Tag: Nobelio premija

  • Niujorke pagerbta Marija Skłodowska-Curie: Martyna Wojciechowska ceremonijoje persirengė nobeliste

    Niujorke, Manhatane, įvyko išskirtinė ceremonija, skirta Marijai Skłodowskai-Curie įamžinti. Renginyje dalyvavusi lenkų žurnalistė ir keliautoja Martyna Wojciechowska nusprendė pagerbti Nobelio premijos laureatę simboliškai – persirengė ja.

    Ši iniciatyva sulaukė dėmesio ir socialiniuose tinkluose: M. Wojciechowska pasidalijo įrašu, kuriame pabrėžė, kad jai buvo svarbu dalyvauti tokioje progoje ir atstovauti Lenkijai.

    Ceremonija vyko Nepriklausomybės šventės išvakarėse, todėl renginys įgavo ir platesnį kontekstą – buvo akcentuota Lenkijos istorija, pasiekimai bei iškiliausių šalies asmenybių įamžinimas užsienyje.

    Pasak pačios žurnalistės, dalyvavimas šiame įvykyje jai tapo asmeniškai reikšmingas: ji džiaugėsi galėjusi prisidėti prie vienos garsiausių lenkų kilmės mokslininkių atminimo pagerbimo pasaulio metropolijoje.

    Duoklė nobelistei Manhatane

    Marija Skłodowska-Curie – viena žinomiausių pasaulio mokslininkių, pelniusi Nobelio premijas ir tapusi mokslo pažangos simboliu. Todėl jos įamžinimas Manhatane laikomas reikšmingu gestu, primenančiu apie Lenkijos indėlį į pasaulio mokslą.

    M. Wojciechowska savo pasirinkimą persirengti nobeliste pristatė kaip pagarbos ženklą. Ji pabrėžė, kad didžiuojasi galėjusi dalyvauti tokiu metu ir tokioje vietoje.

  • 2026 metų Nobelio mokslo premijos: kas laimėjo ir kodėl vėl įsižiebė lyčių nelygybės klausimas?

    2026 metų Nobelio mokslo premijos: kas laimėjo ir kodėl vėl įsižiebė lyčių nelygybės klausimas?

    Spalio pabaiga mokslo bendruomenei tradiciškai reiškia Nobelio premijų sezoną, kai įvertinami atradimai, formuojantys šiuolaikinę mediciną, fiziką ir chemiją. 2026 metais paskelbti laureatai vėl iškėlė seną diskusiją: kodėl tarp mokslo premijų laimėtojų taip dažnai trūksta moterų.

    Šių metų Nobelio premijų fiziologijos ar medicinos, fizikos ir chemijos srityse laureatais tapo vien vyrai. Tai išprovokavo platesnį pokalbį apie tai, kaip ilgalaikės karjeros, finansavimo ir atstovavimo skirtumai galiausiai atsispindi prestižiškiausiuose apdovanojimuose.

    Medicina: šviesa valdoma biologija

    2026 metų Nobelio premija fiziologijos ar medicinos srityje skirta Karlui Deisserothui, Peteriui Hegemannui ir Georgui Nageliui. Jie įvertinti už su šviesa valdomais jonų kanalais susijusius atradimus ir optogenetikos krypties vystymą.

    Optogenetika laikoma vienu ryškiausių šiuolaikinės neurologijos įrankių, leidžiančių itin tiksliai veikti nervinių ląstelių aktyvumą. Šis metodas naudojamas aiškinantis, kaip smegenyse formuojasi atmintis, emocijos ir elgesys, o taip pat atveria kelią naujoms terapijoms.

    „Tai metodas, leidžiantis gyvose smegenyse parodyti, kaip nervinės ląstelės formuoja atmintį ir su ja susijusį elgesį“, – sakė žurnalistė Marta Iraola.

