Tag: Neutrinai

  • Itin energingas neutrinas Viduržemio jūroje: fizikai jį sieja su sprogstančia pirmykšte juodąja skyle

    2023 metais į Viduržemio jūrą „atsitrenkė“ neįprastai didelės energijos subatominė dalelė – neutrinas, užfiksuotas povandeniniame detektoriuje. Jo energija siekė apie 220 PeV, t. y. maždaug 100 000 kartų daugiau nei gali pasiekti Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas.

    Tokie neutrinai paprastai laikomi itin sunkiai pagaudomomis „vaiduoklio“ dalelėmis: pro Žemę jie pralekia beveik nesąveikaudami su medžiaga. Tačiau šį kartą signalas buvo pakankamai ryškus, kad jį užfiksuotų KM3NeT eksperimentas, įrengtas jūros gelmėse.

    Mokslininkus sutrikdė tai, kad įprasti astrofiziniai šaltiniai sunkiai paaiškina būtent tokį energijos „profilį“. Be to, jei panašūs reiškiniai būtų dažni, jų turėjo užfiksuoti ir kitas didelis neutrino observatorijos projektas – IceCube Antarktidoje, tačiau tokių įvykių jo duomenyse nebuvo.

    Dabar Masačusetso universiteto Amherste (UMass Amherst) fizikų komanda pasiūlė netikėtą paaiškinimą: šis neutrinas galėjo būti susijęs ne su įprastais kosminiais procesais, o su egzotišku reiškiniu – sprogstančia „beveik ekstremalia“ pirmykšte juodąja skyle, galinčia turėti vadinamąjį „tamsųjį“ krūvį.

    Pirmykštės juodosios skylės idėja

    Hipotezė apie pirmykštes juodąsias skyles siekia šeštąjį dešimtmetį: buvo siūlyta, kad pačioje Visatos pradžioje kai kurios itin tankios erdvėlaikio sritys galėjo subyrėti į juodąsias skyles tiesiogiai, dar neatsiradus žvaigždėms.

    Skirtingai nei žvaigždžių žūties metu susidarančios juodosios skylės, pirmykštės galėtų būti labai mažos – netgi prilygstančios atominio branduolio masteliui. Vėliau Stephenas Hawkingas parodė, kad dėl kvantinių efektų šalia įvykių horizonto tokie objektai turėtų „garuoti“, skleisdami daleles – tai vadinama Hawkingo spinduliuote.

    Pagal klasikinį scenarijų, juodajai skylei prarandant masę ji turėtų kaisti ir spinduliuoti vis intensyviau, o pabaigoje – sprogti. Tačiau jei tokie sprogimai būtų pakankamai dažni, kad KM3NeT užfiksuotų 2023 metų įvykį, panašių signalų turėtų būti gausu ir kituose detektoriuose.

    Kodėl KM3NeT matė, o IceCube – ne

    Tyrėjai pabrėžia, kad čia ir atsiranda pagrindinė mįslė: KM3NeT užfiksavo rekordą, o IceCube – nieko panašaus. Straipsnyje ši įtampa tarp duomenų apibūdinama kaip „3,5 sigma“ neatitikimas, rodantis, kad pradinės prielaidos gali būti klaidingos.

    UMass Amherst komanda siūlo, kad problema gali slypėti ne detektoriuose, o pačiame šaltinyje. Pasak jų, tai galėjo būti ne „įprasta“ juodoji skylė, o turinti krūvį, susijusį su vadinamuoju tamsiuoju sektoriumi.

    Ši idėja remiasi tuo, kad didžioji dalis Visatos medžiagos, kaip manoma, yra tamsioji materija – nematoma ir su šviesa beveik nesąveikaujanti medžiaga. Tyrėjai kelia prielaidą, kad tamsioji materija galėtų turėti savotišką „tamsiąją elektromagnetiką“ ir atitinkamą krūvį, kuris pakeistų pirmykštės juodosios skylės evoliuciją.

    „Kosminė koma“ ir sprogimas

    Pagal siūlomą scenarijų, mažėjant juodajai skylei jos „tamsusis“ krūvis taptų vis svarbesnis, kol objektas pasiektų beveik ekstremalią būseną – kai krūvio sukelta stūma ima balansuoti gravitacinį suspaudimą.

