Tag: Niujorkas

  • „Lalkos“ premjera Niujorke: Maria Dębska atskleidė filmavimo užkulisius ir M. Kondrato sugrįžimą

    Nauja Bolesławo Pruso romano „Lalka“ ekranizacija pasiekė Niujorką – Manhatane surengtas specialus filmo seansas, kuriame dalyvavo ir viena pagrindinių aktorių Maria Dębska. Ji filme įkūnijo Kazimierą Wąsowską – ryškią ir žiūrovams intriguojančią kūrinio heroję.

    Po peržiūros SVA Theatre salėje aktorė pasidalijo įspūdžiais apie darbą filmavimo aikštelėje, kostiuminę filmo pusę ir tai, kodėl daugiau nei prieš šimtmetį parašyta istorija vis dar skamba šiuolaikiškai. Renginys vyko kaip „Polish Film Festival North America“ programos dalis.

    Naujausią „Lalkos“ versiją režisavo Maciejus Kawalskis, o Lenkijos kino teatruose ji pasirodė rugsėjo 30 dieną. Filmas sutraukė gausų žinomų aktorių būrį, todėl pristatymas už Lenkijos ribų tapo proga parodyti projektą platesnei auditorijai.

    Didelio dėmesio sulaukė ir aktorių sudėtis: Stanislawą Wokulskį suvaidino Marcin Dorociński, Izabelę Łęcką – Kamila Urzędowska, o Ignacą Rzeckį – Marekas Kondratas, po ilgesnės pertraukos sugrįžęs prieš kino kameras. Kartu filme pasirodė ir kiti ryškūs vardai, tarp jų Maja Komorowska, Andrzejus Sewerynas, Krystyna Janda, Agata Kulesza bei Janas Englertas.

    „Lalka“ ir šiandien kalba apie tuos pačius dalykus

    Susitikime su žiūrovais Maria Dębska pabrėžė, kad „Lalka“ jai – ne tik vaidmuo, bet ir asmeniškai svarbi knyga: tai buvo viena jos mėgstamiausių mokyklinių skaitinių. Aktorė atkreipė dėmesį ir į tai, kaip skirtingai kūrinys gali būti priimamas, priklausomai nuo to, ar pirmiausia skaitomas romanas, ar žiūrima ekranizacija.

    Kalbėdama apie šių dienų auditoriją, ji akcentavo Pruso temų aktualumą: romane ryškiai matomi socialiniai santykiai, emocinės įtampos ir žmonių lūkesčiai, kurie, pasak aktorės, vis dar atpažįstami ir dabar. Ji taip pat užsiminė apie autoriaus humorą ir drąsą, dėl kurių „Lalka“ nepraranda gyvybingumo.

    Kostiumai ir scenografija: XIX amžiaus Varšuva aikštelėje

    Aktorė pasakojo apie kostiumų ir scenografijos svarbą – būtent jie leido komandai persikelti į XIX amžiaus pabaigos Varšuvą. Kuriant aplinką ir aprangą, anot jos, atsirado jausmas, tarsi aktoriai kuriam laikui būtų patekę į visai kitą epochą.

    Filmavimo darbai truko keturis mėnesius. Dalis scenų buvo filmuojama gerai atpažįstamose Varšuvos vietose, kurios specialiai filmui buvo pritaikytos taip, kad primintų XIX amžiaus miestą.

    Mareko Kondrato sugrįžimas į kiną

    Vienas dažniausiai aptartų susitikimo akcentų – Mareko Kondrato sprendimas grįžti į kiną ir suvaidinti Ignacą Rzeckį. Maria Dębska pasidalijo, kad šis sugrįžimas filmavimo komandai buvo svarbus ne tik profesiniu, bet ir emociniu lygmeniu.

    Ji priminė ir simbolinį šeimos ryšį su „Lalkos“ ekranizacijomis: ankstesnėje, 1968 metų versijoje, pasirodė ir aktoriaus artimas giminaitis – Tadeuszas Kondratas, suvaidinęs senojo Szlangbaumo vaidmenį.

    Niujorko seansas – tik dalis platesnės festivalio programos, kuri šiemet tęsiasi iki lapkričio 22 dienos ir apima peržiūras įvairiuose JAV miestuose. Tą pačią dieną SVA Theatre buvo parodytas ir filmas „Przez ścianę“.

  • JAV bandė asfaltuoti kelius smulkintomis padangomis: po trejų metų projektą nutraukė

    Devintojo dešimtmečio pabaigoje JAV buvo imtasi neįprasto eksperimento – senas automobilių padangas smulkinti ir maišyti su asfaltu, tikintis vienu metu spręsti atliekų ir kelių dangos problemas. Idėja atrodė perspektyvi, tačiau jau po kelerių metų projektas buvo pripažintas nesėkmingu ir sustabdytas.

