CP v2

Tag: Neurologija

  • Mokslininkai atskleidė: pakitęs raštas gali įspėti apie pavojingą smegenų ligą

    Atminties spragos ar sunkesnė koncentracija dažnai laikomos pirmaisiais ženkliais, kad silpsta smegenų veikla. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad ankstyvų užuominų galima ieškoti ir kasdienėje smulkmenoje, žmogaus rašte.

    Portugalijos Evoros universiteto mokslininkai analizavo, ar rašymo ypatybės gali padėti atpažinti kognityvinių funkcijų silpnėjimą vyresniame amžiuje. Tyrimo rezultatai 2026 metų gegužę publikuoti žurnale Frontiers in Human Neuroscience.

    Ką išdavė diktanto užduotis?

    Tyrime dalyvavo 58 vyresnio amžiaus žmonės: 38 jau buvo nustatyti įvairaus laipsnio kognityviniai sutrikimai, o 20 dalyvių tokių požymių neturėjo. Visi jie atliko kelias užduotis: braižė linijas ir taškus, perrašinėjo tekstą bei rašė sakinį diktuojant.

    Didžiausi skirtumai išryškėjo būtent diktanto metu, nes ši užduotis vienu metu reikalauja dėmesio, trumpalaikės atminties, kalbos apdorojimo ir tikslios judesių kontrolės. Tyrėjų teigimu, tai padeda geriau pamatyti, kaip smegenys suderina mąstymą ir motoriką.

    Kokie rašto pokyčiai fiksuoti?

    Mokslininkai nustatė, kad kognityvinių sutrikimų turintys dalyviai dažniau rašė lėčiau ir ilgiau užtrukdavo atlikdami atskirus rašymo judesius. Jų rašte buvo daugiau smulkių, trumpų brūkšnelių, o judesiai atrodė mažiau tolygūs ir prasčiau koordinuoti.

    Tyrėjai tai sieja su galimu silpnesniu ryšiu tarp kognityvinių procesų ir judesių planavimo mechanizmų. Kitaip tariant, rašymas tampa sudėtingesnis ne vien dėl rankos miklumo, bet ir dėl to, kad sunkiau vienu metu apdoroti informaciją ir ją perkelti į tikslų veiksmą.

    Kodėl to dar nepakanka diagnozei?

    Vienas svarbiausių akcentų, rašto pokyčiai patys savaime nėra diagnozė. Tyrimo autorė Ana Rita Matias pabrėžė, kad tokiems signalams patvirtinti būtini išsamesni medicininiai vertinimai, o išvadoms sustiprinti reikia didesnių ir įvairesnių imčių.

    Specialistai primena, kad raštas dažnai kinta natūraliai senstant, dėl regėjimo silpnėjimo, sąnarių problemų, vartojamų vaistų, tremoro ar kitų neurologinių būklių. Todėl svarbiausia vertinti bendrą situaciją ir, atsiradus keliems nerimą keliantiems simptomams, kreiptis į šeimos gydytoją ar neurologą.

    Mokslininkų vertinimu, ateityje rašto analizė gali tapti papildomu ankstyvosios patikros įrankiu, ypač jei bus derinama su kitais testais ir skaitmeniniais matavimais. Vis dėlto kol kas tai labiau kryptis tolimesniems tyrimams, o ne savarankiškas būdas nustatyti ligą.

  • „Добrobut“ kviečia sergančius išsėtine skleroze į tyrimą: siūlo gydymą ir keliones

    Ukrainoje veikiantis medicinos tinklas „Dobrobut“ paskelbė pradedantis pacientų atranką į klinikinį tyrimą, skirtą recidyvuojančiai–remituojančiai išsėtinei sklerozei. Programa atvira dalyviams iš visos šalies, o pagrindinis tikslas – įvertinti šiuolaikinio gydymo efektyvumą ir saugumą pagal tarptautinius klinikinių tyrimų standartus.

    Organizatoriai nurodo, kad tyrimo dalyviams būtų suteikta galimybė gauti gydymą moderniu vaistu, priskiriamu monokloninių antikūnų klasei, bei nuolatinę gydytojų tyrėjų priežiūrą. Taip pat numatomi reikalingi laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai pagal protokolą bei organizuotas transportavimas į klinikinę bazę Kyjive.

    Kas gali dalyvauti?

    Į tyrimą kviečiami 18–65 metų pacientai, kuriems patvirtinta recidyvuojanti–remituojanti išsėtinės sklerozės forma. Svarbi sąlyga – ligos aktyvumas per pastaruosius metus, tai yra atkryčiai arba aktyvūs židiniai magnetinio rezonanso tomografijos tyrime.

