CP v2

Tag: Neurologija

  • Mokslininkai aptiko netikėtą būdą įtarti Parkinsoną: svarbi užuomina slypi bamboje

    Bamba gali atrodyti kaip visiškai nereikšminga kūno vieta, tačiau mokslininkai pastebi, kad ji gali slėpti biocheminių užuominų apie sveikatos būklę. Naujas pilotinis tyrimas rodo, kad bamboje paimtuose mėginiuose aptinkamų lakiųjų organinių junginių visuma skyrėsi tarp žmonių, sergančių skirtingomis ligomis.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai tik ankstyvas etapas, o išvados dar nėra pritaikomos praktinei diagnostikai. Vis dėlto kryptis laikoma perspektyvia, nes organizmo išskiriami junginiai kartais atspindi medžiagų apykaitos ir mikrobiomos pokyčius.

    Kaip vyko tyrimas

    Tyrime dalyvavo 24 žmonės, suskirstyti į keturias vienodo dydžio grupes. Įtraukti 6 dalyviai, sergantys Parkinsono liga, 6 turintys lengvų kognityvinių sutrikimų, 6 sirgę COVID-19 ir 6 sveiki kontrolinės grupės asmenys.

    Kiekvienam dalyviui buvo paimti tepinėliai iš bambos, nosies ir srities prie ausies. Tuomet mėginiai analizuoti vertinant lakiuosius organinius junginius, kurie sudaro savotišką cheminį mėginio profilį.

    Analizei naudota lazerinė fotoakustinė spektroskopija, leidžianti fiksuoti junginių signalus ir palyginti jų visumą tarp grupių. Ryškiausi skirtumai, pagal autorius, matėsi nosies ir bambos mėginiuose.

    Ką pastebėjo Parkinsono grupėje

    Parkinsono liga sergančių dalyvių mėginiai demonstravo panašesnį tarpusavyje cheminį „piršto atspaudą“ nei kitų grupių. Tyrėjai taip pat pakartotinai paėmė papildomus mėginius iš 3 Parkinsono liga sergančių pacientų po dviejų savaičių.

    Šie pakartotiniai mėginiai vėl pateko į tą pačią cheminio panašumo grupę, kas, autorių vertinimu, leidžia manyti, kad užfiksuotas signalas gali būti ne atsitiktinis. Vis dėlto tai dar nėra įrodymas, kad būtent bamba tinka ligai nustatyti.

    Kodėl tai dar ne diagnostika

    Mokslininkai akcentuoja, kad imtis buvo labai maža, todėl pagal šiuos duomenis negalima teigti, jog bambos kvapo ar cheminės sudėties analizė gali diagnozuoti Parkinsono ligą. Tokiems tikslams reikėtų didelių, skirtingų šalių ir centrų patvirtintų tyrimų.

    Rezultatams galėjo turėti įtakos amžius, higienos priemonės, kvepalai, odos priežiūros produktai bei kiti aplinkos veiksniai. Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad mažoje grupėje amžius ir diagnozė galėjo būti per glaudžiai susiję, todėl jų poveikį sunku atskirti.

    Nepaisant ribojimų, darbas papildo augantį mokslinių tyrimų lauką, kuriame ieškoma neinvazinių biologinių žymenų pagal žmogaus išskiriamus lakiuosius junginius. Kitas žingsnis, pasak tyrėjų, būtų didesnės apimties tyrimai su panašaus amžiaus dalyviais ir griežtai suvienodintomis mėginių paėmimo sąlygomis.

  • Netikėtas migrenos signalas: neurologas paaiškino, kodėl staiga užsinori šokolado

    Migrenos priepuolis dažnai prasideda ne nuo skausmo: kai kuriems žmonėms pirmieji ženklai pasirodo dar prieš kelias valandas ar net dieną. Neurologai atkreipia dėmesį į mažiau akivaizdų signalą, kuris daugeliui atrodo kaip nekaltas įprotis.

    Staigus noras suvalgyti šokolado gali būti ne priepuolio priežastis, o jo pradžios pranašas. Specialistai aiškina, kad žmonės neretai supainioja seką ir tai, kas iš tiesų yra ankstyvas simptomas, palaiko suveikusiu trigeriu.

    „Dažnai pacientai sako: suvalgiau šokolado, o tada prasidėjo migrena. Tačiau ne visada aišku, ar šokoladas išprovokavo priepuolį, ar migrena pati sukėlė potraukį saldumynams“, – sakė neurologas Michalas Modestovičius.

    Migrena nėra vien tik galvos skausmas. Tipiškas priepuolis gali pasireikšti pulsuojančiu, vidutinio ar stipraus intensyvumo skausmu, dažnai vienoje galvos pusėje, o kartu atsiranda pykinimas, vėmimas ir padidėjęs jautrumas šviesai, garsams ar kvapams.

    Daliai žmonių pasireiškia aura: regos mirgėjimas, vaizdo iškraipymai, tirpimas ar dilgčiojimas, kalbėjimo sunkumai. Kai kuriais atvejais gali pasitaikyti ir vienos kūno pusės silpnumas, todėl tokie simptomai visuomet turėtų būti vertinami itin rimtai.

    Gydytojai pabrėžia, kad ypač pavojingas staiga atsiradęs, neįprastai stiprus vadinamasis žaibo tipo galvos skausmas, nes jis gali būti susijęs su kraujavimu į smegenis. Skubiai į medikus taip pat patariama kreiptis, jei skausmas stiprėja kosint, įsitempiant ar pasilenkus, arba jei kartu pasireiškia karščiavimas, silpnumas, tirpimas ar kalbos sutrikimai.