    Tuo metu šalyje kasmet išmesdavo daugiau nei 250 mln. padangų, o sąvartynuose jų buvo susikaupę apie 3 mlrd. Toks atliekų kiekis kėlė ir tiesioginį pavojų – padangų sankaupos dažnai užsidegdavo, į orą išmesdamos toksiškus dūmus, siejamus su apsinuodijimų ir onkologinių ligų rizika.

    Kaip rašo portalas GRYOnline, 1987 metais Niujorke buvo priimtas įstatymas, leidęs išbandyti, ar padangas galima panaudoti taip, kad tai duotų apčiuopiamos naudos gyventojams. Praktiniai darbai prasidėjo 1989 metais.

    Eksperimento metu smulkintos padangos buvo maišomos su asfaltu skirtingomis proporcijomis – 1, 2 ir 3 proc. Tokiu būdu dalinai mėginta pakeisti įprastą akmens skaldą, o senus kelių ruožus padengti maždaug 4 cm storio sluoksniu.

    Kodėl eksperimentas žlugo

    Iš viso tokiu mišiniu buvo padengta apie 6 km kelių dviejuose ruožuose. Vis dėlto 1992 metais projektas buvo nutrauktas – konstatuota, kad sprendimas nepasiteisino.

    Pagrindinė problema buvo pati pasirinkta technologija: gumos gabalėliai veikė kaip užpildas, turėjęs pakeisti žvyrą. Paaiškėjo, kad maišymo metu medžiagos tinkamai nesusijungdavo, todėl danga dėvėdavosi gerokai greičiau ir kelias greitai prarasdavo kokybę.

    Be to, gamybos procesas nesuteikė tikėtos ekonominės naudos – nei ilgaamžiškumas, nei kaštai nepagerėjo taip, kad būtų verta tęsti bandymą.

    Tekste pabrėžiama, kad kitose valstijose buvo bandyta kita kryptis. Pavyzdžiui, Kalifornijoje ir Arizonoje guma buvo dedama į karštą skystą asfaltą – tokiomis sąlygomis ji suminkštėdavo ir geriau susimaišydavo, todėl galutinis rezultatas būdavo tvirtesnis.

    Kas pasikeitė vėliau

    1995 metais JAV Kongresas panaikino ankstesnes nuostatas, kurios įpareigodavo į federaliniu biudžetu finansuojamų kelių dangas įmaišyti perdirbtos gumos. Tai tapo ženklu, kad universalus, visur tinkantis sprendimas taip ir nebuvo rastas.

    Panašią „padangų kapinyno“ problemą patyrė ir Kuveitas – ten senas padangas išmoko perdirbti į krosnių mazutą. Šis pavyzdys parodė, kad skirtingos šalys ieško skirtingų kelių, kaip sumažinti pavojingų atliekų kiekį, tačiau vieno greito recepto nėra.

  • Michelle Pfeiffer sužavėjo MoMA kino vakare Niujorke: pasirinko juodą nėriniuotą suknelę

    Aktorė Michelle Pfeiffer lapkričio 12 dieną pasirodė Niujorke, Modernaus meno muziejuje (MoMA) surengtoje kasmetinėje kino šventėje ir sulaukė daug dėmesio dėl savo įvaizdžio. Vakaro metu ji rinkosi juodą, nėriniuotą suknelę su ryškesne iškirpte.

    Kaip skelbiama, tai buvo aštuonioliktoji MoMA kino gala, šiemet organizuota bendradarbiaujant su mados namais „CHANEL“. Renginys buvo skirtas režisieriui Stevenui Spielbergui, o svečių sąraše netrūko ir kitų Holivudo žvaigždžių.

    Pfeiffer įvaizdį papildė prigludęs dvieilis paltas, juodos minimalistinės aukštakulnės basutės, laisvai paleisti ilgi šviesūs plaukai. Prie aprangos ji derino subtilius papuošalus ir santūrų makiažą.

    Nors aktorė šiemet atšventė 68-ąjį gimtadienį, apie pasitraukimą iš kino ji, panašu, negalvoja. Pastaraisiais metais ji pasirodė ne viename projekte, o gerbėjai ir toliau seka tiek jos karjerą, tiek asmeninį gyvenimą.

    Nuo grožio konkursų iki Holivudo

    Michelle Pfeiffer gimė 1958 metų balandžio 29 dieną Santa Anoje, Kalifornijoje. Dar jaunystėje ją traukė teatras, tačiau ji mėgo ir sportą, o vėliau žengė į modelio kelią.

