Tag: Nuošliaužos

  • Grenlandijos fjorduose – auganti cunamių grėsmė: nestabilūs šlaitai gali griūti vėl

    Grenlandijos fjorduose – auganti cunamių grėsmė: nestabilūs šlaitai gali griūti vėl

    Mokslininkai perspėja apie augančią cunamių grėsmę Grenlandijos fjorduose – ją gali sukelti nuo kalnų šlaitų atskylačios milžiniškos uolienų masės.

    Tokį pavojų primena 2017 metų katastrofa: po nuošliaužos Karrato fjorde bangos smogė Nuugaatsiako gyvenvietei, o kaimas po įvykio liko apleistas. Apie tai rašo „ScienceAlert“.

    Tuomet cunamio banga krantą pasiekė maždaug 10 metrų aukščiu, žuvo keturi žmonės, dar devyni buvo sužeisti. Tyrėjai skaičiuoja, kad nuo nestabilaus šlaito Ummiammakku kalne galėjo nuvirsti iki 58 mln. kubinių metrų uolienų.

    Naujausiame darbe geologė Marie Keiding su kolegomis analizavo dar du nestabilius šlaitus Uummannako fjordų sistemoje ir įvertino, kad panašus scenarijus ateityje gali pasikartoti, nors tikslaus laiko nuspėti neįmanoma.

    Du šlaitai, keli scenarijai

    Pirmasis išskirtas nestabilus šlaitas Karrato fjorde yra vos už maždaug 3 kilometrų į vakarus nuo 2017 metų nuošliaužos vietos. Jo plotas virš jūros lygio siekia apie 2,65 mln. kvadratinių metrų.

    Mokslininkų vertinimu, šiame šlaite gali būti apie 400 mln. kubinių metrų medžiagos, kuri potencialiai gali nuslinkti. Dėl to jis įvardijamas kaip vienas didžiausių pasaulyje sužymėtų aktyvių nestabilių šlaitų.

    Antrasis šlaitas yra Kangerluarsuko fjorde ir, tyrėjų teigimu, gali būti „artimesnė“ grėsmė. Prognozuojama, kad nuošliauža iš čia galėtų pajudinti apie 30 mln. kubinių metrų kalno masės.

    Pažymima, kad iki 2015 metų šis šlaitas buvo beveik nepastebimas, tačiau vėliau ėmė sparčiai vystytis, galbūt net greitėjančiu tempu. Tyrėjai nurodo, jog jis tikėtina gali griūti visas arba dalimis per artimiausius metus ar dešimtmečius, bet laikas išlieka labai neapibrėžtas.

    Bangos gali pasiekti per kelias minutes

    Jei Kangerluarsuko fjordo šlaitas nuslinktų, jis galėtų sukelti 3–7 metrų „užbėgimą“ (run-up) Ukkusissato gyvenvietėje, esančioje maždaug už 25 kilometrų.

    Dar viena detaliai išskirta rizika – laikas: apskaičiuota, kad banga į minėtą vietovę galėtų atkeliauti maždaug per 6 minutes nuo pradinės nuošliaužos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad 2017 metų patirtis rodo, jog nuošliaužų sukelti cunamiai tokiose vietovėse gali kelti rimtą pavojų netoliese gyvenančioms bendruomenėms.

    Kodėl rizika gali augti

    Nuošliaužos fjorduose yra natūralus procesas, tačiau mokslininkai svarsto, kad Arkties regionuose katastrofinių įvykių riziką gali didinti klimato kaita.

    Viena iš minimų priežasčių – tirpstantis amžinasis įšalas (permafrostas), kuris gali silpninti šlaitus ir didinti didelių griūčių tikimybę bei mastą.

    Tyrėjai daro išvadą, kad tokie šlaitai ir jų galimi sukelti cunamiai atskleidžia besiformuojantį pavojų Arkties ir aukštikalnių vietovėse, kur progresuojantis permafrosto nykimas gali dažninti panašius įvykius.

  • Tirpstant amžinajam įšalui kyla nauja grėsmė: milžiniškos nuošliaužos gali prasidėti giliai po žeme

    Tirpstant amžinajam įšalui kyla nauja grėsmė: milžiniškos nuošliaužos gali prasidėti giliai po žeme

    Tirpstant amžinajam įšalui (daugiametei įšalo dangai) šiauriniuose regionuose ryškėja dar viena klimato kaitos pasekmė: gali formuotis staigios, didžiulės nuošliaužos, kai žemės masės ima slinkti būdamos vis dar įšalusios.

