CP v2

Tag: NOAA

  • Marianos įduba nustebino: giliausios vietos gylis vis dar ginčijamas, skirtumas – 18 m

    Giliausia vieta Žemėje

    Čelendžerio gelmė yra pietinėje Marianos įdubos dalyje Ramiajame vandenyne. Tai ne vienas taškas, o trijų tarpusavyje susijusių baseinų sistema, o giliausias laikomas rytinis baseinas.

    Nors dažnai pateikiamas vienas konkretus skaičius, naujausi tyrimai rodo, kad tiksliai įvardyti gylį sudėtinga. Skirtingi matavimo metodai ir prielaidos gali duoti apčiuopiamai besiskiriančius rezultatus.

    Kodėl gylį taip sunku išmatuoti?

    Vienas pagrindinių metodų yra akustinė batimetrija, kai laivas siunčia garso impulsus į dugną ir matuoja jų grįžimo laiką. Iš pirmo žvilgsnio tai paprasta, tačiau esminis kintamasis yra garso greitis vandenyje.

    Garso sklidimą keičia temperatūra, druskingumas ir slėgis, o šie parametrai su gyliu smarkiai kinta. Marianos įduboje, beveik 11 kilometrų gylyje, slėgis viršija 1 000 atmosferų, todėl net nedidelės paklaidos gali virsti metrais.

    Nauji skaičiavimai ir 18 metrų skirtumas

    2023 metais Japonijos tyrimų laivas Hakuho-maru surinko duomenis, kuriuos mokslininkai vėliau perskaičiavo taikydami penkis skirtingus modelius, aprašančius garso greitį vandenyje. Vien rytiniame baseine gauti įverčiai svyravo nuo 10 914 iki 10 932 metrų.

    Tai reiškia iki 18 metrų skirtumą vien dėl to, koks modelis parenkamas tiems patiems matavimams interpretuoti. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie neatitikimai nėra išimtis, kai kalbama apie ekstremalius gylius.

    Sudarydami jiems tinkamiausią modelį, autoriai panaudojo 2023 metais surinktus viršutinių 1 900 metrų temperatūros ir druskingumo duomenis. Gilesniems sluoksniams pritaikytas ankstesnis profilis, išmatuotas Hakuho-maru ekspedicijos metu 1992 metais.

    Sujungus šiuos duomenis, giliausio rytinio baseino preferuojama reikšmė įvertinta 10 927 metrais. Vis dėlto tai nėra galutinis atsakymas, o geriausias įvertis pagal pasirinktą duomenų rinkinį ir metodiką.

    Kodėl skirtingos ekspedicijos pateikia kitus skaičius?

    Kituose šaltiniuose ir ekspedicijose minimi kiek kitokie rezultatai, pavyzdžiui, apie 10 920 metrų, o 2021 metais NOAA skelbti įverčiai siekė apie 10 935 metrus. Tai rodo, kad tikslumas priklauso ne tik nuo prietaisų, bet ir nuo skaičiavimo prielaidų.

    Įtakos turi net laivo judėjimo ypatybės: didesniu greičiu matavimų taškai išsidėsto rečiau, todėl dugno padengimas tampa mažiau detalus. Svarbus ir sonaro spindulio plotis, nes apie 11 kilometrų gylyje viena matavimo „juosta“ gali apimti šimtus metrų dugno, tad tai nėra vieno taško nuskaitymas.

    Dėl šių priežasčių Čelendžerio gelmės gylis labiau primena nuolat tikslinamą mokslinį įvertį, o ne vieną kartą visiems laikams nustatytą skaičių. Naujos ekspedicijos, geresni garso greičio profiliai ir detalesnis dugno žemėlapis gali dar pakoreguoti šiandien priimtas reikšmes.

  • Į Meksikos įlanką nuo 2007 metų sugrąžino 500 000 tonų austrių kriauklių: kuo tai pakeitė vandenį

    Nuo 2007 metų Floridoje į Meksikos įlanką sugrąžinta apie 500 000 tonų panaudotų austrių ir kitų moliuskų kriauklių. Vietoje sąvartynų jos tapo pagrindu naujiems austrių rifams, o pakrantės vandenyse fiksuojami aiškūs teigiami pokyčiai.

    Ši iniciatyva yra platesnės Meksikos įlankos ekosistemų atkūrimo programos dalis, kuria siekiama atstatyti prarastas buveines ir sustiprinti pakrančių atsparumą. Kriauklės dažniausiai surenkamos iš jūros gėrybių restoranų ir perdirbimo įmonių, o vėliau specialiai išpilamos pasirinktuose akvatorijos plotuose.