    Praktinė šios srities nauda siejama ir su naujomis medicinos taikymo kryptimis, įskaitant regėjimo atkūrimo bandymus. Klinikiniai tyrimai rodo, kad genų terapijos ir šviesai jautrių baltymų deriniai kai kuriais atvejais gali padėti iš dalies atkurti regą žmonėms, turintiems tam tikrų regėjimo sutrikimų.

    Fizika: nematomos dalelės iš kosmoso

    2026 metų Nobelio fizikos premija paskirta belgų mokslininkui Francisui Halzenui už indėlį į IceCube neutrinų observatoriją ir didelės energijos astrofizinių neutrinų aptikimą. Neutrinai yra itin sunkiai aptinkamos dalelės, todėl jų „pagavimas“ tapo nauju būdu tirti kosminius reiškinius.

    IceCube observatorija įrengta Pietų ašigalyje ir išnaudoja milžinišką ledo masę kaip detektorių, fiksuojantį retus neutrinų sąveikos signalus. Projektas subūrė tarptautinę komandą, o pati observatorija tapo vienu svarbiausių įrankių vadinamojoje daugianarėje astronomijoje, kai Visata tiriama ne tik šviesa, bet ir dalelėmis.

    „Jis pavertė didžiulį ledo bloką Pietų ašigalyje detektoriumi, galinčiu pamatyti beveik nematomas daleles, atkeliaujančias į Žemę iš kosmoso“, – sakė žurnalistė Pascale Davies.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie infrastruktūriniai projektai šiandien remiasi ilgomis tarptautinėmis partnerystėmis, dešimtmečiais trunkančiu darbu ir didele technikų bei doktorantų komanda. Būtent tai ir daro Nobelio įvertinimą jautriu klausimu, nes apdovanojimas dažnai atitenka keliems vardams, nors rezultatus sukuria šimtai žmonių.

    Chemija ir lyčių atotrūkis

    2026 metų Nobelio chemijos premija skirta prancūzų mokslininkui Henri B. Kagan ir japonų mokslininkui Kenso Soai už tyrimus, susijusius su molekulių veidrodiniais atvaizdais. Ši sritis svarbi suprantant, kodėl gyvybėje dažnai „pasirenkama“ viena molekulės forma, nors teoriškai galimos dvi.

    Tyrėjų darbai reikšmingi farmacijos kūrimui, nes skirtingi veidrodiniai molekulių variantai gali veikti organizmą nevienodai. Praktikoje tai reiškia, kad vaistų kūrėjams itin svarbu tiksliai valdyti, kuri molekulės forma bus pagaminta ir naudojama.

    Lyčių nelygybės tema šiemet sustiprėjo ir dėl bendro laureatų paveikslo: be literatūros premijos laureatės Anne Carson ir Taikos premijos laureatės Navanetham Pillay, likę 2026 metų Nobelio premijų laimėtojai buvo vyrai. Mokslo srityse tai vėl atkreipė dėmesį į struktūrines priežastis, kodėl moterų matomumas aukščiausiuose įvertinimuose išlieka ribotas.

    „Mokslo apdovanojimuose moterų mažiau, nes tai atspindi platesnį jų nepakankamą atstovavimą šioje tyrimų srityje“, – sakė Marta Iraola.

    Nobelio premijos dažniausiai įvertina darbus, kurių rezultatai bręsta dešimtmečiais, todėl laureatų profilis neretai atspindi ankstesnių dešimtmečių akademinę realybę. Vis dėlto pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama tam, kaip mokslininkių karjerą veikia finansavimo spragos, mentoringo stoka, lyderystės pozicijų barjerai ir netiesioginiai šališkumai atrankose.

    Ekspertai pabrėžia, kad pokyčiai paprastai vyksta lėtai: kai didėja moterų dalis doktorantūroje, tyrimų grupių vadovų gretose ir tarptautinių konsorciumų valdymo struktūrose, po keliolikos ar kelių dešimtmečių tai ima atsispindėti ir aukščiausiuose apdovanojimuose. 2026 metų Nobelio premijos dar kartą priminė, kad pažanga vyksta, tačiau lygybės klausimas moksle tebėra atviras.