    1978 metais Pfeiffer pelnė „Miss Orange County“ titulą, po kurio prasidėjo jos darbas modelių industrijoje. Tuo pat metu ji mokėsi aktorystės ir lavino įgūdžius skirtingose studijose.

    Ryškiausi vaidmenys ir mylimas 9-ojo dešimtmečio kinas

    Pirmieji jos pasirodymai didžiajame ekrane datuojami 8-ojo dešimtmečio pabaiga, o platesnio pripažinimo sulaukė jau po kelių metų. Tarp ankstyvų ryškesnių darbų minimi filmai „Holivudo naktų riteriai“ ir „Grease 2“.

    Žvaigždės statusą jai sustiprino tokie hitai kaip „Eastwicko raganos“, kuriame ji vaidino kartu su Cher, Susan Sarandon ir Jacku Nicholsonu. Vėliau sekė ir „Ištekėjusi už mafijos“, už kurį aktorė buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“.

    Pfeiffer filmografijoje – ir tokie pavadinimai kaip „Tequila Sunrise“, „Pavojingi ryšiai“, „Nuostabieji broliai Bakeriai“, „Nekaltybės amžius“ bei „Betmeno sugrįžimas“.

    Asmeninis gyvenimas: santuoka su Davidu E. Kelley

    Asmeniniame gyvenime Pfeiffer buvo ištekėjusi už aktoriaus Peterio Hortono, tačiau pora išsiskyrė po aštuonerių metų. 1993 metų sausį ji pradėjo santykius su televizijos scenaristu Davidu E. Kelley.

    Tais pačiais metais jie susituokė. Pora augina dukrą Claudią Rose (gimė 1993 metais) ir sūnų Johną Henry (gimė 1994 metais).

    MoMA kino vakaras tapo dar vienu priminimu, kad Pfeiffer išlieka viena ryškiausių ir labiausiai atpažįstamų Holivudo aktorių, o jos klasikinis stilius vis dar sulaukia dėmesio raudonojo kilimo renginiuose.

  • Manhatane pagerbti po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios valymo darbų mirę „Local 78“ nariai – per 400 pavardžių

    Manhatano Šv. Patriko katedroje šiemet sukalbėta malda už daugiau kaip 400 mirusių profesinės sąjungos „Local 78“ narių – žmonių, dirbusių itin pavojingus asbesto šalinimo ir teritorijų valymo darbus.

    Kaip rašoma tekste, daugelis jų prisidėjo prie Niujorko atstatymo po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių, o dalis sumokėjo didžiausią kainą – susirgo įkvėpę nuodingų dulkių ir vėliau mirė.

    Ši kasmetinė tradicija Manhatane gyvuoja jau du dešimtmečius. Renginio organizavimu rūpinasi sąjungos vadovas Pawełas Gruchaczas, kuris minimas kaip pagrindinis šių minėjimų iniciatorius ir tęstinumą išlaikantis žmogus.

    Minėjime dalyvavo artimieji, kolegos ir bendruomenė, kurią vienija bendra istorija: sunkus darbas, rizika sveikatai ir netekties patirtis. Pabrėžiama, kad tarp šioje srityje dirbusių žmonių buvo daug lenkų kilmės emigrantų.

    Nuo pavojingo darbo iki „Ground Zero“

    Tekste primenama, kad 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose asbesto šalinimo darbai buvo populiarūs tarp emigrantų – juos viliojo palyginti geras uždarbis ir mažesni kalbos reikalavimai. Kartu tai buvo ir itin pavojinga sritis, kurioje, kaip teigiama, pasitaikydavo nesąžiningų darbdavių, taupančių saugos sąskaita.

    Situacija pradėjo keistis 1996 metais, kai darbuotojai įkūrė savo profesinę sąjungą. Tarp steigėjų buvo ir lenkų, tuo metu sudariusių didžiausią etninę grupę šiame sektoriuje.

    Lūžiu tapo 2001 metų rugsėjo 11-oji. „Local 78“ nariai, rašoma straipsnyje, į „Ground Zero“ teritoriją atvyko netrukus po ugniagesių ir policijos – valyti užterštos aplinkos ir pastatų.

    Vis dėlto tekste pabrėžiama, kad šis darbas turėjo kainą: dalis žmonių sunkiai susirgo dėl toksiškų dulkių, o dalies jau nebėra gyvųjų gretose. Būtent todėl kasmet organizuojamas atminimo vakaras.

