Dirbtinis intelektas per kelerius metus iš laboratorijų ir technologijų įmonių persikėlė į kasdienybę: jis naudojamas reklamoje, medicinoje, švietime ir kūryboje. Kartu auga ir diskusija, ar DI sugeneruotas vaizdas gali būti laikomas menu, o kur baigiasi įrankis ir prasideda autorystė.
Vengrų kūrėja Nóra Bereczki, internete žinoma kaip Digital Umami, šią diskusiją stebi iš pirmosios linijos. Ji dirba rinkodaros konsultante, o daugiau nei du dešimtmečius užsiima analogine ir skaitmenine fotografija, todėl DI vaizdų generavimą vertina kaip dar vieną kūrybos priemonę, bet ne fotografijos pakaitalą.
Kas išskiria meną nuo atsitiktinio vaizdo?
Kūrėja pabrėžia, kad skirtumas tarp įspūdingo, bet atsitiktinio sugeneruoto vaizdo ir kryptingai kuriamo meno dažniausiai slypi žmogaus intencijoje. Pasak jos, darbas prasideda nuo aiškios vizijos: kompozicijos, šviesos, faktūros, rakurso ir nuotaikos, o tada seka iteracijos, kol rezultatas atitinka sumanymą.
Bereczki dėmesio sulaukė ir dėl serijos, kurioje socialiniuose tinkluose atgaivino vengrų poetus bei rašytojus, o vėliau laimėjo „Reve“ vaizdų generavimo konkursą. Pagrindinis prizas siekė 100 000 JAV dolerių, tai yra apie 90 000 eurų, o į konkursą buvo pateikta dešimtys tūkstančių darbų.
Laimėjusi serija Dolce Impossible vaizduoja atpažįstamas atostogų scenas su siurrealistiniu posūkiu. Viename iš kadrų paplūdimyje priešais mažą mergaitę stovi žmogaus dydžio omaras, idėja, kuri tradicinės fotosesijos atveju, anot autorės, pareikalautų sudėtingos gamybos, postprodukcijos ir didelio biudžeto.
DI mokyklose: galimybės ir ribos
Švietime DI jau naudojamas kuriant interaktyvias užduotis, mokomąją medžiagą ar vizualizacijas, kurios padeda paaiškinti sudėtingus reiškinius. Tačiau, pasak kūrėjos, norint DI integruoti sistemiškai, pirmiausia reikia paruošti mokytojus: kaip tikrinti atsakymų patikimumą, kaip suprasti modelių ribas ir kaip spręsti privatumo bei autorinių teisių klausimus.
Kitas scenarijus, kurį ji išskiria, yra vaikų savarankiškas DI naudojimas namuose. Bereczki teigia mananti, kad vaikas pirmiausia turi išmokti mokytis be DI, kad susiformuotų kritinis mąstymas, gebėjimas klysti ir taisyti klaidas, o tik tada DI gali tapti papildomu įrankiu, ypač individualizuotam mokymuisi.
Ji pabrėžia, kad DI ypač naudingas, kai reikia tą pačią temą paaiškinti skirtingais būdais ar prisitaikyti prie mokinio tempo. Tokiais atvejais DI gali padėti suskaidyti informaciją į trumpesnes dalis, pateikti daugiau pavyzdžių ir išlaikyti mokymosi ritmą.
Darbo rinka ir pavojus supainioti įrankį su partneriu
Diskusijose apie DI nuolat grįžtama prie baimės, kad technologijos atims darbo vietas. Šią riziką sustiprina ir tyrimai, rodantys, kad kai kuriose srityse, kurios yra labiau veikiamos automatizavimo, jaunų specialistų įsidarbinimo perspektyvos prastėja, nors tuo pat metu atsiranda ir naujų pareigybių, susijusių su DI diegimu bei priežiūra.
Bereczki ragina neslėpti galvos smėlyje: profesijos keisis, todėl verta iš anksto vertinti, kokių įgūdžių prireiks, ir nuosekliai mokytis. Jos požiūriu, DI priemonės taps kasdieniu darbo įrankiu daugelyje sričių, net jei daliai žmonių jų plėtra kelia diskomfortą.
Ypatingą riziką ji sieja su tuo, kai dirbtinis intelektas pradedamas traktuoti kaip kūrybos partneris ar net asmenybė. Kūrėja pabrėžia atsakomybės klausimą: sprendimai, kontrolė ir etinės ribos turi likti žmogaus pusėje, nes technologija gali įtikinamai imituoti bendravimą, nors iš tiesų nejaučia ir nesupranta kaip žmogus.
„Klausimas ne tas, ar įrankis dirbtinis, o ar mintis už jo yra žmogiška“, – sakė Nóra Bereczki.
Jos patirtis rodo, kad DI kūryboje geriausiai atsiskleidžia tada, kai tampa sąmoningai valdomu instrumentu, o ne atsitiktinių rezultatų generatoriumi. Tuo pat metu visuomenei tenka užduotis išmokti atpažinti, kur baigiasi technologijos galimybės ir prasideda žmogaus atsakomybė, ypač švietime ir informacijos patikimumo vertinime.