    Taip pat keliami stabilios būklės reikalavimai: neurologinė būklė turi būti nekintanti ilgiau nei 30 dienų iki tyrimo pradžios. Funkcinė būklė vertinama pagal EDSS skalę, o įtraukimo riba – ne daugiau kaip 5,5 balo, kas paprastai reiškia, kad žmogus dar gali savarankiškai vaikščioti.

    Kaip užtikrinamas saugumas?

    Skelbiama, kad tyrimą yra patvirtinęs Ukrainos Sveikatos apsaugos ministerijos valstybinis ekspertinis centras, o etikos klausimus prižiūri atitinkama komisija. Tyrimas vykdomas pagal geros klinikinės praktikos principus, kurie numato dalyvių teisių apsaugą, informuotą sutikimą ir nuolatinę saugumo stebėseną.

    „Pacientams, sergantiems išsėtine skleroze, klinikiniai tyrimai gali suteikti galimybę pasiekti inovatyvius gydymo metodus nuolat prižiūrint gydytojų komandai“, – sakė medicinos tinklo „Dobrobut“ Klinikinės tyrimų centro vadovė Ksenija Sekretna.

    „Būtent todėl kiekvienas kandidatas kruopščiai atrenkamas ir viso dalyvavimo metu yra nuolat mediciniškai stebimas“, – pridūrė ji.

    Kam programa netinka?

    Organizatoriai pabrėžia, kad įtraukti bus galima ne visus norinčius: protokolas paprastai numato išimtis pacientams, turintiems tam tikras progresuojančias išsėtinės sklerozės formas, aktyvias autoimunines ligas, sunkias infekcijas ar kitus sveikatos sutrikimus. Taip pat gali būti ribojamas dalyvavimas priklausomai nuo anksčiau taikyto ligą modifikuojančio gydymo.

    Prieš įtraukiant į tyrimą atliekamas pirminis patikros etapas, kurio metu įvertinama, ar žmogus atitinka visus kriterijus. Galutinį sprendimą priima tyrėjų komanda, įvertinusi medicininius duomenis ir bendrą sveikatos būklę.

    Dėl registracijos į pirminę konsultaciją ir detalių dalyvavimo sąlygų nurodoma kreiptis į „Dobrobut“ klinikinių tyrimų koordinatorę Olgą Žmurko telefonu 067 150 29 87. Taip pat pažymima, kad tuo pačiu numeriu pasiekiami susirašinėjimo kanalai „Viber“, „Telegram“ ir „WhatsApp“.

  • Alzheimerio liga smogia tyliai: šie ankstyvi ženklai ir nauji tyrimai gali pakeisti viską

    Alzheimerio liga yra dažniausia demencijos priežastis ir viena sparčiausiai augančių visuomenės sveikatos problemų senėjančiose šalyse. Pirmieji simptomai neretai palaikomi natūraliu senėjimu, nuovargiu ar stresu, todėl prarandamas brangus laikas, kai pagalba būna veiksmingiausia.

    Neurologai pabrėžia, kad ankstyva diagnostika svarbi ne tik dėl medikamentų parinkimo, bet ir dėl saugumo kasdienybėje. Laiku atpažinus kognityvinius pokyčius, lengviau planuoti priežiūrą, finansinius ir teisinius sprendimus bei ilgiau išlaikyti žmogaus savarankiškumą.

    Pirmieji signalai dažnai klaidina

    Dažniausias ankstyvas požymis yra trumpalaikės atminties silpnėjimas, kai žmogus pamiršta neseniai aptartus dalykus, kartoja tuos pačius klausimus ar neberanda įprastų daiktų. Vėliau gali atsirasti sunkumų parenkant žodžius, planuojant veiksmus, skaičiuojant ar susikaupiant.

    Įtarimą turėtų kelti ir dezorientacija laike bei vietoje, pasiklydimas pažįstamoje aplinkoje, pasikeitęs sprendimų priėmimas ar impulsyvesnis elgesys. Taip pat neretai pasireiškia nuotaikos pokyčiai, apatija, nerimas, dirglumas ar depresijos simptomai.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad dalis panašių nusiskundimų gali būti susiję su gydomomis būklėmis, pavyzdžiui, vitamino B12 stoka, skydliaukės funkcijos sutrikimais, miego apnėja, depresija ar kai kurių vaistų poveikiu. Dėl to savidiagnostika yra pavojinga, o aiškintis priežastis reikėtų kartu su gydytoju.

    Kaip šiandien nustatoma diagnozė

    Pradinė diagnostika remiasi paciento nusiskundimais, artimųjų pastebėjimais, neurologiniu ištyrimu ir neuropsichologiniais testais, kurie įvertina atmintį, dėmesį, kalbą ir vykdomąsias funkcijas. Dažnai skiriami kraujo tyrimai, padedantys atmesti kitas būkles, kurios gali imituoti demenciją.

