CP v2

Tag: Nuodingos gyvatės

  • Po daugiau nei 150 metų pertraukos Indijoje vėl pastebėta reta nuodinga smėlio gyvatė

    Indijos Gudžarato valstijoje miškininkai patruliuodami miško teritoriją užfiksavo retą smėlio gyvatę Psammophis schokari, kuri šiame regione nebuvo patikimai matyta nuo 1872 metais atliktų stebėjimų. Naujasis radinys, patvirtintas nuotraukomis ir vaizdo įrašais, keičia iki šiol vyravusią prielaidą, kad rūšis iš šios arealo dalies buvo išnykusi.

    Pasak vietos specialistų, gyvatė pastebėta tada, kai pareigūnai mėgino patraukti nuo kelio kitą roplį, kad šis nepatektų po transporto priemonėmis. Būtent tokiomis situacijomis dažniausiai ir užfiksuojami reti gyvūnai, nes keliai ir takai tampa vietomis, kur žmogus ir laukinė fauna susikerta dažniausiai.

    Rūšies identifikavimas atliktas remiantis vizualine medžiaga, kuri perduota herpetologams. Tokia praktika šiandien tapo įprasta, nes aukštos raiškos telefonų kameros leidžia greitai įvertinti požymius, o prireikus vėliau organizuoti tikslines ekspedicijas, nepadarant papildomo poveikio gyvūnui.

    Faktas, kad Psammophis schokari vėl aptikta Gudžarate, gali reikšti kelis scenarijus: rūšis regione išliko visą laiką, tačiau buvo itin retai sutinkama, arba jos populiacija atsigavo pasikeitus buveinėms ir klimatinėms sąlygoms. Mokslininkams dabar svarbiausia nustatyti, ar tai pavienis individas, ar ženklas, kad egzistuoja stabilus vietinis paplitimas.

    Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1872 metais šią gyvatę regione fiksavo XIX amžiaus gamtininkai, o vėlesni patikimi patvirtinimai nebuvo registruojami daugiau nei 150 metų. Tokie ilgi „tylos“ laikotarpiai gamtoje nėra neįprasti: kai kurios rūšys laikomos lokaliai išnykusiomis, kol atsitiktinai aptinkamos iš naujo, ypač sunkiai pasiekiamose ar menkai tirtose teritorijose.

    Šios smėlio gyvatės arealas apima Šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus, Arabijos pusiasalį ir dalį Pietų Azijos. Ji sutinkama ir tokiose šalyse kaip Pakistanas bei Afganistanas, todėl jos grįžimas į Gudžaratą geografiškai nėra neįtikėtinas, tačiau regionui tai vis tiek itin retas ir svarbus patvirtinimas.

    Psammophis schokari dažnai apibūdinama kaip labai greita, karščiui prisitaikiusi gyvatė. Ji medžioja judrią grobio bazę, dažniausiai driežus, kartais smulkius graužikus ar paukščius, o greitis padeda tiek medžioklėje, tiek judant įkaitusiu smėliu, kad kontaktas su karštu paviršiumi būtų kuo trumpesnis.

    Nors rūšis laikoma nuodinga, specialistai pabrėžia, kad jos nuodų poveikis paprastai nėra priskiriamas prie pačių stipriausių, tačiau bet koks įkandimas gali būti pavojingas ir reikalauja medicininės apžiūros. Laukinėje gamtoje gyvatės dažniausiai vengia žmogaus, o incidentai kyla tada, kai gyvūnas užspeičiamas arba bandomas paimti į rankas.

    Po tokio radinio paprastai planuojami papildomi lauko tyrimai, siekiant patikrinti, ar regione yra daugiau individų, kokiose buveinėse jie laikosi ir kokios grėsmės jiems kyla. Tyrėjams svarbu įvertinti ir žmogaus veiklos poveikį, nes kelių infrastruktūra, žemėnaudos pokyčiai bei buveinių fragmentacija dažnai tampa lemiamais faktoriais roplių populiacijoms.