    Austrių jaunikliai natūraliai prisitvirtina prie kitų austrių kriauklių, todėl kriauklių sankaupos greitai virsta savotišku karkasu naujiems rifams. Kuo daugiau tokių paviršių, tuo lengviau atsikuria kolonijos, o rifas ima augti sluoksniais.

    NOAA duomenimis, austrių rifai veikia kaip buveinė ir „darželis“ daugeliui rūšių, įskaitant krabus, krevetes ir žuvis. Be to, austrės filtruoja vandenį, mažindamos dumblių pertekliaus ir maistinių medžiagų koncentraciją, o tai ypač svarbu pakrantėms, kurias veikia žemyninis nuotėkis.

    Rifai prisideda ir prie pakrančių apsaugos: tyrimai rodo, kad jie gali reikšmingai sumažinti bangų energiją, todėl lėtėja krantų erozija. Dėl to tokios gamtinės priemonės vis dažniau įtraukiamos į vadinamąją gamta paremtų sprendimų praktiką, kai infrastruktūros atsparumas stiprinamas atkuriant ekosistemas.

    Per pastaruosius dešimtmečius austrių ištekliai regione smarkiai sumenko, o NOAA vertinimu, istorinės vietinių populiacijų atsargos kai kur sumažėjo 85 proc. ir daugiau. Tam įtakos turėjo per intensyvi žvejyba, audros ir didelio masto tarša, įskaitant „Deepwater Horizon“ naftos išsiliejimo pasekmes.

    Ypač nukentėjo Apalačikolos įlanka Floridoje, ilgą laiką laikyta vienu svarbiausių austrių šaltinių valstijoje. 2013 metais ši teritorija buvo pripažinta nelaimės zona, o vėliau buvo imtasi griežtesnių valdymo priemonių ir atkūrimo darbų.

    Pastaraisiais metais Floridoje formuojami nauji rifų plotai, o ilgalaikiai tikslai siejami su tūkstančių akrų austrių rifų atkūrimu iki 2032 metų. Tuo pat metu ribota austrių žvejyba kai kuriose vietose atnaujinama tik atsargiai ir tik po pertraukų, vertinant būklę bei reprodukcijos rodiklius.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad rifų atkūrimas nėra greitas procesas: buveinių sugrįžimas dažnai matuojamas dešimtmečiais, o rezultatus lemia ne vien į vandenį sugrąžintų kriauklių kiekis. Kritiškai svarbūs ir vandens kokybės rodikliai, gėlo vandens srautų reguliavimas, audrų dažnis bei žvejybos kontrolė.

    Tokios programos vis dažniau laikomos dvigubos naudos sprendimu: jos mažina atliekų srautą į sąvartynus ir kartu padeda atkurti ekosistemas, kurios palaiko žuvininkystę, gerina vandens skaidrumą ir saugo pakrantes. Būtent todėl kriauklių perdirbimas į rifų pagrindą šiandien vertinamas kaip viena praktiškiausių priemonių ten, kur austrės istoriškai buvo natūrali pakrančių dalis.

  • Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlanto uraganų sezonas šiemet pasiekė neįprastą ribą: iki rugsėjo 12 dienos Atlanto baseine nebuvo susiformavęs nė vienas uraganas. Tai vėliausia data be uragano nuo 1966 metais prasidėjusio nuolatinio stebėjimo palydovais, todėl meteorologai ją vadina istorine.

    Nors Atlante fiksuotos kelios tropinės audros, jų intensyvumas ir trukmė buvo menkesni nei įprasta. Ankstyvas ruduo paprastai yra sezono pikas, todėl toks užsitęsęs štilis signalizuoja apie neįprastai nepalankias sąlygas audroms stiprėti.

    Kas užgniaužė Atlanto audras

    Pagrindiniu veiksniu įvardijamas itin stiprus El Ninjo reiškinys Ramiajame vandenyne, keičiantis atmosferos cirkuliaciją visame pasaulyje. Tokiomis sąlygomis virš Atlanto dažnėja vertikalus vėjo poslinkis, kuris ardo besiformuojančių ciklonų struktūrą ir neleidžia jiems „susiklijuoti“ į uraganą.

    Prie to prisideda ir sausesnio oro įsiveržimai bei žemyn nukreiptos oro srovės, kurios slopina galingų perkūnijų židinius. Meteorologai pabrėžia, kad tropiniam ciklonui neužtenka vien šilto vandens: jam būtina ir palanki vėjo, drėgmės bei atmosferos stabilumo kombinacija.

    „Atlanto vandenynas dabar itin nedraugiškas bet kam, kas galėtų tapti tropiniu ciklonu“, – sakė Albanio universiteto atmosferos mokslų profesorė Kristen Corbosiero.

