CP v2

Tag: Neurologija

  • Demenija 30-ies? Specialistai įvardijo ankstyvus požymius, kuriuos dažnas praleidžia

    Demencija dažniausiai siejama su vyresniu amžiumi, tačiau retais atvejais ji gali prasidėti ir gerokai anksčiau, net sulaukus 30–40 metų. Kai simptomai pasireiškia iki 65 metų, tai vadinama ankstyvos pradžios demencija, o jos priežastys ir požymiai neretai skiriasi nuo įprastai įsivaizduojamų.

    Alzheimer’s Disease International prognozuoja, kad iki 2050 metų demencija pasaulyje gali paliesti apie 139 000 000 žmonių. Nors jauname amžiuje tokie atvejai išlieka reti, medikai pabrėžia, kad svarbiausia yra atpažinti užsitęsiančius pokyčius ir neapsiriboti prielaida, jog tai tik nuovargis ar stresas.

    Kas gali lemti ankstyvą pradžią?

    Ankstyvos pradžios demenciją gali sukelti kelios skirtingos ligos. Tarp jų dažnai minimos frontotemporalinė demencija, Huntingtono liga, ankstyva Alzheimerio ligos forma, taip pat smegenų pažeidimai, susiję su ilgalaikiu gausiu alkoholio vartojimu ar kitais neurologiniais sutrikimais.

    Alzheimerio ligos atveju vienas svarbiausių mechanizmų yra amiloido ir tau baltymų kaupimasis smegenyse, dėl kurio ilgainiui nukenčia nervinių ląstelių veikla. Tačiau jaunesniems žmonėms pirmieji signalai gali pasireikšti ne vien atminties silpnėjimu, bet ir netikėtais elgesio ar kalbos pokyčiais.

    Ankstyvi požymiai, kurie klaidina

    Specialistai pabrėžia, kad jauname amžiuje demencija gali prasidėti subtiliau ir ne taip, kaip įprasta tikėtis. Vietoj „klasikinio“ užmaršumo pirmiausia gali keistis asmenybė, atsirasti impulsyvumas, sumažėti kritinis mąstymas, pasunkėti planavimas ar sprendimų priėmimas.

    Tarp dažniau minimų ankstyvų ženklų yra pasikartojantis svarbios informacijos pamiršimas, nuolatinis tų pačių klausimų kartojimas, klaidos tvarkant įprastus finansinius ar buities reikalus. Taip pat gali pasitaikyti laiko ir datų painiojimas, sunkumai orientuojantis aplinkoje ar suvokiant, kaip atsidurta konkrečioje vietoje.

    Neretai pasireiškia kalbos sutrikimai, kai žmogui tampa sunku rasti tinkamą žodį, palaikyti pokalbį ar aiškiai suformuluoti mintį. Kai kuriais atvejais atsiranda regos ir erdvinio suvokimo problemų, pavyzdžiui, sunkiau įvertinti gylį, atstumą ar pastebėti pokyčius regėjime.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Pavienė užmaršumo situacija ar supainiota data savaime dar nereiškia demencijos. Atmintį ir dėmesį gali laikinai bloginti miego trūkumas, perdegimas, nerimo sutrikimai, depresija, skydliaukės veiklos sutrikimai, tam tikrų vaistų poveikis ar vitaminų trūkumas.

    Vis dėlto medikai ragina nedelsti, jei pokyčiai kartojasi, tęsiasi ir ima trukdyti darbui, santykiams ar kasdieniams įpročiams. Tokiu atveju svarbu kreiptis į šeimos gydytoją ar neurologą, įvertinti būklę, atlikti reikalingus tyrimus ir ieškoti priežasties, o ne bandyti diagnozuoti save savarankiškai.

    „Jei atminties, kalbos, elgesio ar orientacijos pokyčiai užsitęsia ir ima riboti kasdienį gyvenimą, svarbiausia yra neatidėlioti ir išsitirti“, – pabrėžia neurologai, kalbėdami apie ankstyvos pradžios demencijos riziką.

  • Tirpsta pirštai, spaudžia gerklę, širdis daužosi: gali būti latentinė tetanija

    Tirpsta pirštai, spaudžia gerklę, širdis daužosi: gali būti latentinė tetanija

    Latentinė tetanija nėra viena konkreti liga – taip apibūdinamas simptomų rinkinys, susijęs su padidėjusiu nervų ir raumenų dirglumu. Dėl to ji neretai klaidingai palaikoma nerimo sutrikimu ar panikos atakomis, ypač kai prisideda dusulys, širdies permušimai ir staigus silpnumas.

    Dažniausi požymiai – veido, ypač apie lūpas, bei rankų ar kojų pirštų dilgčiojimas ir tirpimas, raumenų trūkčiojimai, mėšlungis, skausmingumas. Taip pat gali varginti gumulas gerklėje, paviršutiniškas padažnėjęs kvėpavimas, sutrikusi koncentracija ir nuolatinis nuovargis.

    Priepuolio metu simptomai gali priminti panikos ataką: padažnėja pulsas, šokinėja kraujospūdis, ima trūkti oro, svaigsta galva, atsiranda nestabilumas ir stiprus nerimas. Tokia panaši klinika dažnai lemia, kad žmogus ilgai vaikšto nuo vieno specialisto prie kito, o atsakymo vis dar neranda.