    Mišios ir ilgas mirusiųjų vardų sąrašas

    Šių metų minėjimas buvo jau 20-asis. Mišias lydėjo iškilminga muzikinė programa, o pamaldas laikė du lenkų kilmės kunigai iš Manhatano Šv. Stanislovo vyskupo ir kankinio parapijos – Jacekas Plichas ir Sławomiras Tomkowskis.

    Po palaiminimo kalbėjo Pawełas Gruchaczas, kuris, kaip rašoma, nuo 2006 metų rūpinasi, kad ši atminimo tradicija nenutrūktų. Tekste pažymima, jog jo žodžiai buvo ypač jautrūs susirinkusioms šeimoms.

    Emociniu vakaro centru tapo garsiai perskaityta ilga mirusiųjų sąjungos narių pavardžių ir vardų eilė: minimi daugiau kaip 400 žmonių. Sąjungos atstovai patikino gedinčiuosius, kad organizacijoje jie visada ras paramą.

    „Local 78“ šiandien, pasak teksto, vienija beveik 5 tūkst. narių ir mini 30 metų veiklos sukaktį. Tačiau minėjime akcentuota ne statistika, o pareiga nepamiršti tų, kurių sveikatą ir gyvenimus pakeitė darbas po vienos didžiausių šiuolaikinės istorijos tragedijų.

  • Mokslininkai siūlo netikėtą būdą prognozuoti Laimo ligos riziką: suskaičiuoti giles

    Gilių gausa rudenį gali būti ne vien gražus vaizdas po ąžuolais – ji gali padėti nuspėti, ar po beveik dvejų metų bus daugiau erkių ir didesnė Laimo ligos rizika.

    Tokį ryšį po daugiau nei 35 metų stebėjimų Niujorko valstijoje nustatė tyrėjai, analizavę ilgalaikius laukinės gamtos ir ekosistemos duomenis, skelbia „ZME Science“.

    Mechanizmas – grandininė reakcija: vadinamaisiais „derlingais“ ąžuolų metais miškuose pribyra itin daug gilių, todėl geriau išgyvena ir sparčiai gausėja baltakojės pelės.

    Daugiau pelių reiškia daugiau „šeimininkų“ erkių lervoms: jos sėkmingiau prisimaitina, vėliau virsta nimfomis, o būtent nimfos laikomos pagrindiniu Laimo ligos plitimo veiksniu žmonėms.

    Nuo gilių iki erkių bumo

    Ąžuolai kas kelerius metus subrandina neįprastai didelį gilių kiekį – tai miško gyvūnams tampa gausiu maisto šaltiniu. Baltakojėms pelėms toks „bufetas“ gali lemti populiacijos šuolį.

    Erkės tuo metu tarsi laukia savo eilės. Išsiritusios lervos dažniausiai dar nebūna užkrėstos Laimo ligą sukeliančia bakterija, tačiau joms būtinas kraujo maitinimasis, kad galėtų vystytis toliau.

    Baltakojės pelės – itin palankūs šeimininkai: ant jų lervos lengvai prisimaitina, o pačios pelės veiksmingai perduoda bakteriją erkėms. Prisisiurbusios lervos vėliau virsta nimfomis – būtent ši stadija kitais metais dažnai „susitinka“ su žmogumi.

    Dėl to, pasak tyrėjų, susidaro uždelsta reakcija: gilių perteklius vienais metais gali signalizuoti didesnį nimfų skaičių po maždaug dvejų vasarų.

    Ką parodė 1991 metų duomenys

    Naujoje analizėje, publikuotoje „Proceedings of the National Academy of Sciences“, vertinti nuo 1991 metų Cary ekosistemų tyrimų institute (Dutchess apygarda, Niujorkas) kaupti stebėjimai.

    Pagal geriausiai duomenis atitikusį statistinį modelį, po metų, kai pelių būdavo daug, vėliau fiksuota apie 40 proc. daugiau erkių nimfų. Tuo pačiu nustatyta, kad gilių kiekis padėjo prognozuoti pelių gausą ankstesniais metais.

    Kitaip tariant, galimą erkių „bumą“ tyrėjai matė dar iki tol, kol nimfos realiai pasirodydavo aplinkoje.

    Kodėl elniai nebuvo geras rodiklis

    Ilgą laiką Laimo liga dažnai sieta su elniais, nes suaugusios erkės neretai minta ant jų ir poruojasi. Viena prisimaitinusi patelė gali padėti tūkstančius kiaušinėlių.

    Vis dėlto ilgalaikiai duomenys tyrimo vietose parodė, kad nors elnių gausa per stebėjimo laikotarpį svyravo daugiau nei šešiskart, statistiškai reikšmingo ryšio su nimfų gausa po dvejų metų nustatyti nepavyko.