    Tuomet juodoji skylė tarsi „sulėtėja“: išgaravimas tampa smarkiai slopinamas, o pats objektas gali išlikti labai ilgai – kosmologiniais mastais. Vėliau, pasiekus kritinę ribą, tamsiojo elektrinio lauko poveikis, kaip teigiama, galėtų sukelti dalelių porų atsiradimą (minimas „tamsusis Schwingerio efektas“), o tai baigtųsi staigiu išsikrovimu ir sprogimu.

    Esminė detalė, leidžianti suderinti du detektorius: tyrėjai skaičiuoja, kad toks sprogimas gali slopinti neutrino emisiją ties maždaug 1 PeV energijomis (kur IceCube yra ypač jautrus), bet palikti ryškų signalą ties gerokai didesnėmis energijomis – apie 100 PeV diapazone, kuriame ir pasirodė KM3NeT įvykis.

    Ryšys su tamsiąja materija

    Jeigu „beveik ekstremalios“ pirmykštės juodosios skylės su tamsiuoju krūviu iš tiesų egzistuoja, tai galėtų turėti reikšmę ne vien neutrino rekordui. Straipsnyje teigiama, kad tokia objektų populiacija teoriškai galėtų sudaryti visą tamsiąją materiją Visatoje.

    Ankstesnės idėjos, siejančios tamsiąją materiją su pirmykštėmis juodosiomis skylėmis, dažnai susidurdavo su problema: pernelyg dažni sprogimai turėtų palikti per didelį foninį gama spinduliuotės „švytėjimą“, kurį aptiktų teleskopai. Šiuo atveju siūlomas mechanizmas skiriasi tuo, kad didžiąją laiko dalį objektai būtų „ramybės“ būsenoje ir ryškaus fono nesukurtų.

    Tyrimo autoriai tikisi, kad per ateinantį dešimtmetį, plečiantis stebėjimams ir daugėjant duomenų, panašių įvykių pavyks užfiksuoti daugiau. Darbas publikuotas žurnale „Physical Review Letters“, o populiariai apie šią hipotezę rašė „ZME Science“.

  • 2026 metų Nobelio mokslo premijos: kas laimėjo ir kodėl vėl įsižiebė lyčių nelygybės klausimas?

    2026 metų Nobelio mokslo premijos: kas laimėjo ir kodėl vėl įsižiebė lyčių nelygybės klausimas?

    Spalio pabaiga mokslo bendruomenei tradiciškai reiškia Nobelio premijų sezoną, kai įvertinami atradimai, formuojantys šiuolaikinę mediciną, fiziką ir chemiją. 2026 metais paskelbti laureatai vėl iškėlė seną diskusiją: kodėl tarp mokslo premijų laimėtojų taip dažnai trūksta moterų.

    Šių metų Nobelio premijų fiziologijos ar medicinos, fizikos ir chemijos srityse laureatais tapo vien vyrai. Tai išprovokavo platesnį pokalbį apie tai, kaip ilgalaikės karjeros, finansavimo ir atstovavimo skirtumai galiausiai atsispindi prestižiškiausiuose apdovanojimuose.

    Medicina: šviesa valdoma biologija

    2026 metų Nobelio premija fiziologijos ar medicinos srityje skirta Karlui Deisserothui, Peteriui Hegemannui ir Georgui Nageliui. Jie įvertinti už su šviesa valdomais jonų kanalais susijusius atradimus ir optogenetikos krypties vystymą.

    Optogenetika laikoma vienu ryškiausių šiuolaikinės neurologijos įrankių, leidžiančių itin tiksliai veikti nervinių ląstelių aktyvumą. Šis metodas naudojamas aiškinantis, kaip smegenyse formuojasi atmintis, emocijos ir elgesys, o taip pat atveria kelią naujoms terapijoms.

    „Tai metodas, leidžiantis gyvose smegenyse parodyti, kaip nervinės ląstelės formuoja atmintį ir su ja susijusį elgesį“, – sakė žurnalistė Marta Iraola.

    Praktinė šios srities nauda siejama ir su naujomis medicinos taikymo kryptimis, įskaitant regėjimo atkūrimo bandymus. Klinikiniai tyrimai rodo, kad genų terapijos ir šviesai jautrių baltymų deriniai kai kuriais atvejais gali padėti iš dalies atkurti regą žmonėms, turintiems tam tikrų regėjimo sutrikimų.