  • Gydytojas tyčia užsikrėtė bakterija ir įrodė netikėtą tiesą: tai pakeitė opų gydymą visame pasaulyje

    Gydytojas tyčia užsikrėtė bakterija ir įrodė netikėtą tiesą: tai pakeitė opų gydymą visame pasaulyje

    Kaip griuvo senas mitas

    Iki 1980-ųjų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos dažniausiai buvo siejamos su stresu, mityba ir gyvenimo būdu. Buvo manoma, kad itin rūgšti skrandžio terpė bakterijoms neleidžia išgyventi, todėl infekcija ilgą laiką atrodė mažai tikėtina priežastis.

    Situaciją pakeitė atradimas, kad dalį lėtinio gastrito ir reikšmingą dalį opaligės atvejų lemia bakterinė infekcija. Helicobacter pylori parodė, kad kai kuriais atvejais galima gydyti ne tik simptomus, bet ir pačią ligos priežastį.

    Lūžis laboratorijoje ir klinikoje

    Australijos mokslininkai pradėjo nuosekliai tirti endoskopijų metu paimtus skrandžio gleivinės mėginius ir juose matomas spiralines bakterijas. Kartu su uždegimo požymiais tai rodė aiškų ryšį, tačiau ilgą laiką nepavyko patikimai išauginti mikroorganizmo laboratorijoje.

    Proveržį atnešė, atrodytų, paprasta detalė: mėginiai buvo inkubuoti ilgiau nei įprastai, todėl bakterija pagaliau ėmė augti. Vėlesni tyrimai parodė ryškų ryšį tarp H. pylori ir opaligės, ypač dvylikapirštės žarnos opų atvejais.

    Eksperimentas su savimi ir naujas gydymas

    Norėdamas įrodyti, kad bakterija gali sukelti uždegimą, o ne tik „gyventi“ jau pažeistame skrandyje, Barry Marshallas 1984 metais tyčia užsikrėtė H. pylori. Po kelių dienų jam pasireiškė pykinimas ir vėmimas, o endoskopija parodė ūminį skrandžio gleivinės uždegimą ir gausų bakterijų kiekį.

    „Norėjau aiškiai parodyti, kad ši bakterija gali sukelti ligą sveikam žmogui“, – sakė Barry Marshallas.

    Iki šio atradimo opaligė dažniausiai buvo gydoma rūgšties sekreciją slopinančiais vaistais: opos užgydavo, tačiau dažnai atsinaujindavo, nes infekcija likdavo nepašalinta. Kai klinikiniai tyrimai patvirtino, kad bakterijos eradikacija antibiotikais reikšmingai mažina recidyvų riziką, gydymo tikslas pasikeitė iš esmės.

    1994 metais tarptautiniai ekspertai pripažino H. pylori nustatymo ir eradikacijos svarbą opaligės valdyme. 2005 metais Barry Marshallas ir Robinas Warrenas už šiuos atradimus gavo Nobelio fiziologijos arba medicinos premiją.

    Vėliau įrodyta, kad ilgalaikė H. pylori infekcija didina skrandžio vėžio ir kai kurių limfomų riziką. Dėl to bakterijos diagnostika ir tinkamai parinktas gydymas laikomi svarbiais ne tik skausmui ar rėmeniui mažinti, bet ir ilgalaikėms komplikacijoms mažinti.

  • Nobelio medicinos premija 2026: trys laureatai už atradimą, pakeitusį smegenų tyrimus

    Nobelio medicinos premija 2026: trys laureatai už atradimą, pakeitusį smegenų tyrimus

    Nobelio fiziologijos arba medicinos premija 2026 metais skirta Karlui Deisserothui, Peteriui Hegemannui ir Georgui Nageliui už proveržį, atvėrusį kelią optogenetikai. Šis metodas leido mokslininkams itin tiksliai valdyti nervinių ląstelių aktyvumą šviesa ir taip iš esmės pakeitė smegenų funkcijų tyrimus.