    Kodėl rekordas nereiškia saugumo

    Ramesnis Atlanto sezonas nereiškia, kad rizika išnyko: net ir vėlyvas vienas uraganas gali sukelti milžinišką žalą pakrantėms. Be to, uraganų statistiką lemia ne tik jų skaičius, bet ir bendra sukaupta ciklonų energija, atspindinti audrų stiprumą bei gyvavimo trukmę.

    Kol Atlante vyravo štilis, Ramiajame vandenyne aktyvumas buvo didesnis nei įprasta, o kai kuriuose regionuose El Ninjo siejamas ir su sausrų bei karščio bangų paaštrėjimu. Pasaulio meteorologijos organizacija prognozuoja, kad šis El Ninjo gali tęstis iki 2027 metų vasario, todėl ekstremalių orų rizikos persiskirstymas išlieka aktualus.

    Ką tai gali reikšti kitam sezonui

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita kelia vandenynų šilumos foną, o tai ilgainiui didina potencialą stiprioms audroms, kai tik atmosfera tampa palankesnė. Dalis mokslininkų įspėja, kad po El Ninjo nurimus vėjo poslinkiui Atlante kitas sezonas gali tapti gerokai aktyvesnis.

    Dėl to gyventojams ir institucijoms rekomenduojama neatsipalaiduoti vien dėl statistiškai ramaus laikotarpio. Ankstyvas perspėjimas, pasirengimo planai ir aiški komunikacija išlieka svarbiausios priemonės mažinant tiek ekonominius, tiek žmonių saugumo nuostolius.

  • Prie Aliaskos aptikti 9 nauji giliavandenių kempinių tipai: ką tai keičia jūros ekosistemai

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos (NOAA) mokslininkai prie Aliaskos krantų identifikavo devynis anksčiau mokslui nežinomus giliavandenių kempinių tipus. Radiniai užfiksuoti Aliaskos įlankoje ir netoli Aleutų salų, o bendras žinomų kempinių tipų skaičius šiame regione išaugo iki 232.

    Mėginiai buvo surinkti per kasmetinius NOAA Fisheries dugninių tralų tyrimus, kuriais stebimos dugninių žuvų ir moliuskų ištekliai. Nors dalis medžiagos paimta dar 2012 metais, naujų tipų aprašymai pateikti dviejuose neseniai publikuotuose moksliniuose darbuose, kai tyrėjai detaliai išanalizavo surinktus pavyzdžius.

    Giliavandenės kempinės dažnai vadinamos gyvais vandens filtrais, nes nuolat per savo kūną perleidžia jūros vandenį ir iš jo išgauna maisto daleles. Jos laikomos vienais seniausių daugialąsčių gyvūnų Žemėje, o jų evoliucijos istorija siekia daugiau nei 600 mln. metų.

    NOAA biologai pabrėžia, kad kempinių sankaupos kuria sudėtingą dugno struktūrą, panašią į miško formuojamą buveinę sausumoje. Tokia struktūra suteikia prieglobstį ir veisimosi erdves žuvims bei krabams, įskaitant ir komerciškai reikšmingas rūšis, todėl kempinių buveinės siejamos ir su žuvininkystės tvarumu.

    „Kempinės turi didelę ekologinę reikšmę“, – sakė NOAA Fisheries biologas ir vienas tyrimų bendraautorių Šonas Runi.

    Jo teigimu, giliavandeniai rajonai tebėra sunkiai pasiekiami, ypač akmenuotos dugno vietos, kur įprasti tralų metodai ne visada leidžia surinkti reprezentatyvius duomenis. Dėl to mokslininkai neatmeta, kad prie Aliaskos krantų dar gali būti šimtai neaprašytų kempinių tipų.

    Skirtingai nei daugelį jūrų gyvūnų, kuriuos galima atskirti pagal aiškius išorinius požymius, kempines vizualiai identifikuoti gerokai sunkiau. Jos neturi smegenų ar sudėtingų organų, todėl tyrėjams dažnai tenka remtis mikroskopine skeleto sandara ir genetiniais duomenimis.

    Vienas svarbiausių šiuolaikinių metodų yra vadinamieji DNR brūkšniniai kodai, kai rūšiai ar tipui priskiriama specifinė trumpų genetinių sekų kombinacija. Vis dėlto kempinių genetiniai tyrimai nėra paprasti, nes filtravimo būdu besimaitinančių organizmų audiniuose neretai aptinkama ir svetimos DNR bei junginių, galinčių apsunkinti analizę.