    Latentinės tetanijos mechanizmas siejamas su neuronų ir raumenų ląstelių membranų dirglumu, kurį gali skatinti magnio trūkumas ir rūgščių-šarmų pusiausvyros pokyčiai. Pavyzdžiui, hiperventiliacija streso ar panikos metu gali sukelti alkalozę, o tai didina neuromuskulinį jaudrumą ir išprovokuoja nemalonius pojūčius.

    Magnio stoką gali lemti ne tik mityba, bet ir virškinamojo trakto ligos, prastesnis įsisavinimas, ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas ar diuretikai. Svarbu tai, kad įprastas magnio tyrimas kraujo serume ne visada atspindi tikrąsias atsargas, nes didžioji magnio dalis yra ląstelių viduje, todėl rodikliai gali išlikti normos ribose.

    Diagnozuojant dažniau remiamasi neurologiniu įvertinimu ir specialiais tyrimais, o vienas dažniausiai minimų – išeminė-hiperventiliacinė mėginio metodika, artima EMG tyrimui. Kartais vertinami ir klinikiniai požymiai, tokie kaip Chvosteko ar Trousseau simptomai, tačiau jie nėra laikomi galutinai patikimais, nes gali pasireikšti ir sveikiems žmonėms.

    Kadangi simptomai gali imituoti nerimo sutrikimus, praktikoje neretai prireikia ir psichiatro konsultacijos. Nerimo sutrikimas neatmeta latentinės tetanijos galimybės, todėl tikslas – įvertinti, ar abu reiškiniai nesutampa, ir parinkti saugų gydymo planą.

    Gydymas paprastai remiasi dviem kryptimis: koreguojamas galimas magnio trūkumas ir mažinami provokuojantys veiksniai, pirmiausia stresas ir hiperventiliacija. Magnio dozes ir vartojimo trukmę turėtų parinkti gydytojas, o kartu dažnai rekomenduojamos kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikos, miego režimo stabilizavimas bei reguliarus fizinis aktyvumas.

    Jei kartu nustatomi nerimo sutrikimai ar panikos atakos, gali būti skiriama psichoterapija ir, esant indikacijoms, medikamentinis gydymas. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – nenurašyti visko vien emocijoms, bet ir neignoruoti psichikos sveikatos, nes tik kompleksinis požiūris dažniausiai padeda nutraukti pasikartojančių priepuolių ratą.

    Jeigu tirpimas, mėšlungis, dusulys ar širdies permušimai kartojasi, o tyrimai ilgai neatsako į klausimą kodėl, verta su šeimos gydytoju aptarti kryptingą ištyrimą. Skubi pagalba būtina, jei atsiranda alpimas, stiprus krūtinės skausmas, ryškus dusulys ar naujai pasireiškę neurologiniai simptomai.

  • Sunkiai paaiškinami ausų ūžesiai keičia smegenis: gydytojai paaiškino, kada delsti pavojinga

    Sunkiai paaiškinami ausų ūžesiai keičia smegenis: gydytojai paaiškino, kada delsti pavojinga

    Ūžesys ausyse nėra liga

    Szumai ausyse, dar vadinami tinitu, dažniausiai nėra atskira liga, o simptomas, galintis turėti daug priežasčių. Jis neretai siejamas su klausos pablogėjimu dėl amžiaus, ilgalaikio triukšmo, akustinės traumos ar ausies uždegimų.

    Ūžesį taip pat gali sukelti ausies sieros kamštis, žandikaulio sąnario sutrikimai, kai kurios neurologinės ligos ar vaistai, pavyzdžiui, dalis antibiotikų ir didelės salicilatų dozės. Dalis žmonių šį pojūtį apibūdina kaip zvimbimą, šnypštimą ar cypimą, kuris ypač išryškėja tyloje.

    Ką rodo naujesni tyrimai?

    Ilgą laiką manyta, kad pagrindinis mechanizmas yra padidėjęs neuronų aktyvumas klausos keliuose, kai smegenys tarsi bando kompensuoti prarastą garso informaciją. Vis dėlto vis daugiau tyrimų rodo, kad svarbus ne vien klausos centras, bet ir dėmesio, emocijų bei streso reguliavimo tinklai.

    Naujesni neurovaizdiniai darbai leidžia įtarti, kad ankstyvoje stadijoje smegenys į naują, netikėtą garsą reaguoja aktyviau, o simptomui užsitęsus ilgiau nei šešis mėnesius kai kurių sričių aktyvumas gali mažėti. Tai nebūtinai reiškia, kad problema išnyko, greičiau tai rodo prisitaikymą, kai pastovus garsas imamas vertinti kaip mažiau svarbus signalas.

    „Smegenys gali priprasti prie nuolatinio signalo, tačiau tai nereiškia, kad pats ūžesys dingo, ypač jei kartu išlieka miego ar nerimo problemos“, – sako gydytojai, vertinantys tinitu besiskundžiančių pacientų būklę.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Į specialistą verta kreiptis dėl bet kokio naujai atsiradusio ūžesio ausyse, ypač jei jis prasidėjo staiga arba juntamas tik vienoje ausyje. Tokiais atvejais svarbu neatidėlioti, nes kartais reikia skubiai atmesti rimtesnes priežastis, tarp jų staigų sensorineurinį klausos sutrikimą.

