CP v2

Tag: NOAA

  • Žemė šyla vis sparčiau: mokslininkai fiksuoja rekordinį tempą ir perspėja dėl 1,5 laipsnio ribos

    Naujausi klimato mokslininkų vertinimai rodo, kad pasaulinis atšilimas pastarąjį dešimtmetį įgavo neregėtą pagreitį. Tyrėjai teigia radę reikšmingų įrodymų, jog nuo maždaug 2015 metų vidutinė pasaulio temperatūra kyla greičiau nei ankstesniais dešimtmečiais.

    Pagrindinė išvada tokia: per pastaruosius 10 metų pasaulinė temperatūra vidutiniškai didėjo apie 0,35 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Palyginimui, 1970–2015 metų laikotarpiu augimas dažniausiai nesiekė 0,2 laipsnio per dešimtmetį.

    Tyrime naudoti keli nepriklausomi pasauliniai temperatūros duomenų rinkiniai, kuriuos kaupia NASA, NOAA, „HadCRUT“, „Berkeley Earth“ ir ERA5. Skirtingos institucijos taiko nevienodus metodus, tačiau visų jų duomenys rodo tą pačią kryptį: šilimas spartėja.

    Kad rezultatai atspindėtų ilgalaikę tendenciją, mokslininkai bandė atskirti natūralių svyravimų poveikį. Į analizę įtraukti tokie veiksniai kaip El Ninjo reiškinys, didesni vulkaniniai išsiveržimai ar Saulės aktyvumo pokyčiai, kurie trumpuoju laikotarpiu gali laikinai „pakelti“ arba „nuleisti“ temperatūrą.

    Tokiu būdu siekta sumažinti vadinamąjį klimato triukšmą ir aiškiau pamatyti, kas vyksta dėl ilgalaikių šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijų augimo. Tyrėjai nurodo, kad statistinis rezultatų patikimumas yra labai aukštas, todėl tikimybė, kad fiksuojamas pagreitėjimas yra atsitiktinis, laikoma maža.

    Pastarųjų metų stebėjimai šią tendenciją tik sustiprina: 2023 ir 2024 metai pasaulyje buvo vieni karščiausių per instrumentinių stebėjimų istoriją. Nors dalį šilumos galėjo „pridėti“ natūralūs procesai, mokslininkai pabrėžia, kad bendras fonas išlieka aiškus.

    Didžiausias praktinis klausimas susijęs su Paryžiaus susitarime įtvirtinta 1,5 laipsnio Celsijaus riba, skaičiuojama nuo ikiindustrinio laikotarpio. Jei dabartinis atšilimo tempas išsilaikys, ilgalaikis šios ribos viršijimas, tyrėjų vertinimu, gali tapti realus dar iki 2030 metų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tolesnė trajektorija priklausys nuo to, kaip sparčiai bus mažinamos iškastinio kuro naudojimo sukeliamos anglies dioksido emisijos. Kuo ilgiau išlieka aukštos emisijos, tuo didesnė tikimybė, kad ekstremalūs karščiai, sausros ir intensyvios liūtys taps dažnesni ir labiau alinantys infrastruktūrą bei sveikatos sistemas.

    Klimato mokslas kartu atkreipia dėmesį ir į adaptacijos ribas: kai kurios sistemos gali prisitaikyti, tačiau tik iki tam tikro taško. Todėl greitesnis šilimas reiškia ne tik didesnius ekonominius kaštus, bet ir didesnę riziką, kad dalis priemonių taps per lėtos arba nepakankamos.

    Tyrėjai pažymi, jog dabartiniai rezultatai dera su šiuolaikinių klimato modelių prognozėmis. Pagrindinė žinutė išlieka nuosekli: kiekvienas papildomas emisijų mažinimo žingsnis didina tikimybę pristabdyti atšilimo tempą ir sumažinti pavojingiausių padarinių mastą.