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai atkreipia dėmesį, kad giliavandenių ekosistemų ateitis priklauso ne tik nuo tyrimų, bet ir nuo ūkinės veiklos ribojimo. Tarp didžiausių rizikų minimas dugninis tralavimas, galintis mechaniškai pažeisti lėtai augančias kempinių bendrijas ir jų kuriamas buveines.

    Taip pat diskusijas kelia planai plėsti giliavandenę kritinių mineralų, tokių kaip nikelis ar varis, paiešką ir gavybą. Gamtosaugos organizacijos perspėja, kad dugno gavybos technika gali tiesiogiai naikinti trapias dugno bendrijas, o pasekmės gali būti ilgalaikės, ypač sparčiai kintant klimatui ir vandenynų sąlygoms.

    „Dugno tralavimas yra ypač destruktyvus ir netvarus žvejybos būdas“, – sakė Aliaskoje veikiančio Biologinės įvairovės centro atstovas Kuperis Frimenas.

    Jo vertinimu, papildoma giliavandenė kasyba dar labiau padidintų spaudimą dugno ekosistemoms, kurios ir taip yra pažeidžiamos. Anot jo, kempinių bendrijų išsaugojimas svarbus ne tik biologinei įvairovei, bet ir pakrančių bendruomenėms, kurių gerovė susijusi su stabiliais jūrų ištekliais.

  • 1,5 km gylyje ieškojo laivo, bet rado šiurpų konteinerį ir šimtus buities prietaisų

    1,5 km gylyje ieškojo laivo, bet rado šiurpų konteinerį ir šimtus buities prietaisų

    Daugiau nei 1,5 kilometro gylyje Meksikos įlankoje NOAA mokslininkų komanda, tyrusi neaiškų sonaro taikinį, tikėjosi aptikti seną laivo nuolaužą. Tačiau vietoje archeologinio radinio jų nuotoliniu būdu valdoma povandeninė platforma (ROV) atvėrė vaizdą, primenantį apleistą sandėlį jūros dugne.

    2017 metais ekspedicija vyko tyrimų laivu Okeanos Explorer, kuris specializuojasi giliavandenių teritorijų kartografavime ir stebėjimuose. Sonaras buvo užfiksavęs struktūrą, panašią į nuolaužą, todėl komanda nukreipė ROV į objektą, esantį maždaug 1,5 kilometro gylyje.

    Artėjant prie taikinio paaiškėjo, kad dugne išsimėtę stačiakampiai, surūdijusios detalės ir baltos „dėžės“ nėra laivo dalys. Tai buvo buitinės technikos prietaisai, tarp jų šaldytuvai, šaldikliai ir skalbyklės, o netoliese gulėjo suglamžytas raudonas gabenimo konteineris.

    Ant vieno iš prietaisų aptiktas užrašas ir instrukcijų lentelė leido suprasti, kad tai greičiausiai buvo krovinys, skirtas perdirbimui arba transportuojamas be pakuočių. NOAA nardymo suvestinėse fiksuota, kad šalia buvo matyti ir kitų atpažinimo žymenų, leidžiančių identifikuoti konteinerį ir dalį krovinio kilmės.

    „Tai šiek tiek siurrealu: esame 1,5 kilometro gylyje, o judame tarp šaldiklių, šaldytuvų ir skalbyklių“, – sakė ekspedicijos dalyvis, įrašytame gyvos transliacijos garse.

    Pasak komandos, labiausiai tikėtina versija yra ta, kad konteineris nuo laivo nukrito audringomis oro sąlygomis, kai kroviniai kartais prarandami dėl bangavimo ir didelių apkrovų. Pasaulinės laivybos tarybos duomenimis, kasmet jūroje prarandama nuo kelių šimtų iki daugiau nei 1 000 konteinerių, nors bendras per metus pervežamų konteinerių skaičius siekia šimtus milijonų.

    Pastaraisiais metais laivybos sektorius vis dažniau atkreipia dėmesį į rizikų didėjimą, nes ekstremalūs orai ir stiprėjantys audrų epizodai gali didinti krovinių praradimo tikimybę. Šiltesnis vandenynas, mokslininkų vertinimu, gali prisidėti prie didesnės bangų energijos ir sudėtingesnių navigacijos sąlygų tam tikruose regionuose.

    Radys taip pat priminė, kad giliavandenės ekosistemos nėra izoliuotos nuo žmogaus veiklos. Metalinės konstrukcijos ir konteinerio dalys tampa substratu, prie kurio prisitvirtina koralai ir hidrozojai, o kai kurios žuvys tokiose vietose randa užuovėją.

