Po šaudynių Krokuvos pagrindinėje aikštėje, per kurias žuvo šeši žmonės ir dar 15 buvo sužeista, visuomenėje vėl kilo klausimas: ar įmanoma iš anksto atpažinti žmogų, galintį ryžtis tokiai tragedijai.
Incidentas įvyko lapkričio 7 dieną, kai užpuolikas pradėjo šaudyti į atsitiktinius praeivius. Per policijos intervenciją jis buvo sužeistas ir nugabentas į ligoninę, kur lapkričio 9 dieną mirė. Tyrėjai toliau aiškinasi aplinkybes ir jo veiksmų motyvus.
Po panašių išpuolių dažnai kartojasi tas pats scenarijus: kaimynai ar bendradarbiai prisimena, kad žmogus buvo ramus, mandagus, „visada pasisveikindavo“ ir nekėlė problemų. Vis dėlto, kaip pabrėžia psichologė dr. Natalia Radzimska, toks įspūdis nieko neįrodo.
Specialistė aiškina, kad žmonės, kurie planuoja kryptingą smurtą, kitose socialinio gyvenimo srityse gali neatrodyti pavojingi, todėl vieno „tipinio profilio“ paprasčiausiai nėra. Dėl to didžiausią reikšmę turi ne asmenybės bruožai, o konkretūs elgesio signalai ir situacijos kontekstas.
Kodėl „profilis“ dažniausiai nepadeda
Dr. N. Radzimskos teigimu, vien tik tai, kad žmogus yra uždaras, vienišas ar vengia kontaktų, nereiškia didesnės grėsmės. Tokios savybės pačios savaime neleidžia spręsti apie polinkį į smurtą.
Panašias išvadas, kaip minima tekste, pateikia ir JAV Secret Service struktūroje veikiantis National Threat Assessment Center (NTAC): universalaus smurto viešose erdvėse vykdytojo „portreto“ nėra, todėl svarbiau vertinti elgesį, o ne bandyti „atspėti“, kas gali tapti užpuoliku.
Kokie signalai kartojosi prieš daugelį atakų
Nors tiksliai numatyti, kas įvykdys smurtą, neįmanoma, NTAC analizė rodo, kad prieš nemažą dalį išpuolių aplinkiniams būdavo pastebimi nerimą keliantys ženklai. 2023 metais paskelbtoje ataskaitoje, kurioje nagrinėti 173 išpuoliai JAV 2016–2020 metais, nurodoma, kad maždaug trys ketvirtadaliai užpuolikų anksčiau rodė elgesį ar sakė dalykus, kurie kėlė nerimą aplinkai.
Vienu svarbiausių signalų įvardijamas pasirengimas smurtui: vietos „žvalgyba“, priemonių kaupimas, konkrečių veiksmų planavimas. Nerimą gali kelti ir augantis susitelkimas į konkrečią žmogaus grupę ar asmenį, ypač kai jį lydi stiprus nuoskaudos jausmas ir keršto motyvai.
Ekspertė atkreipia dėmesį ir į susižavėjimą ankstesniais užpuolikais, tapatinimąsi su jais bei pasisakymus, leidžiančius suprasti, kad „netrukus nutiks kažkas blogo“. Kartais žmonės, planuojantys smurtą, apie ketinimus užsimena net tiesiogiai.
Tekste taip pat minimi panašūs FBI išskiriami požymiai: smurto planų atskleidimas, pasikartojančios fantazijos apie kitų žalojimą ar įsitikinimas, kad agresija yra vienintelis konflikto sprendimo kelias. Kartu pabrėžiama, jog nė vienas atskiras elgesio bruožas pats savaime dar nereiškia, kad žmogus tikrai puls.
Kas trukdo laiku pamatyti grėsmę ir kaip reaguoti
Po tragedijų žmonės neretai „perrašo“ prisiminimus: ima atsiminti keistus komentarus ar epizodus ir, jau žinodami baigtį, juose įžvelgia aiškius perspėjimus. Psichologė tai aiškina vadinamuoju žinojimo po fakto (arba retrospektyvinio tikrumo) šališkumu – kai įvykis atrodo buvęs lengvai nuspėjamas, nors iš anksto trūko esminės informacijos.
Dar viena problema – signalai gali būti išsibarstę. Vienas žmogus išgirs grasinimą, kitas pastebės susižavėjimą smurtu, trečias – pasirengimo ženklus, tačiau tik po įvykio šie fragmentai susidėlioja į vieną paveikslą.
Dr. N. Radzimskos teigimu, priežasčių, vedančių į kraštutinį smurtą, taip pat nebūna vienos: tai gali būti kerštas, nuoskaudos jausmas, konfliktai darbe, problemos asmeniniuose santykiuose ar ideologinės nuostatos. Vis dėlto didžioji dalis žmonių, patyrusių sudėtingas situacijas, niekada neperžengia ribos iki realaus išpuolio planavimo.
Ekspertė pabrėžia, kad dėmesio labiausiai reikalauja konkretūs pavojų rodantys veiksmai: grasinimai, bauginimas, agresijos eskalacija, užuominos apie norą ką nors sužaloti ar elgesys, rodantis pasirengimą smurtui. Esant tiesioginei grėsmei gyvybei ar sveikatai, nurodoma skambinti numeriu 112, o kitas nerimą keliančias situacijas pranešti policijai, mokyklose – ir atsakingiems specialistams.
Tekste akcentuojama ir tai, kad prevencija veiksmingiausia tada, kai bendradarbiauja institucijos – mokyklos, tarnybos, socialinės pagalbos įstaigos bei specialistai. O paprasti, kasdieniai ryšiai ir didesnis dėmesys šalia esančiam žmogui gali padėti greičiau pastebėti, kad kažkam reikia pagalbos, nors tai ir nėra garantija, kad smurto bus išvengta.