Tag: Netektis

  • „Šlub od pierwszego wejrzenia“ Anita po vyro mirties: „Jo marškinėliai vis dar kvepia tavo kvepalais“

    Laidos „Ślub od pierwszego wejrzenia“ dalyvė Anita Szydłowska-Szymaniak Visų Šventųjų dieną pasidalijo itin asmenišku įrašu apie gyvenimą po vyro mirties. Moteris rašė apie ilgesį, tylą ir tuštumą, kuri ateina pasibaigus laidotuvių šurmuliui.

    Savo socialiniuose tinkluose ji prisiminė neseniai mirusį vyrą Adrianą ir atvirai pripažino, kad kasdienybėje nuolat užkliūva smulkios, bet labai stipriai jausmus sugrąžinančios detalės.

    Vienas jautriausių jos minimų momentų – mėgstami vyro marškinėliai, kurie, pasak Anitos, iki šiol kvepia jo kvepalais. Ji rašė jaučianti, kad Adrianas vis dar yra šalia jų.

    Įraše netrūko ir padėkos tiems, kurie buvo kartu ligos metu, taip pat prisiminimų apie bendras akimirkas. Nors Adriano nebėra šalia, Anita pabrėžė, kad jis išlieka jų šeimos istorijos ir prisiminimų dalimi.

    Pažintis per televizijos eksperimentą

    Anitos ir Adriano istorija prasidėjo televizijos projekte „Ślub od pierwszego wejrzenia“. Pora dalyvavo trečiajame šio eksperimento sezone ir, kitaip nei nemažai dalyvių, nusprendė likti kartu ir pasibaigus filmavimams.

    Vėliau jie sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Jerzy ir dukros Biankos.

    Diagnozė ir netektis

    2025 metų liepą šeimos gyvenimas pasikeitė iš esmės – Adrianui buvo diagnozuota IV laipsnio glioma. Prasidėjo sudėtinga kova su liga, o Anita vyro nepaliko ir dalijosi gydymo eiga viešai.

    Kaip skelbiama, Adrianas mirė 2026 metų rugsėjo 4 dieną. Jam buvo 39-eri.

    Žodžiai apie tylą po laidotuvių

    Savo Visų Šventųjų dienos įraše Anita aprašė jausmą, pažįstamą daugeliui netektį patyrusių žmonių: kai artimieji išsiskirsto, o namuose lieka tyla, tada gedulas tarsi tampa dar ryškesnis.

    Anitos pasidalintos mintys atskleidė ne tik skausmą, bet ir norą išlaikyti ryšį per prisiminimus – net ir per tokius kasdienius daiktus kaip marškinėliai, kvepiantys mylimo žmogaus kvepalais.

  • Kada tvarkyti mirusio artimojo daiktus: psichologai įspėja dėl vieno lemtingo dalyko

    Kada tvarkyti mirusio artimojo daiktus: psichologai įspėja dėl vieno lemtingo dalyko

    Artimojo mirtis sukelia ne tik emocinį sukrėtimą, bet ir praktinius rūpesčius: anksčiau ar vėliau tenka spręsti, ką daryti su jo daiktais. Skubėjimas čia dažnai kyla iš aplinkinių spaudimo, būsto nuomos ar pardavimo planų, tačiau psichologai ragina pirmiausia įsivertinti savo būseną.

    Specialistai pabrėžia, kad nėra vieno teisingo termino, kada reikia pradėti tvarkymą. Vieni tai gali padaryti po kelių savaičių, kitiems prireikia kelių mėnesių ar dar daugiau, nes gedėjimo procesas yra individualus ir banguojantis.

    „Svarbiausia yra ne kalendorius, o tai, ar jaučiatės pakankamai stabiliai, kad tvarkymas jūsų nesugriautų“, – sako psichologai, dirbantys su netektį patyrusiais žmonėmis.

    Tvarkant mirusiojo daiktus dažnai vėl suaktyvėja liūdesys, ilgesys, kaltė ar pyktis, todėl naudinga iš anksto pasiruošti, kad emocijos gali smogti netikėtai. Psichologijoje pripažįstama, kad prisiminimai ir ašaros šioje vietoje nėra ženklas, jog darote kažką ne taip, greičiau tai natūrali prisitaikymo prie netekties dalis.

    Prieš pradedant verta sau atsakyti į kelis paprastus klausimus: ar šiandien turiu jėgų, ar tvarkymas nėra bandymas pabėgti nuo gedulo, ir ar turiu žmogų, kuriam galėčiau paskambinti, jei pasidarys per sunku. Jei atsakymuose dominuoja nerimas, miego sutrikimai ar nuolatinis bejėgiškumas, prasminga pasitarti su psichikos sveikatos specialistu.

    Praktikoje tvarkymą dažnai palengvina lėtesnis tempas ir aiškios ribos. Žmonėms padeda susitarti, kad bus tvarkoma trumpais etapais, pavyzdžiui, po vieną stalčių ar vieną spintą, paliekant atokvėpio dienas, o sentimentaliems daiktams skiriant atskirą dėžę, prie kurios galima grįžti vėliau.

    Greta psichologinių patarimų vis dar gyvi ir senesni prietarai, pavyzdžiui, kad šešias savaites po mirties daiktų neva nederėtų liesti. Ekspertai primena, kad tokios nuostatos neturi mokslinio pagrindo, tačiau jos gali veikti kaip savotiška simbolinė pauzė tiems, kuriems sunku pradėti.

    Galiausiai daugelis specialistų sutaria dėl vieno: tvarkymas neturi tapti savęs žalojimu. Jei vien mintis apie šį procesą sukelia panikos reakcijas, o prisilietimas prie daiktų sugrąžina į būseną, kai nebeįmanoma funkcionuoti, geriau sustoti, paprašyti artimųjų pagalbos ir pasirinkti saugesnį kelią.