    Ypač skubi konsultacija reikalinga, jei ūžesį lydi staigus klausos pablogėjimas, stiprus galvos svaigimas, pusiausvyros sutrikimai, neurologiniai simptomai, naujas vienpusis veido ar galūnių silpnumas, taip pat pulsuojantis ūžesys, sutampantis su širdies ritmu. Tokiais atvejais gali prireikti ne tik klausos tyrimo, bet ir papildomos otorinolaringologinės ar neurologinės diagnostikos.

    Dažniausiai pirmas žingsnis būna klausos įvertinimas audiometrija ir ausies apžiūra, kad būtų atmestos paprastos priežastys, pavyzdžiui, sieros kamštis. Jei nustatomas klausos susilpnėjimas, gydytojas gali aptarti klausos aparatų naudą, nes daliai žmonių tai sumažina tinitu suvokimą ir palengvina kasdienybę.

    Nors universalaus vaisto nuo tinitu nėra, gydymo ir pagalbos strategijos plečiasi. Praktikoje taikoma garso terapija, miego ir streso korekcija, kognityvinė elgesio terapija, o kai kuriems pacientams parenkamas individualus planas, atsižvelgiant į simptomų trukmę ir poveikį gyvenimo kokybei.

  • Du ankstyvi demencijos signalai, dažnai nurašomi stresui: gydytojai įspėja neatidėlioti

    Ankstyvieji demencijos požymiai ne visada prasideda nuo užmirštų faktų ar vardų. Specialistai pabrėžia, kad pirmieji pokyčiai neretai pasireiškia elgesyje ir kasdieniuose įpročiuose, todėl ilgai lieka nepastebėti.

    Šeimos gydytojas Dominikas Grinjė iš medicinos centro The Health Suite (Leisteris) teigia, kad vienas ankstyviausių signalų gali būti staigus asmenybės ar elgesio pokytis. Žmogus tampa aštresnis bendraujant, ima elgtis impulsyviai, praranda susidomėjimą anksčiau mėgta veikla, o artimiesiems tai atrodo visiškai nebūdinga.

    „Žmonės taip jautriai reaguoja į atminties praradimą, kad gali nepastebėti ženklų, kurie yra tiesiai prieš akis. Kol šeima šiuos pokyčius susies su galimu demencijos diagnozės pagrindu, gali praeiti mėnesiai ar net metai“, – sakė Dominikas Grinjė.

    Pasak gydytojo, tokie elgesio svyravimai dažnai priskiriami pervargimui, ilgalaikiam stresui, šeimos problemoms ar natūraliems su amžiumi siejamiems pokyčiams. Vis dėlto svarbu vertinti ne vien pavienį epizodą, o tai, ar pokyčiai kartojasi, stiprėja ir ima trukdyti įprastam gyvenimui.

    Antras dažnai supainiojamas ankstyvas požymis siejamas su erdviniu suvokimu ir regimąja informacija. Žmogui gali būti sunkiau įvertinti atstumą vairuojant, orientuotis net pažįstamose vietose, atpažinti veidus ar susigaudyti sudėtingesnėse vizualinėse situacijose.

    Tokius nusiskundimus žmonės neretai paaiškina regėjimo pablogėjimu ar nuovargiu, todėl delsia kreiptis pagalbos. Tačiau, jei atsiranda naujų klaidų kasdieniuose veiksmuose, didėja pasimetimas ar kyla rizika saugumui, verta nedelsti ir pasitarti su šeimos gydytoju.

    Medicinos praktikoje pabrėžiama, kad ankstyvas įvertinimas padeda atskirti demenciją nuo kitų būklių, pavyzdžiui, depresijos, nerimo sutrikimų, miego problemų, skydliaukės veiklos sutrikimų ar vitaminų trūkumo. Dalis šių priežasčių yra gydomos, todėl laiku atlikti tyrimai gali būti ypač svarbūs.

    Specialistai taip pat primena, kad demencija nėra vienas konkretus susirgimas, o simptomų visuma, kuri gali turėti skirtingas priežastis. Kuo anksčiau pradedamas ištyrimas ir sudaromas pagalbos planas, tuo daugiau galimybių sulėtinti simptomų progresavimą, koreguoti rizikos veiksnius ir planuoti kasdienę pagalbą.

  • Keistas elgesys prie stalo gali įspėti apie demenciją: gydytojai ragina nedelsti

    Keistas elgesys prie stalo gali įspėti apie demenciją: gydytojai ragina nedelsti

    Pirmieji demencijos požymiai dažniausiai siejami su trumpalaikės atminties sutrikimais, sunkesniu planavimu, pasimetimu kasdienėse situacijose ar žodžių pametimu. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad kai kurie ankstyvi signalai gali pasirodyti visai ne ten, kur įprasta jų ieškoti, pavyzdžiui, valgant.