    Vienas įspūdingiausių pavyzdžių užfiksuotas Kanadoje, Šiaurės Vakarų teritorijose esančiame Makenzio upės slėnyje. 2018 metais nuošliauža pastūmėjo apie 18 mln. kubinių metrų grunto ir užtvėrė Redstouno upę, o užtvenkimo vietoje susidarė maždaug 3,5 kilometro ilgio ežeras.

    Iš pradžių toks reiškinys glumino geologus, nes įšalo zonose nuošliaužos dažniausiai siejamos su paviršinių sluoksnių atitirpimu ir purvinos masės tekėjimu. Šiuo atveju judėjo dideli, tarsi „atsiskyrę“ grunto blokai, kurie dar nebuvo spėję atitirpti.

    Komanda, vadovaujama Josepho Youngo, išanalizavo du didelius įvykius Makenzio slėnyje: 2018 metų nuošliaužą ir dar vieną, įvykusią 2017 metais (tuomet slinko apie 4,5 mln. kubinių metrų medžiagos). Tyrėjai nustatė, kad abiem atvejais procesas prasidėjo palyginti plokščiame paviršiuje maždaug 20 metrų gylyje – prie įšalo sluoksnio pagrindo.

    Kas yra „įšalo atsiskyrimo nuošliaužos“

    Mokslininkai šiam reiškiniui pasiūlė pavadinimą permafrost detachment slides – nuošliaužos, susijusios su daugiametės įšalo dangos sluoksnio „atsiskyrimu“. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Geophysical Research Letters“.

    Aiškinant galimas priežastis, išskiriami miškų gaisrai ir neįprastai aukštos vasaros temperatūros. Ugnis sunaikina augaliją ir organinį sluoksnį, kurie paprastai veikia kaip izoliacija ir saugo gruntą nuo šilumos, todėl dirva ima šilti sparčiau, o įšalas pamažu praranda stabilumą.

    Šis silpnėjimas gali vykti dešimtmečius: gruntas lėtai deformuojasi, atsiranda plyšių ir įtrūkių. Pro juos vis giliau skverbiasi lietaus ir tirpsmo vanduo – net iki įšalo sluoksnio apačios.

    Kai pradeda tirpti anksčiau įšalęs pagrindas, didelis grunto fragmentas gali netekti atramos ir staiga nuslysti šlaitu. Tuomet įvyksta greitas, didelio masto kraštovaizdžio pokytis, galintis užtvenkti upes ar suformuoti naujus vandens telkinius.

    Kodėl tai svarbu stebėsenai ir rizikos vertinimui

    Tyrėjai pabrėžia, kad pavojingi procesai gali vykti giliai po paviršiumi ir ilgą laiką būti nematomi. Dėl to vien oro ar dirvos paviršiaus temperatūros stebėjimas ne visuomet leidžia laiku įvertinti riziką.

    Remdamiesi palydoviniais stebėjimais, mokslininkai regione identifikavo daugiau nei 150 kitų nuošliaužų, kurios gali priklausyti tai pačiai kategorijai. Panašūs procesai, anot jų, galimi ir kitose teritorijose, kur įšalo sluoksnis yra santykinai plonas ir šiltas, o staigus atšilimas ar gaisrai papildomai susilpnina gruntą.

    Tai dar kartą parodo, kad klimato kaitos poveikis šiaurėje nėra vien „lėtas tirpimas“: tam tikromis sąlygomis jis gali virsti staigiais, katastrofiškais pokyčiais, kurie per trumpą laiką permodeliuoja ištisus kraštovaizdžio plotus.

  • Nepalo potvyniai priminė ledynų grėsmę: kur pasaulyje kyla kitos didelės nelaimės rizika

    Rugpjūčio 26 dieną Nepalą ir Tibetą sukrėtęs milžiniškas potvynis parodė, kokias pražūtingas pasekmes gali turėti su ledynais susijusios nelaimės. Iki rugsėjo 16 dienos skelbta, kad žuvo mažiausiai 1 400 žmonių, o daugiau nei 6 000 laikomi dingusiais.

    Kaip rašo „Live Science“, šią katastrofą sukėlė nuo kalno šlaito atitrūkusi didelė uolienų ir ledyno masė. Ji smigo į upę Tibete, o žemyn slėniu dideliu greičiu nusiritęs vandens, ledo ir nuolaužų srautas naikino pakrantes, rinko naujas nuolaužas ir stiprino potvynio bangą.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokios rizikos nereikėtų laikyti vien Himalajų problema. Ledynams traukiantis, šlaitai daug kur tampa mažiau stabilūs, o tai didina nuošliaužų, ledynų griūčių ir staigių potvynių tikimybę.