    Svarbią vietą užima galvos smegenų vaizdiniai tyrimai, ypač magnetinio rezonanso tomografija, kuri leidžia įvertinti struktūrinius pokyčius ir kitas galimas priežastis. Kai kuriais atvejais gali būti taikomi pažangesni metodai, pavyzdžiui, specifinių biologinių žymenų vertinimas.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama biomarkeriams, kurie padeda aptikti Alzheimerio ligai būdingus pokyčius dar ankstyvose stadijose. Klinikinėje praktikoje kai kur naudojami smegenų skysčio tyrimai, vertinant beta amiloido ir tau baltymų pokyčius, o mokslas sparčiai juda link patikimesnių kraujo tyrimų taikymo.

    Kodėl ankstyvas nustatymas keičia gydymą

    Nors Alzheimerio ligos visiškai išgydyti kol kas neįmanoma, ankstyva diagnostika leidžia greičiau pradėti simptomus lengvinantį gydymą ir koreguoti rizikos veiksnius, susijusius su kraujagyslių sveikata. Tai padeda lėtinti funkcijų prastėjimą, geriau valdyti elgesio ir nuotaikos simptomus bei sumažinti hospitalizacijų riziką.

    Be to, ankstyvos stadijos pacientams kai kuriose šalyse atsiranda galimybė gauti ligą modifikuojančius gydymo metodus arba dalyvauti klinikiniuose tyrimuose. Medicinoje akcentuojama, kad tokios priemonės paprastai yra aktualiausios tada, kai smegenų pažeidimas dar nėra pažengęs.

    Ne mažiau svarbios ir nemedikamentinės priemonės, kurios padeda palaikyti kasdienius įgūdžius. Reguliari fizinė veikla, miego higiena, bendravimas, protinė veikla ir aiški dienotvarkė gali prisidėti prie geresnės savijautos, o artimiesiems padeda lengviau organizuoti saugią aplinką.

    Artimiesiems specialistai pataria stebėti ne tik atmintį, bet ir kasdienio funkcionavimo pokyčius, pavyzdžiui, ar žmogus geba tvarkyti finansus, laikytis vaistų vartojimo režimo, orientuotis kelionėse. Įtarus problemą, verta kreiptis į šeimos gydytoją, o prireikus į neurologą ar atminties sutrikimų specialistus.

    „Kuo anksčiau atpažįstami kognityviniai pokyčiai ir nustatoma jų priežastis, tuo daugiau lieka laiko išsaugoti savarankiškumą ir suplanuoti saugią pagalbą“, – teigia neurologai.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nėra medicininė konsultacija. Pajutus atminties, orientacijos ar elgesio pokyčius, reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus, o ne bandyti diagnozuoti ar gydytis savarankiškai.

  • Prieš šimtmetį tūkstančiai žmonių užmigo „miego liga“: kas žinoma apie paslaptingą encefalitą

    Praėjus kiek daugiau nei šimtui metų, medikai vis dar grįžta prie vienos keisčiausių praėjusio amžiaus ligų istorijų – letarginio encefalito, dar vadinamo miego liga. Ji plito maždaug tuo pačiu metu kaip ir ispaniškojo gripo pandemija, tačiau paliko kitokį, sunkiai paaiškinamą pėdsaką: dalis žmonių tiesiog „iškrisdavo“ iš įprasto gyvenimo, valandoms ar net paroms grimzdami į nenormalų mieguistumą.

    Istoriškai dažniausiai minimas laikotarpis – nuo 1917 iki 1930 metų, kai įvairiose šalyse fiksuotos protrūkių bangos ir dešimtys tūkstančių sunkių atvejų. Skirtinguose šaltiniuose nurodomi nevienodi skaičiai, bet vertinama, kad ši liga galėjo nusinešti apie 500 000 gyvybių, o daliai išgyvenusiųjų sukėlė ilgalaikių neurologinių pasekmių.

    Letarginis encefalitas pasižymėjo ne vienu aiškiu simptomu, o įvairiais klinikiniais „veidais“, todėl gydytojams buvo sunku jį atpažinti ir apibrėžti. Vieniems pacientams dominavo hipersomnija – nenugalimas mieguistumas, kai žmogus beveik visą parą praleisdavo miegodamas, kitiems pasireikšdavo priešinga būsena: nerimas, sujaudinimas, net manijos požymiai.

    Medicinos literatūroje dažnai aprašomas dviejų fazių ligos modelis. Pirmiausia pasireikšdavo į gripą panašūs simptomai, o vėliau – ryškūs sąmonės ir miego sutrikimai; daliai ligonių, jei jie išgyvendavo ūminę fazę, po kurio laiko išryškėdavo lėtiniai padariniai, primenantys parkinsonizmą.

    Ilgalaikės pasekmės kai kuriems pacientams buvo ypač sunkios: judesių sulėtėjimas, raumenų rigidiškumas, kalbos ir emocijų pokyčiai. Taip pat aprašyti ryškūs asmenybės pakitimai, o kai kuriais atvejais – psichozės požymiai, dėl kurių žmonės būdavo ilgai gydomi ar slaugomi specializuotose įstaigose.