    Jei bus patvirtinta, kad Gudžarate egzistuoja bent minimali populiacija, tai gali paskatinti tikslines apsaugos priemones ir tikslesnį rūšies paplitimo žemėlapio atnaujinimą. Toks atvejis taip pat primena, kad net ir gerai žinomuose regionuose biologinė įvairovė gali slėpti netikėtų atradimų.

  • Mokslininkai įvardijo ryškų požymį: kokios spalvos dažniau išduoda nuodingą gyvatę gamtoje

    Mokslininkai, išanalizavę šimtus gyvačių rūšių ir tūkstančius gamtoje darytų nuotraukų, nustatė aiškią tendenciją: nuodingos gyvatės dažniau labiau išsiskiria savo natūralioje aplinkoje nei nenuodingos. Tyrėjų vertinimu, tam ypač svarbios tam tikros spalvos, kurios veikia kaip vizualus perspėjimas plėšrūnams.

    Tyrimą atliko Golvėjaus universiteto (Airija) komanda, nagrinėjusi 458 rūšis. Rezultatai parodė, kad vidutiniškai nuodingų gyvačių spalvinis kontrastas su fonu yra didesnis, todėl jos lengviau pastebimos net ir tuomet, kai aplinka atrodo palanki maskuotei, pavyzdžiui, tarp lapų ar augalijos.

    „Užuot slėpusios, kai kurios nuodingos gyvatės, panašu, pačios signalizuoja apie pavojų. Ryškesnė spalva greičiausiai veikia kaip perspėjimas, atbaidantis užpuolimą dar jam neįvykus“, – sakė tyrimo vadovė Eimi Diuklo.

    Biologijoje toks reiškinys vadinamas aposematizmu: gyvūnas, turintis gynybos priemonę, pavyzdžiui, nuodus ar toksinus, „praneša“ apie tai ryškiomis spalvomis. Panašų principą naudoja ir kiti gyvūnai, kurių spalvos padeda plėšrūnams greičiau išmokti vengti pavojingų grobio rūšių.

    Vis dėlto ryški spalva tampa signalu tik tada, kai ją galima aiškiai atskirti nuo fono. Dėl to ankstesni darbai ne visuomet rasdavo tiesioginį ryšį tarp nuodingumo ir ryškaus rašto, nes spalvos būdavo vertinamos atskirai nuo konkrečios buveinės.

    Šį kartą mokslininkai rėmėsi „iNaturalist“ platformoje paskelbtomis nuotraukomis, kurias įkelia gamtos stebėtojai. Kiekvienai rūšiai jie pasirinko po penkis atsitiktinius kadrus, o netinkamus atmetė: pavyzdžiui, nuotraukas, kuriose matoma tik galva, arba kadrus ant asfalto.

    Toliau kiekvienas vaizdas buvo skaitmeniškai padalytas į dvi dalis: gyvatė ir fonas. Speciali programinė analizė palygino spalvas ir priskyrė rūšims įvertį, rodantį, kiek stipriai gyvatė išsiskiria iš aplinkos.

    Didžiausią įtaką pastebimumui turėjo raudonos ir geltonos spalvos. Tyrėjai nustatė, kad nuodingos rūšys vidutiniškai turėjo daugiau raudonos spalvos nei nenuodingos, o tai atitinka perspėjamųjų spalvų logiką, plačiai aptinkamą gyvūnų pasaulyje.

    Su geltona spalva ryšys pasirodė sudėtingesnis: ji dažniau siejosi su gyvenamąja aplinka, ypač medžiais ir vandens buveinėmis, kur spalviniai perėjimai gali atlikti ir maskuotės funkciją. Kitaip tariant, geltona ne visada reiškia nuodingumą, tačiau gali didinti matomumą tam tikromis sąlygomis.

    „Taip pat nustatėme, kad raudona ir geltona spalvos ypač efektyviai padeda gyvatėms išsiskirti natūralioje aplinkoje, o tai rodo svarbų šių spalvų vaidmenį vizualinėje signalizacijoje“, – sakė Eimi Diuklo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryškesnė spalva nėra universalus nuodingos gyvatės „testas“. Yra nuodingų rūšių, kurios išlieka puikiai užsimaskavusios, todėl vien pagal spalvas patikimai nuspręsti, ar gyvatė pavojinga, dažnai neįmanoma.