    Tyrėjai pabrėžia: elniai erkių gyvavimo cikle svarbūs, tačiau šiose vietovėse jie nebuvo patikimas rodiklis, leidžiantis paaiškinti kasmetinius nimfų skaičiaus svyravimus.

    Ne tik pelių skaičius lemia užkrato dalį

    Iš pradžių manyta, kad daugiau pelių turėtų reikšti ir didesnę dalį užkrėstų erkių. Tačiau stebėjimai tokios tiesioginės priklausomybės nepatvirtino.

    Per ilgą laiką tyrimo vietose maždaug 15–30 proc. nimfų nešiojo Laimo ligos bakteriją, o šis rodiklis išliko gana stabilus net ir kintant pelių gausai.

    Galimas paaiškinimas – platus erkių „meniu“: jos minta ir voverėmis, burundukais, paukščiais bei kitais gyvūnais, kurie bakteriją perduoda prasčiau. Todėl svarbu ne vien pelių kiekis, o tai, kaip erkių kraujo maitinimasis pasiskirsto visoje gyvūnų bendrijoje.

    Vis dėlto, jei tikslas – anksti įvertinti galimą rizikos šuolį, netikėtai naudingas rodiklis pasirodė būtent gilių gausa.

    Ką tokia prognozė gali duoti žmonėms

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien gilių skaičiavimas pats savaime neleidžia tiksliai prognozuoti Laimo ligos protrūkių. Tačiau kartu su duomenimis apie pelių populiacijas, erkių gausą ir platesnę ekosistemą tai gali tapti ankstyvu signalu.

    Toks perspėjimas, jų teigimu, galėtų padėti visuomenės sveikatos specialistams iš anksto planuoti informavimo kampanijas ir prevencijos priemones.

    Nors erkės įkandimas įvyksta per akimirką, sąlygos, dėl kurių jų miškuose ir pievose padaugėja, gali susiformuoti gerokai anksčiau – pradedant tuo, kiek sėklų rudenį pabirėja nuo ąžuolo šakų.

  • Niujorke pagerbta Marija Skłodowska-Curie: Martyna Wojciechowska ceremonijoje persirengė nobeliste

    Niujorke, Manhatane, įvyko išskirtinė ceremonija, skirta Marijai Skłodowskai-Curie įamžinti. Renginyje dalyvavusi lenkų žurnalistė ir keliautoja Martyna Wojciechowska nusprendė pagerbti Nobelio premijos laureatę simboliškai – persirengė ja.

    Ši iniciatyva sulaukė dėmesio ir socialiniuose tinkluose: M. Wojciechowska pasidalijo įrašu, kuriame pabrėžė, kad jai buvo svarbu dalyvauti tokioje progoje ir atstovauti Lenkijai.

    Ceremonija vyko Nepriklausomybės šventės išvakarėse, todėl renginys įgavo ir platesnį kontekstą – buvo akcentuota Lenkijos istorija, pasiekimai bei iškiliausių šalies asmenybių įamžinimas užsienyje.

    Pasak pačios žurnalistės, dalyvavimas šiame įvykyje jai tapo asmeniškai reikšmingas: ji džiaugėsi galėjusi prisidėti prie vienos garsiausių lenkų kilmės mokslininkių atminimo pagerbimo pasaulio metropolijoje.

    Duoklė nobelistei Manhatane

    Marija Skłodowska-Curie – viena žinomiausių pasaulio mokslininkių, pelniusi Nobelio premijas ir tapusi mokslo pažangos simboliu. Todėl jos įamžinimas Manhatane laikomas reikšmingu gestu, primenančiu apie Lenkijos indėlį į pasaulio mokslą.

    M. Wojciechowska savo pasirinkimą persirengti nobeliste pristatė kaip pagarbos ženklą. Ji pabrėžė, kad didžiuojasi galėjusi dalyvauti tokiu metu ir tokioje vietoje.

  • Niujorke vykęs „Bieg o Uśmiech Dziecka“ bėgimas surinko rekordinę paramą vaikams – per 16 tūkst. dolerių

    Niujorke, Forest Park, surengtas labdaros bėgimas „Bieg o Uśmiech Dziecka“ šiemet pasiekė istorinį rezultatą – vaikams surinkta daugiau nei 16 tūkst. JAV dolerių. Tai didžiausia suma per visą šio renginio istoriją.

    Dešimtasis bėgimas subūrė apie 180–200 žmonių: dalis jų bėgo, kiti atvyko palaikyti artimųjų ir prisidėti prie paramos. Renginys skirtas Children’s Smile Foundation globojamiems sergantiems ir pagalbos stokojantiems vaikams.