    Kad būtų lengviau atskirti migreną nuo kitų būklių ir suprasti asmeninius dėsningumus, rekomenduojama vesti priepuolių dienoraštį. Jame verta fiksuoti simptomų pradžios laiką, trukmę, miego režimą, stresą, menstruacijų ciklą, vartotus vaistus, maistą ir galimus ankstyvus pojūčius, įskaitant potraukį saldumynams.

    Pastaraisiais metais specialistai vis daugiau kalba apie migrenos prodromą, kai dar iki skausmo atsiranda nuovargis, dirglumas, dėmesio sutrikimai, kaklo maudimas, padažnėjęs žiovulys ar būtent maisto potraukiai. Toks ankstyvas atpažinimas gali padėti laiku imtis priemonių ir sumažinti priepuolio intensyvumą.

  • Didelės vitamino D dozės gali pristabdyti išsėtinę sklerozę: prancūzų tyrimas kelia viltį

    Didelės vitamino D dozės gali pristabdyti išsėtinę sklerozę: prancūzų tyrimas kelia viltį

    Išsėtinė sklerozė yra lėtinė centrinės nervų sistemos liga, kai imuninė sistema pažeidžia mieliną – nervinių skaidulų dangalą. Dėl to sutrinka nervinių impulsų perdavimas, atsiranda regos, jutimų, koordinacijos, jėgos ar nuovargio simptomai, o ligos eiga dažnai būna banginė.

    Ši liga dažniau nustatoma jauniems suaugusiesiems, o moterys serga dažniau nei vyrai. Nors priežastys nėra iki galo aiškios, riziką sieja genetiniai veiksniai, persirgtos infekcijos, rūkymas, taip pat vitamino D stoka ir mažesnė saulės šviesos ekspozicija.

    Vitamino D vaidmuo išsėtinės sklerozės kontekste tiriamas seniai: mažesnė jo koncentracija kraujyje siejama su didesne ligos rizika ir aktyvumu. Vis dėlto ankstesni klinikiniai bandymai dažnai davė prieštaringus rezultatus, todėl vien papildais pakeisti standartinio gydymo neįmanoma.

    Naujas tyrimas: D-Lay MS

    Daug dėmesio sulaukė prancūzų atsitiktinių imčių tyrimas D-Lay MS, kurio rezultatai pristatyti 2024 metais Europos išsėtinės sklerozės kongrese ECTRIMS. 2025 metų kovą tyrimo duomenys paskelbti medicinos žurnale „JAMA“.

    Į tyrimą įtraukti 316 žmonių nuo 18 iki 55 metų, neseniai patyrusių kliniškai izoliuotą sindromą. Tai pirmasis neurologinis epizodas, susijęs su demielinizacija, kuris daliai žmonių vėliau pereina į išsėtinę sklerozę.

    Pagrindinei analizei panaudoti 303 dalyvių duomenys, o amžiaus mediana siekė 34 metus. Apie 70 proc. tyrimo dalyvių buvo moterys, o vitamino D koncentracija jų kraujyje buvo mažesnė nei 100 nanomolių litre.

    Rezultatai: mažesnė ligos aktyvumo rizika

    Dalyviai dar nevartojo ligą modifikuojančių vaistų ir buvo atsitiktinai suskirstyti į dvi grupes. Viena kas dvi savaites gaudavo 100 000 tarptautinių vienetų cholekalciferolio, kita – placebą, gydymas truko iki dvejų metų.

    Po 24 mėnesių ligos aktyvumas, apibrėžtas kaip paūmėjimas arba nauji ar aktyvūs pakitimai magnetinio rezonanso tyrime, nustatytas 60,3 proc. vartojusių vitamino D ir 74,1 proc. placebo grupėje. Tai atitiko 34 proc. santykinį ligos aktyvumo rizikos sumažėjimą.

    Skyrėsi ir laikas iki pirmųjų ligos aktyvumo požymių: vitamino D grupėje mediana siekė 432 dienas, o placebo grupėje – 224 dienas. Tyrėjai taip pat fiksavo mažiau naujų pažeidimų bei mažiau kontrastą kaupiančių pakitimų magnetinio rezonanso vaizduose.

    Ką tai reiškia pacientams

    Vis dėlto tyrimas neparodė statistiškai reikšmingo skirtumo vien paūmėjimų skaičiuje. Taip pat nefiksuota aiškios naudos dėl negalios progresavimo, nuovargio, pažintinių funkcijų, gyvenimo kokybės, nerimo ar depresijos rodiklių.

    Subanalizėse didesnis efektas matytas žmonėms, kurių vitamino D stoka buvo ryški, tai yra mažiau nei 30 nanomolių litre, ir tiems, kurie tyrimo pradžioje neturėjo pakitimų nugaros smegenyse. Autoriai pabrėžė, kad tokios subanalizės yra tiriamojo pobūdžio ir jų išvadas būtina patvirtinti kituose tyrimuose.

    Svarbu ir tai, kad tyrimas apėmė labai ankstyvą ligos etapą po pirmojo demielinizacijos epizodo, todėl rezultatų negalima automatiškai pritaikyti žmonėms, sergantiems daugelį metų ar turintiems progresuojančias išsėtinės sklerozės formas. Dalis dalyvių, vertinant pagal naujesnius diagnostikos kriterijus, tikėtina, jau atitiktų rzutuoju remituojančios išsėtinės sklerozės kriterijus.