    Premiją tradiciškai skiria Nobelio asamblėja Karolinska Institute, remdamasi Nobelio komiteto atliktu vertinimu. Nuo 1901 metų ši Nobelio premija tapo vienu svarbiausių pasaulinės biomedicinos pasiekimų simbolių, o apdovanojimas gali atitekti ne daugiau kaip trims asmenims.

    Šių metų laureatų darbas siejamas su šviesai jautriais jonų kanalais, aptinkamais vienaląsčiuose dumbliuose. Tai baltymai, kurie vienu metu veikia kaip šviesos receptorius ir jonų kanalai ląstelės membranoje: apšvietus tam tikro ilgio banga, kanalas atsiveria ir jonai ima judėti, sukeldami elektrinius pokyčius.

    Esminis proveržis buvo tai, kad šiuos šviesai jautrius kanalus pavyko pritaikyti kaip savotišką jungiklį nervinėms ląstelėms. Į neuronus įvedus genus, koduojančius šiuos baltymus, konkretūs neuronai tampa jautrūs šviesai, todėl galima juos įjungti arba išjungti itin dideliu laiko ir erdvės tikslumu.

    Tokio tikslumo anksčiau dažnai trūko bandant atsakyti į klausimą, ar tam tikrų neuronų suaktyvinimas sukelia konkretų elgesį, pojūtį ar simptomą. Optogenetika leido daug aiškiau susieti atskirų neuronų grandinių darbą su judesiu, atmintimi, emocijomis ir kitomis funkcijomis, taip pat padėjo tikslinti neurologinių ir psichikos sutrikimų mechanizmų supratimą.

    Peteris Hegemannas, vokiečių biofizikas ir neurobiologas, daug metų tyrė, kaip dumbliai aptinka šviesą, ir taip priartėjo prie šių neįprastų baltymų identifikavimo. Kartu su Georgu Nageliu jis parodė, kad baltymai sujungia šviesos receptoriaus ir jonų kanalo savybes, o tai tapo kertiniu akmeniu vėlesniam optogenetikos vystymuisi.

    Georgas Nagelis, su Vokietijos mokslo bendruomene siejamas mokslininkas, gilinosi į mikroorganizmų šviesai jautrių baltymų elektrofiziologines savybes. Jo indėlis svarbus dėl detalaus šių baltymų veikimo aprašymo ir jų tinkamumo eksperimentiniam neuronų valdymui, įskaitant baltymų formas, tapusias plačiai naudojamais įrankiais laboratorijose.

    Karlas Deisserothas, JAV psichiatras, neurobiologas ir bioinžinierius, šiuos atradimus pavertė praktiškai pritaikomu metodu neuronų aktyvumui valdyti šviesa. Jo darbai padėjo optogenetiką iš laboratorinio principo paversti plačiai taikomu neuromokslų įrankiu, leidžiančiu tirti priežastinius ryšius smegenyse.

    Nobelio savaitė tradiciškai prasideda būtent medicinos ir fiziologijos premijos paskelbimu, o vėliau skelbiami fizikos, chemijos, literatūros, taikos ir ekonomikos premijų laureatai. Praktika rodo, kad komitetas neretai įvertina fundamentinius atradimus, kurių reikšmė medicinai pilnai atsiskleidžia tik po metų ar net dešimtmečių.

    Pernai ši premija buvo skirta už atradimus, susijusius su periferine imunologine tolerancija ir reguliaciniais T limfocitais, svarbiais autoimuninių ligų tyrimuose. Tai dar kartą priminė, kad Nobelio sprendimai dažnai atspindi ne vien momentinę klinikinę naudą, o ilgalaikį poveikį visai biomedicinos krypčiai.