  • Rekordinis ryklių antplūdis prie JAV krantų: mokslininkai paaiškino, kas jas gena į šiaurę

    Prie JAV krantų šią vasarą fiksuojamas neįprastai didelis ryklių aktyvumas, dėl kurio kai kuriose vietovėse teko riboti maudynes ir stiprinti pakrančių stebėseną. Tyrėjai teigia, kad pagrindinė priežastis susijusi su šylančiu vandenynu, kuris keičia jūrų plėšrūnų migracijos maršrutus.

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos duomenimis, pastarąjį dešimtmetį pasaulio vandenyno šiluminė būklė ne kartą pasiekė rekordines reikšmes. Vandenynas sugeria didžiąją dalį perteklinės šilumos, susikaupusios dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų, todėl pakrančių vandenys kai kur šyla greičiau, nei įprasta.

    Rykliams, kaip šaltakraujams gyvūnams, vandens temperatūra tiesiogiai veikia medžiagų apykaitą ir elgseną. Kai vanduo per šiltas, dalis rūšių traukiasi į vėsesnius rajonus, todėl dažniau pastebimos šiauriau nei anksčiau, ypač palei rytinę JAV pakrantę.

    Niujorko valstijoje, įskaitant populiarias poilsio vietas, gelbėtojai ir tarnybos šią vasarą skelbė daugiau perspėjimų apie ryklių pasirodymą. Kai kuriose atkarpose laikinai buvo uždaromos maudynių zonos, o situacijai sekti pasitelkiamos papildomos priemonės.

    Praktikoje vis dažniau naudojami dronai, leidžiantys iš oro greitai patikrinti priekrantės ruožus ir anksti pastebėti pavojų. Tokia stebėsena tampa svarbi ten, kur ryklių pasirodymai sutampa su intensyviausiu paplūdimių lankymo sezonu.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita veikia ne tik migraciją, bet ir vietas, kur rykliai veda jauniklius. Tyrimai rodo, kad dalis rūšių pakrančių „darželius“ perkelia toliau į šiaurę, ieškodamos jauniklių augimui palankesnės temperatūros.

    Panašios tendencijos pastebimos ir kitose JAV pakrantėse, kur šiltesnis vanduo siejamas su dažnesniais didžiųjų baltųjų ryklių jauniklių pastebėjimais. Tokie pokyčiai rodo platesnę vandenyno ekosistemų persitvarkymo kryptį, kai rūšys stumiasi arčiau polių.

    Ekspertai pabrėžia, kad dažnesni pastebėjimai nebūtinai reiškia proporcingai didesnę riziką žmonėms. Žmonės nėra natūralus ryklių grobis, o dauguma incidentų įvyksta dėl klaidingo atpažinimo ar specifinių aplinkybių, pavyzdžiui, drumsto vandens ar intensyvios žvejybos.

    Vis dėlto specialistai ragina laikytis pakrančių tarnybų nurodymų, ypač kai skelbiami įspėjimai ar uždaromos maudynių zonos. Ryklių gausėjimas kai kuriais atvejais taip pat gali būti ženklas, kad po ilgesnio nuosmukio dalies populiacijų būklė stabilizuojasi, nors bendrai jūrų ekosistemoms didėjanti šiluma kelia vis daugiau iššūkių.

    Šylantis vandenynas, kaip pabrėžia mokslininkai, reiškia, kad panašūs susidūrimai su laukine jūros fauna ateityje gali tapti dažnesni ir naujose vietovėse. Todėl pakrančių valdymo priemonės, stebėsena ir visuomenės informavimas tampa svarbia prisitaikymo prie besikeičiančio klimato dalimi.

  • Mįslinga švytinti jūra stebina 400 metų: mokslininkai atskleidė, kas ją sukelia

    Mįslinga švytinti jūra stebina 400 metų: mokslininkai atskleidė, kas ją sukelia

    Kas yra pieno jūros?

    Jūrininkų žurnaluose pasakojimai apie švytintį vandenyną aptinkami mažiausiai keturis šimtmečius. Aprašymai kartojasi: milžiniški plotai naktį atrodo tarsi padengti sniegu ar skystu sidabru.

    Skirtingai nuo įprastos bioliuminescencijos, kai šviesos blyksniai pasirodo bangose ar judant gyvūnams, vadinamosios pieno jūros švyti tolygiai. Tai vientisas, švelnus švytėjimas, galintis nusidriekti per tūkstančius kvadratinių kilometrų.