    Medikai atkreipia dėmesį į netikėtus mitybos įpročių pokyčius, kai žmogus ima valgyti gerokai daugiau nei anksčiau, dažnai prašo maisto trumpais intervalais arba pradeda rinktis skonius, kurių anksčiau vengė. Kartais pasikeičia ir santykis su pačiu valgymo procesu: pranyksta saikas, dingsta pasitenkinimas maistu, atsiranda impulsyvumas.

    Gydytojai pastebi, kad progresuojant ligai gali kisti ir elgesys prie stalo: žmogus ima valgyti itin greitai, godžiai, nepaiso įprastų mandagumo normų ar sunkiau suvaldo emocijas. Tokie pokyčiai artimiesiems dažnai tampa vienu pirmųjų akivaizdžių ženklų, kad būtina pasitarti su specialistu.

    Kas tai gali reikšti?

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl atsiranda tokie pokyčiai, yra frontotemporalinė demencija, dažnai siejama su kaktinių ir smilkinių skilčių pažeidimu. Šios smegenų sritys ypač svarbios savikontrolei, sprendimų priėmimui, asmenybės bruožams ir elgesio reguliavimui, todėl sutrikus jų veiklai gali atsirasti impulsyvus valgymas ar potraukis saldžiam, riebiems ir daug angliavandenių turintiems produktams.

    Frontotemporalinė demencija neretai išryškėja jaunesniame amžiuje nei Alzheimerio liga, dažnai apie 50–60 gyvenimo metus. Dėl to dalis žmonių simptomus ilgai aiškina stresu, nuovargiu ar įtemptu gyvenimo tempu, o tikrieji pokyčiai lieka nepastebėti.

    Kuo skiriasi nuo Alzheimerio ligos?

    Nors Alzheimerio liga ir frontotemporalinė demencija priskiriamos demencijoms, ankstyvieji simptomai dažnai būna skirtingi. Alzheimerio ligai įprastai būdingesni ryškesni atminties sutrikimai, o frontotemporalinės demencijos atveju pradžioje dažniau matomi elgesio, asmenybės ar kalbos pokyčiai.

    Specialistai pabrėžia, kad patys sergantieji neretai neįžvelgia savo būklės pasikeitimų, todėl svarbiausias vaidmuo tenka artimiesiems. Pastebėjus staigų mitybos ar elgesio prie stalo pasikeitimą, rekomenduojama neatidėlioti ir kreiptis į šeimos gydytoją, kuris, įvertinęs situaciją, gali nukreipti neurologo ar kitų specialistų konsultacijai.

  • Pirmi demencijos signalai prie vairo: gydytojas įspėja apie požymius, kurių daugelis nepastebi

    Ankstyvieji demencijos požymiai ne visada prasideda nuo užmaršumo. Specialistai pabrėžia, kad pirmiausia gali keistis žmogaus elgesys ir gebėjimas orientuotis erdvėje, o tai ypač išryškėja vairuojant automobilį.

    Didžiosios Britanijos Lesteryje dirbantis šeimos gydytojas Dominikas Grenjeras yra atkreipęs dėmesį, kad dalis žmonių per daug susitelkia į atminties sutrikimus ir todėl praleidžia kitus, ne mažiau svarbius įspėjamuosius signalus. Pasak jo, vienas ryškiausių ankstyvų ženklų susijęs su regos ir erdvės suvokimo pokyčiais.

    Kas pasikeičia vairuojant?

    Regos ir erdvės suvokimo sutrikimai gali pasireikšti tuo, kad žmogui darosi sunkiau įvertinti atstumą parkuojantis, laikytis saugaus tarpo ar tiksliai „pataikyti“ į eismo juostą. Taip pat gali daugėti situacijų, kai pasimetama įprastame maršrute, sunkiau greitai suprantami kelio ženklai ar sankryžų schema.

    Medikai aiškina, kad demencijos atvejais gali sutrikti smegenų gebėjimas apdoroti regimą informaciją ir ją susieti su veiksmais. Dėl to net pažįstama aplinka staiga tampa mažiau aiški, o sprendimai prie vairo užtrunka ilgiau.

    Ne tik atmintis: keičiasi elgesys

    Kitas ankstyvas signalas, apie kurį kalbama vis dažniau, yra staigūs asmenybės ir elgesio pokyčiai. Žmogus gali tapti impulsyvesnis, prarasti susidomėjimą anksčiau mėgta veikla, dažniau elgtis netaktiškai, mažiau atsižvelgti į kitų jausmus.

    Tokie pokyčiai neretai klaidingai nurašomi amžiui, nuovargiui, stresui ar šeimos problemoms. Vis dėlto, jei elgesio pasikeitimai tampa nauja norma ir juos lydi orientacijos ar dėmesio sutrikimai, tai laikoma svarbia priežastimi pasitikrinti sveikatą.

    „Žmonės taip susitelkia į atminties praradimą, kad gali nepastebėti ženklo, kuris yra tiesiai prieš juos“, – sakė Dominikas Grenjeras.

    Ką daryti pastebėjus požymius?

    Gydytojai ragina neignoruoti nepaaiškinamų elgesio ar suvokimo pokyčių, ypač jei jie kartojasi. Pirmas žingsnis paprastai yra vizitas pas šeimos gydytoją, kuris įvertina simptomus, peržiūri vartojamus vaistus, gretutines ligas ir, jei reikia, nukreipia papildomiems tyrimams.