    Fizika: nematomos dalelės iš kosmoso

    2026 metų Nobelio fizikos premija paskirta belgų mokslininkui Francisui Halzenui už indėlį į IceCube neutrinų observatoriją ir didelės energijos astrofizinių neutrinų aptikimą. Neutrinai yra itin sunkiai aptinkamos dalelės, todėl jų „pagavimas“ tapo nauju būdu tirti kosminius reiškinius.

    IceCube observatorija įrengta Pietų ašigalyje ir išnaudoja milžinišką ledo masę kaip detektorių, fiksuojantį retus neutrinų sąveikos signalus. Projektas subūrė tarptautinę komandą, o pati observatorija tapo vienu svarbiausių įrankių vadinamojoje daugianarėje astronomijoje, kai Visata tiriama ne tik šviesa, bet ir dalelėmis.

    „Jis pavertė didžiulį ledo bloką Pietų ašigalyje detektoriumi, galinčiu pamatyti beveik nematomas daleles, atkeliaujančias į Žemę iš kosmoso“, – sakė žurnalistė Pascale Davies.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie infrastruktūriniai projektai šiandien remiasi ilgomis tarptautinėmis partnerystėmis, dešimtmečiais trunkančiu darbu ir didele technikų bei doktorantų komanda. Būtent tai ir daro Nobelio įvertinimą jautriu klausimu, nes apdovanojimas dažnai atitenka keliems vardams, nors rezultatus sukuria šimtai žmonių.

    Chemija ir lyčių atotrūkis

    2026 metų Nobelio chemijos premija skirta prancūzų mokslininkui Henri B. Kagan ir japonų mokslininkui Kenso Soai už tyrimus, susijusius su molekulių veidrodiniais atvaizdais. Ši sritis svarbi suprantant, kodėl gyvybėje dažnai „pasirenkama“ viena molekulės forma, nors teoriškai galimos dvi.

    Tyrėjų darbai reikšmingi farmacijos kūrimui, nes skirtingi veidrodiniai molekulių variantai gali veikti organizmą nevienodai. Praktikoje tai reiškia, kad vaistų kūrėjams itin svarbu tiksliai valdyti, kuri molekulės forma bus pagaminta ir naudojama.

    Lyčių nelygybės tema šiemet sustiprėjo ir dėl bendro laureatų paveikslo: be literatūros premijos laureatės Anne Carson ir Taikos premijos laureatės Navanetham Pillay, likę 2026 metų Nobelio premijų laimėtojai buvo vyrai. Mokslo srityse tai vėl atkreipė dėmesį į struktūrines priežastis, kodėl moterų matomumas aukščiausiuose įvertinimuose išlieka ribotas.

    „Mokslo apdovanojimuose moterų mažiau, nes tai atspindi platesnį jų nepakankamą atstovavimą šioje tyrimų srityje“, – sakė Marta Iraola.

    Nobelio premijos dažniausiai įvertina darbus, kurių rezultatai bręsta dešimtmečiais, todėl laureatų profilis neretai atspindi ankstesnių dešimtmečių akademinę realybę. Vis dėlto pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama tam, kaip mokslininkių karjerą veikia finansavimo spragos, mentoringo stoka, lyderystės pozicijų barjerai ir netiesioginiai šališkumai atrankose.

    Ekspertai pabrėžia, kad pokyčiai paprastai vyksta lėtai: kai didėja moterų dalis doktorantūroje, tyrimų grupių vadovų gretose ir tarptautinių konsorciumų valdymo struktūrose, po keliolikos ar kelių dešimtmečių tai ima atsispindėti ir aukščiausiuose apdovanojimuose. 2026 metų Nobelio premijos dar kartą priminė, kad pažanga vyksta, tačiau lygybės klausimas moksle tebėra atviras.