    Iki šiol neatsakyti trys pagrindiniai klausimai: kas tiksliai sukėlė letarginį encefalitą, kaip jis plito ir kodėl po kelių dešimtmečių praktiškai išnyko. Viena iš populiariausių istorinių hipotezių siejo ligą su ispaniškuoju gripu, nes sutapo laikas ir geografinės vietovės, kuriose fiksuoti susirgimai.

    Vis dėlto ši sąsaja laikoma neįrodyta: miego liga tęsėsi ir tada, kai ispaniškojo gripo banga jau buvo nuslūgusi, o vėlesni bandymai istoriniuose mėginiuose rasti aiškių gripo pėdsakų nebuvo įtikinami. Dėl to atsirado alternatyvių versijų, tarp jų – prielaidos apie enterovirusus ar kitus infekcinius sukėlėjus, taip pat ir autoimuninę reakciją, kai organizmo imunitetas pažeidžia smegenų struktūras.

    Neapibrėžtumas išlieka ir dėl to, kad prieš šimtą metų diagnostikos galimybės buvo gerokai ribotesnės nei šiandien. Dalis atvejų galėjo būti sumaišyti su kitais encefalitais ar neurologinėmis būklėmis, o tai apsunkina šiuolaikinius bandymus tiksliai atsekti, kas iš tiesų vyko.

    Šiandien letarginis encefalitas laikomas itin reta būkle – per pastaruosius 85 metus medicinos literatūroje minimi tik apie 80 patikimai aprašytų atvejų. Tačiau susidomėjimas nedingsta, nes miego liga išlieka vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip infekcijos ar imuninės reakcijos gali paveikti smegenis ir elgesį, o kai kurios pandemijų pasekmės paaiškėja tik po laiko.

    Neurologai ir infekcinių ligų specialistai miego ligos istoriją dažnai mini kaip priminimą, kad dalis ligų gali turėti netikėtą, ilgalaikį poveikį nervų sistemai. Šiuolaikiniai tyrimai, įskaitant pažangesnius molekulinius metodus ir geresnį autoimuninių encefalitų atpažinimą, teoriškai didina šansą ateityje tiksliau atsakyti, kas prieš šimtmetį lėmė šį reiškinį.

  • Šis miego minimumas iš tiesų būtinas smegenims: mokslininkai paaiškino, kas vyksta naktį

    Šis miego minimumas iš tiesų būtinas smegenims: mokslininkai paaiškino, kas vyksta naktį

    Miegant kūnas ilsisi, tačiau smegenys toli gražu neišsijungia. Naujausi neurobiologijos tyrimai rodo, kad naktį neuronai veikia ritmiškai, kurdami sinchronizuotas elektrinių impulsų bangas, kurios susijusios su smegenų skysčio judėjimu.

    Šis judėjimas svarbus todėl, kad smegenų skystis padeda pašalinti medžiagų apykaitos atliekas ir kai kuriuos netinkamai susiformavusius baltymus. Jų kaupimasis siejamas su neurodegeneracinių ligų rizika, nors pats miegas nėra paprastas būdas tokių ligų išvengti.

    Ką rodo eksperimentai su smegenų bangomis

    Eksperimentiniuose tyrimuose su miegančiais laboratoriniais gyvūnais pastebėta, kad slopinant tam tikras smegenų sritis ir trikdant ritminių bangų susidarymą, smegenų skystis pro audinius juda prasčiau. Tai reiškė, kad atliekos ilgiau užsilaiko smegenų audinyje.

    Mokslininkai šį procesą aiškina kaip dinamišką sistemą: skirtingo stiprumo bangos gali skirtingai veikti skysčio tekėjimą. Kitaip tariant, smegenys gali „reguliuoti“ valymo intensyvumą pagal tai, kiek ir kokių medžiagų reikia pašalinti.

    Kiek miego laikoma absoliučiu minimumu

    Miego specialistų organizacijos suaugusiesiems dažniausiai nurodo bent 7 valandas per parą kaip ribą, nuo kurios prasideda patikimesnė sveikatos ir kasdienio funkcionavimo apsauga. Dažnai minima optimali daugumos suaugusiųjų zona yra 7–9 valandos.

    Vyresniame amžiuje poreikis gali šiek tiek keistis, tačiau pagrindinė kryptis išlieka panaši: reguliarus, pakankamas miegas svarbus ne tik savijautai, bet ir pažintinėms funkcijoms. Kartu pabrėžiama, kad tai nėra griežta taisyklė kiekvienam žmogui, nes individualūs skirtumai išlieka.