    Svarbu ir tai, kad panašius simptomus gali sukelti kitos būklės, pavyzdžiui, regėjimo problemos, vitamino B12 stoka, skydliaukės sutrikimai, depresija, miego apnėja ar šalutinis vaistų poveikis. Dėl to ankstyvas ištyrimas padeda ne tik laiku atpažinti demenciją, bet ir atmesti koreguojamas priežastis.

    Kalbant apie saugumą kelyje, specialistai pabrėžia, kad atsiradus dažnesnėms klaidoms, pasimetimui ar artimųjų pastebėtam neįprastam vairavimui, verta atvirai aptarti situaciją šeimoje ir su gydytoju. Ankstyva reakcija gali padėti išvengti eismo įvykių ir laiku gauti reikalingą pagalbą.

  • Ryte matomi ženklai gali įspėti apie insultą: ypač svarbu senjorams, kada skambinti 112

    Ryte matomi ženklai gali įspėti apie insultą: ypač svarbu senjorams, kada skambinti 112

    Kas rytą šeima pastebi pirmiausia

    Ryte įprastai greitai matyti, ar žmogus jaučiasi kaip visada: ar orientuojasi namuose, aiškiai kalba, stabiliai atsistoja. Jei senjoras vakare buvo įprastos būklės, o ryte staiga pasimeta, klumpa ar nebesuformuluoja sakinio, tai gali būti ūmus sutrikimas, kurio ignoruoti negalima.

    Medikai pabrėžia, kad dalis sunkių būklių, įskaitant insultą, gali prasidėti miegant, o pirmieji požymiai išryškėja tik pabudus. Net jei simptomai po kelių minučių sumažėja, tai nereiškia, kad pavojus praėjo.

    Staigus sumišimas nėra „tiesiog amžius“

    Vienas dažniausių pavojaus signalų yra staigi mąstymo ir elgesio kaita. Žmogus gali nebežinoti, kur yra, supainioti paros laiką, neatpažinti artimojo ar atsakyti visai ne į temą.

    Tokia būsena nebūtinai reiškia demenciją, nes demenciniai sutrikimai dažniausiai progresuoja palaipsniui. Staigus sumišimas gali būti susijęs su insultu ar trumpalaikiu smegenų kraujotakos sutrikimu, taip pat su infekcija, dehidratacija, gliukozės svyravimais, vaistų poveikiu ar deguonies stoka.

    Artimieji gali paprastai pasitikrinti, ar žmogus pasako savo vardą, supranta, kur yra ir kokia diena. Vis dėlto toks patikrinimas nepakeičia gydytojo vertinimo, o svarbiausias kriterijus yra staigus skirtumas nuo įprasto kasdienio funkcionavimo.

    Klasikiniai insulto simptomai ryte

    Kitas aiškus įspėjimas dažnai pasirodo per pirmą ryto pokalbį: kalba tampa nerišli, žmogus neranda elementarių žodžių, nebesupranta prašymų. Kartais matyti, kad veido raumenys ar liežuvis tarsi nebeklauso.

    Tokiu atveju verta paprašyti žmogaus nusišypsoti ir pakelti abi rankas. Nukaręs lūpos kampas, veido asimetrija, vienos rankos silpnumas ar tirpimas, taip pat staigūs regėjimo sutrikimai, ypač stiprus galvos skausmas ir kalbos supratimo problemos laikomi tipiniais insulto ženklais.

    Laukti, kol „praeis“, yra rizikinga. Net jei po kelių minučių žmogus pradeda aiškiau kalbėti ar atgauna jėgą, tai gali būti TIA, trumpalaikis smegenų išemijos epizodas, kuris dažnai įspėja apie galimą didesnį insultą artimiausiomis dienomis.

    Kada skambinti 112 ir ko nedaryti

    Įtarus insultą reikia nedelsiant skambinti 112 ir, jei įmanoma, pasižymėti laiką, kada simptomai buvo pastebėti. Laikas svarbus, nes dalis gydymo metodų taikomi tik per ribotą valandų langą nuo simptomų pradžios.

    Nereikėtų savarankiškai duoti vaistų, maisto ar gėrimų, nes gali būti sutrikęs rijimas ir žmogus gali užspringti. Taip pat nereikėtų laukti, kol atsidarys poliklinika, ar bandyti „išvaikščioti“ silpnumą.

    Jei ryte staiga sutrinka pusiausvyra, žmogus svyruoja, krenta ar skundžiasi, kad „sukasi kambarys“, priežasčių gali būti daug, ypač vyresniame amžiuje. Tačiau staigus, labai stiprus svaigimas kartu su kalbos, regos sutrikimais, vienos kūno pusės silpnumu, veido asimetrija, stipriu galvos skausmu ar vėmimu reikalauja skubios pagalbos.

    Šeimos neretai bando nuraminti save mintimi, kad ryte kiekvienas būna apsnūdęs, o senjorams tai esą normalu. Vis dėlto amžius nepaaiškina staigaus beprasmiško kalbėjimo, negalėjimo paeiti ar aiškiai išryškėjusios asimetrijos veide.