    NOAA giliavandenės misijos, vykdomos su ROV, leidžia realiu laiku stebėti jūros dugną, rinkti vaizdo ir aplinkos duomenis bei dokumentuoti netikėtus radinius. Tokios ekspedicijos padeda ne tik kartografuoti menkai ištirtas teritorijas, bet ir tiksliau įvertinti, kaip toli į vandenynų gelmes nusidriekia taršos ir prarastų krovinių pėdsakas.

  • Žemė šyla vis sparčiau: mokslininkai fiksuoja rekordinį tempą ir perspėja dėl 1,5 laipsnio ribos

    Naujausi klimato mokslininkų vertinimai rodo, kad pasaulinis atšilimas pastarąjį dešimtmetį įgavo neregėtą pagreitį. Tyrėjai teigia radę reikšmingų įrodymų, jog nuo maždaug 2015 metų vidutinė pasaulio temperatūra kyla greičiau nei ankstesniais dešimtmečiais.

    Pagrindinė išvada tokia: per pastaruosius 10 metų pasaulinė temperatūra vidutiniškai didėjo apie 0,35 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Palyginimui, 1970–2015 metų laikotarpiu augimas dažniausiai nesiekė 0,2 laipsnio per dešimtmetį.

    Tyrime naudoti keli nepriklausomi pasauliniai temperatūros duomenų rinkiniai, kuriuos kaupia NASA, NOAA, „HadCRUT“, „Berkeley Earth“ ir ERA5. Skirtingos institucijos taiko nevienodus metodus, tačiau visų jų duomenys rodo tą pačią kryptį: šilimas spartėja.

    Kad rezultatai atspindėtų ilgalaikę tendenciją, mokslininkai bandė atskirti natūralių svyravimų poveikį. Į analizę įtraukti tokie veiksniai kaip El Ninjo reiškinys, didesni vulkaniniai išsiveržimai ar Saulės aktyvumo pokyčiai, kurie trumpuoju laikotarpiu gali laikinai „pakelti“ arba „nuleisti“ temperatūrą.

    Tokiu būdu siekta sumažinti vadinamąjį klimato triukšmą ir aiškiau pamatyti, kas vyksta dėl ilgalaikių šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijų augimo. Tyrėjai nurodo, kad statistinis rezultatų patikimumas yra labai aukštas, todėl tikimybė, kad fiksuojamas pagreitėjimas yra atsitiktinis, laikoma maža.

    Pastarųjų metų stebėjimai šią tendenciją tik sustiprina: 2023 ir 2024 metai pasaulyje buvo vieni karščiausių per instrumentinių stebėjimų istoriją. Nors dalį šilumos galėjo „pridėti“ natūralūs procesai, mokslininkai pabrėžia, kad bendras fonas išlieka aiškus.

    Didžiausias praktinis klausimas susijęs su Paryžiaus susitarime įtvirtinta 1,5 laipsnio Celsijaus riba, skaičiuojama nuo ikiindustrinio laikotarpio. Jei dabartinis atšilimo tempas išsilaikys, ilgalaikis šios ribos viršijimas, tyrėjų vertinimu, gali tapti realus dar iki 2030 metų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tolesnė trajektorija priklausys nuo to, kaip sparčiai bus mažinamos iškastinio kuro naudojimo sukeliamos anglies dioksido emisijos. Kuo ilgiau išlieka aukštos emisijos, tuo didesnė tikimybė, kad ekstremalūs karščiai, sausros ir intensyvios liūtys taps dažnesni ir labiau alinantys infrastruktūrą bei sveikatos sistemas.

    Klimato mokslas kartu atkreipia dėmesį ir į adaptacijos ribas: kai kurios sistemos gali prisitaikyti, tačiau tik iki tam tikro taško. Todėl greitesnis šilimas reiškia ne tik didesnius ekonominius kaštus, bet ir didesnę riziką, kad dalis priemonių taps per lėtos arba nepakankamos.

    Tyrėjai pažymi, jog dabartiniai rezultatai dera su šiuolaikinių klimato modelių prognozėmis. Pagrindinė žinutė išlieka nuosekli: kiekvienas papildomas emisijų mažinimo žingsnis didina tikimybę pristabdyti atšilimo tempą ir sumažinti pavojingiausių padarinių mastą.

  • Rekordinis ryklių antplūdis prie JAV krantų: mokslininkai paaiškino, kas jas gena į šiaurę

    Prie JAV krantų šią vasarą fiksuojamas neįprastai didelis ryklių aktyvumas, dėl kurio kai kuriose vietovėse teko riboti maudynes ir stiprinti pakrančių stebėseną. Tyrėjai teigia, kad pagrindinė priežastis susijusi su šylančiu vandenynu, kuris keičia jūrų plėšrūnų migracijos maršrutus.