    Didžiausias pavojus kyla ten, kur staigūs srautai gali būti „suvedami“ į siaurus slėnius, o jų kelyje yra gyvenviečių ir infrastruktūros. Nepalo atvejis išsiskyrė mastu, vandens kiekiu, greičiu ir tuo, kad žmonės praktiškai neturėjo laiko pasiruošti.

    Himalajai – vienas ryškiausių epicentrų

    Specialistų teigimu, Himalajai ir vadinamoji Aukštikalnių Azija (regionas, apimantis dalį Kinijos, Afganistano, Nepalo, Indijos, Pakistano, Butano, Kazachstano, Uzbekistano, Kirgizijos ir Tadžikistano) išlieka vienu pagrindinių būsimų ledyninių nelaimių epicentrų.

    Ši teritorija kartais vadinama „trečiuoju poliumi“, nes čia sukaupta trečia pagal dydį ledo masė pasaulyje po Arkties ir Antarktidos. Stačius šlaitus ir siaurus slėnius turinčiose vietovėse potvynio banga gali nuvilnyti didelius atstumus – neseniai Nepale žala fiksuota ir už daugiau nei 100 kilometrų.

    Papildomą riziką kuria ir seisminis aktyvumas – Himalajai priskiriami prie aktyviausių seisminių zonų Žemėje. Drebėjimai gali tapti „trigeriu“ lavinoms, ledyninių ežerų proveržiams ar ledyno griūčiai.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad šis regionas šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl mažėja ledo danga ir didėja tirpsmo vandens kiekis. Tirpsmo vanduo, skverbdamasis į ledyno pagrindą, gali palengvinti slydimą, o nykstant ledynams ir amžinajam įšalui šlaitai praranda dalį stabilumo.

    Dar viena labai rizikinga vieta – tropiniai ledynai Peru

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą pasaulio pusę: Peru turi didžiąją dalį planetos tropinių ledynų, o su jais susijusių nelaimių istorija čia skaičiuoja dešimtmečius.

    Pavyzdžiui, 1970 metais Peru, po žemės drebėjimo, nuo Uaskarano kalno šlaito atitrūkusi ledo ir uolienų masė pražudė 6 000 žmonių. Tas pats šlaitas buvo „sugriuvęs“ ir 1962 metais – tuomet panaši nuošliauža palaidojo Ranrahirkos bendruomenę ir pražudė apie 2 000 gyventojų.

    Ypač pavojinga laikoma Andų dalis Cordillera Blanca, kur dėl tirpsmo sparčiai plečiasi ledyniniai ežerai. Vienas iš minimų pavyzdžių – Palcacocha ežeras virš Huaraso miesto, kuriame gyvena apie 130 000 žmonių.

    Ekspertai identifikavo šimtus ežerų Peru, kuriems egzistuoja persipildymo rizika, o dalis jų priskiriami labai aukštos rizikos kategorijai dėl artumo gyvenvietėms. Net ir taikant inžinerines priemones ar stebėseną, pavojus visiškai nedingsta – istorijoje būta atvejų, kai anksčiau saugiais laikyti sprendimai neapsaugojo nuo nelaimės.

    Kodėl stebėsena kartais išgelbsti gyvybes

    Nors ilgalaikė rizika siejama su klimato kaita, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu daug ką gali lemti stebėsenos sistemos ir pasirengimas. Ekspertai pabrėžia, kad laiku pastebėti ledyno judėjimo požymiai gali suteikti galimybę evakuoti žmones ir sumažinti aukų skaičių.

    Tokio požiūrio nauda, anot specialistų, ypač matoma ten, kur ledynai ir šlaitai nuolat stebimi, o vietos valdžia turi aiškius veiksmų planus. Tačiau ne visi regionai, ypač kalnuotos ir sunkiai pasiekiamos teritorijos, turi išteklių brangioms monitoringo sistemoms ar greitam gelbėjimui reikalingai įrangai.

    Kaip vieną iš prevencinių priemonių mokslininkai mini ir ledyninių ežerų vandens lygio mažinimą, kai tai įmanoma. Vis dėlto akcentuojama, kad net ir tada rizika išlieka – kalnų aplinka gali keistis greičiau, nei spėjama ją „suvaldyti“ inžineriniais sprendimais.