    Ekspertai pabrėžia, kad didelės vitamino D dozės neturėtų būti laikomos savarankišku gydymu, nes pagrindą sudaro ligą modifikuojantys vaistai. Praktikoje ypač svarbu nevartoti didelių dozių savarankiškai, nes tai turi būti sprendžiama su gydytoju ir įvertinus 25(OH)D koncentraciją kraujyje.

    Tyrime naudota schema – 100 000 tarptautinių vienetų kas dvi savaites – nėra įprasta profilaktinė papildų vartojimo praktika. Įprastinės rekomendacijos suaugusiesiems paprastai yra gerokai mažesnės ir priklauso nuo metų laiko, kūno masės, mitybos bei saulės poveikio.

    D-Lay MS rodo, kad vitamino D reikšmė gali būti didesnė ankstyviausiuose išsėtinės sklerozės etapuose, nei leido manyti dalis ankstesnių darbų. Toliau svarbiausia patikrinti, ar panaši nauda išlieka, kai vitamino D vartojimas derinamas su šiuolaikinėmis ligą modifikuojančiomis terapijomis.

  • Gydytojai įspėja: naujas galvos skausmas, pykinimas ir nuovargis gali slėpti smegenų naviką

    Gydytojai įspėja: naujas galvos skausmas, pykinimas ir nuovargis gali slėpti smegenų naviką

    Simptomai dažnai klaidina

    Smegenų navikai nėra viena liga: jie gali būti gerybiniai arba piktybiniai, augti lėtai ar greitai ir vystytis skirtingose smegenų srityse. Dėl to pirmieji požymiai labai skiriasi: vieniems pasireiškia traukuliai, kitiems – elgesio pokyčiai, regėjimo sutrikimai ar vienos kūno pusės silpnumas.

    Specialistai pabrėžia, kad dauguma kasdienių negalavimų dažniausiai turi gerokai paprastesnes priežastis nei navikas. Vis dėlto svarbu įvertinti, ar simptomai yra nauji, progresuojantys, ar atsiranda keli iš karto, nes būtent toks derinys kelia didžiausią įtarimą.

    Kada galvos skausmas kelia nerimą?

    Vien galvos skausmas retai reiškia smegenų naviką, nes tai itin dažnas simptomas, susijęs su stresu, skysčių trūkumu, miego stoka ar migrena. Didesnį budrumą turėtų kelti skausmas, kuris atsirado neseniai, tapo kitoks nei įprastai arba iš savaitės į savaitę vis stiprėja.

    Nerimą kelia ir galvos skausmas, pasireiškiantis kartu su pykinimu ar vėmimu, ypač jei jis pažadina naktį arba rytais būna ryškiausias. Ypač svarbus signalas – galvos skausmo ir naujų neurologinių simptomų derinys, pavyzdžiui, kalbos, regos sutrikimai ar vienos pusės silpnumas.

    Traukuliai, elgesio pokyčiai ir kiti požymiai

    Vienas iš galimų naviko požymių yra traukuliai, kurie gali apimti visą kūną, tačiau kartais pasireiškia mažiau akivaizdžiai. Tai gali būti nevalingi vienos galūnės trūkčiojimai, drebulys ar trumpalaikiai sąmonės sutrikimai, kai žmogus akimirkai tarsi atsijungia.

    Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad daliai pacientų traukuliai gali būti vienas pirmųjų ligos signalų, todėl pirmas gyvenime priepuolis visada laikomas būkle, kuriai reikia skubaus medicininio įvertinimo. Priežasčių gali būti daug, tačiau ignoruoti tokio simptomo negalima.

    Smegenys atsakingos ne tik už judesius ar kalbą, bet ir už emocijas, atmintį bei sprendimų priėmimą. Dėl to navikas tam tikroje srityje kartais sukelia neįprastus asmenybės ir elgesio pokyčius: dirglumą, apatiją, staigiai suprastėjusią koncentraciją ar net netipišką socialinį elgesį.

    Gali atsirasti ir atminties sutrikimų, sunkumų planuojant kasdienius veiksmus, logiškai mąstant ar parenkant žodžius. Tokie požymiai dažniau susiję su stresu, depresija, nerimu, miego trūkumu ar kitomis neurologinėmis būklėmis, tačiau jei jie yra nauji ir progresuoja, vertėtų kreiptis į gydytoją.

    Nuolatinis nuovargis taip pat laikomas nespecifiniu simptomu, tačiau jis gali lydėti ir smegenų navikus, ypač jei atsiranda ryški mieguistumo banga, energijos stoka, poreikis dažnai miegoti dieną. Vien nuovargis paprastai nėra pagrindas įtarti naviką, tačiau kartu su kitais simptomais jis įgauna kitą reikšmę.

    Pykinimas ir vėmimas gali būti susiję su padidėjusiu spaudimu kaukolės viduje, todėl dažniau pasireiškia kartu su galvos skausmu, regos sutrikimais, mieguistumu ar silpnumu. Vien pykinimas labai retai būna vienintelis smegenų naviko požymis.

    Didelę reikšmę turi naviko vieta, todėl galimi ir kiti simptomai: blogėjantis regėjimas, iškritimai regos lauke, kalbos sutrikimai, pablogėjusi klausa, pusiausvyros ir koordinacijos problemos, sunkesnis vaikščiojimas. Kartais vystosi progresuojantis vienos kūno pusės silpnumas ar nedrąsumas atliekant tikslius judesius.