    Ką pavyko sužinoti mokslui

    Nors per maždaug 400 metų užfiksuota apie 400 pranešimų, tiesioginių tyrimų ilgą laiką trūko. Pagrindinė problema paprasta: reiškinys retas ir dažniausiai pasirodo atvirame vandenyne, toli nuo krantų.

    Proveržis įvyko 1985 metais, kai tyrėjams pavyko paimti vandens mėginius iš švytinčios zonos. Analizė parodė itin didelę bioliuminescencinių bakterijų Vibrio harveyi koncentraciją, todėl būtent jos laikomos pagrindiniu švytėjimo šaltiniu.

    Vis dėlto svarbiausia mįslė išlieka: kodėl milžiniški kiekiai bakterijų ima švytėti sinchroniškai ir suformuoja tokio dydžio tolygiai spindintį paviršių. Mokslininkai svarsto, kad tai gali būti susiję su bakterijų tarpusavio komunikacija ir aplinkos sąlygomis, tačiau vieno patvirtinto mechanizmo kol kas nėra.

    Kur reiškinys pasitaiko dažniausiai ir kaip jį gaudo palydovai

    Istoriniai duomenys rodo, kad pieno jūros dažniau registruojamos Arabijos jūroje ir Pietryčių Azijos regionuose. Tyrėjai įtaria, kad svarbų vaidmenį gali turėti didelio masto klimato svyravimai, tokie kaip Indijos vandenyno dipolis ir El Ninjo–Pietų osciliacija.

    Pastaraisiais metais situaciją pakeitė palydoviniai stebėjimai: NASA ir NOAA naudojami VIIRS instrumentai geba fiksuoti labai silpną naktinį vandenyno švytėjimą. 2012–2021 metais iš kosmoso identifikuota 12 tokių įvykių, o vieno 2019 metais užfiksuoto švytinčio ploto dydis buvo panašus į Islandijos teritoriją.

    Tokie stebėjimai leidžia ne tik patvirtinti atvejus, bet ir kurti duomenų bazes bei algoritmus, galinčius padėti prognozuoti, kur ir kada reiškinys gali pasikartoti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai atvertų kelią tikslingoms ekspedicijoms ir išsamesniems mėginių tyrimams.

    Dar vienas atviras klausimas yra ekologinė šio švytėjimo prasmė: ar jis rodo ypač aktyvią, gerai funkcionuojančią ekosistemą, ar priešingai, signalizuoja apie nepalankius pokyčius. Atsakymas galėtų suteikti vertingų žinių apie vandenynų būklę ir klimato kaitos poveikį jūrinei gyvybei.

    Bioliuminescencija laikoma vienu seniausių gyvų organizmų prisitaikymų, todėl jos supratimas svarbus ne tik Žemės ekosistemoms. Tyrėjai neatmeta, kad tokie procesai gali padėti geriau įvertinti ir paprastų gyvybės formų paieškos už Žemės ribų kryptis.

  • Savaitės pradžioje – raudonas pavojaus lygis: prognozuojama stipri geomagnetinė audra

    Ko tikėtis savaitės pradžioje?

    Savaitės pradžioje prognozuojama sustiprėjusi Saulės aktyvumo banga, galinti sukelti reikšmingą geomagnetinį suaktyvėjimą Žemėje. Tokie reiškiniai siejami su Saulės pliūpsniais ir vainikinės masės išmetimais, kai į kosmosą išmetamos įkrautos dalelės pasiekia Žemės magnetosferą.

    NOAA kosminių orų skalėje geomagnetinės audros žymimos nuo G1 iki G5, o kasdienėje prognozėje dažnai naudojamas ir Kp indeksas. Kuo Kp indeksas didesnis, tuo labiau tikėtinas trikdantis poveikis ryšiams, navigacijai ir elektros tinklams, ypač aukštesnėse platumose.