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos duomenimis, pastarąjį dešimtmetį pasaulio vandenyno šiluminė būklė ne kartą pasiekė rekordines reikšmes. Vandenynas sugeria didžiąją dalį perteklinės šilumos, susikaupusios dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų, todėl pakrančių vandenys kai kur šyla greičiau, nei įprasta.

    Rykliams, kaip šaltakraujams gyvūnams, vandens temperatūra tiesiogiai veikia medžiagų apykaitą ir elgseną. Kai vanduo per šiltas, dalis rūšių traukiasi į vėsesnius rajonus, todėl dažniau pastebimos šiauriau nei anksčiau, ypač palei rytinę JAV pakrantę.

    Niujorko valstijoje, įskaitant populiarias poilsio vietas, gelbėtojai ir tarnybos šią vasarą skelbė daugiau perspėjimų apie ryklių pasirodymą. Kai kuriose atkarpose laikinai buvo uždaromos maudynių zonos, o situacijai sekti pasitelkiamos papildomos priemonės.

    Praktikoje vis dažniau naudojami dronai, leidžiantys iš oro greitai patikrinti priekrantės ruožus ir anksti pastebėti pavojų. Tokia stebėsena tampa svarbi ten, kur ryklių pasirodymai sutampa su intensyviausiu paplūdimių lankymo sezonu.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita veikia ne tik migraciją, bet ir vietas, kur rykliai veda jauniklius. Tyrimai rodo, kad dalis rūšių pakrančių „darželius“ perkelia toliau į šiaurę, ieškodamos jauniklių augimui palankesnės temperatūros.

    Panašios tendencijos pastebimos ir kitose JAV pakrantėse, kur šiltesnis vanduo siejamas su dažnesniais didžiųjų baltųjų ryklių jauniklių pastebėjimais. Tokie pokyčiai rodo platesnę vandenyno ekosistemų persitvarkymo kryptį, kai rūšys stumiasi arčiau polių.

    Ekspertai pabrėžia, kad dažnesni pastebėjimai nebūtinai reiškia proporcingai didesnę riziką žmonėms. Žmonės nėra natūralus ryklių grobis, o dauguma incidentų įvyksta dėl klaidingo atpažinimo ar specifinių aplinkybių, pavyzdžiui, drumsto vandens ar intensyvios žvejybos.

    Vis dėlto specialistai ragina laikytis pakrančių tarnybų nurodymų, ypač kai skelbiami įspėjimai ar uždaromos maudynių zonos. Ryklių gausėjimas kai kuriais atvejais taip pat gali būti ženklas, kad po ilgesnio nuosmukio dalies populiacijų būklė stabilizuojasi, nors bendrai jūrų ekosistemoms didėjanti šiluma kelia vis daugiau iššūkių.

    Šylantis vandenynas, kaip pabrėžia mokslininkai, reiškia, kad panašūs susidūrimai su laukine jūros fauna ateityje gali tapti dažnesni ir naujose vietovėse. Todėl pakrančių valdymo priemonės, stebėsena ir visuomenės informavimas tampa svarbia prisitaikymo prie besikeičiančio klimato dalimi.

  • Mįslinga švytinti jūra stebina 400 metų: mokslininkai atskleidė, kas ją sukelia

    Mįslinga švytinti jūra stebina 400 metų: mokslininkai atskleidė, kas ją sukelia

    Kas yra pieno jūros?

    Jūrininkų žurnaluose pasakojimai apie švytintį vandenyną aptinkami mažiausiai keturis šimtmečius. Aprašymai kartojasi: milžiniški plotai naktį atrodo tarsi padengti sniegu ar skystu sidabru.

    Skirtingai nuo įprastos bioliuminescencijos, kai šviesos blyksniai pasirodo bangose ar judant gyvūnams, vadinamosios pieno jūros švyti tolygiai. Tai vientisas, švelnus švytėjimas, galintis nusidriekti per tūkstančius kvadratinių kilometrų.

    Ką pavyko sužinoti mokslui

    Nors per maždaug 400 metų užfiksuota apie 400 pranešimų, tiesioginių tyrimų ilgą laiką trūko. Pagrindinė problema paprasta: reiškinys retas ir dažniausiai pasirodo atvirame vandenyne, toli nuo krantų.

    Proveržis įvyko 1985 metais, kai tyrėjams pavyko paimti vandens mėginius iš švytinčios zonos. Analizė parodė itin didelę bioliuminescencinių bakterijų Vibrio harveyi koncentraciją, todėl būtent jos laikomos pagrindiniu švytėjimo šaltiniu.