    Gydytojai pabrėžia, kad nė vienas iš šių simptomų savaime nereiškia smegenų naviko, nes panašiai gali pasireikšti daug kitų ligų. Esminiai kriterijai yra naujas simptomo pobūdis, užsitęsimas, palaipsnis stiprėjimas ir kelių požymių atsiradimas vienu metu.

    Jei simptomai kelia įtarimų, pirmiausia rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins būklę ir prireikus nukreips pas neurologą. Smegenų navikų diagnostikoje dažniausiai pasitelkiamas neurologinis ištyrimas ir vaizdiniai tyrimai, tokie kaip magnetinio rezonanso tomografija ar kompiuterinė tomografija.

    Skubios pagalbos reikia, jei įvyksta pirmas gyvenime traukulių priepuolis, netenkama sąmonės, staiga sutrinka kalba, regėjimas ar pusiausvyra, arba netikėtai nusilpsta viena kūno pusė. Tokiais atvejais delsti pavojinga, nes panašiai gali pasireikšti ir insultas ar kitos ūmios būklės.

  • Trys įpročiai, kurie iš tikrųjų stiprina atmintį: be papildų ir programėlių

    Trys įpročiai, kurie iš tikrųjų stiprina atmintį: be papildų ir programėlių

    Atmintis prasideda nuo dėmesio: jei informacija nepasiekia smegenų aiškiai, ji dažnai taip ir nelieka. Šiuolaikinę kasdienybę nuolat pertraukia pranešimai, el. laiškai ir bandymas daryti kelis darbus vienu metu, todėl smegenims sunkiau kokybiškai apdoroti tai, ką girdime ar skaitome.

    Neurologai ir kognityvinių funkcijų tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis multitasking dažniau reiškia nuolatinį persijungimą tarp užduočių. Toks persijungimas kainuoja laiką, didina klaidų tikimybę ir silpnina įsiminimą, nes informacija nepakankamai giliai užkoduojama.

    Vienu metu darykite vieną dalyką

    Praktiškiausia taisyklė paprasta: jei norite ką nors įsiminti, darykite vieną užduotį vienu metu. Skaitant verta nutildyti telefoną ir pašalinti dirgiklius, o klausantis žmogaus dėmesį sutelkti į pokalbį, o ne į tai, kas vyksta aplink.

    Padeda ir aktyvus pakartojimas savo žodžiais. Jei jums pasakė adresą ar svarbią detalę, iškart ją pakartokite, trumpai apibendrinkite esmę ir įsitikinkite, kad supratote teisingai.

    Judėjimas palaiko smegenis

    Fizinis aktyvumas siejamas ne tik su širdies ir raumenų stiprinimu, bet ir su smegenų veikla. Tyrimai rodo, kad reguliarus vidutinio intensyvumo judėjimas yra susijęs su geresniais mąstymo ir atminties rodikliais, o ilgiau trunkantys įpročiai gali būti palankūs struktūroms, svarbioms mokymuisi.

    Daugelyje visuomenės sveikatos rekomendacijų suaugusiesiems kartojama orientacinė riba yra apie 150 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo per savaitę. Tai gali būti spartus ėjimas, važiavimas dviračiu ar laiptų rinkimasis vietoj lifto, svarbiausia yra reguliarumas.

    Reikšmingų pokyčių dažniausiai nereikėtų tikėtis per kelias dienas. Pastebima, kad kognityvinė nauda labiau išryškėja per mėnesius, kai judėjimas tampa rutina ir kartu gerėja nuotaika, mažėja stresas bei stiprėja miego kokybė.

    Miegas padeda įtvirtinti prisiminimus

    Miegas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar nauja informacija taps ilgalaike atmintimi. Dieną surinkti faktai laikinai „laikomi“ smegenų srityse, susijusiose su atmintimi, o miegant vyksta procesai, padedantys juos įtvirtinti.

    „Mažai kas taip padeda atminčiai, kaip geras miegas“, – sako neurologai, aiškindami, kad po mokymosi smegenims būtinas laikas konsolidacijai.

    Daugumai suaugusiųjų dažniausiai rekomenduojama miegoti apie 7–9 valandas per parą. Jei ruošiatės egzaminui ar svarbiam pristatymui, dažnai veiksmingiau mokytis trumpesniais etapais kelias dienas iš eilės ir po jų normaliai išsimiegoti, nei vieną naktį mokytis iki paryčių.

    Šie trys įpročiai papildo vienas kitą: susitelkimas padeda užkoduoti informaciją, judėjimas kuria palankesnę terpę smegenų veiklai, o miegas padeda naujoms žinioms „susigulėti“. Todėl prieš ieškant papildų ar programėlių verta pradėti nuo paprasčiausių, gerai ištirtų sprendimų.

  • Raumuo ima trūkčioti be priežasties: ką iš tiesų reiškia fasciukuliacijos ir kada sunerimti

    Raumuo ima trūkčioti be priežasties: ką iš tiesų reiškia fasciukuliacijos ir kada sunerimti

    Staigus, trumpas raumens trūkčiojimas, kurį kartais net matome po oda, mediciniškai vadinamas fasciukuliacija. Tai nedidelės raumenų skaidulų grupės nevalingas susitraukimas, dažniausiai nesukeliantis skausmo, bet galintis kelti nerimą.

    Skirtingai nei įprastas galūnės drebėjimas, fasciukuliacija paprastai būna labai lokalizuota: žmogus gali tiksliai parodyti mažą vietą, kur raumuo tarsi pulsuoja ar šokinėja. Dažniau tai pastebima blauzdose, šlaunyse, žastuose, plaštakose, taip pat veide ar vokuose.