    Geomagnetinės audros prognozė pagal dienas

    Pirmąją savaitės dieną numatomas stipriausias suaktyvėjimas, kai Kp indeksas gali kilti iki 6–7, o tai atitinka stiprią audrą, galinčią pasireikšti ir ryškesnėmis pašvaistėmis. Kitomis dienomis situacija, tikėtina, pamažu rims, nors trumpalaikių svyravimų dar gali pasitaikyti.

    Antrąją savaitės dieną prognozuojamas vidutinio stiprumo fonas, kai Kp indeksas gali siekti 4–5. Vėliau, savaitės viduryje, geomagnetinis laukas paprastai stabilizuojasi, o ramiausi periodai dažniau fiksuojami tuomet, kai Kp indeksas nukrenta iki 2–3.

    Kas gali pajusti poveikį ir kaip pasirūpinti savijauta?

    Geomagnetinės audros yra realus fizikinis reiškinys, tačiau mokslinėje bendruomenėje vis dar diskutuojama, kiek tiesiogiai jos veikia žmogaus savijautą. Vis dėlto dalis žmonių, ypač turinčių širdies ir kraujagyslių sutrikimų ar padidėjusį jautrumą oro pokyčiams, tokiomis dienomis neretai mini galvos skausmą, nuovargį ar miego sutrikimus.

    Jei priklausote rizikos grupei, verta atidžiau stebėti kraujospūdį, laikytis įprasto gydymo režimo ir vengti papildomų stresorių. Patariama skirti laiko poilsiui, pakankamai išsimiegoti, palaikyti skysčių balansą ir nepersistengti su kofeinu ar alkoholiu.

    „Svarbiausia – nepanikuoti ir vertinti savo savijautą praktiškai: jei bloga, mažinkite krūvį ir pasitarkite su gydytoju, o ne ieškokite vienos priežasties“, – sako gydytojai, primindami, kad simptomus gali lemti ir miegas, stresas ar dehidratacija.

    Kosminių orų suaktyvėjimas svarbus ne tik sveikatai: jis gali turėti įtakos GPS tikslumui, radijo ryšiui ir palydovų darbui. Dėl to tokias prognozes nuolat stebi kosminių orų tarnybos, o kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, aviacijoje ir energetikoje, taikomos papildomos rizikos valdymo procedūros.

  • Vėjo jėgainės šalia meteorologinio radaro sukėlė klaidą: ekranuose atsirado lietus, nors jo nebuvo

    Vėjo jėgainės šalia meteorologinio radaro sukėlė klaidą: ekranuose atsirado lietus, nors jo nebuvo

    JAV Viskonsino valstijos Dodžo apygardoje įrengtas 36 vėjo turbinų parkas turėjo sustiprinti švaresnės elektros gamybą, tačiau netikėtai išryškėjo kita problema. Turbinos pastatytos palyginti arti meteorologinio Doplerio radaro, todėl sinoptikų žemėlapiuose ėmė atsirasti signalai, panašūs į kritulius.

    Nacionalinės orų tarnybos valdomas KMKX radaras, esantis Sullivan vietovėje, naudojamas kasdieniam prognozavimui ir perspėjimams apie pavojingus reiškinius. Kai vėjo jėgainių mentės pradėjo suktis, radaras užfiksavo pastovų atspindį, kuris iš šono atrodė kaip besiformuojanti liūties zona.

    Kaip turbinos apgauna radarą?

    Doplerio radarai siunčia elektromagnetinių bangų impulsus į atmosferą ir fiksuoja atgal sugrįžusį signalą. Krituliai, tokie kaip lietus ar kruša, išsklaido spindulį, o dalis energijos atsispindi atgal ir pagal tai skaičiuojamas intensyvumas bei judėjimas.

    Problema atsiranda, kai šalia radaro spindulio kelio patenka dideli metaliniai objektai, o ypač greitai judančios detalės. Vėjo turbinų mentės sukasi dideliu greičiu, todėl sukelia Doplerio poslinkį, kurį sistemos gali interpretuoti kaip judančius kritulių masyvus.

    Be klaidingų „lietaus“ dėmių, vėjo jėgainės gali sukurti ir vadinamąjį radaro šešėlį. Tai reiškia, kad už turbinų esanti teritorija radaro spinduliui tampa prasčiau „matoma“, todėl tikri pavojingi reiškiniai gali būti įvertinti netiksliai arba pastebėti per vėlai.