    Kodėl svarbi ne vien trukmė

    Praktikoje didžiausia problema dažnai būna ne viena trumpa naktis, o ilgalaikis miego trūkumas. Toks režimas siejamas su prastesne dėmesio koncentracija, emociniu dirglumu, produktyvumo kritimu ir blogesne organizmo regeneracija.

    Ne mažiau svarbi ir miego kokybė: ar miegas nenutrūksta, ar pavyksta laikytis panašaus grafiko, ar ryte jaučiamasi pailsėjus. Jei žmogus miega pakankamai, bet vis tiek nuolat jaučiasi pavargęs, tai gali būti signalas pasikonsultuoti su gydytoju ar miego specialistu.

    „Miegas yra kasdienė smegenų higiena: daugumai suaugusiųjų mažiausiai 7 valandos nėra prabanga, o biologinis poreikis“, – teigia miego specialistai, pabrėždami, kad reguliarumas ir kokybė lemia ne mažiau nei valandų skaičius.

  • Pirmi simptomai atrodo kaip nuovargis, bet diagnozė gąsdina: Friedreicho ataksija atima jėgas

    Pirmi simptomai atrodo kaip nuovargis, bet diagnozė gąsdina: Friedreicho ataksija atima jėgas

    Friedreicho ataksija yra reta paveldima genetinė liga, kuri palaipsniui pažeidžia nervų sistemą ir ilgainiui gali smarkiai apriboti judėjimą. Dažniausiai ji prasideda vaikystėje ar paauglystėje, tačiau pirmieji požymiai neretai būna neryškūs ir lengvai supainiojami su paprastu nuovargiu.

    Ligą lemia FXN geno pokytis, dėl kurio organizmas pagamina per mažai frataksino baltymo. Šis baltymas būtinas normaliam mitochondrijų darbui, todėl sutrikus energijos gamybai ypač nukenčia nervų ląstelės ir širdies raumuo.

    Vienas ankstyviausių signalų dažniausiai yra pusiausvyros sutrikimai ir vis dažnesni kluptelėjimai, atsirandantys net be aiškios priežasties. Vėliau gali ryškėti koordinacijos problemos, raumenų silpnumas, pasunkėjęs ėjimas, o daliai pacientų atsiranda ir kalbėjimo sutrikimų.

    Friedreicho ataksija paveikia ne tik neurologinę sistemą. Ligai progresuojant dažnai išsivysto širdies komplikacijos, ypač kardiomiopatija, be to, daliai žmonių gali pasireikšti ir cukrinis diabetas, todėl stebėjimas paprastai apima ne vieno specialisto priežiūrą.

    Diagnozė nustatoma įvertinus klinikinius požymius, neurologinį ištyrimą ir patvirtinus genetiniu tyrimu. Papildomai gali būti atliekami magnetinio rezonanso tyrimai, nervų laidumo ir raumenų tyrimai, taip pat širdies būklės vertinimas, nes ankstyvas komplikacijų aptikimas keičia stebėjimo ir gydymo planą.

    Ši liga šiuo metu laikoma neišgydoma, todėl gydymas orientuotas į simptomų kontrolę, funkcijų išsaugojimą ir gyvenimo kokybės gerinimą. Didžiausią reikšmę turi nuosekli reabilitacija, kineziterapija, pagalbinės judėjimo priemonės, o širdies ir medžiagų apykaitos sutrikimai gydomi pagal atskiras indikacijas.

    Gydytojai pabrėžia, kad delsimas dažnai kainuoja prarastą laiką, nes ligos eiga paprastai būna lėta, bet progresuojanti. Jei vaikas ar jaunas žmogus ima dažnai griuvinėti, prastėja koordinacija, atsiranda neįprastas nuovargis ar pastebimi širdies simptomai, verta kuo anksčiau kreiptis į šeimos gydytoją ir neurologą.

  • Neurologai įspėja: šie produktai kasdienėje mityboje gali tyliai silpninti smegenų veiklą

    Neurologai ir mitybos specialistai vis dažniau primena, kad smegenų sveikatą lemia ne tik genetika ar amžius, bet ir kasdieniai pasirinkimai lėkštėje. Dalis populiarių produktų tiesiogiai neatrodo pavojingi, tačiau ilgainiui gali prisidėti prie prastesnės atminties, miego sutrikimų ir didesnės kraujagyslių rizikos.

    Didžiausia problema paprastai nėra vienas suvalgytas ar išgertas produktas, o dažnis ir bendras kontekstas. Kai mityboje daug pridėtinio cukraus, alkoholio ar itin perdirbtų riebalų, didėja uždegiminiai procesai, blogėja kraujagyslių būklė, o tai svarbu ir smegenų aprūpinimui deguonimi.