    Raumenų judesius valdo nervų sistema: judinamieji nervai perduoda signalus, kada raumeniui susitraukti. Kai judinamojo vieneto aktyvumas tampa spontaniškas ir neplanuotas, gali atsirasti būtent toks pavienis, matomas trūkčiojimas.

    Svarbiausia žinia tokia: vien fasciukuliacija pati savaime neleidžia nustatyti konkrečios ligos. Ji gali pasitaikyti ir visiškai sveikam žmogui, o priežastis dažnai būna laikina ir susijusi su gyvenimo būdu.

    Dažniausi provokuojantys veiksniai yra stresas, miego trūkumas, nuovargis, nepakankama organizmo regeneracija, intensyvus fizinis krūvis bei didesnis kofeino kiekis. Po sunkaus treningo nervų ir raumenų sistema kurį laiką gali būti jautresnė, todėl trūkčiojimai kartojasi dažniau.

    Kai trūkčiojimai kartojasi mėnesiais, bet nėra kitų neurologinių požymių, kartais nustatomas gerybinių fasciukuliacijų sindromas. Tokiu atveju simptomai gali būti varginantys, tačiau patys trūkčiojimai paprastai nelemia raumenų pažeidimo.

    Žmonės dažnai pirmiausia įtaria magnio trūkumą, tačiau situacija ne visada tokia paprasta. Magnis svarbus nervų ir raumenų funkcijai, bet vien pavienis matomas raumens šokinėjimas automatiškai nereiškia, kad būtent jo trūksta.

    Dažniau su mineralų disbalansu siejami skausmingi raumenų mėšlungiai, o ne vienišos fasciukuliacijos. Jei gydytojas įtaria elektrolitų sutrikimą, gali būti tiriamas magnis, kalis ir kalcis, ypač jei buvo dehidratacija, gausus prakaitavimas, vėmimas ar viduriavimas.

    Gydytojai pabrėžia, kad savavališkai vartoti dideles papildų dozes nėra geriausias sprendimas. Kai kurių elektrolitų perteklius taip pat gali būti pavojingas, todėl racionaliau pirmiausia išsiaiškinti priežastį ir, jei reikia, atlikti tyrimus.

    Nervų sistemos simptomus kartais lemia ir vitaminų trūkumai, ypač vitamino B12. Jo stoka gali sukelti neuropatiją, pasireiškiančią tirpimu, dilgčiojimu, jutimų pokyčiais ar silpnumu, o kai kada gali būti pastebimi ir raumenų trūkčiojimai.

    Reikšmės gali turėti ir vitamino B1 trūkumas, siejamas su periferinių nervų pažeidimu, taip pat vitaminas B6. Svarbu tai, kad su B6 problema gali būti tiek trūkumas, tiek ilgalaikis per didelių dozių vartojimas, todėl papildus verta rinktis atsakingai.

    Fasciukuliacijos gali pasireikšti ir sergant neurologinėmis ligomis, ypač tomis, kurios pažeidžia judinamuosius neuronus. Vis dėlto vien šis simptomas labai retai būna vienintelis rimtos ligos požymis, todėl iš anksto daryti dramatiškas išvadas nėra pagrindo.

    Dažnai nerimas kyla dėl amiotrofinės lateralinės sklerozės, tačiau klinikinėje praktikoje ALS paprastai lydi progresuojantis raumenų silpnumas, raumenų nykimas, judesių koordinacijos sunkumai, o kai kuriais atvejais ir kalbos, rijimo ar kvėpavimo sutrikimai.

    Trūkčiojimai gali atsirasti ir dėl lokalaus nervo ar jo šaknelės dirginimo, pavyzdžiui, dėl stuburo problemų sukeltos kompresijos. Tokiais atvejais dažniau pasitaiko ir kiti požymiai, tokie kaip į galūnę plintantis skausmas, tirpimas, dilgčiojimas, tam tikrų raumenų silpnumas ar refleksų pakitimai.

    Neurologo apžiūroje vertinama ne tik tai, ar matomos fasciukuliacijos. Taip pat tikrinama raumenų jėga, tonusas, refleksai, jutimai, ar nėra raumenų nykimo, o prireikus skiriami papildomi tyrimai.

    Vienas svarbiausių tyrimų, kai reikia atskirti raumens ir nervo pažeidimą, yra elektromiografija. EMG leidžia įvertinti raumenų ir nervų elektrinį aktyvumą ir gali padėti tiksliau nustatyti, kurioje grandyje yra sutrikimas.

    Sporadiškas trūkčiojimas, pasitaikantis retai ir nesukeliantis kitų simptomų, dažniausiai nėra pavojaus signalas. Dažnai pakanka peržiūrėti miego režimą, krūvio intensyvumą, kofeino kiekį ir streso lygį.

    Į gydytoją verta kreiptis, jei trūkčiojimai tampa dažni, nepraeina ilgą laiką, plinta į skirtingas kūno vietas arba atsiranda kartu su silpnumu, pastebimu raumenų mažėjimu, rijimo ar kalbos pokyčiais, ryškiu jutimų sutrikimu. Tokie deriniai nereiškia sunkios ligos neišvengiamai, bet yra signalas išsitirti nuosekliau.

