Vasaros pradžioje ar vidurvasarį po obelimi atsiradę maži, dar neprinokę obuoliai ne visada reiškia nesėkmingą sezoną. Sodininkystės praktikoje tai dažnai būna natūralus obels savireguliacijos etapas, kai medis pats sumažina užuomazgų kiekį. Vis dėlto kartais kritimas signalizuoja ir kenkėjų problemą, kuri gali smarkiai paveikti derlių.
Maždaug birželio pabaigoje ir liepos pradžioje daug obelų patiria vadinamąjį fiziologinį užuomazgų kritimą. Po gausaus žydėjimo ant šakų užsimezga daugiau vaisių, nei medis pajėgia išauginti, todėl dalis jų negauna pakankamai vandens ir maisto medžiagų. Taip obelis sumažina apkrovą ir leidžia likusiems vaisiams užaugti didesniems.
Kaip atskirti, kas vyksta?
Daugiausia pasako patys po medžiu gulintys vaisiai. Jei jie maži, kieti, be dėmių, skylučių ar puvimo požymių, dažniausiai tai normalus procesas, kuriam jokios priemonės nereikalingos. Tokiu atveju likę obuoliai dažnai auga tolygiau, o šakos mažiau lūžta nuo svorio.
Sunerimti verta, jei ant nukritusių obuoliukų matyti mažos įkandimo skylutės, tamsios dėmės, trupinių pavidalo išskyros ar pažeidimai prie sėklalizdžio. Tokie ženklai gali rodyti obelinio vaisėdžio veiklą, kai lervos vystosi vaisiaus viduje. Tuomet obuoliai krenta ne todėl, kad medis pats taip „pasirinko“, o todėl, kad vaisius pažeistas.
Kodėl kenkėjas pavojingas?
Obelinio vaisėdžio patelės kiaušinėlius deda ant jaunų užuomazgų ar mažų vaisių, o išsiritusios lervos įsigraužia į vidų. Dalis pažeistų obuolių nukrenta dar vasarą, tačiau ne visi, todėl dalis derliaus gali subręsti jau su vidiniu pažeidimu. Tokie obuoliai neretai prastai laikosi ir greičiau genda sandėliuojant.
Problema tuo nesibaigia: lervos iš nukritusių vaisių gali pasišalinti, nusileisti kamienu ir virsti nauja karta, todėl vėlyvą vasarą rizika prinokstantiems obuoliams dar padidėja. Šiltėjant klimatui ir ilgėjant šiltajam sezonui, kenkėjų aktyvumo periodai kai kuriais metais gali būti intensyvesni, todėl stebėjimas tampa ypač svarbus.
Paprastas veiksmas, kuris padeda
Jei nukritę obuoliai turi akivaizdžių pažeidimų, juos verta reguliariai surinkti ir išnešti iš sodo, kad lervos negalėtų toliau vystytis po medžiu. Tai viena paprasčiausių higienos priemonių, mažinančių vėlesnių pažeidimų riziką. Kuo mažiau pažeistų vaisių lieka ant žemės, tuo sunkiau kenkėjui išlaikyti ciklą sode.
Jei po obelimi randate tik mažus, sveikus obuoliukus be jokių įtartinų ženklų, tikėtina, kad medis tiesiog reguliuoja derlių. Tokiu atveju svarbiausia pasirūpinti tolygiu laistymu sausromis ir tinkama priežiūra, kad likę vaisiai galėtų sėkmingai augti iki skynimo.