    Kodėl tai svarbu gyventojų saugumui?

    Meteorologiniai radarai yra vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių laiku įspėti apie smarkias perkūnijas, škvalą, staigius potvynius ar net tornadus. Jei dalį vaizdo uždengia trikdžiai, prognozės tikslumas prastėja, o perspėjimai gali vėluoti.

    Nacionalinė orų tarnyba yra ne kartą viešai pabrėžusi, kad lokalūs trukdžiai radarų duomenyse kelia realią riziką, nes gali paslėpti pavojingų reiškinių požymius. Tokie atvejai nėra vienetiniai: plečiantis vėjo energetikai, panašūs konfliktai tarp infrastruktūros ir meteorologinių stebėjimų fiksuojami skirtinguose regionuose.

    Kokie galimi sprendimai?

    Praktikoje sprendimai dažniausiai derinami keliais lygiais: nuo vėjo parkų planavimo, kai vertinamos radaro matomumo zonos, iki technologinių priemonių. Meteorologijos tarnybos ir vėjo energetikos sektorius ieško būdų geriau filtruoti turbinų sukeltus atspindžius, atnaujinti programinius algoritmus ir mažinti „triukšmą“ duomenyse.

    Vis dėlto paprasto ir universalaus sprendimo nėra: radarų jautrumas būtinas ankstyvam pavojų aptikimui, tačiau tas pats jautrumas lemia ir pažeidžiamumą trikdžiams. Todėl tokiose situacijose svarbiausia tampa išankstinis suderinamumo vertinimas, kad atsinaujinanti energetika ir prognozavimo sistemos galėtų veikti greta nekeldamos papildomos rizikos.

  • XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX amžiaus pabaigos moteriškoje suknelėje aptikti ranka rašyti lapeliai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip šnipų šifras: keisti žodžių junginiai, greta – skaičiai ir užrašai, primenantys laiką. Radinį internete paviešinusi tyrėja tikėjosi pagalbos, o istorija akimirksniu išplito po pasaulį.

    Diskusijose netrūko fantazijos: nuo slaptų meilės laiškų iki nusikalstamų lošėjų kodų. Įtarimus dar labiau kurstė tai, kad lapeliai buvo paslėpti ne akivaizdžioje kišenėje, o specialiame, nuo akių paslėptame suknies skyriuje.

    Ilgą laiką šio teksto nepavyko priskirti jokiai gerai žinomai šifravimo sistemai. Jis nepanašėjo nei į klasikinius karinius kodus, nei į populiarius to meto telegrafo šifrus, todėl daugelis bandymų jį perskaityti baigėsi aklaviete.

    Sprendimas atėjo iš telegrafo

    Proveržis įvyko tada, kai kriptologija besidomintis duomenų analitikas Wayne’as Chanas ėmė ieškoti atsakymo XIX amžiaus telegrafo kodų knygose. Išnaršęs daugybę istorinių leidinių, jis galiausiai aptiko užuominą, susijusią su JAV kariuomenės ryšių struktūromis, kurios tuo metu buvo glaudžiai susietos ir su meteorologiniais stebėjimais.

    Paaiškėjo, kad keisti žodžiai greičiausiai buvo ne šnipinėjimas, o taupymo priemonė. XIX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose telegrafo pranešimai kainuodavo brangiai, nes mokestis būdavo skaičiuojamas už kiekvieną žodį, todėl institucijos naudodavo kodų žodynus, leidžiančius visą sakinį sutalpinti į vieną žodį.

    Tokie kodai ypač pravertė meteorologams: vienas kodinis žodis galėjo reikšti kelių parametrų rinkinį – temperatūrą, atmosferos slėgį, rasos tašką, vėjo kryptį ir greitį, debesuotumą ar kritulius. Dėl to užrašai, atrodę kaip beprasmė žodžių virtinė, iš tiesų buvo pilnas meteorologinis pranešimas, siųstas telegrafu į centrinį biurą.

    Ką pasakė iššifruoti žodžiai?

