Didžiojoje Britanijoje ryškėjant politiniams pokyčiams, vienas dažniausiai minimų kandidatų į ministro pirmininko postą Andy Burnham netikėtai atsidūrė kultūros rubrikose. Šįkart dėmesį patraukė ne jo politinės tezės, o viešai pristatytas mėgstamiausių britų grupių reitingas.
Burnham, buvęs Didžiojo Mančesterio meras ir Leiboristų partijos politikas, pastaraisiais metais nuosekliai siejo savo viešą įvaizdį su muzika ir šiaurės Anglijos tapatybe. Jo kampanijų vaizdo įrašuose skambėjo Mančesterio scenos vardai, o komunikacijoje dažnai akcentuojamas ryšys su vietos kultūra.
Naujausiame interviu Burnham sutiko „aklai“ sudėlioti penkias britų grupes, jų iš anksto neįvertinęs bendrame kontekste. Toks formatas dažnai atskleidžia ne tiek racionalų vertinimą, kiek spontanišką skonį ir asmenines simpatijas.
Jo penketuko viršūnėje atsidūrė Oasis, o antroje vietoje įrašyta Elbow. Trečia vieta skirta The Courteeners, ketvirta atiteko Wolf Alice, o penktoje pozicijoje liko The Smiths.
Vėliau politikas pripažino, kad The Smiths greičiausiai nebūtų „nustumti“ į paskutinę vietą, jei jis iš anksto būtų žinojęs, kokios grupės bus pateiktos reitingavimui. Tokia pastaba dar kartą parodė, kad reitingas labiau priminė žaidimą nei galutinį nuosprendį muzikos istorijai.
Burnham simpatijos Oasis nėra naujiena: jis ne kartą viešai kalbėjo apie grupės įtaką ir jos vietą Mančesterio kultūroje. Anksčiau jis yra komentavęs ir planuotus grupės sugrįžimo koncertus, pabrėždamas, kad tai svarbus įvykis miestui ir jo muzikinei reputacijai.
Greta popkultūrinio dėmens, toks muzikos pasirinkimų viešinimas turi ir aiškią politinės komunikacijos logiką. Jungtinėje Karalystėje politikai vis dažniau ieško būdų parodyti asmeniškumą ir „žmogišką“ pusę, ypač socialiniuose tinkluose, kur trumpi, lengvai cituojami epizodai neretai pasiekia didesnę auditoriją nei programinės kalbos.
Burnham muzikos skonis viešojoje erdvėje minimas ir platesniame kontekste: anksčiau jis yra pasakojęs apie albumus, kurie jam turėjo įtakos skirtingais gyvenimo etapais. Tokie pasakojimai dažnai veikia kaip papildomas „vertybinės tapatybės“ signalas rinkėjams, ypač regionuose, kuriuose muzika ir vietinė scena yra svarbi bendruomenės savasties dalis.
