Tag: Neuroįvairovė

  • Vilniečiai Italijoje parodė, kodėl miestas sako ne: šios detalės atstumia tūkstančius žmonių

    Tarptautiniame miestų ateities festivalyje „Utopian Hours“ Turine spalio viduryje nuskambėjo klausimas, aktualus ir Lietuvai: kam iš tiesų pritaikytos mūsų gatvės, viešasis transportas ir viešosios erdvės. Vilniuje veikianti VšĮ „Menas ir inovacijos“ čia vedė dirbtuves „The City Says No“, skirtas miestų prieinamumui žmonėms, patiriantiems skirtingų sunkumų.

    Dirbtuvėse akcentuota, kad prieinamumas nėra vien pandusai ar liftai. Kasdienę patirtį dažnai formuoja ir sensoriniai, kognityviniai bei socialiniai veiksniai: triukšmas, apšvietimas, paini navigacija, informacijos perteklius ar neaiškiai sužymėtos perėjos.

    Dešimtmetį minintis festivalis

    „Utopian Hours“ laikomas vienu ryškesnių Europos renginių, suburiančių architektus, miesto planuotojus, savivaldybių atstovus ir bendruomenes. Šiemet festivalis minėjo 10 metų sukaktį, o Turine vykusioje dalyje dalyvavo šimtai dalyvių iš Italijos ir kitų Europos miestų.

    Renginio programa rėmėsi praktiniu požiūriu: ne tik klausytis pranešimų, bet ir tikrinti idėjas realiose miesto erdvėse. Būtent šiame kontekste Vilniaus organizacija pakvietė dalyvius išbandyti metodiką, padedančią greitai atpažinti, kur miestas tampa neprieinamas.

    Tas pats miestas, skirtingos kliūtys

    Dirbtuvių metu dalyviai tyrinėjo Turino Aurora ir Barriera rajonus mažomis grupėmis, „įsikūnydami“ į skirtingas situacijas patiriančius personažus. Pavyzdžiui, žmogui, judančiam vežimėliu, kliūtimi tampa bordiūras ar laiptai be rampos, o silpnaregiui pavojų kelia prastai skaitomi ženklai ir neaiškiai pažymėtos perėjos.

    Neuroįvairiems žmonėms, taip pat turintiems autizmo spektro sutrikimą ar ADHD, tas pats maršrutas gali būti sunkiai įveikiamas dėl triukšmo, mirgėjimo, intensyvaus apšvietimo ar nenuspėjamos aplinkos. Dirbtuvėse pabrėžta, kad tokie barjerai dažnai nematomi planuojant infrastruktūrą, tačiau jie tiesiogiai lemia žmogaus sprendimą išeiti iš namų ar likti uždarame rate.

    Analizuojant maršrutus, prieinamumas vertintas keliais lygmenimis: fiziniu, sensoriniu, kognityviniu, socialiniu ir organizaciniu. Dalyviai fiksavo ne tik problemas, bet ir geruosius sprendimus, kuriuos būtų galima pritaikyti kitur.

    Ką verta perkelti į Lietuvą?

    VšĮ „Menas ir inovacijos“ teigimu, Lietuvoje vis dar gajus įsitikinimas, kad didmiesčiai jau yra pakankamai patogūs visiems, tačiau praktika rodo ką kita. Organizacijos įkūrėja Eglė Naureckytė akcentuoja, kad planuojant viešąsias erdves dažnai neišgirstamas pažeidžiamiausių grupių balsas, o sprendimai kuriami neatsižvelgiant į realius kasdienius maršrutus.

    „Esame linkę manyti, kad Vilnius ir kiti Lietuvos miestai jau yra pritaikyti įvairiems poreikiams. Deja, planuojant miestų erdves dažnai neįtraukiamos pažeidžiamiausios visuomenės grupės“, – sakė Eglė Naureckytė.