  • MIT idėja apie neutrinų lazerį: proveržis, galintis pakeisti mokslą ir ryšį po žeme

    MIT idėja apie neutrinų lazerį: proveržis, galintis pakeisti mokslą ir ryšį po žeme

    JAV mokslininkai, tarp jų ir Masačusetso technologijos instituto (MIT) tyrėjai, pasiūlė ambicingą koncepciją, kuri galėtų iš esmės pakeisti neutrinų tyrimus ir net ryšio technologijas. Kalbama apie teorinį neutrinų lazerį, kuris, skirtingai nei dabartiniai šaltiniai, leistų sukurti kryptingą ir kontroliuojamą neutrino dalelių pluoštą. Tokia priemonė, jei kada nors būtų realizuota, atvertų naują etapą fundamentinėje fizikoje.

    Neutrinai dažnai vadinami dalelėmis vaiduokliais, nes su medžiaga sąveikauja itin silpnai. Milžiniški jų kiekiai nuolat praeina pro Žemę ir žmogaus kūną, tačiau aptikti juos pavyksta tik retais atvejais, todėl pasaulyje statomi didžiuliai detektoriai giliai po žeme, lede ar po vandeniu. Būtent šis sunkiai „pagavimas“ ir yra priežastis, kodėl tikslūs eksperimentai su neutrinais iki šiol buvo labai riboti.

    Kas trukdo dabartiniams šaltiniams

    Šiandien neutrino pluoštai paprastai išgaunami naudojant branduolinius reaktorius arba didelius dalelių greitintuvus. Tai brangūs, sudėtingi ir didelio masto įrenginiai, o jų skleidžiami neutrinai dažnai būna prastai suvaldomi: pluoštas mažiau kryptingas, o parametrus tiksliai reguliuoti sunku. Dėl to dalis matavimų tampa statistiškai lėti, o kai kurios idėjos lieka tik teorijoje.

    MIT mokslininkų siūlomas sprendimas siekia sukurti laboratorinio masto šaltinį, kuris bent teoriškai tilptų į mažesnę eksperimentinę infrastruktūrą. Pagrindinis tikslas yra ne „galingesnis reaktorius“, o visai kitoks principas: priversti emisiją vykti darniai, kad neutrino signalas taptų tankesnis ir labiau kryptingas.

    Idėjos šerdis: BEC ir rubidis

    Koncepcija remiasi itin žemomis temperatūromis, artimomis absoliučiam nuliui, kai medžiaga gali pereiti į Bose ir Einšteino kondensato būseną. Tokiu režimu atomai ima elgtis ne kaip atskiri objektai, o kaip vieninga kvantinė sistema, kurioje procesai gali sinchronizuotis. Ši savybė ir laikoma raktu į valdomą, „suderintą“ emisiją.

    Siūloma naudoti radioaktyvių atomų debesį, kaip pavyzdį minint rubidžio izotopą. Įprastai radioaktyvus skilimas vyksta atsitiktinai ir yra sunkiai prognozuojamas laike, tačiau kondensato būsenoje atsiranda galimybė tikėtis labiau suderinto elgesio. Teorinis tikslas būtų gauti ne pavienius, o sutelktus neutrino impulsus.

    Superradiacija ir galimos pasekmės

    Vienas svarbiausių aptariamų reiškinių yra superradiacija, kai daugelio emiterių kolektyvinis elgesys gali smarkiai sustiprinti spinduliuotės intensyvumą. Jei toks efektas būtų pritaikomas neutrinų generavimui, emisija galėtų vykti gerokai greičiau ir „ryškiau“ nei įprasto atsitiktinio skilimo atveju. Tai leistų teoriškai priartėti prie tankaus, eksperimentams patogesnio neutrino pluošto.

    Tokio įrankio vertė fundamentinei fizikai būtų didelė, nes neutrino savybės yra vienas jautriausių langų į fizikos ribas. Tikslūs matavimai prisidėtų prie neutrino masės ir kitų parametrų tikslinimo, o tai svarbu aiškinantis, kaip formuojasi medžiagos ir antimaterijos disbalansas Visatoje. Praktinėje plotmėje dažniausiai minima požeminė komunikacija, nes neutrinai gali prasiskverbti per medžiagą ten, kur radijo bangos ar šviesa nebeveikia.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai kol kas teorinis pasiūlymas, o ne paruoštas įrenginys. Didžiausios kliūtys yra inžinerinės: sukurti ir ilgai išlaikyti stabilų Bose ir Einšteino kondensatą iš radioaktyvių atomų, užtikrinti sistemos saugumą ir išsaugoti kvantinę darną skilimo procesuose. Net jei pirmieji bandymai būtų kuklūs, sėkmė reikštų naują kryptį, kurioje susitinka kvantinė optika, branduolinė fizika ir itin tiksli laboratorinė kontrolė.

