In vitro dažniausiai aprašomas kaip medicininių procedūrų ir tyrimų seka: konsultacijos, vaistų režimai, punkcija, embrionų perkėlimas ir laukimas. Tačiau lygiagrečiai vyksta kitas, mažiau matomas procesas – emocinis ir santykinis, paliečiantis savivertę, saugumo jausmą ir poros artumą. Būtent jis neretai lemia, kaip žmonės ištveria gydymą ir kiek resursų jiems lieka kasdienybei.
Kai kelias į tėvystę ar motinystę reikalauja gydymo, jis dažnai virsta gyvenimu tarp vilties ir nerimo. Vieną dieną atrodo, kad viskas kontroliuojama, kitą – kad kūnas ir kalendorius perima valdžią. Ši būsena vargina ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, o nuovargis kaupiasi net tada, kai iš išorės žmogus atrodo „susitvarkantis“.
In vitro nėra tik procedūra
Gydymo metu daugelis porų patiria nuolatinę įtampą: laukimo laikotarpiai, rezultatų nežinomybė, grįžtantys prisiminimai apie ankstesnius nesėkmingus bandymus. Net ir gerai sudėliotas planas nepašalina pagrindinio veiksnio – neapibrėžtumo, kuris ilgainiui didina nerimą ir mažina emocinę ištvermę.
Svarbu suprasti, kad ši patirtis retai telpa į „teisingų“ jausmų rėmus. Greta tikėjimo atsiranda bejėgiškumas, greta džiaugsmo – įtampa, greta artumo – dirglumas. Tokia emocijų įvairovė yra normali, o bandymas ją neigti dažnai tik sustiprina vidinį spaudimą.
Kur gimsta spaudimas?
Vienas sunkiausių aspektų – spaudimas, apie kurį kalbama per mažai. Jis gali ateiti iš aplinkos klausimų, palyginimų su kitais, geranoriškų, bet žeidžiančių patarimų ar lūkesčio „tiesiog atsipalaiduoti“. Kita dalis spaudimo kyla viduje – iš įsitikinimo, kad jei labai nori, privalai būti stiprus, ramus ir nuoseklus.
Prie šio fono prisideda ir pozityvumo reikalavimas: tarsi žmogus turėtų nuolat spinduliuoti viltį ir neabejoti. Tačiau emocinis atsparumas nereiškia nuolatinės šypsenos ar susivaldymo. Kartais tikroji stiprybė prasideda nuo pripažinimo, kad šis etapas išties skaudus.
Kaip tai veikia santykius?
Nevaisingumo gydymas lengvai paverčia porą „projekto komanda“: pokalbiai sukasi apie datas, tyrimų rodiklius, kitas klinikos konsultacijas. Tokiu režimu santykis gali pradėti dusti, nes mažėja vietos švelnumui, spontaniškumui ir paprastam buvimui kartu be tikslo „pasiekti rezultatą“.
Partneriai šį laikotarpį išgyvena nevienodai: vienam reikia kalbėti ir analizuoti, kitam – užsisklęsti ir veikti. Tai nebūtinai reiškia atitolimą, dažnai tai skirtingi būdai tvarkytis su tuo pačiu bejėgiškumu. Įtampa kyla tada, kai šie skirtumai lieka neįvardyti ir pradedami interpretuoti kaip abejingumas.
„Artumas tokiu metu nėra pareiga būti tobulu partneriu – artumas yra buvimas šalia, kai sunku“, – sako terapeutai, dirbantys su nevaisingumo patirtį išgyvenančiomis poromis.
Psichologinis palaikymas šiandien vis dažniau vertinamas ne kaip priedas, o kaip reali gydymo kelionės dalis. Pokalbis su psichologu ar psichoterapeutu nesuteikia stebuklingų atsakymų, bet padeda įvardyti jausmus be gėdos ir kaltės, susitarti dėl ribų, sumažinti saviplaką. Tai ypač svarbu, kai įtampa persikelia į miegą, darbą, tarpusavio bendravimą ar savęs vertinimą.
Galiausiai tėvystės ir motinystės tema prasideda anksčiau nei gimdymo data ar teigiamas testas. Ji prasideda nuo rūpesčio savimi ir santykiu, nuo kalbos, kuria žmogus kalba su savo kūnu, ir nuo teisės sustoti, kai per sunku. Kartais didžiausia pagalba yra ne kelio pagreitinimas, o parama, kad tame kelyje žmogus neprarastų savęs.