    Jubiliejinė bėgimo diena vyko spalio 25-ąją Kvynse. Iš pradžių renginį planuota surengti rugsėjo pabaigoje, tačiau dėl audros „Nor’easter“ ir paskelbtos nepaprastosios padėties organizatoriai datą pakeitė.

    Šis sprendimas, panašu, pasiteisino – saulėtas rudeniškas oras pritraukė ir bėgikus, ir šeimas su vaikais. Dalyvių amžiaus amplitudė taip pat išskirtinė: jauniausiai dalyvei buvo 4 metai, vyriausiam bėgikui – 76.

    Vaikų ir suaugusiųjų varžybos

    Prieš startą renginio dalyvius pasveikino Children’s Smile Foundation vykdomasis direktorius Wojciechas Maślanka, dėkojęs už ilgalaikį bendruomenės įsitraukimą. Renginio ištakas priminė ir vienas jo iniciatorių, buvęs fondo prezidentas Mariuszas Śniarowskis.

    Po apšilimo pirmieji į maždaug 1 km trasą išbėgo vaikai. Berniukų grupėje nugalėjo Adam Tarnawski, antras buvo Tomasz Rusin, trečias – Liam Sarmiento, o mergaičių varžybose greičiausia buvo Sophie Boczon.

    Pagrindiniame 5 000 metrų bėgime (nuo 13 metų ir suaugusieji) tarp vyrų triumfavo Artur Tyszuk (20:40). Antroje vietoje finišavo Vyacheslav Tsyganets (21:11), trečias – Alex Ryndak (22:16).

    Moterų varžybose greičiausia buvo 14-metė Lena Olk, finišavusi per 26:18. Ji aplenkė Agnieszką Pawlikowską (26:31) ir Mayą Bałdygą (27:10).

    Rekordinė suma – svarbiausias rezultatas

    Organizatoriai pabrėžė, kad didžiausia pergalė šiemet – labdaros rezultatas: surinkta daugiau nei 16 tūkst. dolerių. Šios lėšos bus skirtos fondo globojamiems sergantiems ir pagalbos reikalingiems vaikams.

    Renginyje dalyvavo ir Lenkijos generalinio konsulo Niujorke atstovai, o prieš startą dalyviai sulaukė dvasininko palaiminimo. Akcentuota, kad šiame bėgime „pralaimėjusių nėra“, nes kiekvienas žingsnis virsta realia pagalba vaikams.

    Finiše geriausius bėgikus pasitiko medaliai ir apdovanojimai, o visi dalyviai gavo atminimo marškinėlius bei jubiliejinius medalius. Dalis bėgikų jau dabar sako planuojantys sugrįžti ir kitais metais.

  • Demi Moore CFDA apdovanojimuose nustebino: „GapStudio“ suknelei panaudojo džinsų diržus

    CFDA mados apdovanojimuose Niujorke viena ryškiausių vakaro staigmenų tapo Demi Moore įvaizdis – aktorė pasirodė su džinsinio audinio vakarine suknele.

    Gala vyko lapkričio 2 dieną Amerikos gamtos istorijos muziejuje, o renginio aprangos kodas buvo „American Black Tie“ – amerikietiška vakarinės elegancijos versija.

    Moore pasirinko specialiai jai siūtą „GapStudio“ kūrinį – tai „Gap“ prekės ženklo kūrybinė studija. Suknelę sukūrė dizaineris Zac Posen, nuo 2024 metų einantis „Gap Inc.“ kūrybos vadovo pareigas.

    Įdomiausia suknelės detalė – korsetas, sudėtas iš indigo spalvos džinsų diržų, susiūtų sluoksniais: iš arti matėsi ir klasikiniai džinsų elementai – sidabrinės sagos bei diržo kilpos.

    Džinsas, bet vakarinėje versijoje

    Suknelės apačią sudarė ilgas maxi sijonas žemu liemeniu, su aukštu skeltuku priekyje ir nedideliu šleifu. Taip kasdienybe dažnai siejamas džinsas įgavo labiau vakarinį, net skulptūrišką charakterį.

    Prie suknelės Moore derino kūno spalvos zomšinius smailianosius batelius, matomus pro skeltuką, ir deimantinius auskarus. Įvaizdį užbaigė džinsinė delninukė – ją sukūrė už „Gap“ aksesuarus atsakingas Reedas Krakoffas.

    Aktorė liko ištikima savo atpažįstamam stiliui: ilgi, tiesūs plaukai su sklastymu per vidurį ir subtilus makiažas.