  • Prasideda nuo naktinio dilgčiojimo: riešo kanalo sindromas dažniau smogia turintiems antsvorio

    Prasideda nuo naktinio dilgčiojimo: riešo kanalo sindromas dažniau smogia turintiems antsvorio

    Viskas dažnai prasideda nekaltai: naktį ima dilgčioti ar tirpti keli pirštai, o ryte ranka būna tarsi nejautri. Vėliau prisideda skausmas, silpnėja suėmimas ir darosi sunku atlikti smulkius, tikslius judesius.

    Tipiškiausia, kad simptomai labiausiai paliečia nykštį, smilių ir vidurinį pirštą, daliai žmonių ir bevardžio piršto pusę. Mažylis paprastai lieka be nusiskundimų, o tai gydytojams yra svarbi užuomina, padedanti atskirti šią būklę nuo kitų.

    Kas vyksta rieše?

    Riešo kanalo sindromas atsiranda tuomet, kai riešo kanale suspaudžiamas vidurinis nervas. Ši anatominė erdvė yra siaura, joje taip pat eina pirštus judinančių sausgyslių pluoštai, todėl bet koks patinimas ar uždegiminiai pokyčiai gali padidinti spaudimą.

    Didėjant spaudimui nervas pradeda blogiau perduoti impulsus, todėl pirmiausia atsiranda jutimo sutrikimai. Ilgainiui gali nukentėti ir raumenų darbas, atsiranda nerangumas, daiktai dažniau krenta iš rankų, sunku užsisegti sagas ar laikyti smulkius daiktus.

    Kas patenka į rizikos grupę?

    Riešo kanalo sindromas nėra vien tik biuro darbuotojų problema, nors ilgas darbas kompiuteriu ir pasikartojantys rankos judesiai tikrai didina riziką. Simptomus gali provokuoti ir darbas įrankiais, ypač kai rankos nuolat veikiamos vibracijos, taip pat ilgas vairavimas ar dažnas telefono laikymas vienoje padėtyje.

    Didesnė rizika siejama su būklėmis, kurios skatina skysčių susilaikymą ar audinių patinimą: nėštumu, menopauze, kai kuriomis endokrininėmis ligomis. Taip pat riziką didina cukrinis diabetas, hipotireozė, uždegiminės sąnarių ligos, o antsvoris ir nutukimas siejami su dažnesniu šio sindromo nustatymu.

    Priežastimi gali tapti ir vietiniai veiksniai, pavyzdžiui, anksčiau patirtos riešo traumos, lūžiai, degeneraciniai pakitimai ar dariniai, kurie užima vietą riešo kanale. Dėl to gydytojai visada vertina ne tik simptomus, bet ir bendrą sveikatos būklę bei galimas gretutines ligas.

    Kaip atpažinti ir ką daryti?

    Ankstyvoje stadijoje būdinga, kad tirpimas ar dilgčiojimas sustiprėja naktį ir gali pažadinti iš miego. Žmonės neretai pastebi, kad trumpam palengvėja nuleidus ranką žemyn ar papurčius plaštaką, tačiau simptomai vėliau kartojasi vis dažniau.

    Jei pojūčiai persikelia į mažylį, atsiranda kaklo skausmas ar simptomai apima plaštakos nugarinę pusę, tai gali reikšti kitą problemos šaltinį. Tokiais atvejais ypač svarbu nedelsti ir išsitirti, nes savidiagnostika gali suklaidinti.

    Įtarus riešo kanalo sindromą įprastai pradedama nuo šeimos gydytojo, kuris prireikus nukreipia pas neurologą ar ortopedą. Diagnozei patikslinti dažnai skiriami nervo laidumo tyrimai, o papildomai gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, padedantis įvertinti nervo būklę ir galimą suspaudimo priežastį.

    Gydymo taktika priklauso nuo to, kiek pažengęs nervo spaudimas. Lengvesniais atvejais pirmiausia taikomos konservatyvios priemonės, pavyzdžiui, įtvaras, laikantis riešą neutralioje padėtyje, ypač naktį, kai žmogus nevalingai sulenkia ar išlenkia riešą.

    Kai kuriems pacientams gali būti siūlomos injekcijos į riešo kanalą, kurios padeda sumažinti uždegimą ir skausmą, nors efektas ne visada būna ilgalaikis. Reabilitacijoje dažnai pasitelkiami specializuoti pratimai ir rankos terapija, skirti gerinti nervo ir sausgyslių slydimą bei mažinti audinių įtampą.

    Jei konservatyvus gydymas nepadeda arba atsiranda ryškus jėgos silpnėjimas ir raumenų nykimas, gali būti svarstomas operacinis gydymas. Operacijos tikslas yra atlaisvinti vidurinį nervą praplečiant riešo kanalo erdvę, o tai daugeliu atvejų leidžia sumažinti simptomus ir apsaugoti rankos funkciją ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Demenija 30-ies? Specialistai įvardijo ankstyvus požymius, kuriuos dažnas praleidžia

    Demencija dažniausiai siejama su vyresniu amžiumi, tačiau retais atvejais ji gali prasidėti ir gerokai anksčiau, net sulaukus 30–40 metų. Kai simptomai pasireiškia iki 65 metų, tai vadinama ankstyvos pradžios demencija, o jos priežastys ir požymiai neretai skiriasi nuo įprastai įsivaizduojamų.

    Alzheimer’s Disease International prognozuoja, kad iki 2050 metų demencija pasaulyje gali paliesti apie 139 000 000 žmonių. Nors jauname amžiuje tokie atvejai išlieka reti, medikai pabrėžia, kad svarbiausia yra atpažinti užsitęsiančius pokyčius ir neapsiriboti prielaida, jog tai tik nuovargis ar stresas.