    Pasak organizacijos, dalis pokyčių gali būti įgyvendinama be didelių investicijų, jei sprendimai remiami naudotojų patirtimi: aiškesne navigacija, nuoseklesniu pėsčiųjų ir dviratininkų srautų suvaldymu, ramesnėmis erdvėmis, geresniu informacijos pateikimu stotelėse ir įstaigose. Grįžusi iš Turino komanda planuoja susitikimus su politikos formuotojais ir jaunimu, o festivalyje išbandytas praktikas ketina taikyti Vilniaus ir kitų miestų rajonuose.

    Dirbtuvių rezultatai Turine buvo paversti praktiniais pasiūlymais vietos savivaldai ir miesto kūrėjams, o įžvalgos bus apibendrintos vizualiniame žemėlapyje ir trumpoje ataskaitoje. Organizacija pabrėžia, kad toks formatas padeda greitai pamatyti ne vieną atskirą problemą, o visą grandinę, kuri galiausiai išstumia žmogų iš viešojo gyvenimo.

    VšĮ „Menas ir inovacijos“ įkurta Vilniuje 2022 metais, dirba neformaliojo ugdymo, pilietinio aktyvumo, lyčių lygybės, skaitmeninės transformacijos ir ekologinio švietimo srityse. Prieinamumo tema dirbtuvėse Turine siejosi ir su „Erasmus+“ projektu URB.ABLE, orientuotu į įtraukesnių miestų kūrimą kartu su jaunais žmonėmis ir su jais dirbančiais specialistais.

  • Tyrimas: Z ir Alfa kartos renkasi „YouTube“, nori daugiau neuroįvairovės, o į DI žiūri smalsiai

    Tyrimas: Z ir Alfa kartos renkasi „YouTube“, nori daugiau neuroįvairovės, o į DI žiūri smalsiai

    Nauja 2026 metais paskelbta apklausa rodo, kad Z ir Alfa kartų jaunimui svarbiausias pasakojimo formatas vis dažniau yra ne televizija ar kinas, o „YouTube“. Tyrimo autoriai teigia, kad jaunų žmonių turinio vartojimas tampa gerokai įvairesnis, o jų lūkesčiai kūrėjams – konkretesni.

    Ataskaitą parengė UCLA veikiančio Centro Scholars & Storytellers (CSS) tyrėjai. Ji remiasi daugiau nei 1 500 10–24 metų amžiaus JAV jaunuolių apklausa, kuri jau penkerius metus nuosekliai fiksuoja medijų įpročių pokyčius ir vertybines nuostatas.

    „YouTube“ – pagrindinis pasakojimo kanalas

    Apklausoje 72,9 proc. respondentų „YouTube“ įvardijo kaip mėgstamiausią pasakojimų terpę. Tyrėjų vertinimu, platformos stiprybė – trumpų ir ilgų formatų sugyvenimas: nuo kelių dešimčių sekundžių klipų iki pilnos trukmės dokumentikos ar serialų.

    Beveik 4 iš 5 apklaustųjų sutiko, kad trumpi vaizdo įrašai taip pat gali pasakoti istoriją. Tarp socialinių platformų ryškiausiai išsiskyrė „TikTok“, kurį kaip svarbų pasakojimo kanalą nurodė 64,2 proc. dalyvių.

    Vis dėlto tradiciniai formatai neatsitraukia: televizijos serialus pasirinko 70,3 proc., filmus – 70,2 proc., o vaizdo žaidimus – 68,5 proc. Tyrimas taip pat rodo, kad kinas išlieka populiari savaitgalio veikla, o jaunimas į jį eina ne tik dėl turinio, bet ir dėl bendruomeniškumo.

    Daugiau atpažįstamų personažų

    Ataskaitoje kartojasi viena nuosekli žinutė: jaunimas nori autentiškesnio atspindžio ekrane. 55 proc. respondentų teigė norintys matyti daugiau neuroįvairovę atstovaujančių personažų, o šis poreikis dar ryškesnis tarp LGBTQIA+ jaunuolių.