    Jei pokyčiai vystosi savaitėmis ar mėnesiais, pavyzdžiui, pamažu blogėja atmintis, smulkėja eisena, atsiranda drebulys ar didėja sustingimas, paprastai tikslinga planinė šeimos gydytojo ar neurologo konsultacija. Tačiau staigūs simptomai ryte yra signalas veikti iš karto, nes greita pagalba gali sumažinti smegenų pažeidimo riziką.

  • Vis dažniau užmirštate? Gydytojai įspėja: kalti gali būti kasdieniai įpročiai

    Vis dažniau užmirštate? Gydytojai įspėja: kalti gali būti kasdieniai įpročiai

    Pavieniai užmaršumo epizodai gali nutikti kiekvienam, tačiau dažnėjantys atminties sutrikimai neretai siejami ne vien su amžiumi. Specialistai pabrėžia, kad kognityvines funkcijas stipriai veikia kasdieniai įpročiai: miego režimas, fizinis aktyvumas, mityba, stresas ir žalingos medžiagos.

    Su amžiumi smegenyse natūraliai mažėja kai kurių funkcijų atsargos, todėl didėja rizika neurologiniams sutrikimams, galintiems paveikti atmintį. Vis dėlto dalis problemų atsiranda ir jaunesniems žmonėms, ypač kai ilgą laiką kaupiasi miego trūkumas, perdegimas ar nuolatinis nerimas.

    Vienas dažniausių veiksnių, siejamų su silpnesne atmintimi, yra prasta miego kokybė ir nereguliarus režimas. Miegas svarbus informacijos įtvirtinimui, todėl nuolat trumpinant miegą ar dažnai prabudinėjant gali suprastėti dėmesio koncentracija, sulėtėti mąstymas ir didėti užmaršumas.

    Ne mažiau svarbus ir judėjimas: reguliarus fizinis aktyvumas siejamas su geresne kraujotaka, mažesniu uždegiminiu fonu ir geresnėmis pažintinėmis funkcijomis. Tuo metu sėslus gyvenimo būdas, ypač derinamas su ilgu buvimu prie ekranų ir menkomis pertraukomis, gali didinti nuovargį ir vadinamąjį smegenų rūką.

    Mityba taip pat daro įtaką: itin perdirbtas maistas, perteklinis cukraus kiekis ir nereguliarūs valgymo įpročiai gali lemti energijos svyravimus ir prastesnį dėmesį. Praktikoje dažnai padeda subalansuotas racionas, pakankamas skysčių vartojimas bei dėmesys maistinėms medžiagoms, kurios svarbios nervų sistemai.

    Prie atminties problemų prisideda ir ilgalaikis stresas, nes nuolatinė įtampa apsunkina informacijos įsiminimą ir atgaminimą. Be to, alkoholio vartojimas, raminamieji ar kai kurie kiti vaistai gali silpninti budrumą bei atmintį, todėl svarbu įvertinti ir šį aspektą, ypač jei simptomai sustiprėjo pradėjus vartoti naujus preparatus.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Medikų pagalbos reikėtų neatidėlioti, jei atminties sutrikimai tęsiasi mėnesiais ir ima trukdyti kasdieniam gyvenimui. Ypač svarbūs signalai yra sunkumai atliekant įprastus veiksmus, suprastėjusi orientacija aplinkoje, pasimetimas pažįstamose vietose ar sunkumai naudojantis įprastais buities prietaisais.

    Skubiai pasikonsultuoti patariama, jei simptomai atsirado staiga, pavyzdžiui, po galvos traumos, arba jei kartu pasireiškia ryškūs nuotaikos ir asmenybės pokyčiai. Tokiais atvejais gydytojas įvertina galimas priežastis, prireikus skiria tyrimus ir padeda sudaryti aiškų veiksmų planą.

    Kas dažniausiai padeda kasdienybėje?

    Dažnu atveju pirmieji žingsniai yra paprasti, bet veiksmingi: reguliarus miegas, daugiau judėjimo ir aiškesnė dienotvarkė. Taip pat padeda streso mažinimas, pertraukos nuo ekranų ir dėmesio treniravimas, pavyzdžiui, mokantis naujų įgūdžių ar sprendžiant užduotis, kurios reikalauja susikaupimo.

    Jei nepaisant pokyčių būklė negerėja, svarbu neapsiriboti spėlionėmis ir kreiptis į specialistus. Laiku išsiaiškinta priežastis dažnai leidžia greičiau atkurti darbingumą ir sumažinti nerimą, o kartais padeda užkirsti kelią rimtesnėms sveikatos problemoms.

  • Atmintį silpnina kasdieniai įpročiai: dauguma daro tai net nesusimąstydami

    Atmintį silpnina kasdieniai įpročiai: dauguma daro tai net nesusimąstydami

    Atminties sutrikimai dažnai siejami su amžiumi, tačiau specialistai pabrėžia, kad kasdieniai įpročiai gali turėti ne mažesnę įtaką. Smegenų veiklą veikia miego kokybė, fizinis aktyvumas, mityba, stresas ir net tai, kaip dažnai „perleidžiame“ prisiminimą telefonui ar užrašams.