    Vis dėlto svarbiausia mįslė išlieka: kodėl milžiniški kiekiai bakterijų ima švytėti sinchroniškai ir suformuoja tokio dydžio tolygiai spindintį paviršių. Mokslininkai svarsto, kad tai gali būti susiję su bakterijų tarpusavio komunikacija ir aplinkos sąlygomis, tačiau vieno patvirtinto mechanizmo kol kas nėra.

    Kur reiškinys pasitaiko dažniausiai ir kaip jį gaudo palydovai

    Istoriniai duomenys rodo, kad pieno jūros dažniau registruojamos Arabijos jūroje ir Pietryčių Azijos regionuose. Tyrėjai įtaria, kad svarbų vaidmenį gali turėti didelio masto klimato svyravimai, tokie kaip Indijos vandenyno dipolis ir El Ninjo–Pietų osciliacija.

    Pastaraisiais metais situaciją pakeitė palydoviniai stebėjimai: NASA ir NOAA naudojami VIIRS instrumentai geba fiksuoti labai silpną naktinį vandenyno švytėjimą. 2012–2021 metais iš kosmoso identifikuota 12 tokių įvykių, o vieno 2019 metais užfiksuoto švytinčio ploto dydis buvo panašus į Islandijos teritoriją.

    Tokie stebėjimai leidžia ne tik patvirtinti atvejus, bet ir kurti duomenų bazes bei algoritmus, galinčius padėti prognozuoti, kur ir kada reiškinys gali pasikartoti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai atvertų kelią tikslingoms ekspedicijoms ir išsamesniems mėginių tyrimams.

    Dar vienas atviras klausimas yra ekologinė šio švytėjimo prasmė: ar jis rodo ypač aktyvią, gerai funkcionuojančią ekosistemą, ar priešingai, signalizuoja apie nepalankius pokyčius. Atsakymas galėtų suteikti vertingų žinių apie vandenynų būklę ir klimato kaitos poveikį jūrinei gyvybei.

    Bioliuminescencija laikoma vienu seniausių gyvų organizmų prisitaikymų, todėl jos supratimas svarbus ne tik Žemės ekosistemoms. Tyrėjai neatmeta, kad tokie procesai gali padėti geriau įvertinti ir paprastų gyvybės formų paieškos už Žemės ribų kryptis.

  • Savaitės pradžioje – raudonas pavojaus lygis: prognozuojama stipri geomagnetinė audra

    Ko tikėtis savaitės pradžioje?

    Savaitės pradžioje prognozuojama sustiprėjusi Saulės aktyvumo banga, galinti sukelti reikšmingą geomagnetinį suaktyvėjimą Žemėje. Tokie reiškiniai siejami su Saulės pliūpsniais ir vainikinės masės išmetimais, kai į kosmosą išmetamos įkrautos dalelės pasiekia Žemės magnetosferą.

    NOAA kosminių orų skalėje geomagnetinės audros žymimos nuo G1 iki G5, o kasdienėje prognozėje dažnai naudojamas ir Kp indeksas. Kuo Kp indeksas didesnis, tuo labiau tikėtinas trikdantis poveikis ryšiams, navigacijai ir elektros tinklams, ypač aukštesnėse platumose.

    Geomagnetinės audros prognozė pagal dienas

    Pirmąją savaitės dieną numatomas stipriausias suaktyvėjimas, kai Kp indeksas gali kilti iki 6–7, o tai atitinka stiprią audrą, galinčią pasireikšti ir ryškesnėmis pašvaistėmis. Kitomis dienomis situacija, tikėtina, pamažu rims, nors trumpalaikių svyravimų dar gali pasitaikyti.

    Antrąją savaitės dieną prognozuojamas vidutinio stiprumo fonas, kai Kp indeksas gali siekti 4–5. Vėliau, savaitės viduryje, geomagnetinis laukas paprastai stabilizuojasi, o ramiausi periodai dažniau fiksuojami tuomet, kai Kp indeksas nukrenta iki 2–3.

    Kas gali pajusti poveikį ir kaip pasirūpinti savijauta?

    Geomagnetinės audros yra realus fizikinis reiškinys, tačiau mokslinėje bendruomenėje vis dar diskutuojama, kiek tiesiogiai jos veikia žmogaus savijautą. Vis dėlto dalis žmonių, ypač turinčių širdies ir kraujagyslių sutrikimų ar padidėjusį jautrumą oro pokyčiams, tokiomis dienomis neretai mini galvos skausmą, nuovargį ar miego sutrikimus.