    Kas gali lemti ankstyvą pradžią?

    Ankstyvos pradžios demenciją gali sukelti kelios skirtingos ligos. Tarp jų dažnai minimos frontotemporalinė demencija, Huntingtono liga, ankstyva Alzheimerio ligos forma, taip pat smegenų pažeidimai, susiję su ilgalaikiu gausiu alkoholio vartojimu ar kitais neurologiniais sutrikimais.

    Alzheimerio ligos atveju vienas svarbiausių mechanizmų yra amiloido ir tau baltymų kaupimasis smegenyse, dėl kurio ilgainiui nukenčia nervinių ląstelių veikla. Tačiau jaunesniems žmonėms pirmieji signalai gali pasireikšti ne vien atminties silpnėjimu, bet ir netikėtais elgesio ar kalbos pokyčiais.

    Ankstyvi požymiai, kurie klaidina

    Specialistai pabrėžia, kad jauname amžiuje demencija gali prasidėti subtiliau ir ne taip, kaip įprasta tikėtis. Vietoj „klasikinio“ užmaršumo pirmiausia gali keistis asmenybė, atsirasti impulsyvumas, sumažėti kritinis mąstymas, pasunkėti planavimas ar sprendimų priėmimas.

    Tarp dažniau minimų ankstyvų ženklų yra pasikartojantis svarbios informacijos pamiršimas, nuolatinis tų pačių klausimų kartojimas, klaidos tvarkant įprastus finansinius ar buities reikalus. Taip pat gali pasitaikyti laiko ir datų painiojimas, sunkumai orientuojantis aplinkoje ar suvokiant, kaip atsidurta konkrečioje vietoje.

    Neretai pasireiškia kalbos sutrikimai, kai žmogui tampa sunku rasti tinkamą žodį, palaikyti pokalbį ar aiškiai suformuluoti mintį. Kai kuriais atvejais atsiranda regos ir erdvinio suvokimo problemų, pavyzdžiui, sunkiau įvertinti gylį, atstumą ar pastebėti pokyčius regėjime.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Pavienė užmaršumo situacija ar supainiota data savaime dar nereiškia demencijos. Atmintį ir dėmesį gali laikinai bloginti miego trūkumas, perdegimas, nerimo sutrikimai, depresija, skydliaukės veiklos sutrikimai, tam tikrų vaistų poveikis ar vitaminų trūkumas.

    Vis dėlto medikai ragina nedelsti, jei pokyčiai kartojasi, tęsiasi ir ima trukdyti darbui, santykiams ar kasdieniams įpročiams. Tokiu atveju svarbu kreiptis į šeimos gydytoją ar neurologą, įvertinti būklę, atlikti reikalingus tyrimus ir ieškoti priežasties, o ne bandyti diagnozuoti save savarankiškai.

    „Jei atminties, kalbos, elgesio ar orientacijos pokyčiai užsitęsia ir ima riboti kasdienį gyvenimą, svarbiausia yra neatidėlioti ir išsitirti“, – pabrėžia neurologai, kalbėdami apie ankstyvos pradžios demencijos riziką.

  • Tirpsta pirštai, spaudžia gerklę, širdis daužosi: gali būti latentinė tetanija

    Tirpsta pirštai, spaudžia gerklę, širdis daužosi: gali būti latentinė tetanija

    Latentinė tetanija nėra viena konkreti liga – taip apibūdinamas simptomų rinkinys, susijęs su padidėjusiu nervų ir raumenų dirglumu. Dėl to ji neretai klaidingai palaikoma nerimo sutrikimu ar panikos atakomis, ypač kai prisideda dusulys, širdies permušimai ir staigus silpnumas.

    Dažniausi požymiai – veido, ypač apie lūpas, bei rankų ar kojų pirštų dilgčiojimas ir tirpimas, raumenų trūkčiojimai, mėšlungis, skausmingumas. Taip pat gali varginti gumulas gerklėje, paviršutiniškas padažnėjęs kvėpavimas, sutrikusi koncentracija ir nuolatinis nuovargis.

    Priepuolio metu simptomai gali priminti panikos ataką: padažnėja pulsas, šokinėja kraujospūdis, ima trūkti oro, svaigsta galva, atsiranda nestabilumas ir stiprus nerimas. Tokia panaši klinika dažnai lemia, kad žmogus ilgai vaikšto nuo vieno specialisto prie kito, o atsakymo vis dar neranda.

    Latentinės tetanijos mechanizmas siejamas su neuronų ir raumenų ląstelių membranų dirglumu, kurį gali skatinti magnio trūkumas ir rūgščių-šarmų pusiausvyros pokyčiai. Pavyzdžiui, hiperventiliacija streso ar panikos metu gali sukelti alkalozę, o tai didina neuromuskulinį jaudrumą ir išprovokuoja nemalonius pojūčius.

    Magnio stoką gali lemti ne tik mityba, bet ir virškinamojo trakto ligos, prastesnis įsisavinimas, ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas ar diuretikai. Svarbu tai, kad įprastas magnio tyrimas kraujo serume ne visada atspindi tikrąsias atsargas, nes didžioji magnio dalis yra ląstelių viduje, todėl rodikliai gali išlikti normos ribose.

    Diagnozuojant dažniau remiamasi neurologiniu įvertinimu ir specialiais tyrimais, o vienas dažniausiai minimų – išeminė-hiperventiliacinė mėginio metodika, artima EMG tyrimui. Kartais vertinami ir klinikiniai požymiai, tokie kaip Chvosteko ar Trousseau simptomai, tačiau jie nėra laikomi galutinai patikimais, nes gali pasireikšti ir sveikiems žmonėms.