    Dėl to saugiausias elgesys gamtoje išlieka paprastas: bet kokią gyvatę vertinti kaip potencialiai pavojingą, laikytis atstumo ir nebandyti jos liesti ar gaudyti. Net jei kai kurie raštai dažniau siejami su nuodingumu, praktikoje klaidos kaina gali būti per didelė.

  • Medunešis: lapės dydžio plėšrūnas, kuris vagia grobį iš liūtų ir atlaiko nuodingų gyvačių įkandimus

    Medunešis, dar vadinamas rateliu, yra nedidelis, bet neįprastai ištvermingas plėšrūnas, gyvenantis Afrikoje ir dalyje Azijos. Nors pavadinimas siejamas su medumi, jo mityboje dažniau atsiduria smulkūs žinduoliai, ropliai ir vabzdžių lervos.

    Šis gyvūnas priklauso kiauninių šeimai, kuriai priskiriami ir barsukai, žebenkštys bei ūdros. Suaugusio medunešio kūnas paprastai siekia apie 55–77 centimetrus, uodega dar prideda maždaug 12–30 centimetrų, o ties ketera jis būna apie 23–28 centimetrų aukščio.

    Medunešį nuo daugelio kitų plėšrūnų išskiria galingi, maždaug 4 centimetrų ilgio nagai ir labai tvirti dantys. Jie leidžia plėšrūnui rausti urvus, plėšyti termitynus, ardyti avilius ir net traiškyti kietus grobio šarvus, pavyzdžiui, vėžlių.

    Nors pasakojimuose jis dažnai vaizduojamas kaip gyvūnas, kuris be baimės puola net liūtus ar leopardus, gamtoje medunešis dažniausiai vengia tiesioginių konfliktų. Tačiau užkluptas netikėtai, ypač kai knisasi ir mato prasčiau, jis gali staigiai pereiti į gynybą.

    Tuomet medunešis šiaušia kailį, skleidžia aitrų kvapą iš analinių liaukų ir demonstruoja agresyvų elgesį, kuris neretai priverčia atsitraukti net didesnį plėšrūną. Prie to prisideda ir labai judri oda, padedanti išsivaduoti iš sugriebimo bei atsisukti į užpuoliką.

    „Nepaisant reputacijos, kad tai patys bebaimiškiausi gyvūnai, medunešiai dažniausiai stengiasi išvengti bėdų. Esu mačiusi, kaip jie sprunka į urvą, užuodę šviežius liūto ar leopardo pėdsakus“, – sakė gamtininkė Colleen Begg.

    Medus jam svarbus, bet tai nėra pagrindinis maisto šaltinis. Dažniau medunešis medžioja graužikus, roplius, lesa vabzdžius ir jų lervas, o progai pasitaikius gali pasisavinti ir kitų plėšrūnų grobį.

    Ypatingą vietą jo racione užima nuodingos gyvatės, įskaitant rūšis, laikomas vienomis pavojingiausių. Stebėjimai rodo, kad medunešiai kartais išgyvena po įkandimų, o dalis specialistų kelia prielaidą, jog su amžiumi gali formuotis didesnis atsparumas nuodams, nors apsauga nėra absoliuti.

    „Mačiau medunešį, kuriam nuodinga angis įkando į snukį. Skruostas smarkiai ištino, bet po maždaug penkių valandų jis vėl medžiojo gyvates“, – sakė Colleen Begg.

    Medunešiai paplitę į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, taip pat kai kuriose pietvakarių Azijos teritorijose ir Indijos subkontinente. Dėl plataus arealo jie prisitaiko prie skirtingų buveinių, todėl neretai atsiduria arti žmonių.

    Didžiausios įtampos kyla ūkiuose ir bitynuose, nes medunešis geba įsibrauti į vištides ar išdraskyti avilius. Kai kuriose vietovėse fiksuojami ir ypač nemalonūs incidentai, kai plėšrūnai išrausia lengvai pasiekiamas kapavietes.