  • Kanadoje fiksuojamos „amžinojo įšalo nuošliaužos“: slenka namo dydžio ledo luitai

    Kanados Šiaurės Vakarų teritorijose mokslininkai identifikavo naujo tipo nuošliaužas, susijusias su amžinuoju įšalu: šlaitais rieda net namo dydžio ledo ir sušalusios žemės luitai.

    Apie šį reiškinį rašo „Live Science“, remdamasis rugsėjo 23 dieną žurnale „Geophysical Research Letters“ publikuotu tyrimu. Tyrėjai šias nuošliaužas vadina amžinojo įšalo atsiskyrimo nuošliaužomis (angl. permafrost detachment slides).

    Pasak tyrimo vadovo Josepho Youngo, tokios nuošliaužos regione anksčiau nebuvo stebėtos ir gali būti beprecedentės per pastaruosius 10 000 metų ar dar ilgiau. Jo teigimu, ilgą laiką stabilus šlaitas tarsi „persijungia“ ir staiga ima slinkti.

    Mokslininkų vertinimu, reiškinys siejasi su plonesniu amžinojo įšalo sluoksniu, ilgalaikiu miškų gaisrų poveikiu ir klimato šiltėjimu – tai gali reikšti, kad ateityje tokių nuošliaužų rizika didės ir kitose šiaurinėse teritorijose.

    Kaip pastebėtas naujas nuošliaužų tipas

    Tyrėjai pirmiausia lauko darbų metu atkreipė dėmesį į dideles nuošliaužų „žaizdas“ slėniuose, kur amžinasis įšalas ilgą laiką buvo laikomas stabiliu. Vėliau pokyčiai detaliau analizuoti pasitelkiant palydovinius vaizdus ir papildomus matavimus vietoje.

    Įprastai atšylant amžinajam įšalui, sušalęs gruntas tirpsta iš viršaus ir ima tekėti žemyn tarsi purvo masė. Tačiau šiuo atveju nuolaužose aptikti dideli sušalusios medžiagos blokai.

    Dalies jų aukštis siekė apie 10 metrų – tai prilygsta dviejų aukštų namui. Kad nustatytų amžinojo įšalo gylį šlaituose, mokslininkai naudojo metodą, kai į gruntą leidžiama elektros srovė ir vertinamas atsakas.

    Du dideli atvejai – ir daugiau kaip 150 nuošliaužų regione

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta dviem nuošliaužoms. Viena jų Džonsono upės slėnyje įvyko 2017 metais ir pajudino apie 18 mln. kubinių metrų grunto bei uolienų.

    Kita, Redstouno upės slėnyje, 2018 metais pajudino apie 4,5 mln. kubinių metrų nuogriuvų. Mažesnioji paliko maždaug 1,2 kilometro ilgio ruožą, o didesnioji „išgraužė“ apie 3,2 kilometro šlaito.

    Pasak J. Youngo, šios dvi nuošliaužos yra tik dalis – regione jų priskaičiuojama daugiau kaip 150. Kitos mažesnės, tačiau ir jos dažnai perkelia apie 1 mln. kubinių metrų žemės.

    Kol kas dėl atokios vietovės šios nuošliaužos nepadarė žalos infrastruktūrai. Vis dėlto bent dvi tirtos nuošliaužos užtvenkė upes, suformavo naujus ežerus ir greitai paskleidė daug sąnašų žemiau esančiose vandens sistemose.

    Ką rodo modelis: gaisrai, įtrūkimai ir šiltėjantis įšalas

    Sukūrę procesą aiškinantį modelį, mokslininkai padarė išvadą, kad šios nuošliaužos neatsiranda vien dėl „paviršinio“ tirpsmo. Vietoje to svarbi tampa kombinacija: gaisrų nulemtas atitirpimas ir ilgalaikis oro temperatūros kilimas.

    Tyrėjai nurodo, kad šioje vietovėje amžinasis įšalas nuo 1980 metų šilo maždaug 0,3 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Be to, netoliese 1995 metais buvo kilę stiprūs miškų gaisrai.

    Tyrimo autoriai aiškina, kad gaisrų ir šiltėjimo poveikis skatina įtrūkimus šlaitų viršutinėje dalyje. Per juos atitirpimas gali skverbtis gilyn, kol galiausiai pradeda tirpti apatinė amžinojo įšalo sluoksnio dalis.