  • Po Antarktidos ledu – keisti signalai: mokslininkai sako, kad tai patvirtina seną prognozę

    Po Antarktidos ledu – keisti signalai: mokslininkai sako, kad tai patvirtina seną prognozę

    Po storu Antarktidos ledo sluoksniu užfiksuoti mįslingi radijo impulsai, kurių mokslininkai ieškojo dešimtmečius. Signalus aptiko eksperimentas Askaryan Radio Array, įrengtas taip, kad „klausytųsi“ trumpų radijo blyksnių, atsirandančių dalelėms sąveikaujant su ledu.

    Tyrėjai praneša, kad per daugiau nei 200 dienų duomenų rinkimo laikotarpį identifikavo 13 neįprastų impulsų. Jų kryptis, dažnių spektras ir poliarizacija sutapo su tuo, ko tikimasi pagal teoriją, aprašančią vadinamąjį Askariamo efektą.

    Kas yra Askariamo efektas

    Dar 1962 metais sovietų fizikas Gurgenas Askariamas pasiūlė idėją, kad itin didelės energijos dalelėms judant tankioje terpėje, pavyzdžiui, lede ar druskoje, turėtų susidaryti specifinis radijo impulsas. Tokia spinduliuotė atsiranda, kai dalelių kaskadoje susiformuoja perteklinis neigiamas krūvis, trumpam „blykstelintis“ radijo bangomis.

    Praktinis šio reiškinio patvirtinimas gamtinėmis sąlygomis ilgai buvo sudėtingas, nes reikia ir milžiniškos stebėjimų apimties, ir labai tylios elektromagnetinės aplinkos. Antarktida tam tinka: storas, skaidrus ledas tampa natūraliu detektoriumi, o žmogaus sukelto triukšmo ten minimaliai.

    Iš kur gali kilti signalai

    Nors tokie impulsai dažnai siejami su neutrinų paieška, šiuo atveju tikėtiniausias šaltinis gali būti itin didelės energijos kosminiai spinduliai. Jiems atsitrenkus į ledo paviršių, susidaro antrinių dalelių kaskada, kuri prasiskverbia į ledą ir sukuria trumpą, bet intensyvų radijo blyksnį.

    Vis dėlto pagrindinis mokslinis „prizas“ yra ne patys kosminiai spinduliai, o galimybė tokiu pačiu principu aptikti ultradidelės energijos neutrinus. Šios beveik su medžiaga nesąveikaujančios dalelės gali atnešti informaciją apie ekstremaliausius Visatos procesus, tačiau būtent dėl savo „nematomumo“ jos yra vienos sunkiausiai pagaunamų.

    Kodėl tai svarbu astrofizikai

    Jei Antarktidos ledas patikimai „veikia“ kaip radijo detektorius, atsiveria kelias kurti dar didesnius, šimtus kubinių kilometrų apimančius stebėjimų tinklus. Tokie detektoriai būtų jautrūs energijoms, kurios gerokai viršija pasiekiamas Žemės dalelių greitintuvuose, todėl leistų tyrinėti fiziką, kuri kitu atveju lieka už laboratorijų ribų.

    Didžiausias artimiausių metų iššūkis – atskirti signalus, kuriuos sukelia kosminiai spinduliai, nuo tų, kuriuos sukeltų neutrinai. Skirtumas dažnai slypi įvykių geometrijoje: kosminiai spinduliai paprastai sąveikauja arčiau paviršiaus, o neutrinai gali prasiskverbti gerokai giliau, kol sukelia aptinkamą efektą.

    Tyrėjų vertinimu, užfiksuotų impulsų atsitiktinio triukšmo tikimybė yra itin maža, todėl rezultatai laikomi stipriu argumentu, kad metodas realiai veikia. Tai reiškia, kad Antarktidos ledas gali tapti vienu svarbiausių „langų“ į didžiausios energijos kosminius reiškinius.