    Jei priklausote rizikos grupei, verta atidžiau stebėti kraujospūdį, laikytis įprasto gydymo režimo ir vengti papildomų stresorių. Patariama skirti laiko poilsiui, pakankamai išsimiegoti, palaikyti skysčių balansą ir nepersistengti su kofeinu ar alkoholiu.

    „Svarbiausia – nepanikuoti ir vertinti savo savijautą praktiškai: jei bloga, mažinkite krūvį ir pasitarkite su gydytoju, o ne ieškokite vienos priežasties“, – sako gydytojai, primindami, kad simptomus gali lemti ir miegas, stresas ar dehidratacija.

    Kosminių orų suaktyvėjimas svarbus ne tik sveikatai: jis gali turėti įtakos GPS tikslumui, radijo ryšiui ir palydovų darbui. Dėl to tokias prognozes nuolat stebi kosminių orų tarnybos, o kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, aviacijoje ir energetikoje, taikomos papildomos rizikos valdymo procedūros.

  • Vėjo jėgainės šalia meteorologinio radaro sukėlė klaidą: ekranuose atsirado lietus, nors jo nebuvo

    Vėjo jėgainės šalia meteorologinio radaro sukėlė klaidą: ekranuose atsirado lietus, nors jo nebuvo

    JAV Viskonsino valstijos Dodžo apygardoje įrengtas 36 vėjo turbinų parkas turėjo sustiprinti švaresnės elektros gamybą, tačiau netikėtai išryškėjo kita problema. Turbinos pastatytos palyginti arti meteorologinio Doplerio radaro, todėl sinoptikų žemėlapiuose ėmė atsirasti signalai, panašūs į kritulius.

    Nacionalinės orų tarnybos valdomas KMKX radaras, esantis Sullivan vietovėje, naudojamas kasdieniam prognozavimui ir perspėjimams apie pavojingus reiškinius. Kai vėjo jėgainių mentės pradėjo suktis, radaras užfiksavo pastovų atspindį, kuris iš šono atrodė kaip besiformuojanti liūties zona.

    Kaip turbinos apgauna radarą?

    Doplerio radarai siunčia elektromagnetinių bangų impulsus į atmosferą ir fiksuoja atgal sugrįžusį signalą. Krituliai, tokie kaip lietus ar kruša, išsklaido spindulį, o dalis energijos atsispindi atgal ir pagal tai skaičiuojamas intensyvumas bei judėjimas.

    Problema atsiranda, kai šalia radaro spindulio kelio patenka dideli metaliniai objektai, o ypač greitai judančios detalės. Vėjo turbinų mentės sukasi dideliu greičiu, todėl sukelia Doplerio poslinkį, kurį sistemos gali interpretuoti kaip judančius kritulių masyvus.

    Be klaidingų „lietaus“ dėmių, vėjo jėgainės gali sukurti ir vadinamąjį radaro šešėlį. Tai reiškia, kad už turbinų esanti teritorija radaro spinduliui tampa prasčiau „matoma“, todėl tikri pavojingi reiškiniai gali būti įvertinti netiksliai arba pastebėti per vėlai.

    Kodėl tai svarbu gyventojų saugumui?

    Meteorologiniai radarai yra vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių laiku įspėti apie smarkias perkūnijas, škvalą, staigius potvynius ar net tornadus. Jei dalį vaizdo uždengia trikdžiai, prognozės tikslumas prastėja, o perspėjimai gali vėluoti.

    Nacionalinė orų tarnyba yra ne kartą viešai pabrėžusi, kad lokalūs trukdžiai radarų duomenyse kelia realią riziką, nes gali paslėpti pavojingų reiškinių požymius. Tokie atvejai nėra vienetiniai: plečiantis vėjo energetikai, panašūs konfliktai tarp infrastruktūros ir meteorologinių stebėjimų fiksuojami skirtinguose regionuose.

    Kokie galimi sprendimai?

    Praktikoje sprendimai dažniausiai derinami keliais lygiais: nuo vėjo parkų planavimo, kai vertinamos radaro matomumo zonos, iki technologinių priemonių. Meteorologijos tarnybos ir vėjo energetikos sektorius ieško būdų geriau filtruoti turbinų sukeltus atspindžius, atnaujinti programinius algoritmus ir mažinti „triukšmą“ duomenyse.

    Vis dėlto paprasto ir universalaus sprendimo nėra: radarų jautrumas būtinas ankstyvam pavojų aptikimui, tačiau tas pats jautrumas lemia ir pažeidžiamumą trikdžiams. Todėl tokiose situacijose svarbiausia tampa išankstinis suderinamumo vertinimas, kad atsinaujinanti energetika ir prognozavimo sistemos galėtų veikti greta nekeldamos papildomos rizikos.