    Toks „prasiskverbimas“ gali užtrukti apie 20 metų, kol pasiekia maždaug 20 metrų gylį – būtent tokia seka, mokslininkų teigimu, atitiko įvykius Džonsono ir Redstouno upių slėniuose.

    J. Youngas taip pat pažymi, kad panašiai pažeidžiamų vietovių yra ir kitur Kanadoje bei Aliaskoje, kur amžinasis įšalas siekia apie 20–40 metrų gylį. Didėjant gaisrų intensyvumui šiaurinėse platumose, tokios nuošliaužos gali tapti dažnesnės.

  • Ukrainos Užkarpatėje žemė traukiasi iš po kojų: mokslininkai aiškina nuošliaužų ir įgriuvų priežastis

    Ukrainos Užkarpatėje fiksuojama viena didžiausių nuošliaužų ir karstinių įgriuvų koncentracijų šalyje. Vietos geologai skaičiuoja, kad regione jų gali būti daugiau nei 3 000, o kai kurios probleminės zonos plečiasi jau dešimtmečius, didindamos riziką keliams, gyvenvietėms ir turizmo infrastruktūrai.

    Didžiausias nerimas siejamas su Solotvino vietove, kur po žeme susidarančios tuštumos lemia grunto sėdimą ir naujų įgriuvų atsiradimą. Uždarytų šachtų teritorijose procesai paspartėjo, o pavojingiausios įgriuvos, pasak mokslininkų, yra ten, kur kadaise vyko intensyvi druskos gavyba.

    Užhorodo universiteto geografijos fakulteto atstovai pabrėžia, kad Solotvino apylinkėse druska buvo kasama šimtmečius, o požeminė infrastruktūra ilgainiui tapo itin pažeidžiama vandeniui. Kai 2000-aisiais gavyba buvo sustabdyta, dalis šachtų ėmė avariškai piltis vandeniu, o tai karstiniuose dariniuose yra vienas pavojingiausių scenarijų.

    Vanduo, skverbdamasis į gilesnius sluoksnius, tirpdo druską ir formuoja ertmes maždaug nuo 80 iki daugiau nei 200 metrų gylyje. Virš tokių tuštumų gruntas praranda atramą, ima sėsti, trūkinėti ir galiausiai įgriūva, todėl paviršiuje atsiranda vis didesnių duobių.

    „Vanduo tirpdo druską, o susidariusiose ertmėse žemė nebeturi atramos ir pradeda griūti“, – sakė Užhorodo universiteto mokslininkas Ivanas Kaliničius.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad problemą regione ilgai bandyta valdyti inžinerinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, nuvedant paviršinį vandenį grioviais. Tačiau dalis drenažo sprendimų laikui bėgant buvo užtverti ar pakeisti, o tai, anot mokslininkų, galėjo sutrikdyti natūralų vandens nutekėjimą ir paskatinti jo kaupimąsi pavojingose vietose.

    Prie nuošliaužų kalnuotose teritorijose prisideda ir ilgalaikės liūtys, šlaitų pažeidimas statybomis, miškų kirtimas bei upelių ir mažų upių pakrančių užstatymas. Kai dirvožemis persigeria vandeniu, šlaitai praranda stabilumą, o masės ima slinkti žemyn, neretai pereidamos į purvo srautus, kurie kalnuose laikomi vienu destruktyviausių reiškinių.

    „Kai po sausros dirvos paviršius sukietėja, per liūtį vanduo prasčiau susigeria, o miškų kirtimai ir plonas humuso sluoksnis tik dar labiau didina eroziją“, – sakė Ivanas Kaliničius.

    Mokslininkai tvirtina, kad įgriuvų ir nuošliaužų plėtros ne visada įmanoma sustabdyti greitai, tačiau ją galima kontroliuoti ir prognozuoti. Tam reikalingas nuolatinis monitoringas, apimantis geofizinius tyrimus, georadarus ir palydovinę stebėseną, įskaitant InSAR metodus, leidžiančius fiksuoti net milimetrinius žemės paviršiaus poslinkius.

    Ekspertai taip pat ragina griežčiau laikytis teritorijų planavimo taisyklių: vengti statybų šlaituose ir užliejamose vietose, saugoti miškus ir atsodinti iškirstas teritorijas. Gyventojams patariama nedelsti ir pranešti vietos valdžiai, jei pastebimi grunto įtrūkimai, staigesnis žemės sėdimas ar deformacijos šalia namų bei kelių.