    Įvaizdis turėjo aiškią žinutę

    Pasirinkimas nebuvo atsitiktinis: tą vakarą „Gap Inc.“ atsiėmė inovacijų apdovanojimą (Innovation Award), o statulėlę įmonei įteikė būtent 63-ejų aktorė.

    Apdovanojimą bendrovės vardu priėmė generalinis direktorius Richardas Dicksonas ir Zac Posen – abu taip pat buvo pasipuošę džinsiniais drabužiais. Moore suknelė tapo aiškiu linktelėjimu prekės ženklui, kurio identitetas nuo pat ištakų siejamas su denimu.

    Kaip buvo cituojamas Zac Posen, džinsas yra „Gap“ tapatybės šerdis, o kurdamas šį įvaizdį jis norėjo medžiagą parodyti visiškai naujai savo artimai draugei Demi.

    Kaip džinsą pritaikyti vakarui

    Jei norisi džinsą rinktis vakaro išėjimui, labiau tinka tamsesni atspalviai – indigo spalva paprastai atrodo solidesnė nei šviesūs, „nuplauti“ variantai.

    Ne mažiau svarbus ir kirpimas: korsetas, ilgas sijonas ar ryškus skeltukas kasdienei medžiagai suteikia progai tinkamos formos. Vakarinė džinsinė suknelė paliks visai kitą įspūdį nei, pavyzdžiui, klasikiniai kombinezonai ar marškiniai.

    Laisvesnį denimo charakterį geriausiai subalansuoja elegantiški aksesuarai – neutralūs aukštakulniai, deimantiniai ar sidabriniai papuošalai ir ramus makiažas, kaip ir Moore pasirinkime.

    Galiausiai, džinsas nuo galvos iki kojų nebūtinai yra stiliaus klaida: prie džinsinės suknelės sąmoningai priderinta džinsinė delninukė gali atrodyti kaip apgalvotas sprendimas.

  • Denzelio Washingtono trileris be Tomo Cruise’o: „Misija: neįmanoma“ režisierius atskleidė pavadinimą

    Holivude bręsta netikėtas tandemas: su Tomu Cruise’u ne vieną didžiulį veiksmo hitą kūręs režisierius Christopheris McQuarrie imasi naujo projekto su Denzeliu Washingtonu. Skelbiama, kad tai bus veiksmo trileris, kuriam jau patvirtintas oficialus pavadinimas.

    Pagal gamybos planus filmas vadinsis „Compassionate Release“. Pavadinimas tiesiogiai siejamas su istorijos ašimi: pagrindinis herojus, buvęs policijos detektyvas, atlieka įkalinimo iki gyvos galvos bausmę, tačiau jam suteikiama humanitarinė, dėl sveikatos būklės motyvuota ankstyva laisvė.

    Siužetas apie atpirkimą

    Istorijoje akcentuojama ne tik įtampa, bet ir emocinė linija. Personažui diagnozuojamas mirtinas smegenų vėžys, o medikai jam palieka apie šešis mėnesius, todėl jis grįžta namo bandydamas atkurti ryšį su atitolusia dukra ir anūku, kurio iki tol nepažino.

    Herojus tikisi ramiai atsisveikinti su gyvenimu ir atsiriboti nuo praeities, tačiau buvę ryšiai ir senos skolos greitai pasiveja. Tokia prielaida leidžia filmui balansuoti tarp kriminalinio trilerio ir charakterių dramos, kur sprendimai kainuoja brangiau nei vien fizinės kovos.

    Kada prasidės filmavimai?

    Gamybos grafikuose nurodoma, kad filmavimai turėtų startuoti Niujorke lapkritį ir tęstis iki 2027 metų vasario. Scenarijų parengė Scottas Barkanas ir Greggas Zehentneris, o prie kameros kviečiamas operatorius Eigilis Bryldas, žinomas dėl vizualiai santūresnių, aktorinę vaidybą išryškinančių darbų.

    Šis projektas išsiskiria ir pačiam McQuarrie: po ilgo bendradarbiavimo su Cruise’u jis kuria didelį filmą, kuriame garsiausio jo partnerio ekrane nebus. Pramonėje tai vertinama kaip aiškus signalas, kad režisierius siekia plėsti žanrinį spektrą ir labiau remtis personažų psichologija, o ne vien kaskadiniais reginiais.

    Premjera numatyta 2027 metais

    Filmo premjerą planuoja „Amazon MGM Studios“ ir „United Artists“: jis turėtų pasirodyti 2027 metų spalio 1 dieną. Tokia data laikoma strategiška, nes rudenį tradiciškai stiprėja tiek kino teatrų repertuaras, tiek startuoja ankstyvosios apdovanojimų sezono kampanijos.