    Nors su amžiumi didėja tam tikrų neurologinių ligų rizika, daug atminties nusiskundimų būna susiję su gyvenimo būdu. Ilgalaikis miego trūkumas silpnina dėmesį ir gebėjimą įsiminti, o chroniškas stresas, nuolat palaikantis aukštą kortizolio lygį, siejamas su prastesniu mokymusi ir informacijos atkūrimu.

    Dar vienas dažnas faktorius yra sėslumas: fizinis aktyvumas gerina kraujotaką, o tai svarbu smegenų aprūpinimui deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad reguliarios aerobinės veiklos, tokios kaip ėjimas ar važiavimas dviračiu, siejamos su geresnėmis vykdomosiomis funkcijomis ir atmintimi.

    Mityba taip pat gali daryti apčiuopiamą poveikį. Dažnas itin perdirbtų produktų vartojimas, didelis pridėtinio cukraus kiekis ir nereguliarūs valgymo įpročiai gali prisidėti prie energijos svyravimų ir prastesnės koncentracijos, o ilgainiui ir prie metabolinių rizikų, kurios siejamos su kognityvinių funkcijų prastėjimu.

    Kita kryptis, apie kurią vis dažniau kalbama, yra nuolatinis dėmesio blaškymas ir informacijos perteklius. Įprotis vienu metu daryti kelis darbus, nuolat tikrinti pranešimus ar dirbti su daugybe atvirų langų mažina gilaus dėmesio laiką, o be jo sunkiau įtvirtinti naują informaciją ilgalaikėje atmintyje.

    „Jei atminties problemos tęsiasi mėnesius, trukdo kasdieniam gyvenimui ar atsiranda staiga, nereikėtų jų nurašyti nuovargiui“, – sako gydytojai neurologai, ragindami įvertinti simptomų priežastis ir prireikus kreiptis į specialistus.

    Įspėjamaisiais ženklais laikomi ilgai nesitraukiantys užmaršumo epizodai, sunkumai orientuojantis erdvėje, pasiklydimas pažįstamose vietose ar problemos atliekant įprastas užduotis, pavyzdžiui, naudojantis kasdieniais buities prietaisais. Taip pat svarbu reaguoti, jei kartu atsiranda ryškūs nuotaikos, asmenybės ar elgesio pokyčiai.

    Geros naujienos yra tai, kad daugeliu atvejų situaciją galima pagerinti koreguojant rutiną. Kokybiškas miegas, reguliari fizinė veikla, subalansuota mityba, mažesnis alkoholio vartojimas, streso valdymas ir sąmoningas dėmesio higienos stiprinimas dažnai padeda atgauti aiškesnę galvą ir stabilesnę atmintį.

  • Mam 52 metus ir vis dažniau „užstringa“ žodžiai: kada tai normalu, o kada laikas pas gydytoją?

    Mam 52 metus ir vis dažniau „užstringa“ žodžiai: kada tai normalu, o kada laikas pas gydytoją?

    Anna Gburek

    Wiele kobiet po 50. roku życia obserwuje spadek funkcji poznawczych mózgu. Często zapominają, co miały zrobić, mają problemy z koncentracją, a wiele słów zatrzymuje się na końcu języka. Choć zjawisko zapominania słów obserwowane jest także u młodych ludzi, u osób w wieku średnim ma nieco inne podłoże. Czy jest to powód do niepokoju?

    Ostatnio koleżanka z lekkim zakłopotaniem zapytała mnie: Powiedz szczerze, tobie też czasem ucieka z głowy najprostsze słowo? Chciała opowiedzieć o czajniku, ale przez dobrą chwilę nie mogła przypomnieć sobie jego nazwy. Kilka dni wcześniej zapomniała imienia sąsiadki, choć zna ją od lat. – Zaczynam się martwić. To normalne w moim wieku? dodała zasmucona.

    Takie sytuacje zna wiele kobiet po 50. roku życia. Chwilowe “pustki” w głowie, trudność z przypomnieniem sobie konkretnego słowa czy nazwiska potrafią wywołać niepokój i od razu nasuwają myśli o poważnych chorobach. Warto wiedzieć, kiedy takie objawy są naturalną częścią procesu starzenia, a kiedy powinny skłonić do konsultacji z lekarzem.

    Nagłe trudności z odnalezieniem znanego słowa podczas rozmowy są doświadczeniem towarzyszącym wielu osobom. W terminologii neuropsychologicznej zjawisko to określa się mianem letologii (łac. lethologica). Powszechnie znane jest jako “słowo na końcu języka”. Częstotliwość występowania letologii nasila się u osób w wieku średnim, co często budzi niepokój i rodzi natychmiastowe obawy przed rozwijającymi się chorobami neurodegeneracyjnymi, takimi jak choroba Alzheimera. Jakie są objawy letologii?

    Najnowsze doniesienia z zakresu neurobiologii oraz endokrynologii klinicznej wskazują jednak, że przejściowe zaburzenia dostępu do leksykonu są po 50. roku życia zjawiskiem powszechnym. W większości przypadków nie stanowią one objawów demencji czy rozwijających się chorób neurodegeneracyjnych. Stanowią jednak odzwierciedlenie zmian zachodzących w mózgu wraz z wiekiem, a u kobiet dodatkowo zmian hormonalnych związanych z menopauzą.