    Baltymų milteliai: kur slypi rizika

    Baltymų milteliai dažnai pristatomi kaip patogus būdas papildyti racioną, ypač sportuojantiems ar metantiems svorį. Tačiau neurologai atkreipia dėmesį, kad dalyje produktų gausu dirbtinių saldiklių ir priedų, kurie kai kuriems žmonėms gali paveikti žarnyno mikrobiotą.

    Žarnyno ir smegenų ašis pastaraisiais metais minima vis dažniau: žarnyne gaminamos ir reguliuojamos medžiagos gali turėti įtakos nuotaikai, miego kokybei ir uždegimui. Be to, renkantis nepatikimų gamintojų papildus, išlieka užterštumo rizika, pavyzdžiui, sunkiaisiais metalais, todėl svarbu tikrinti nepriklausomų tyrimų ir sertifikavimo informaciją.

    Saldinti gazuoti gėrimai ir cukrus

    Saldinti gazuoti gėrimai siejami su didesne metabolinių ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika, o tai ilgainiui gali atsispindėti ir smegenų veikloje. Perteklinis cukraus vartojimas skatina insulino svyravimus, gali didinti uždegiminius procesus ir neigiamai veikti kraujagyslių būklę.

    „Ilgainiui per didelis cukraus kiekis mityboje gali kenkti kraujagyslėms, kurios maitina smegenis, o tai didina insulto ir ankstyvesnio kognityvinio silpnėjimo riziką“, – pabrėžia neurologai, kalbėdami apie nuolatinius saldintų gėrimų įpročius.

    Dalies gėrimų sudėtyje būna ir kofeino, todėl poveikis gali pasireikšti ne tik energijos šuoliais, bet ir suprastėjusiu miegu. Miegas yra vienas svarbiausių smegenų atsigavimo veiksnių, todėl nuolatiniai miego trikdžiai dažnai atsiliepia dėmesiui ir emocijų reguliacijai.

    Alkoholis: net ir „saikingai“ nėra neutralu

    Alkoholis laikomas neurotoksine medžiaga, kuri gali paveikti tiek centrinę, tiek periferinę nervų sistemą. Net jei trumpuoju laikotarpiu poveikis atrodo menkas, dažnesnis vartojimas siejamas su blogesne miego struktūra, prastesne atminties konsolidacija ir silpnesniu dėmesiu.

    Neurologai primena, kad alkoholis keičia neuromediatorių pusiausvyrą, todėl gali lėtėti reakcija, suprastėti koncentracija ir sprendimų priėmimas. Paaugliams rizika dar didesnė, nes smegenys vis dar vystosi, o reguliarus alkoholio vartojimas gali trukdyti normaliam savikontrolės ir mokymosi funkcijų formavimuisi.

    Keptas maistas ir bulvytės fri

    Dažnas riebiai kepto, itin perdirbto maisto vartojimas siejamas su prastesne kraujagyslių būkle ir didesne uždegimo rizika. Tai svarbu todėl, kad smegenys yra itin jautrios kraujotakos pokyčiams, o ilgalaikiai metaboliniai sutrikimai gali atsiliepti ir kognityvinėms funkcijoms.

    Mokslinėje literatūroje taip pat aptariama, kad riebalų ir cukraus perteklius gali neigiamai veikti hipokampo veiklą, kuri svarbi mokymuisi ir atminčiai. Vienkartinis pasirinkimas problemos nesukuria, tačiau įprotis dažnai rinktis tokį maistą ilgainiui tampa rizikos veiksniu.

    Specialistai pabrėžia, kad smegenų sveikatai palankiausia mityba paprastai remiasi daržovėmis, ankštiniais, neskaldytais grūdais, žuvimi, riešutais ir pakankamu skysčių vartojimu. Jei kyla abejonių dėl papildų ar mitybos pokyčių, ypač turint lėtinių ligų, verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Trys kasdienės „nekaltos“ klaidos gali baigtis insultu: neurologas ragina atsisakyti dabar

    Insultas yra gyvybei pavojinga būklė, kai sutrinka kraujo pritekėjimas į dalį smegenų ir pradeda žūti smegenų ląstelės. Pasekmės gali būti ilgalaikės: nuo kalbos sutrikimų iki vienos kūno pusės silpnumo, o laiku nesuteikus pagalbos rizika mirti reikšmingai išauga.

    Medikai pabrėžia, kad insulto požymiai dažniausiai pasireiškia staiga. Dažniausi signalai yra vienos veido pusės nusvirimas, rankos silpnumas ir nerišli kalba, todėl atsiradus tokiems simptomams svarbu nedelsti ir kviesti greitąją pagalbą.

    Neurologas ir mokslininkas Baibingas Chenas atkreipia dėmesį, kad riziką gali didinti ne tik lėtinės ligos, bet ir iš pažiūros kasdieniški įpročiai. Pasak jo, verta kritiškai įvertinti energinių gėrimų vartojimą, treniruočių techniką ir kai kurias kūną bei kaklą stipriai apkraunančias jogos pozas.