    Kadangi simptomai gali imituoti nerimo sutrikimus, praktikoje neretai prireikia ir psichiatro konsultacijos. Nerimo sutrikimas neatmeta latentinės tetanijos galimybės, todėl tikslas – įvertinti, ar abu reiškiniai nesutampa, ir parinkti saugų gydymo planą.

    Gydymas paprastai remiasi dviem kryptimis: koreguojamas galimas magnio trūkumas ir mažinami provokuojantys veiksniai, pirmiausia stresas ir hiperventiliacija. Magnio dozes ir vartojimo trukmę turėtų parinkti gydytojas, o kartu dažnai rekomenduojamos kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikos, miego režimo stabilizavimas bei reguliarus fizinis aktyvumas.

    Jei kartu nustatomi nerimo sutrikimai ar panikos atakos, gali būti skiriama psichoterapija ir, esant indikacijoms, medikamentinis gydymas. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – nenurašyti visko vien emocijoms, bet ir neignoruoti psichikos sveikatos, nes tik kompleksinis požiūris dažniausiai padeda nutraukti pasikartojančių priepuolių ratą.

    Jeigu tirpimas, mėšlungis, dusulys ar širdies permušimai kartojasi, o tyrimai ilgai neatsako į klausimą kodėl, verta su šeimos gydytoju aptarti kryptingą ištyrimą. Skubi pagalba būtina, jei atsiranda alpimas, stiprus krūtinės skausmas, ryškus dusulys ar naujai pasireiškę neurologiniai simptomai.

  • Sunkiai paaiškinami ausų ūžesiai keičia smegenis: gydytojai paaiškino, kada delsti pavojinga

    Sunkiai paaiškinami ausų ūžesiai keičia smegenis: gydytojai paaiškino, kada delsti pavojinga

    Ūžesys ausyse nėra liga

    Szumai ausyse, dar vadinami tinitu, dažniausiai nėra atskira liga, o simptomas, galintis turėti daug priežasčių. Jis neretai siejamas su klausos pablogėjimu dėl amžiaus, ilgalaikio triukšmo, akustinės traumos ar ausies uždegimų.

    Ūžesį taip pat gali sukelti ausies sieros kamštis, žandikaulio sąnario sutrikimai, kai kurios neurologinės ligos ar vaistai, pavyzdžiui, dalis antibiotikų ir didelės salicilatų dozės. Dalis žmonių šį pojūtį apibūdina kaip zvimbimą, šnypštimą ar cypimą, kuris ypač išryškėja tyloje.

    Ką rodo naujesni tyrimai?

    Ilgą laiką manyta, kad pagrindinis mechanizmas yra padidėjęs neuronų aktyvumas klausos keliuose, kai smegenys tarsi bando kompensuoti prarastą garso informaciją. Vis dėlto vis daugiau tyrimų rodo, kad svarbus ne vien klausos centras, bet ir dėmesio, emocijų bei streso reguliavimo tinklai.

    Naujesni neurovaizdiniai darbai leidžia įtarti, kad ankstyvoje stadijoje smegenys į naują, netikėtą garsą reaguoja aktyviau, o simptomui užsitęsus ilgiau nei šešis mėnesius kai kurių sričių aktyvumas gali mažėti. Tai nebūtinai reiškia, kad problema išnyko, greičiau tai rodo prisitaikymą, kai pastovus garsas imamas vertinti kaip mažiau svarbus signalas.

    „Smegenys gali priprasti prie nuolatinio signalo, tačiau tai nereiškia, kad pats ūžesys dingo, ypač jei kartu išlieka miego ar nerimo problemos“, – sako gydytojai, vertinantys tinitu besiskundžiančių pacientų būklę.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Į specialistą verta kreiptis dėl bet kokio naujai atsiradusio ūžesio ausyse, ypač jei jis prasidėjo staiga arba juntamas tik vienoje ausyje. Tokiais atvejais svarbu neatidėlioti, nes kartais reikia skubiai atmesti rimtesnes priežastis, tarp jų staigų sensorineurinį klausos sutrikimą.

    Ypač skubi konsultacija reikalinga, jei ūžesį lydi staigus klausos pablogėjimas, stiprus galvos svaigimas, pusiausvyros sutrikimai, neurologiniai simptomai, naujas vienpusis veido ar galūnių silpnumas, taip pat pulsuojantis ūžesys, sutampantis su širdies ritmu. Tokiais atvejais gali prireikti ne tik klausos tyrimo, bet ir papildomos otorinolaringologinės ar neurologinės diagnostikos.

    Dažniausiai pirmas žingsnis būna klausos įvertinimas audiometrija ir ausies apžiūra, kad būtų atmestos paprastos priežastys, pavyzdžiui, sieros kamštis. Jei nustatomas klausos susilpnėjimas, gydytojas gali aptarti klausos aparatų naudą, nes daliai žmonių tai sumažina tinitu suvokimą ir palengvina kasdienybę.

    Nors universalaus vaisto nuo tinitu nėra, gydymo ir pagalbos strategijos plečiasi. Praktikoje taikoma garso terapija, miego ir streso korekcija, kognityvinė elgesio terapija, o kai kuriems pacientams parenkamas individualus planas, atsižvelgiant į simptomų trukmę ir poveikį gyvenimo kokybei.