos įlankos ir Diunkerko.

    Iš pradžių mėginiai buvo vertinami plika akimi, o dalis jų papildomai skenuota ir analizuota vaizdų atpažinimo programa. Pirmąsias keturias stebėjimų savaites daugumos žuvų skrandžiai buvo tušti arba beveik tušti.

    Situacija pasikeitė penktą savaitę, kai maždaug pusė populiacijos jau buvo išneršusi. Tuomet nemažai silkių skrandžiuose aptikta šimtai ikrelių, o kai kuriais atvejais – daugiau nei tūkstantis.

    Instituto duomenimis, 99 proc. programai pavykusių identifikuoti „grobio“ vienetų sudarė ikrai. Tai rodo, kad neršto laikotarpiu Lamanšo sąsiauryje žuvų racioną kai kada beveik visiškai pakeičia jų pačių palikuonys.

    Kodėl tai gali būti naudinga žuvims

    Mokslininkai tokį elgesį aiškina energetine nauda. Ikrų maistinė vertė didelė, juos lengva praryti, o po neršto jų aplinkoje būna gausu – tuo metu, kai zooplanktono trūksta.

    Nors viena ikrų porcija, kaip pabrėžia tyrėjai, nepajėgi aprūpinti energija visai kelionei atgal, ji gali suteikti pradinį „užtaisą“ migracijai. Skaičiuojama, kad judėjimas reikalauja maždaug 1–2 kilodžaulių energijos kiekvienam kilometrui, tad bendrai tai sudaro šimtus kilodžaulių.

    Tyrimo autoriai šį reiškinį apibūdina kaip dalinį kanibalizmą – suėdama tik dalis ikrų. Akcentuojama, kad nemaža dalis ikrelių ir taip neišgyvena: juos suėda kitos rūšys arba jie žūsta dėl didelio neršto tankio.

    Ar toks elgesys kelia grėsmę populiacijai?

    Tyrėjai pažymi, kad darbas turi ribojimų: imtis nebuvo didelė, o stebėjimų teritorija – gana siaura. Dėl to dar lieka neatsakytų klausimų, kiek toks elgesys paplitęs tarp skirtingų silkių populiacijų.

    Taip pat siekiama išsiaiškinti, ar silkės geba atpažinti būtent savo ikrus, ir ar klimato kaita bei galimas zooplanktono mažėjimas ateityje nepakeistų šio reiškinio masto. Kol kas mokslininkai vertina, ar toks raciono pokytis gali turėti ilgalaikių pasekmių pačiai silkių populiacijai.

    Tyrimo rezultatai 2026 metais publikuoti mokslo žurnale „Canadian Journal of Fisheries and Aquatic Sciences“.