    Energiniai gėrimai dažnai turi dideles kofeino dozes, o kartu gali būti ir kitų stimuliatorių, pavyzdžiui, guaranos, taip pat taurino. Toks derinys daliai žmonių gali didinti širdies ritmo sutrikimų riziką, o tam tikrais atvejais tai siejama ir su didesne trombų susidarymo tikimybe, kuri yra vienas iš išeminio insulto mechanizmų.

    Dar viena rizikinga situacija, pasak neurologo, yra didelių svorių kilnojimas sulaikant kvėpavimą, kai staigiai šokteli kraujospūdis. Tokie epizodai ypač pavojingi žmonėms, kurie jau turi padidėjusį kraujospūdį ar nepastebėtų kraujagyslių pakitimų, nes išauga kraujagyslių pažeidimo ir kraujavimo į smegenis rizika.

    Galiausiai jis įspėja ir dėl kai kurių jogos pozų, kai kaklas yra stipriai lenkiamas ar pernelyg atlošiamas. Retais atvejais tai gali prisidėti prie kaklo kraujagyslių sienelės pažeidimo, o tokie pažeidimai gali sutrikdyti kraujotaką į smegenis.

    Gydytojai pabrėžia, kad insulto prevencija prasideda nuo bazinių dalykų: kraujospūdžio kontrolės, rūkymo atsisakymo, pakankamo fizinio aktyvumo, miego ir subalansuotos mitybos. Jei vartojate energinius gėrimus, turite širdies ritmo sutrikimų, dažnai jaučiate staigų širdies plakimą ar treniruotėse keliate didelius svorius, verta pasitarti su gydytoju dėl saugiausių pasirinkimų.

    „Jei atsiranda staigus veido asimetrijos jausmas, rankos silpnumas ar nerišli kalba, svarbiausia ne laukti, o skubiai kviesti greitąją pagalbą“, – sakė Baibingas Chenas.

  • Buvusi NASA tyrėja teigia 3 kartus patyrusi klinikinę mirtį: ką ji sako mačiusi ir ką tai reiškia

    Buvusi su NASA dirbusi okeanografė Ingrid Honkala pasakoja tris kartus patyrusi klinikinę mirtį ir kiekvieną kartą išgyvenusi, jos žodžiais, tą pačią būseną. Ji teigia jautusi ramybę, aiškumą ir sąmonės atsiskyrimą nuo kūno.

    Tokie pasakojimai dažnai sulaukia didelio dėmesio, tačiau mokslinėje bendruomenėje vertinami atsargiai. Klinikinė mirtis mediciniškai paprastai siejama su gyvybinių funkcijų kritiniu sutrikimu, kai būtina skubi pagalba, o išgyvenimai gali būti paveikti fiziologinių ir psichologinių veiksnių.

    I. Honkala teigia pirmą kartą vos nemirusi būdama dvejų metų, kai esą įkrito į ledinio vandens talpą namuose Bogotoje. Ji pasakoja, kad po pradinės panikos pajuto „visišką taiką ir tylą“.

    Moteris taip pat teigia tuo metu galėjusi matyti savo kūną iš šalies ir jautusi save kaip „sąmonės ir šviesos lauką“, kuriame nebuvo nei baimės, nei laiko pojūčio. Pasak jos, ji netgi „be žodžių“ bendravusi su mama, kuri tuo metu buvo už kelių kvartalų.

    Anot I. Honkalos, panašus patyrimas pasikartojo apie 25-uosius gyvenimo metus po motociklo avarijos. Trečią kartą, jos teigimu, tai įvyko būnant 52 metų per operaciją, kai kritiškai sumažėjo kraujospūdis.

    Ji tvirtina, kad visuose trijuose epizoduose patyrė tą patį: ramybės, aiškumo ir vienybės su aplinka jausmą. I. Honkala šiuos išgyvenimus interpretuoja kaip požymį, jog sąmonė gali egzistuoti nepriklausomai nuo fizinio kūno.

    Specialistai pabrėžia, kad išgyvenimai kritinių būklių metu gali būti susiję su smegenų veiklos pokyčiais, deguonies stoka, streso hormonų poveikiu, medikamentais ar atminties rekonstrukcija po įvykio. Dėl to tokios istorijos pačios savaime nėra laikomos įrodymu apie sąmonės „atsiskyrimą“.

    Moksliniuose tyrimuose prie mirties patirčių fenomenas analizuojamas kaip sudėtingas reiškinys, kuriame persipina neurologija, psichologija ir kultūriniai lūkesčiai. Dalis žmonių po tokių patirčių iš tiesų praneša apie ilgalaikius pokyčius, pavyzdžiui, sumažėjusią mirties baimę ar pasikeitusius prioritetus.