    Iššifravus vieną ryškiausių frazių paaiškėjo, kad pirmasis žodis žymėjo stebėjimų vietą, o kiti – konkrečius oro rodiklius. Kitaip tariant, lapeliuose buvo užkoduota standartinė to meto oro ataskaita, o ne asmeninė žinutė ar kriminalinis kodas.

    Dirbdamas su JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) bibliotekos medžiaga, Chanas aptiko daugiau istorinių kodų knygų. Sugretinus iškoduotus duomenis su archyviniais orų žemėlapiais, pavyko nustatyti ir tikėtiną užrašo datą – 1888 metų gegužės 27 dieną.

    Vis dėlto mįslė neišnyko iki galo: neaišku, kas ir kodėl šiuos lapelius paslėpė suknelėje. Ant drabužio buvusi etiketė su pavarde Bennett nepadėjo patikimai nustatyti savininkės, todėl istorikai svarsto, kad tai galėjo būti su telegrafu ar meteorologijos biuru susijusi darbuotoja.

    Paslėpta kišenė – reta detalė

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į patį drabužį: tai buvo turniūros laikotarpio suknelė, būdinga XIX amžiaus aštuntajam–devintajam dešimtmečiams, kai siluetas formuotas specialiais rėmais ir paminkštinimais. Tuo metu moterų drabužiuose paslėptos kišenės buvo retenybė, todėl slaptas skyrius laikomas ne mažiau įdomiu nei pati žinutė.

    Ši istorija parodo, kaip netikėtai susijungia kasdienybė, technologijų raida ir duomenų kultūra: telegrafo ekonomika paskatino kurti sudėtingus kodus, o po daugiau nei šimto metų juos atgaivino kruopštus archyvų darbas. Nors užrašo turinys išaiškintas, paslėpimo priežastis kol kas lieka atvira.

  • Gegužės 7 dieną prognozuojama silpna geomagnetinė audra: ką reiškia G1 ir kada turėtų rimti

    Gegužės 7 dieną Žemę turėtų pasiekti silpna geomagnetinė audra, siejama su Saulės vėjo sustiprėjimu. Prognozuojama, kad aktyvumas atitiks G1 lygį, o tai laikoma žemiausiu audros laipsniu pagal NOAA skalę.

    Specialistų vertinimu, audrą gali sukelti greitesnis Saulės vėjo srautas iš vainikinės skylės, esančios matomoje Saulės disko dalyje. Tokie srautai dažnai sustiprina geomagnetinį foną kelioms valandoms ar parai, bet ne visada sukelia reikšmingus trikdžius.

    Kas yra G1 lygio audra?

    G1 reiškia nedidelę geomagnetinę audrą, kuri dažniau pastebima technologiniuose matavimuose nei kasdienybėje. Esant tokiam lygiui, kartais fiksuojami nedideli ryšio ar palydovinių sistemų svyravimai, o elektros tinklams poveikis paprastai būna minimalus.

    Didžiausia tikimybė, kad stipresnės pašvaistės gali nuslinkti kiek piečiau įprastų platumų, tačiau tai priklauso nuo realaus Saulės vėjo krypties ir magnetinio lauko sąveikos. Kitaip tariant, net ir prognozuojant G1, tikslus poveikis gali kisti valandų tikslumu.

    Kada situacija turėtų gerėti?

    Pagal naujausias prognozes, gegužės 8 ir 9 dienomis geomagnetinis fonas turėtų pamažu rimti. Galimi trumpi aktyvumo šuoliai, tačiau tikimasi, kad jie nepasieks pilnavertės audros lygio.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kosminių orų prognozės nuolat tikslinamos pagal realius Saulės vėjo matavimus. Dėl to rekomenduojama sekti atnaujinimus, ypač tiems, kurių veikla priklauso nuo GNSS signalų, radijo ryšio ar palydovinių paslaugų.

    Kaip geomagnetinės audros gali paveikti savijautą?

    Geomagnetinės audros yra Žemės magnetinio lauko svyravimai, kuriuos sukelia Saulės aktyvumas ir į planetą atsitrenkiančios įelektrintos dalelės. Per audras kartais išauga trikdžių rizika ryšio kanaluose, GPS navigacijoje ir kai kuriose energetikos sistemose.

