CP v2

Tag: Obelų rauplės

  • Obelų rauplės puola tyliai: praleisite šį momentą, ir visas derlius gali žlugti

    Sveiki, sultingi obuoliai iš nuosavo medžio dažnam sodininkui yra vasaros tikslas, tačiau jį dažnai sugriauna obelų rauplės. Šią ligą sukelia grybas Venturia inaequalis, o plitimą labiausiai skatina šilta ir drėgna oro temperatūra bei dažni lietūs.

    Pirmieji požymiai dažniausiai pasirodo ant jaunų lapų: atsiranda smulkios, aksominės, alyvuogių rusvumo dėmės, kurios vėliau tamsėja ir džiūsta. Persimetus ant vaisių užuomazgų, obuolių odelė sukamštėja, trūkinėja, vaisiai deformuojasi ir tampa prastesni laikymui.

    Didžiausia klaida yra pradėti kovą tik pavasarį, kai dėmės jau matomos. Iš tiesų svarbi dalis prevencijos vyksta vasaros pabaigoje ir rudenį, nes grybas žiemoja ant nukritusių lapų, o pavasarį iš jų masiškai išplinta nauja infekcija.

    Kodėl rauplės taip greitai išplinta?

    Rauplių sukėlėjo sporos lengvai pernešamos vėjo ir lietaus lašų, todėl užkratas sode gali išplisti per kelias dienas. Kritinis veiksnys yra ilgiau išsilaikanti drėgmė ant lapų, kai grybas spėja įsiskverbti į audinius.

    Pažeisti lapai gelsta ir per anksti nukrenta, todėl medis prasčiau maitina vaisius ir silpniau pasiruošia žiemai. Pažeisti obuoliai dažnai praranda prekinę išvaizdą, o į įtrūkimus lengviau patenka kiti puvinį sukeliantys patogenai.

    Rudeninis purškimas karbamidu

    Vienas dažniausiai minimų būdų sumažinti pavasarinės infekcijos šaltinį yra rudeninis purškimas maždaug 5 proc. karbamido tirpalu. Praktikoje tai reiškia 500 gramų karbamido ištirpinti 10 litrų šilto vandens ir kruopščiai nupurkšti lają bei lapus ant žemės.

    Tokio purškimo tikslas yra paspartinti lapų irimą ir sumažinti grybo peržiemojimo galimybes. Purkšti rekomenduojama prieš masinį lapų kritimą, kai ant medžio dar laikosi didžioji dalis lapų, kad būtų padengta kuo daugiau paviršiaus.

    Svarbu įvertinti, kad net ir efektyvi prevencija nėra absoliuti apsauga, jei pavasaris būna ilgas, lietingas ir šiltas. Tokiais metais soduose dažniau tenka taikyti kompleksines priemones, derinant higieną, genėjimą ir, jei būtina, registruotus augalų apsaugos produktus pagal etiketę.

    Kas dar padeda sumažinti riziką?

    Rudenį verta surinkti ir pašalinti nukritusius lapus, ypač jei rauplės jau buvo pasireiškusios, nes būtent jie tampa pagrindiniu infekcijos židiniu. Taip pat svarbus lajos retinimas žiemą ar ankstyvą pavasarį, kad po lietaus lapai greičiau džiūtų.

    Ilgesnėje perspektyvoje didelę reikšmę turi veislės pasirinkimas ir sodinimo vieta: geriau vėdinama, saulėta vieta dažniausiai reiškia mažesnę drėgmės sankaupą. Jei rauplės kartojasi kasmet, verta pasitarti su specialistais dėl atsparumo veislėms ir tinkamiausio sezono apsaugos plano.

  • Rugpjūtį padarykite tai su obelimis: vėliau bus per vėlu, o obuoliai gali likti smulkūs ir rūgštūs

    Rugpjūtis sode dažniausiai siejamas su derliaus rinkimu, tačiau vaismedžiams tai ir paskutinis metas atlikti vieną svarbiausių darbų. Vasaros pabaigoje obelys dažnai išleidžia stiprius, vertikaliai augančius ūglius, kurie neveda vaisių ir tik eikvoja medžio energiją.

    Šie ūgliai, sodininkų vadinami vilkūgliais, tankina lają ir užstoja šviesą vaisiams. Kai obuoliai gauna mažiau saulės, jie prasčiau nusispalvina, lėčiau bręsta ir sukaupia mažiau cukrų, todėl skonis gali būti blankesnis, o vaisiai mažesni.

    Dar viena problema – per tanki laja ilgiau išlaiko drėgmę po lietaus ar rasos. Tai sudaro palankesnes sąlygas plisti grybinėms ligoms, tarp jų ir obelų rauplėms bei miltligei, kurios gali pakenkti tiek lapams, tiek vaisiams.

    Kodėl rugpjūtis toks svarbus?

    Vasaros pjūvis skiriasi nuo pavasarinio: jo tikslas ne formuoti medį, o praretinti lają ir pagerinti šviesos patekimą į vaisius. Tai ypač aktualu antroje vasaros pusėje, kai obuoliai intensyviai noksta ir formuoja spalvą bei aromatą.

    Per vėlai atliktas genėjimas gali turėti priešingą efektą. Jei obelis paskatinama auginti naujus ūglius rudenėjant, jie nespėja sumedėti ir tampa jautresni šalnoms, o tai silpnina medį prieš žiemą.

    Kaip atpažinti vilkūglius?

    Vilkūgliai paprastai auga stačiai į viršų, būna ilgi, tvirti ir greitai ištįsta per vieną sezoną. Skirtingai nei vaisinės šakelės, jie dažniausiai neturi žiedinių pumpurų ir ant jų nebūna užsimezgusių vaisių.

    Dažniausiai vilkūgliai pasirodo po stipresnio genėjimo pavasarį arba tada, kai medis labai vešlus ir gausiai tręšiamas azotu. Tokiu atveju obelis daugiau „augina lapus“, o ne investuoja į vaisių kokybę.

    Kaip genėti saugiai ir protingai?

    Geriausia genėti sausą, šviesią dieną, kai ant šakų nėra drėgmės. Tai sumažina riziką, kad per šviežias žaizdas įsimes ligų sukėlėjai, o pjūviai greičiau apdžius.

    Didžiąją dalį vilkūglių verta šalinti visiškai, prie pat šakos pagrindo, nepaliekant ilgų kelmelių. Jei lajoje matyti „tuščia vieta“, dalį silpnesnių ūglių galima sutrumpinti, kad kitą sezoną jie virstų trumpomis, vaisius formuojančiomis šakelėmis.

    Svarbiausia nepersistengti: vienu kartu nereikėtų išpjauti per daug vienmečių ūglių, kad vaisiai nepatirtų staigaus saulės poveikio. Jei pjaunamos storesnės šakos ir susidaro didesnės žaizdos, jas verta užtepti sodo tepalu, kad sumažėtų infekcijų rizika.

    Toks vasaros pabaigos genėjimas dažnai duoda greitą rezultatą: vaisiai gauna daugiau šviesos, juos lengviau pasiekti skinant, o pats medis į kitą sezoną žengia tvarkingesne, sveikesne laja. Skyrus šiam darbui šiek tiek laiko rugpjūtį, padidėja tikimybė, kad obuoliai bus didesni, sultingesni ir saldesni.