    U osób starszych częstotliwość występowania zjawiska “na końcu języka” gwałtownie wzrasta. Potwierdzają to badania diarystyczne (oparte na dziennikach codziennej aktywności poznawczej), które dowodzę, że młodzi dorośli doświadczają letologii średnio raz w tygodniu. Większa częstotliwość może być spowodowana okresami wyższego stresu czy niedoboru snu. Z kolei w grupie osób starszych częstotliwość występowania zjawiska letologii może wzrosnąć nawet do jednego dziennie.

    Szczególnie podatną grupą są kobiety w okresie okołomenopauzalnym. Zjawisko określane mianem menopauzalnej mgły mózgowej (ang. menopause brain fog) objawia się m.in. spowolnieniem procesów myślowych, trudnościami w koncentracji oraz uciekaniem słów. Dotyka ona od 60% do nawet 80% kobiet w tym okresie.

    Analiza danych pochodzących z wieloletniego, wieloośrodkowego badania SWAN (Study of Women’s Health Across the Nation) potwierdza, że o ile przed menopauzą zjawisko uciekających słów zgłasza około 31% kobiet, o tyle w okresie okołomenopauzalnym i postmenopauzalnym wskaźnik ten wzrasta do 41%. Nie pozostaje to bez wpływu na jakość życia kobiet i ich aktywność zawodową.

    Wraz z wiekiem dochodzi do zmian w strukturze mózgu, które mogą być powiązane z okresowym zapominaniem słów. Następuje stopniowe zmniejszania się objętości hipokampa – struktury kluczowej dla pamięci krótkotrwałej oraz przyswajania nowych informacji. Jednocześnie obserwuje się ubytek istoty szarej w korze przedczołowej i skroniowej oraz fizjologiczny spadek gęstości połączeń synaptycznych, który między innymi umożliwia wymianę informacji między prawą i lewą półkulą mózgu.

    Z neurochemicznego punktu widzenia starzejący się mózg produkuje mniej neuroprzekaźników, ze szczególnym uwzględnieniem acetylocholiny, która bezpośrednio determinuje sprawność procesów pamięciowych i uwagi. Spada także wydajność syntezy dopaminy oraz serotoniny, co wpływa na szybkość przetwarzania informacji.

    Zjawisko letologii związane ze zmianami struktury mózgu u osób zdrowych znajduje swoje bezpośrednie odzwierciedlenie w badaniach neuroobrazowych. Wykazały one, że wyższa częstotliwość epizodów występuje u osób ze zmniejszoną objętością istoty szarej w obrębie lewej wyspy. Sam ubytek w tym obszarze nie musi być jednak związany jedynie z wiekiem.

    Na uciekanie słów może mieć wpływ także postępujące wraz z wiekiem zmniejszenie produkcji neuroprzekaźników np. acetylocholiny – odpowiedzialnej za uwagę i pamięć, a także dopaminy i serotoniny.

    W przypadku kobiet częstotliwość występowania letologii może być dodatkowo powiązane nie z ich wiekiem biologicznym a endokrynologicznym mającym wpływ na wystąpienie menopauzy.

    W okresie okołomenopauzalnym spada ilość estradiolu, który jest silnym neuroprotektorem między innymi regulującym metabolizm glukozy w mózgu. Wraz z jego spadkiem, mózg traci stabilne źródłem energii, co może prowadzić do deficytu energetycznego i trudności z pamięcią.

    Duży wpływ na występowanie tego zjawiska ma zmniejszenie produkcji progesteronu, który metabolizuje się do allopregnanolonu wspomagającego działanie kwasu GABA. Niski poziom tej substancji powoduje nadreaktywność kory przedczołowej i większy chaos informacyjny w mózgu. Większa ilość dystraktorów może skutecznie blokować ścieżki neuronalne odpowiedzialne za przywoływanie konkretnych słów.

    Warto jednak podkreślić, że są to zmiany o charakterze adaptacyjnym. Po przejściu menopauzy mózg adaptuje się do funkcjonowania przy niskich stężeniach estradiolu i progesteronu, a funkcje poznawcze się stabilizują. Tym samym znika niepokojąca kobiety mgła mózgowa.

    Zapominanie słów jest zjawiskiem fizjologicznym wynikającym z nadmiernego stresu, niedoboru słów, składników odżywczych głównie żelaza czy witaminy B12, niedoborów energetycznych, a u osób starszych także zmianami zachodzącymi w strukturze mózgu czy poziomach hormonów w okresie menopauzalnym.

    Letologia jest zjawiskiem krótkotrwałym. U wielu osób dotyczy słów rzadziej używanych, pojęć abstrakcyjnych czy nazw własnych. Często podanie pierwszej litery już pozwala przypomnieć sobie brzmienie zapomnianego słowa.

    Nieco inaczej zjawisko to przebiega u osób z objawami chorób neurodegeneracyjnymi. Jeśli towarzyszy mu:

    Osoba, która zapomina słów z powodu postępującej choroby neurodegeneracyjnej, zazwyczaj nie ma świadomości problemu i go wypiera. Z czasem dochodzą także problemy z orientacją i pamięcią krótkotrwałą. Przy wystąpieniu tego typu objawów należy jak najszybciej udać się do lekarza.