    Dalis žmonių teigia tokiu metu dažniau jaučiantys galvos skausmą, nuovargį, miego sutrikimus ar kraujospūdžio svyravimus, nors moksliniai vertinimai dėl tiesioginio poveikio sveikatai išlieka nevienareikšmiai. Vis dėlto jautresniems asmenims patariama daugiau ilsėtis, gerti pakankamai vandens ir vengti perteklinio streso.

    Jei turite širdies ir kraujagyslių ar kitų lėtinių ligų, verta iš anksto pasirūpinti įprastais vaistais ir stebėti savijautą. Pajutus neįprastus simptomus, saugiausia vadovautis gydytojų rekomendacijomis, o ne vien kosminių orų pranešimais.

  • Saulėje fiksuojama žybsnių serija: balandžio 29 dieną Žemei prognozuojama G1–G2 magnetinė audra

    Pastarosiomis dienomis Saulėje fiksuojamas padidėjęs aktyvumas: užregistruota kelių žybsnių serija, o dalis jų gali paveikti Žemės magnetosferą. Prognozuojama, kad balandžio 29 dieną gali prasidėti nauja geomagnetinė audra, kuri nuo silpnesnio lygio gali sustiprėti iki vidutinio.

    Europos ir JAV kosminių orų stebėjimo centrai tokiais atvejais vertina, ar po žybsnių įvyko vainikinės masės išmetimas. Būtent jis, pasiekęs Žemę, dažniausiai sukelia ryškesnes magnetines audras, tačiau prognozėse neretai lieka neapibrėžtumo dėl stebėjimų spragų ir dalelių srauto krypties.

    Pagal NOAA naudojamą skalę, G1 laikoma nedidele geomagnetine audra, o G2 priskiriama vidutinėms. Praktikoje tai reiškia, kad gali pasitaikyti trumpalaikių radijo ryšio sutrikimų aukštesniuose dažniuose, paklaidų palydovinėje navigacijoje ir padidėjusios apkrovos elektros tinklams aukštesnėse platumose.

    Prognozėse nurodoma, kad balandžio 29 dieną audra gali startuoti G1 lygiu, o balandžio 30 dieną kai kuriais laikotarpiais sustiprėti iki G2. Tiksli trukmė ir pikas paprastai patikslinami likus kelioms valandoms, kai matomas realus Saulės vėjo greitis, tankis ir magnetinio lauko kryptis.

    Be žybsnių, papildomą poveikį dažnai sustiprina koroninės skylės, iš kurių į kosmosą veržiasi greitesnis Saulės vėjas. Jei tokia sritis tuo metu pasisuka Žemės kryptimi, greitesnis dalelių srautas gali sukelti ilgesnį, bet paprastai ne patį ekstremaliausią geomagnetinį suaktyvėjimą.

    Būtent dėl kelių sutampančių veiksnių prognozėse ir minimas laikotarpis balandžio 29–30 dienomis. Specialistai pabrėžia, kad realus poveikis priklausys nuo to, ar į Žemę bus nukreiptas pakankamai stiprus ir tinkamos krypties Saulės magnetinis laukas.

    Didžiausią praktinę reikšmę magnetinės audros turi aviacijai poliariniais maršrutais, palydovinei navigacijai, radijo ryšiui ir energetikos infrastruktūrai. Daliai žmonių audrų metu subjektyviai gali prastėti savijauta, nors tiesioginis priežastinis ryšys moksliškai vertinamas atsargiai ir priklauso nuo individualių veiksnių.

    Gyventojams dažniausiai rekomenduojama sekti oficialius kosminių orų atnaujinimus ir kritinių paslaugų pranešimus, o įmonėms, kurioms svarbus ryšys ar navigacija, numatyti atsarginius scenarijus. Jei geomagnetinis aktyvumas bus didesnis, gali išaugti šiaurės pašvaisčių tikimybė ir žemesnėse platumose, tačiau tai visada priklauso nuo konkrečių sąlygų.