    Nepaisant asmeninių teiginių, I. Honkala tęsė mokslinę veiklą, įgijo jūrų mokslų daktarės laipsnį ir dirbo aplinkosaugos tyrimų srityje. Ji nurodo bendradarbiavusi su NASA ir JAV kariniu jūrų laivynu.

    Pasak jos, patirtis nuo mokslo nenutolino, o priešingai, sustiprino norą tyrinėti realybės ir sąmonės prigimtį. Ji taip pat skelbia ruošianti knygą „Dying to See the Light: A Scientist’s Guide to Awakening“, kurioje ketina detaliau aprašyti savo išgyvenimus ir išvadas.

  • Nukritote po 40-ies? Mokslininkai įspėja: tai gali būti ankstyvas demencijos signalas

    Nukritote po 40-ies? Mokslininkai įspėja: tai gali būti ankstyvas demencijos signalas

    Vienas nugriuvimas po 40 metų amžiaus gali būti siejamas su didesne demencijos rizika ateityje, rodo didelės apimties mokslinė apžvalga. Tyrėjai pabrėžia, kad pats kritimas nebūtinai sukelia demenciją, tačiau gali būti ankstyvas įspėjimas, kad organizme vyksta nepageidaujami pokyčiai.

    Analizėje apibendrinti 7 tyrimų duomenys, iš viso apėmę daugiau nei 2,9 milijono 40 metų ir vyresnių žmonių, kurie tyrimų pradžioje demencijos neturėjo. Palyginus grupes nustatyta, kad po vieno kritimo demencijos rizika buvo apie 20 proc. didesnė, o patyrusiems kelis kritimus ji didėjo iki maždaug 74 proc.

    Ką rodo skaičiai ir ką jie reiškia

    Keturiuose tyrimuose, kuriuose vertintas vėlesnis demencijos dažnis, maždaug 11,6 proc. žmonių, turėjusių kritimų istoriją, vėliau sulaukė demencijos diagnozės. Tarp neturėjusių kritimų istorijos demencija išsivystė rečiau, apie 7,7 proc. atvejų.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tai yra ryšys, o ne įrodymas apie priežastį. Kitaip tariant, kritimai gali būti ir pasekmė ankstyvų neurologinių pokyčių, kurie dar nepasireiškė aiškiais atminties ar mąstymo sutrikimais.

    Trys galimi paaiškinimai

    Pirmasis mechanizmas susijęs su traumomis, ypač galvos. Žinoma, kad galvos smegenų sukrėtimai ir kitos galvos traumos gali didinti vėlesnių pažintinių sutrikimų riziką, todėl kritimas su rimtesniu sužeidimu gali tapti papildomu rizikos veiksniu.

    Antrasis paaiškinimas vadinamas bendra priežastimi: neurodegeneraciniai procesai gali prasidėti gerokai anksčiau nei oficiali demencijos diagnozė, o pusiausvyros, reakcijos ir dėmesio pokyčiai didina griuvimų tikimybę. Tokiu atveju kritimai būtų ne priežastis, o ankstyvas simptomas.

    Trečias scenarijus susijęs su užburtu ratu. Po kritimo dalis žmonių ima bijoti judėti, mažina fizinį aktyvumą ir socialinius kontaktus, o būtent jie laikomi svarbiais veiksniais, padedančiais lėtinti pažintinių funkcijų silpnėjimą.

    Kada verta sunerimti ir ką daryti

    Tyrėjai ragina gydytojus atidžiau stebėti vidutinio amžiaus ir vyresnius pacientus, kurie krenta pakartotinai, ypač jei kritimai ima kartotis be akivaizdžios priežasties. Tokiais atvejais gali būti tikslinga įvertinti ne tik traumų riziką, bet ir bendrą neurologinę bei pažintinę būklę.

    „Gydytojai turėtų išlikti ypač budrūs dėl pažintinių funkcijų silpnėjimo žmonėms, kurie vidutiniame ar vyresniame amžiuje patiria pasikartojančius kritimus“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Praktikoje tai gali reikšti kelis paprastus žingsnius: kritimų aplinkybių aptarimą, regos ir klausos patikrą, vaistų peržiūrą, pusiausvyros ir eisenos įvertinimą, o prireikus ir pažintinių funkcijų testus. Specialistai taip pat pabrėžia, kad kritimų prevencija, jėgos ir pusiausvyros treniruotės bei saugesnė namų aplinka svarbios ne tik kaulų ar traumų prevencijai, bet ir bendrai sveikatai.

    Nors dar reikia daugiau tyrimų, kad būtų tiksliau atskirta, kas šiame ryšyje yra priežastis, o kas ankstyvas požymis, bendras signalas aiškus: pasikartojantys kritimai po 40-ies nėra smulkmena. Tai proga laiku įvertinti sveikatą ir, jei reikia, imtis priemonių, kurios gali padėti anksčiau pastebėti rizikas.