Įspūdingas miestas prie Tmolo kalno
Sardai buvo įsikūrę Vakarų Anatolijoje, prie Tmolo kalno, strategiškai svarbioje Hermo upės slėnio vietoje. Natūrali reljefo gynyba miestui padėjo, tačiau lydai papildomai pastatė milžinišką įtvirtinimų sistemą, juosusią žemutinę miesto dalį.
Archeologų aprašomi išlikę fragmentai ir šiandien atrodo įspūdingai, nors jiems daugiau nei 2 600 metų. Kai kur mūro storis siekė apie 18–20 metrų, o kartu su išoriniais pylimais visa gynybos juosta galėjo būti 30–40 metrų pločio.
Išlikusios sienų atkarpos vietomis pakyla iki maždaug 10–13 metrų. Tokie mastai išskiria Sardus iš daugelio kitų to meto Anatolijos miestų ir rodo, kad čia buvo sutelkti dideli ištekliai bei organizaciniai pajėgumai.
Paslaptis, slypinti plytose
Didžioji įtvirtinimų dalis buvo formuojama iš saulėje džiovintų molinių plytų, akmens ir didžiulių žemių kiekių. Vėlesniais etapais kai kurios atkarpos stiprintos masyvesniais akmens blokais, o išorėje supilti nuožulnūs smėlio ir žvyro pylimai.
Šių pylimų paskirtis buvo praktiška: jie apsunkindavo puolėjams priėjimą prie pagrindinių sienų ir sudarydavo papildomą kliūtį apgulties įrenginiams. Vis dėlto tyrėjus labiausiai intriguoja ne pylimai, o kai kur aptinkamos degto molio plytos.
Degtos plytos, priešingai nei įprastos molio plytos, reikalauja kontroliuojamo degimo aukštoje temperatūroje. Tokia technologija senovės Mesopotamijoje buvo gerai žinoma, tačiau VII amžiuje prieš mūsų erą Graikijoje ir Anatolijoje ji laikoma retesne, todėl Sarduose ji kelia papildomų klausimų.
Galimi ryšiai su imperijų žlugimu
Tyrimų vadovas profesorius Nicholas Cahill yra kėlęs prielaidą, kad technologinių žinių plitimą galėjo paskatinti Asirijos imperijos žlugimas. 612 metais prieš mūsų erą sąjungininkai užėmė Ninivę, o vėlesniais metais griuvo ir kiti Asirijos centrai, sukeldami politinį chaosą regione.
Tokiais laikotarpiais neretai juda ir žmonės, tarp jų amatininkai, architektai bei inžinieriai, ieškantys darbo saugesnėse ar turtingesnėse vietovėse. Spartėjant Lidijos didiesiems statybų projektams, Sardai teoriškai galėjo tapti traukos centru kvalifikuotiems specialistams.
„Panašumai į Mesopotamijos praktiką leidžia svarstyti apie žinių sklaidą, tačiau tiesioginių įrodymų apie konkrečių meistrų migraciją kol kas neturime“, – sakė Nicholas Cahill.
Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nerasta įrašų ar kitų aiškių ženklų, kurie patvirtintų atvykusių asirų statytojų buvimą. Be to, ankstesni radiniai rodo, kad lydai turėjo ir savas, pakankamai pažangias statybos tradicijas, tad technologija galėjo būti perimta ir netiesiogiai.
Kasimą papildė ir kiti radiniai, leidžiantys tikslinti miesto raidos chronologiją. Pavyzdžiui, aptikto monumentalaus pastato medinės detalės datuojamos maždaug 996–837 metais prieš mūsų erą, o tai reiškia, kad architektūrinis augimas prasidėjo gerokai anksčiau nei legendinio karaliaus Krezuso laikai.
Degtos plytos aptiktos ir kitoje miesto vietoje, sluoksnyje, datuojamame VII amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys leidžia svarstyti, kad technologija Sarduose galėjo būti žinoma dar prieš įspūdingųjų įtvirtinimų statybą.
Didžiausią klestėjimą Sardai išgyveno Lidijos galybės laikotarpiu, kai turtus stiprino aukso turintys Paktolo upės sąnašynai. Ekonominė bazė leido įgyvendinti didelio masto statybas, o Lidijos monetarinės sistemos raida turėjo įtakos platesniam regionui.
Vis dėlto miesto istorija neapsiėjo be lūžių: apie 547 metus prieš mūsų erą Sardus užėmė Kyro Didžiojo pajėgos, o Lidija prarado nepriklausomybę. Šiandien Sardų sienos tebėra vienas ryškiausių įrodymų, kaip technologijos, politika ir migracija galėjo susipinti senovės pasaulyje.