    Tik 22,7 proc. apklaustųjų sakė, kad dabartiniai neuroįvairovės vaizdavimai medijose dažniausiai atitinka realybę. Tyrėjai primena, jog netinkamas atstovavimas gali sukelti stiprią visuomenės reakciją, ypač kai kuriami stereotipai arba pasirenkami sprendimai, kuriuos bendruomenės vertina kaip neišmintingus.

    „Didesnio neuroįvairovės ir draugystės vaizdavimo poreikis yra tik keli pavyzdžiai, atspindintys platesnę įvairesnių ir autentiškesnių istorijų paklausą“, – sakė tyrimo bendraautorė Stephanie Rivas-Lara.

    Jaunuoliai taip pat akcentavo, kad norėtų daugiau viltingų, įkvepiančių pasakojimų, didesnio dėmesio draugystėms ir socialinėms grupėms, o ne vien romantinei linijai. Tai dera su ankstesnėmis įžvalgomis, kad daliai jaunų žiūrovų santykiai ekrane dažnai atrodo sureikšminami labiau, nei jie yra kasdieniame gyvenime.

    DI kelia smalsumą, bet ne visiems

    Nors viešojoje erdvėje DI vis dažniau siejamas su dezinformacija, dirbtiniu turiniu ar darbo vietų kaita, apklausa rodo niuansuotesnį vaizdą. 28,2 proc. respondentų teigė, kad DI juos žavi, 25,6 proc. – kad jis jaudina ir kelia susidomėjimą, tačiau 22 proc. prisipažino jaučiantys pesimizmą, o 10,1 proc. – baimę.

    Ryškiausiai DI atžvilgiu išsiskyrė jauniausi respondentai: 10–13 metų amžiaus grupėje 44,2 proc. programas ar turinį apie DI apibūdino kaip įdomų ir įtraukiantį. Tyrėjai tai sieja su tuo, kad ši karta nuo mažens auga aplinkoje, kur algoritmai, filtrai ir automatizuotos rekomendacijos yra įprasta kasdienybė.

    „Vartininkai pasikeitė, ir patys jauni žmonės vis dažniau sprendžia, ką nori žiūrėti ir ko pasigenda pasirenkamame turinyje“, – sakė CSS įkūrėja ir vadovė Yalda T. Uhls.

    Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad pramogų industrijai verta atidžiau klausytis jaunimo ne tik dėl auditorijos skaičiaus, bet ir dėl aiškėjančių kokybės kriterijų. Jų vertinimu, autentiškumas, pagarbus atstovavimas ir kūrybinė drąsa skirtinguose formatuose tampa pagrindinėmis sąlygomis, norint išlaikyti jauną žiūrovą.

  • Išeinate iš vakarėlio neatsisveikinę? Psichologai paaiškino, kada tai gali būti sveika

    Išeinate iš vakarėlio neatsisveikinę? Psichologai paaiškino, kada tai gali būti sveika

    Tyliai išeiti iš vakarėlio neatsisveikinus daug kam atrodo nemandagu, tačiau psichologai pabrėžia, kad kai kuriais atvejais tai gali būti savisaugos ir emocinės higienos būdas. Tokį elgesį skirtingos kultūros vadina įvairiai, bet esmė ta pati: žmogus pasitraukia be ilgo atsisveikinimo ritualo.

    Specialistų teigimu, atsisveikinimas socialiniuose renginiuose dažnai tampa ne trumpu gestu, o visa seka veiksmų: paaiškinimais, apkabinimais, pažadais susitikti ir bandymu neįžeisti šeimininkų. Jei žmogus jau yra pavargęs, patiria nerimą ar sensorinį perkrovimą, toks finalas gali tapti sunkiausia vakaro dalimi.

    Psichologijoje gerai žinoma, kad socialinis nerimas ir polinkis į perdėtą savianalizę po renginių gali ilginti stresą net jau grįžus namo. Dalis žmonių mintyse dar kartą peržaidžia pokalbius, vertina savo elgesį ir spėlioja, kaip atrodė kitiems, o tai gali bloginti miegą ir savijautą.