    Papildomą grėsmę Solotvino apylinkėse, pasak mokslininkų, gali kelti ir nuošliaužos šalia vandens telkinių, ypač ten, kur yra sąvartynų ar nestabilių šlaitų. Tokiose vietose rizika tampa dviguba: pavojų kelia ne tik grunto judėjimas, bet ir galimas teršalų patekimas į aplinką.

  • Graikai ryžtasi drastiškam sprendimui: Zakinto Navagio paplūdimį stums 30 metrų į jūrą

    Graikai ryžtasi drastiškam sprendimui: Zakinto Navagio paplūdimį stums 30 metrų į jūrą

    Graikijoje pristatytas planas, kuris gali iš esmės pakeisti vieną garsiausių šalies vaizdų: Zakinto salos Navagio, dar vadinamą Laivo avarijos paplūdimiu. Siekiama paplūdimį praplėsti apie 30 metrų į jūros pusę, kad būtų apsaugota rūdijanti laivo liekana.

    Projektas numato paplūdimį formuoti užpilant žvyru ir taip padidinti atstumą tarp vandens linijos ir laivo korpuso. Skelbiama, kad būtų panaudota apie 45 000 kubinių metrų žvyro, o tai turėtų sumažinti bangų ir erozijos poveikį metalinei konstrukcijai.

    Paplūdimys 2026 metais uždarytas

    Navagio paplūdimys 2026 metų vasaros sezoną išlieka neprieinamas lankytojams dėl saugumo rizikų. Graikijos institucijos uždraudė laivams ir plaukikams artintis iki spalio 31 dienos, nes vertinama nuošliaužų grėsmė ir uolų nestabilumas.

    Sprendimas priimtas po patikrų, kurias atliko Žemės drebėjimų planavimo ir apsaugos organizacija. Jos vertinimu, vietovėje išlieka didesnė didelių nuošliaužų tikimybė, todėl lankytojų srautai kol kas laikomi pernelyg rizikingais.

    Traumos, drebėjimai ir griežta kontrolė

    Navagio reputaciją temdo ir ankstesni incidentai: 2018 metais nuo skardžio atskilusi uoliena sužeidė kelis žmones, o paplūdimys tuomet buvo uždarytas. 2022 metais regione fiksuotas 5,4 magnitudės žemės drebėjimas vėl paskatino laikinus ribojimus.

    Šiuo metu turistai paplūdimį gali stebėti tik nuo apžvalgos aikštelių viršuje, o bandantiems nusileisti ar pažeisti ribojimus taikomos sankcijos. Saugumo sąlygos, kaip skelbiama, peržiūrimos du kartus per metus, kad sprendimai dėl atvėrimo būtų paremti naujausiais duomenimis.

    Kodėl gelbėjamas laivas

    Paplūdimio simboliu tapęs laivas ant seklumos atsidūrė 1980 metų spalį ir nuo tada tapo vienu labiausiai fotografuojamų Graikijos pakrančių vaizdų. Tačiau per dešimtmečius korpusą smarkiai paveikė druska, drėgmė ir bangavimas, todėl metalas ėmė irti vis sparčiau.

    Pasak projekto rengėjų, paplūdimio praplėtimas turėtų sukurti papildomą buferį tarp laivo ir jūros bei sudaryti sąlygas vėliau imtis pačio laivo restauravimo. Tikimasi, kad tokie veiksmai padės išsaugoti objektą ateities kartoms, bet tuo pačiu išlaikyti prioritetą saugumui.

  • Keraloje po nuošliaužos prie tunelio statybų ieškoma 5 dingusiųjų: kaltinama žmogaus veikla

    Keraloje po nuošliaužos prie tunelio statybų ieškoma 5 dingusiųjų: kaltinama žmogaus veikla

    Pietinėje Indijos Keralos valstijoje gelbėtojai tęsia paieškas po nuošliaužos, kurią sukėlė smarkios musoninės liūtys. Pareigūnų teigimu, vis dar ieškoma penkių dingusių žmonių, o darbą apsunkina nesiliaujantis lietus ir nuošliaužų rizika.

    Nuošliauža įvyko Vajjanado (Wayanad) rajone, kalvotoje vietovėje, kur šlaitai po ilgalaikių liūčių tampa itin nestabilūs. Pranešama, kad žuvo mažiausiai trys žmonės, dirbę netoli tunelio statybų aikštelės, dar septyni sužeisti ir gydomi ligoninėje.