    Nors medunešis atrodo beveik nepažeidžiamas, jis taip pat tampa stambiųjų plėšrūnų grobiu, ypač jauni individai. Dėl plataus paplitimo ir prisitaikymo prie aplinkos Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį paprastai vertina kaip keliančią mažiausią susirūpinimą, tačiau vietiniu mastu grėsmes gali didinti buveinių nykimas ir konfliktai su žmonėmis.

  • Mirtinai nuodingos gyvatės vis arčiau namų: mokslininkai paaiškino, kas keičia jų arealus

    Nuodingų gyvačių susidūrimai su žmonėmis ateityje gali dažnėti, nes šylantis klimatas ir besiplečiančios gyvenvietės keičia gyvūnų buveines. Mokslininkai pabrėžia, kad kai kurios pavojingos rūšys pradeda judėti į teritorijas, kur anksčiau buvo retos arba visai nefiksuotos.

    Tyrimuose apie klimato kaitos poveikį ropliams akcentuojama paprasta grandinė: kylant temperatūrai ir keičiantis kritulių režimui, kinta grobio gausa, vandens prieinamumas ir slėptuvių sąlygos. Dėl to dalis rūšių plečia arealą į vėsesnes vietoves, aukštesnes zonas arba arčiau žmogaus kuriamų žaliųjų plotų.

    Vien klimato šiltėjimas nepaaiškina visko: didelę reikšmę turi ir žemėnaudos pokyčiai. Miškų fragmentacija, nauji keliai, ūkininkavimo plėtra ir priemiesčių augimas sukuria mozaikiškas buveines, kuriose gyvatėms lengviau rasti graužikų, paukščių ar varliagyvių.

    Prie namų, sodų ir ūkių gyvates traukia ne tik maistas, bet ir priedanga: malkų krūvos, komposto dėžės, akmenų sangrūdos, sandėliukai ar tankūs krūmynai. Didesnę riziką didina ir tai, kad žmonės šiltesniu sezonu daugiau laiko praleidžia lauke, o kontaktų tikimybė natūraliai auga.

    Mokslininkai išskiria kelias grupes nuodingų gyvačių, kurioms arealo pokyčiai gali būti ryškesni per artimiausius dešimtmečius. Tarp jų minimos Šiaurės Amerikos mokasinės gyvatės, Afrikos spjaudančios kobros, įvairios angys ir Azijos kraitai.

    Atskirai pabrėžiama, kad juodosios mambos paplitimas kai kuriose Afrikos dalyse teoriškai gali pasislinkti link tankiau apgyvendintų teritorijų. Tokie pokyčiai paprastai nevyksta staiga, tačiau sveikatos apsaugos sistemoms svarbus net ir nuosaikus rizikos augimas.

    Didžiausia įkandimų našta pasaulyje tenka tropiniams regionams, ypač Pietų Azijai, kur incidentų mastas vertinamas milijonais per metus. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didžiausią mirčių dalį lemia ne vien nuodų stiprumas, o pavėluota pagalba, ribotas priešnuodžių prieinamumas ir ilgas kelias iki gydymo įstaigų.

    Gyvatės vis dažniau gali būti sutinkamos ne tik atokiose vietovėse, bet ir šalia namų: soduose, ūkiuose, vaikų žaidimų aikštelėse ar miesto žaliuosiuose plotuose. Labiausiai pažeidžiamos išlieka kaimiškos teritorijos, kuriose medicinos paslaugos sunkiau pasiekiamos.

    „Pagrindinis būdas sumažinti riziką yra atsargumas ir bazinės žinios, kaip elgtis vietovėse, kur gali būti nuodingų gyvačių“, – sakė tyrimo autorius Davidas Williamsas.

    Specialistai dažniausiai rekomenduoja paprastas prevencines priemones: avėti uždarą avalynę, atidžiai žiūrėti, kur dedama koja ar ranka, nekelti akmenų ir rąstų plikomis rankomis, o kiemuose mažinti slėptuvių kiekį. Sveikatos politikos lygmeniu akcentuojama priešnuodžių tiekimo grandinių stiprinimo ir greitesnės skubios pagalbos svarba regionuose, kur rizika didžiausia.