Žiovulys laikomas vienu labiausiai „užkrečiamų“ žmogaus elgesio reiškinių: neretai pakanka pamatyti žiovaujantį žmogų ar net apie tai paskaityti, kad noras žiovauti atsirastų ir pačiam. Naujas tyrimas rodo, kad šis efektas gali prasidėti dar iki gimimo – kai kūdikis yra mamos įsčiose.
Tyrėjų komanda, vadovaujama Parmos universiteto Italijoje, nustatė, jog trečiąjį nėštumo trimestrą vaisiai dažniau žiovauja po to, kai žiovauja jų mamos. Tokia reakcija fiksuota ne neutraliose situacijose ar panašiuose veido judesiuose, o būtent po tikro žiovulio.
Kaip vyko eksperimentas
Tyrime dalyvavo 38 moterys, kurių amžius siekė nuo 18 iki 45 metų, o nėštumas buvo vienvaisis ir be komplikacijų. Stebėjimai atlikti maždaug 28–32 nėštumo savaitę, kai vaisiaus elgesį galima gana patikimai fiksuoti ultragarsu.
Eksperimento metu mamos sėdėjo ramioje patalpoje ir žiūrėjo vaizdo įrašus ekrane, o jų veidai buvo filmuojami. Tuo pat metu vaisiai buvo stebimi ultragarsu, siekiant užfiksuoti žiovulio judesių sekas.
Pirmiausia dalyvėms buvo rodomas trumpas neutralus peizažų vaizdo įrašas, kad būtų nustatytas ramybės fonas. Vėliau moterys žiūrėjo tris skirtingus maždaug 6 minučių trukmės įrašus: su žiovaujančiais žmonėmis, su į žiovulį panašiais burnos judesiais ir su neutraliais veidais.
Ką parodė rezultatai
Analizuojant įrašus kadrų tikslumu buvo siekiama išvengti šališkumo: vertintojai nežinojo, kokį vaizdo įrašą tuo metu žiūrėjo mama. Tyrėjai pastebėjo, kad dauguma mamų bent kartą žiovavo būtent žiovulio vaizdo įrašo metu.
Dar svarbiau, kad daliai mamų žiovaujant, žiovulys netrukus pasikartodavo ir vaisiui. Tyrimo duomenys rodo teigiamą ryšį: mamos, kurios žiovavo dažniau, dažniau turėjo ir žiovaujantį vaisių.
„Vaisiaus žiovulys ryškiai padidėja po mamos žiovulio, bet ne kontrolinėmis sąlygomis“, – teigiama tyrimo išvadose.
Autoriai pabrėžia, kad kontroliniuose įrašuose, kuriuose nebuvo „užkrečiamo“ stimulo, dažniausiai nežiovavo nei mama, nei vaisius. Tai sustiprina prielaidą, kad stebėtas reiškinys nėra atsitiktinis vaisiaus aktyvumo svyravimas.
Ką tai gali reikšti ir ko dar nežinome
Mokslininkai atkreipia dėmesį į ribotumus: imtis nėra didelė, o visos dalyvės buvo stebėtos vienoje gydymo įstaigoje, be to, tirta gana siaura nėštumo trukmės atkarpa. Dėl to dar neaišku, kada tiksliai nėštumo metu toks „susiderinimas“ prasideda ir kiek jis būdingas skirtingoms populiacijoms.
Taip pat neatsakyta, koks fiziologinis kelias sieja mamos žiovulį su vaisiaus reakcija. Tyrime keliama hipotezė, kad svarbi gali būti ne vien regimoji „mėgdžiojimo“ grandinė, o vidiniai kūno signalai, susiję su mamos kvėpavimo, kraujotakos ar bendro suaktyvėjimo pokyčiais.
Žiovulio funkcija iki šiol nėra galutinai paaiškinta, tačiau viena dažnai minima versija – tai būdas reguliuoti smegenų būseną, pavyzdžiui, prisidedant prie jų „atvėsinimo“ ir budrumo kaitos. Naujas darbas šią diskusiją papildo dar vienu aspektu: socialinė žiovulio „infekcija“ gali turėti gilesnes, ankstyvoje raidoje atsirandančias šaknis.
Tyrimo autoriai ragina atlikti platesnius, įvairesnių grupių tyrimus, kurie padėtų patikrinti, ar efektas kartojasi skirtingomis sąlygomis ir ar jis pasireiškia anksčiau nei trečiajame trimestre. Jie taip pat siūlo ieškoti biologinių mechanizmų, kurie galėtų paaiškinti, kaip mamos veiksmas per gana trumpą laiką „persiduoda“ vaisiaus elgesiui.
Darbas publikuotas mokslo žurnale „Current Biology“.