    Kas žinoma apie nelaimės vietą

    Vietos tarnybos teritoriją suskirstė į zonas, į paiešką įtrauktos specializuotos nelaimių valdymo komandos ir tarnybiniai šunys. Gelbėtojai tikrina purvo ir nuolaužų užverstą plotą, tačiau prognozuojami krituliai verčia dirbti atsargiau.

    Vaizdo įrašuose iš įvykio vietos matyti, kaip nuo šlaito nuslinkusi didžiulė žemių masė rovė medžius ir nušlavė metalines bei medžiagines užtvaras, įrengtas aplink statybų zoną. Tokiose situacijose papildomą pavojų kelia pakartotinės nuošliaužos, kurios neretai įvyksta praėjus kelioms valandoms ar net dienai po pirmojo slinkimo.

    Įtarimai dėl žmogaus veiklos

    Keralos žemės ūkio ministras T. Siddique žiniasklaidai teigė manantis, kad tai galėjo būti ne vien gamtinis reiškinys. Jo vertinimu, nuošliaužą galėjo paskatinti „ne moksliškai“ supiltos žemės ir nepašalintos statybų atliekos, nors dėl tikslios priežasties dar laukiama ekspertų išvadų.

    Statybų bendrovė savo ruožtu neigia atsakomybę ir tvirtina, kad šlaito slinkimas prasidėjo gerokai aukščiau už darbų vietą. Valdžios institucijos pradėjo tyrimą, kuriame bus vertinami tiek kritulių mastai, tiek statybų aikštelės inžineriniai sprendimai ir šlaitų stabilumo užtikrinimas.

    Musonai ir stiprėjantys ekstremalūs reiškiniai

    Kerala ir kitos Indijos dalys musonų sezonu reguliariai susiduria su potvyniais ir nuošliaužomis, ypač kalvotose vietovėse. Specialistai pabrėžia, kad klimato kaitos įtaka Pietų Azijos musonams didina ekstremalių liūčių tikimybę, o krituliai vis dažniau iškrenta trumpais, bet labai intensyviais pliūpsniais.

    Indijos meteorologijos tarnyba yra perspėjusi, kad artimiausiomis dienomis šiaurinėje šalies dalyje gali būti dar gausesnių kritulių. Tokie orų svyravimai atneša ne tik trumpalaikį atokvėpį nuo karščio, bet ir palieka vandens apsemtas teritorijas bei didina infrastruktūros, įskaitant statybų objektus šlaituose, pažeidžiamumą.

  • Japonijos patirtis Vietname: „JICA“ ir UNESCO projektai keičia pasirengimą potvyniams

    Japonijos patirtis Vietname: „JICA“ ir UNESCO projektai keičia pasirengimą potvyniams

    Infrastruktūra, kuri stabdo griūtis

    Vietnamas stiprina atsparumą stichinėms nelaimėms, perimdamas Japonijoje išbandytus sprendimus, kurie padeda suvaldyti potvynių ir nuošliaužų žalą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Son La provincijoje pradėjusi veikti pirmoji šalyje Sabo užtvanka, skirta sulaikyti akmenis ir nuolaužas per liūtis, bet praleisti vandenį.

    Tokių konstrukcijų idėja gimė Japonijoje, kur kalnuotose teritorijose dažni staigūs srautai ir nuošliaužos. Vietnamo Nam Pam upės baseine planuojama įrengti 12 panašių statinių, kad rizikingose vietovėse būtų sumažinta žalos tikimybė ir apsaugotos gyvenvietės bei keliai.

    Trys atramos: planavimas, apsauga, perspėjimas

    Japonijos nelaimių prevencijos modelis dažnai apibūdinamas trimis atramomis: apsauginė infrastruktūra, žemėnaudos ir teritorijų planavimas bei ankstyvojo perspėjimo sistemos. Tokia logika remiasi ne vien statybomis, bet ir tuo, kur ir kaip leidžiama plėtra, kokie evakuacijos maršrutai numatomi, kaip informuojami gyventojai.

    Šis požiūris Vietname įgauna praktinę formą per projektus, kuriuos remia Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo agentūra JICA ir partneriai. Stiprėjant ekstremalių reiškinių dažniui, prioritetu tampa ne tik reagavimas po įvykio, bet ir pasirengimas jam dar iki audrų sezono.