    Kol kas daugiau detalių apie aktorių komandą ir galutinį kūrybinės grupės sąrašą neskelbiama. Vis dėlto pats derinys, kai veiksmo kino meistru laikomas McQuarrie jungiasi su Washingtonu, žada filmą, kuriame veiksmas bus paremtas ne tik dinamika, bet ir moralinių pasirinkimų kaina.

  • Meghann Fahy parodė tylų prabangos kodą: pilkas vilnos kostiumas užkariavo Niujorką

    Pilkas įvaizdis, kuris traukia akį

    Aktorė Meghann Fahy, reklamuodama naują serialą „The Good Daughter“, Niujorko gatvėse pasirodė vilnoniu, nuo galvos iki kojų pilku deriniu. Fotografų užfiksuotas įvaizdis greitai tapo pavyzdžiu, kaip tylioji prabanga gali atrodyti šiuolaikiškai ir nenuobodžiai.

    Nors pilkas kostiumas dažnai siejamas su griežtu biuro dress kodu, Fahy pasirinko laisvesnį stilių. Prasegta apykaklė, atlenktos rankovės ir minkštai krintantis siluetas sukūrė atsainų, bet išlaikytą įspūdį.

    Ką sudarė jos pasirinktas derinys

    Įvaizdį sudarė grafito atspalvio vilnoniai marškiniai ir plačių klešnių kelnės, priderintos prie tos pačios spalvinės gamos. Toks monochrominis sprendimas pabrėžia audinio kokybę ir kirpimą, o ne ryškias detales ar logotipus.

    Marškinių priekyje esanti vertikali siūlė optiškai suskaido vientisą siluetą, o nuleista pečių linija suteikia modernumo. Kelnės krenta beveik iki žemės, todėl bendras vaizdas atrodo prabangiau, net jei aksesuarai minimalūs.

    Kaina eurais ir ką ji reiškia

    Skelbiama, kad vilnoniai marškiniai kainuoja 228 JAV dolerius, o kelnės 189 JAV dolerius, tad visas komplektas siekia apie 362 eurus. Tokia suma už 100 proc. vilną ir aiškiai matomą konstrukciją mados rinkoje laikoma vidutine, ypač lyginant su aukštosios mados kainomis.

    Pastaraisiais metais pirkėjai vis dažniau vertina ne trumpalaikį efektą, o ilgaamžiškumą ir universalias formas. Dėl to auga susidomėjimas kokybiška vilna, kašmyru, flanele ir audiniais, kurie gerai atrodo ne vieną sezoną.

    Kas yra „Almina Concept“

    Fahy pasirinktas derinys yra „Almina Concept“ kūrinys. Prekės ženklą įkūrė Angela Gahng, anksčiau dirbusi mados verslo srityje, o drabužiai kuriami Los Andžele ir siuvami Seule.

    Tokia gamybos geografija atspindi platesnę tendenciją: nemaža dalis nišinių ženklų dizainą palieka kūrybiniuose centruose, o gamybą patiki regionams, turintiems stiprias siuvimo tradicijas. Pranešama, kad šį ženklą renkasi ir Kendall Jenner, mėgstanti laisvo silueto marškinius.

    Kodėl tylioji prabanga grįžta

    Mados industrijoje vis garsiau kalbant apie ryškias spalvas ir maksimalizmą, tokie ramūs, preciziškai pasiūti įvaizdžiai išsiskiria dar labiau. Tylioji prabanga remiasi ne demonstratyviu prabangos ženklinimu, o medžiagų kokybe, kirpimu ir gebėjimu derinti tą patį drabužį įvairiose situacijose.

    Fahy atvejis parodo paprastą principą: kai spalva rami, svarbiausia tampa proporcijos ir faktūra. Laisvesnis kirpimas, gilesnė iškirptė ar vienas subtilus kontrastas, pavyzdžiui, lakuoti bateliai, padeda išvengti uniformos įspūdžio ir sukuria šiuolaikišką eleganciją.

    „Cichy luksus to ne logotipai, o audinys ir kirpimas, kuris veikia po kelių sezonų“, – sakė mados apžvalgininkai, vertinantys Fahy pasirinkimą.

    Aktorė ir anksčiau yra minėjusi, kad kasdienybėje renkasi paprastus derinius, dažniausiai džinsus ir marškinėlius, o viešuose renginiuose labiau linksta į klasiką. Pilkas vilnos komplektas Niujorke tapo aiškiu signalu, kad tylioji prabanga dar tikrai nepasitraukė.