    Kada tylus išėjimas padeda?

    Tylus išėjimas gali būti racionalus pasirinkimas, jei jis padeda išsaugoti jėgas ir kitą dieną nejausti visiško išsekimo. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie yra introvertiški, jautrūs triukšmui, turi lėtinių sveikatos sutrikimų ar greičiau pavargsta nuo intensyvaus bendravimo.

    Psichologai atkreipia dėmesį, kad svarbiausias kriterijus yra pasekmės: ar toks sprendimas padėjo atsigauti ir išlaikyti norą ateityje dalyvauti socialiniame gyvenime. Jei tylus pasitraukimas tampa įpročiu, kuris skatina vis dažniau vengti susitikimų, tai gali rodyti, kad problema gilesnė ir verta ieškoti kitų strategijų.

    Kada tai gali slėpti problemą?

    Kartais žmogus išeina ne todėl, kad saugo energiją, o todėl, kad jaučiasi nereikšmingas ir mano, jog jo išėjimas niekam nerūpės. Tokiais atvejais tylus dingimas tampa savotišku savęs ištrynimu, o ne pasirūpinimu savimi, ir gali stiprinti liūdesį ar socialinį atsiribojimą.

    Dar viena rizika yra neteisinga interpretacija: šeimininkai ar draugai tylų išėjimą gali suprasti kaip šaltumą ar demonstratyvų nepasitenkinimą. Dėl to vėliau atsiranda įtampa, kuri tik didina nerimą ir mažina norą bendrauti.

    Kaip išeiti mandagiai ir ramiai?

    Specialistai pataria iš anksto susitarti su šeimininku ar artimiausiais draugais, kad gali tekti išeiti anksčiau ir tyliau. Trumpas sakinys pradžioje ar renginio viduryje dažnai apsaugo nuo nesusipratimų ir leidžia žmogui pasitraukti be papildomo spaudimo.

    Jei norisi išlaikyti ryšį, bet saugoti jėgas, padeda ir vadinamoji selektyvi socializacija: rinktis mažesnius susitikimus, trumpesnį buvimo laiką ar aiškias ribas. Taip mažėja įtampa, o socialiniai ryšiai tampa tvaresni ir labiau palaikantys.

    „Jei tylus išėjimas padeda jums neperdegti ir neprarasti noro bendrauti ateityje, tai gali būti sveikas sprendimas“, – sako psichologai.

  • Autism communication study finds no effectiveness gap, pointing to a mismatch in styles

    A new study suggests autistic and non-autistic people can communicate information just as effectively, challenging a common assumption that autism inherently limits social connection. Researchers say many real-world difficulties may stem from mismatched communication styles rather than reduced social ability.

    The research was led by the University of Edinburgh and tested how accurately information was passed along between 311 participants. The team assessed groups made up entirely of autistic people, entirely of non-autistic people, and mixed groups.

    How the communication test worked

    In the experiment, the first participant heard a short story from a researcher and then retold it to the next person in a chain. Each person repeated what they remembered, and the final participant recalled the story aloud.

    Researchers scored how much information was retained at each step to measure communication effectiveness. They found no meaningful differences in accuracy between autistic-only, non-autistic-only, and mixed groups.

    Preference, not performance, stood out

    After the task, participants rated how comfortable the interaction felt, including how friendly, easy, or awkward it seemed. Autistic participants tended to prefer learning from other autistic people, while non-autistic participants often preferred interacting with non-autistic peers.

    The study supports the idea that communication challenges frequently arise when autistic and non-autistic people interact without shared expectations. The authors argue the results add weight to viewing autistic communication as a difference in style, not a deficit.

    Dr Catherine Crompton of the University of Edinburgh said the findings could help shift attention away from attempts to fix autistic communication. She added that reducing misconceptions and improving mutual understanding could help create more inclusive spaces.