Gražus radinys gali būti klastingas
Rudenį raudoni, auksiniai ar beveik purpuriniai lapai vilioja parsinešti juos namo ir panaudoti dekoracijoms. Tačiau specialistai primena, kad nukritusį lapą atpažinti gerokai sunkiau, nes nebėra žiedų, vaisių ar stiebo, o spalvos būna pakitusios.
Dar viena priežastis klysti paprasta: vėjas lapus nuneša toli, todėl po klevu gulintis lapas nebūtinai yra klevo. Jis gali būti atpūstas iš gretimo sklypo, parko ar atneštas kartu su genėjimo atliekomis.
Didžiausi pavojai – sultys ir toksinai
Rizika išauga, jei lapas pažeistas, sutrūkęs ar sutraiškytas, nes iš audinių gali ištekėti sultys su dirginančiomis medžiagomis. Ypač pavojinga lapą trinti tarp pirštų, bandant patikrinti kvapą, nes taip medžiagos lengviau patenka ant odos.
Tvarkant lapus saugiau mūvėti pirštines, neliesti veido, o baigus darbą nusiplauti rankas muilu. Taip pat verta nuvalyti žirkles, stalviršį ir daiktus, kurie turėjo kontaktą su augalų sultimis.
5 lapai, kuriuos verta atpažinti
Vienas pavojingiausių Lietuvoje sutinkamų invazinių augalų yra Sosnovskio barštis. Jo sultyse esančios medžiagos gali padidinti odos jautrumą saulės spinduliams, o paraudimas, tinimas ir skausmingos pūslės kartais išryškėja tik po kelių ar keliolikos valandų.
Įtariant kontaktą su Sosnovskio barščiu, pažeistą vietą rekomenduojama bent 48 valandas saugoti nuo saulės. Jei atsiranda stiprus skausmas, pūslės ar dideli odos plotai pažeidžiami, būtina kreiptis į medikus, o augalo nešalinti savarankiškai ir pranešti savivaldybei.
Kitas pavojingas augalas – kurpelė, laikoma viena nuodingiausių dekoratyvinių ir laukinių žolinių rūšių Europoje. Visose augalo dalyse esantys alkaloidai gali sukelti apsinuodijimą, o pirmieji požymiai kartais prasideda burnos deginimu ar tirpimu, pykinimu ir galūnių dilgčiojimu.
Vėliau galimi raumenų silpnumas, kraujospūdžio kritimas ir širdies ritmo sutrikimai. Nežinomų lapų jokiu būdu nereikėtų naudoti arbatoms, užpilams ar naminėms ištraukoms.
Dažna balkonų ir terasų puošmena – paprastasis oleandras – taip pat pavojingas, nors atrodo nekaltai. Jo lapuose ir stiebuose esantys širdį veikiantys junginiai gali sukelti pykinimą, vėmimą, silpnumą, galvos svaigimą, o sunkiais atvejais – širdies ritmo sutrikimus.
Dėl šios priežasties oleandro lapų nereikėtų laikyti šalia maisto, naudoti patiekalų puošybai ar deginti. Įtarus, kad vaikas ar gyvūnas galėjo paragauti augalo, patariama nedelsti ir kreiptis pagalbos, net jei iškart simptomų nėra.
Cis dažnai auga parkuose, kapinėse ir formuojamose gyvatvorėse, todėl jo šakelės neretai patenka į dekoracijas. Dauguma augalo dalių turi toksinių medžiagų, o ypač pavojingos yra sėklos, jei jos sukramtomos.
Tvarkant cisą po sąlyčio paprastai pakanka higienos, tačiau šakelių geriau nepalikti ten, kur jas gali pasiekti vaikai ar augintiniai. Taip pat jų nereikėtų dėti ant stalo šalia maisto, nes rizika kyla ne tik nuo skonio, bet ir nuo netyčinio kontakto.
Dar viena grupė – karpažolės, kurioms būdingos baltos, tirštos sultys. Šis lateksas gali dirginti odą, o patekęs į akis sukelti ašarojimą, skausmą, tinimą ir regėjimo pablogėjimą.
Jei sulčių pateko į akis, jų negalima trinti – reikia nedelsiant kelias minutes gausiai plauti drungnu vandeniu. Jei skausmas ar regėjimo sutrikimai nepraeina, būtina pasitarti su medikais.
Kur lapų geriau visai nerinkti
Pavojus kyla ne tik nuo nuodingų augalų. Lapai, surinkti prie judrių gatvių, gali būti užteršti dulkėmis, alyvomis, kelio druska ar gyvūnų išmatomis, todėl jų geriau nenaudoti namuose, ypač virtuvės erdvėje.
Svarbu įvertinti ir taisykles: saugomose teritorijose, pavyzdžiui, nacionaliniuose parkuose ar rezervatuose, augalų ir jų dalių rinkimas gali būti ribojamas. Miesto parkuose pravartu pasitikrinti tvarkymo taisykles, o privačiose valdose visuomet prašyti leidimo.
Rudens puokštėms ir kompozicijoms saugiausia rinktis sausus, švarius, aiškiai atpažintų rūšių lapus, surinktus toliau nuo kelių. Jei kyla abejonių, nežinomą lapą geriau palikti ten, kur radote.
