Australijos Nullarboro lygumoje per daugybę kilometrų nusitęsiantys paslaptingi grioviai, panašu, nėra nei senų upių vagos, nei vėjo suformuotos įdubos. Naujas tyrimas rodo, kad tai – paviršiuje matomi milžiniškų, giliai po žeme buvusių urvų griūčių pėdsakai.
Kaip „Live Science“ teigė vienas tyrimo autorių Matej Lipar, šie grioviai priminė vandens kanalus, tačiau staiga prasideda ir taip pat staiga baigiasi, todėl mokslininkai nusprendė aiškintis jų kilmę. Komanda, pasitelkusi skaitmeninius reljefo modelius, pirmiausia „paryškino“ vietovės formas, kad griovius būtų lengviau identifikuoti.
Nullarboro lyguma – sausa, lygi, beveik be medžių pietų Australijos teritorija, susiformavusi prieš daugiau nei 14 milijonų metų. Rytiniame jos pakraštyje išskiriami penki panašia šiaurės–pietų kryptimi orientuoti grioviai: jie siekia nuo kelių iki daugiau nei 20 kilometrų ilgio, yra apie 100–500 metrų pločio ir maždaug 1–9 metrų gylio.
Nors grioviai didžiuliai, būnant vietoje jų ne visada lengva pastebėti – reljefas itin lygus. Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymų, jog šias formas būtų sukūręs vėjas, o vandens versijai prieštarauja tai, kad nėra tarpusavyje susijusių upelių ar kitų požymių, būdingų upių slėniams.
Kas slypi po grioviais
Grioviams tirti pasitelkta elektrinės varžos tomografija – metodas, leidžiantis vertinti, kaip elektros srovė sklinda per gruntą, ir taip atskirti uolienas nuo nuosėdų. Rezultatai parodė, kad paviršiuje matomos įdubos yra tarsi viršutinė daug gilesnių struktūrų dalis – jos driekiasi daugiau nei 40 metrų žemyn.
Šios ertmės užpildytos nuosėdomis: viršuje dominuoja smėlis, o giliau daugėja smulkesnių dalelių – dumblo ir molio. Tokia sandara, tyrėjų vertinimu, dera su urvų griūčių scenarijumi, kai į atsivėrusias erdves pamažu supustomos ar suteka nuosėdos.
Komanda taip pat sulygino griovių vietą su žinomų urvų duomenų baze ir pastebėjo, kad kai kurios didelės, gilios olos išsidėsčiusios būtent griovių linijoje. Dalis jų pasiekiamos per smegduobes (dolinas), o požeminiai „koridoriai“ gali siekti šimtus metrų.
Urvai galėjo formuotis prieš dešimtis milijonų metų
Tyrėjų aiškinimu, urvų sistemos tikėtina formavosi porėtame karstiniame kalkakmenyje, kai požeminis vanduo tekėjo link pakrantės oligoceno (prieš 33,9–23 mln. metų) ir ankstyvojo mioceno (prieš 23–16 mln. metų) laikotarpiu. Ilgainiui urvų lubos silpo ir po truputį griuvo, o virš jų esantis sluoksnis sėdo, palikdamas negilias, bet ilgas įdubas paviršiuje.
Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad vietose, kur grioviai staiga baigiasi, po žeme gali būti urvų, kurie dar nėra sugriuvę. Tai reiškia, kad panašūs paviršiaus „randai“ gali tapti užuomina, kur ieškoti didelių, žmonių dar nematytų olų.
Savo hipotezę mokslininkai tikrino ir praktiškai – jie nusileido į Clay Dam Cave urvą, kuris pasiekiamas per smegduobę viename iš griovių. Ten aptikti požymiai – įlinkę uolienų sluoksniai ir smėlingos nuosėdos – atitiko tai, ką rodė geofiziniai matavimai kitose vietose.
Procesas, panašu, dar nesibaigė
Pasak M. Liparo, tai, kad kai kurie grioviai yra „fragmentuoti“, leidžia įtarti, jog griūčių procesas gali būti tebevykstantis – ateityje gali pasitaikyti ir daugiau įgriuvų. Tyrimą papildomai įvertino ir nepriklausomi mokslininkai: Milano universiteto Žemės mokslų specialistas Andrea Zerboni pastebėjo, kad duomenys įtikinamai rodo laipsnišką senųjų požeminių ertmių griūtį kaip tikėtiną šių linijinių įdubų paaiškinimą.
Toks atradimas gali būti naudingas ir kitur – panašių paviršiaus formų esą aptinkama kai kuriose Arabijos pusiasalio dykumose, kur jos siejamos su sugriuvusių urvų tinklais. Be to, mokslininkai svarsto, kad įžvalgos gali būti aktualios ir aiškinant panašias pailgas įdubas Marse, kurios neretai laikomos sugriuvusiais lavos tuneliais.
Tyrimas paskelbtas 2026 metų rugsėjo 17 dieną žurnale „Communications Earth and Environment“.