Kas nutiko vandeniui į Nîmes?
Mokslininkai, tyrę romėnų akveduką, vedusį vandenį į Nemausus, šiandieninį Nîmes, priėjo prie išvados, kad apie 270 metus vandens tiekimas miestui nutrūko. Tai svarbi užuomina aiškinantis, kodėl miestas III amžiuje galėjo sparčiai netekti gyventojų ir reikšmės.
Tyrimą atliko Mainco Johanno Gutenbergo universiteto mokslininkai, dėmesį sutelkę į mineralines nuosėdas, per šimtmečius susidariusias akveduko viduje. Būtent jos leido atkurti, kaip keitėsi vandens tėkmė, priežiūra ir infrastruktūros paskirtis.
Nuosėdos veikė kaip metraštis
Akvedukas buvo pastatytas apie 50 metus ir maždaug 50 kilometrų atstumu tiekė vandenį į miestą, įskaitant įspūdingą Pont du Gard atkarpą. Kanalais tekantis vanduo palikdavo kalcio karbonato sluoksnius, panašius į medžio rieves, iš kurių galima spręsti apie pokyčius bėgant laikui.
Mokslininkai paėmė mėginius iš dešimties skirtingų vietų ir tyrė jų cheminę sudėtį, įskaitant anglies, deguonies ir stroncio izotopus bei mikroelementus. Tokia analizė padeda įvertinti, ar tėkmė buvo stabili, ar vandenyje daugėjo priemaišų, ir ar konstrukcija buvo tinkamai prižiūrima.
Sausra, vanduo laukams ir galiausiai staigus lūžis
Tyrimų duomenys rodo, kad problemų atsirado anksti: maždaug po 11 metų teko prijungti papildomą vandens šaltinį. Tai siejama su sausrų laikotarpiu, minimu ir istoriniuose šaltiniuose, o pati sistema buvo modifikuota, kad praleistų didesnį vandens kiekį.
Apie 150 metus į miestą patenkančio vandens kiekis vėl pradėjo mažėti, tačiau šįkart ne dėl avarijos. Tyrėjų vertinimu, reikšminga dalis vandens buvo nukreipta žemės ūkiui, o į laukus galėjo keliauti net apie pusė ankstesnio srauto.
Lemiamas pokytis fiksuojamas III amžiuje: po 230 metų nuosėdos rodo prastėjančią akveduko būklę, didesnį porėtumą, daugiau molio ir smėlio, o tai siejama su silpnesne priežiūra. Apie 270 metus vanduo miesto nepasiekė visiškai, nors viršutinės akveduko dalys, įskaitant teritorijas prie Pont du Gard, dar bent apie 140 metų buvo naudojamos, tikėtina, daugiausia laukams.
Kodėl akveduko tiesiog neatstatė?
Tyrėjams ypač reikšminga tai, kad nerasta požymių, jog vandens tiekimas nutrūko dėl didelės konstrukcinės katastrofos ar priešo sukelto sugriovimo. Jei taip būtų nutikę, tikėtina, būtų aptikta ryškių pažeidimų, tačiau jų neužfiksuota.
„Akvaduktą greičiausiai buvo galima sutaisyti, bet miestui vandens paprasčiausiai nebereikėjo tiek, kiek anksčiau“, – teigė tyrėjai, apibendrindami išvadas.
Šį sumažėjusį poreikį mokslininkai sieja su vadinamąja Kiprijono maro epidemija, datuojama maždaug 250–270 metais. Epidemija istoriniuose šaltiniuose gerai paliudyta, tačiau jos poveikis vakarinėms Romos imperijos provincijoms vertinamas prasčiau, todėl Nîmes atvejis laikomas svarbia netiesiogine užuomina.
Nors tiesioginių įrodymų, kad Nîmes patyrė epidemiologinę katastrofą, nėra, chronologinis sutapimas, staigus miesto vandens poreikio kritimas ir platesnis III amžiaus imperijos politinis bei ekonominis nuosmukis sudaro logišką paaiškinimą. Tokie tarpdisciplininiai tyrimai, derinant geoarcheologiją ir istorinius kontekstus, vis dažniau padeda tiksliau suprasti, kaip klimatas, ūkis ir ligos keitė senovės miestų likimus.