    Žemėlapiuose ir mokyklose – realūs pokyčiai

    Nghe An provincijoje, kuri dažnai nukenčia nuo potvynių, Japonijos ir UNESCO bendradarbiavimas orientuotas į rizikų žemėlapių atnaujinimą bei aiškesnį pavojų vertinimą. Tokie žemėlapiai padeda savivaldai ir bendruomenėms geriau planuoti, kur pirmiausia reikalingos apsaugos priemonės, o kur – aiškūs evakuacijos sprendimai.

    Kita kryptis – mokyklų evakuacijos pratybos ir švietimas apie rizikas, kad vaikai ir darbuotojai kritiniu metu žinotų, ką daryti. Skaičiuojama, kad priemonės tiesiogiai turėtų pasiekti apie 15 000 žmonių, o netiesioginė nauda – platesnė, nes įgūdžiai ir praktikos paprastai plinta per šeimas ir bendruomenes.

    Infrastruktūriniai projektai apima ir miestų kasdienybę: Hanojuje veikia nauja nuotekų valykla, sukurta su Japonijos technine ir finansine parama. Skelbiama, kad prie nuotekų tvarkymo tinklo ji padeda prijungti apie 1 000 000 gyventojų, o tai svarbu tiek visuomenės sveikatai, tiek aplinkosaugai, ypač liūčių metu, kai senos sistemos patiria didžiausią apkrovą.

    Ekspertai pabrėžia, kad atsparumas nelaimėms kuriamas nuosekliai: vien užtvankų nepakanka, jei nėra laiku pateikiamų perspėjimų, aiškių planų ir gyventojų pasirengimo. Todėl Japonijos patirtis Vietname diegiama kaip visuma – nuo inžinerinių sprendimų iki mokymų ir rizikų valdymo kultūros.

  • Bieszczadų judantis miškas: kodėl šlaitas „keliauja“ ir kaip medžiai išlaiko vertikalią padėtį

    Bieszczadų judantis miškas: kodėl šlaitas „keliauja“ ir kaip medžiai išlaiko vertikalią padėtį

    Kas yra judantis miškas?

    Bieszczadų kalnuose mokslininkai fiksuoja retą reiškinį, vadinamą judančiu mišku, kai šlaito gruntas labai lėtai slenka žemyn kartu su ant jo augančiais medžiais. Pokytis plika akimi beveik nepastebimas, nes per metus gruntas pasislenka tik keliais centimetrais.

    Įdomiausia tai, kad net ir judant pagrindui daugelis medžių išlaiko gana vertikalią kamieno padėtį. Tai nėra „stebuklas“, o augalų prisitaikymo mechanizmas, leidžiantis reaguoti į nuolat kintančią atramą.

    Kas verčia šlaitą slinkti?

    Tokį lėtą šlaito „keliavimą“ dažniausiai lemia keli veiksniai: status reljefas, didelė drėgmė ir birūs dirvožemio sluoksniai. Kai gruntas prisigeria vandens, jo dalelės praranda sukibimą, o gravitacija pradeda stumti masę žemyn.

    Bieszczadų regione procesą sustiprina Karpatų geologinė sandara: sluoksniuotos uolienos ir dirvožemiai lengviau įmirksta, o intensyvesni krituliai didina šlaitų nestabilumą. Dėl to šlaito judėjimas gali tęstis metų metus, net jei jis nėra staigus ir nevirsta akivaizdžia nuošliauža.

    Kaip medžiai išlieka „tiesūs“?

    Kai šlaitas juda, medžių šaknys slenka kartu su gruntu, todėl kamienai gali pradėti krypti. Medžiai į tai reaguoja koreguodami augimą: intensyviau storina ir augina audinius toje pusėje, kuri padeda „atsitiesti“ ir išlaikyti vertikalesnę padėtį.

    Ilgainiui šis prisitaikymas gali palikti atpažįstamus ženklus: švelnų kamienų išlinkimą ties pagrindu, netaisyklingą medžių išsidėstymą, smulkias terasėles ar deformuotas dirvožemio bangas. Lankytojui tai dažnai atrodo kaip atsitiktinė miško struktūra, tačiau specialistams tai yra aiškūs aktyvaus šlaito signalai.

    Tyrėjams tokie plotai svarbūs dėl praktinės naudos: jie padeda geriau suprasti nuošliaužų formavimosi mechanizmus ir įvertinti rizikas kalnuotose teritorijose. Ilgalaikiai stebėjimai taip pat prisideda planuojant infrastruktūros apsaugą, miškotvarką ir gamtosaugos sprendimus vietovėse, kuriose šlaitų stabilumas yra jautrus kritulių ir drėgmės pokyčiams.