Šiandien šlapimas mums – tiesiog atliekos, tačiau šimtmečius tai buvo vertinga žaliava, reikalinga įvairioms pramonės šakoms. Senovės Romoje jo surinkimas ir pardavimas netgi buvo apmokestinti.
Kaip rašoma portale „TheCollector“, didelę šlapimo vertę lėmė jame esanti šlapalo (karbamido) medžiaga. Laikui bėgant ji skyla ir virsta amoniaku – šarmine medžiaga, kuri skaido riebalus, padeda valyti ir dezinfekuoti.
Būtent dėl amoniako šlapimas tapo praktišku pagalbininku laikais, kai nebuvo šiuolaikinių valiklių ar cheminių priemonių. Jis buvo naudojamas skalbimui, odų apdirbimui, dažymui ir net parako gamybos grandinėje.
Nors kai kurie istoriniai šaltiniai mini ir egzotiškesnius papročius – pavyzdžiui, bandymus šlapimu balinti dantis ar net jame maudytis – tokia praktika, kaip pabrėžiama, jokių akivaizdžių naudų nesuteikia ir gali būti pavojinga.
Romėnų skalbyklos ir „šlapimo mokestis“
Senovės Romoje veikė skalbyklos, vadintos fullonicae. Jose drabužiai buvo mindomi kubiluose su šlapimu, nes amoniakas padėdavo pašalinti nešvarumus ir riebalus.
Norėdami išgauti dar baltesnį audinį, romėnai naudojo ir sierą: drabužius laikydavo virš degančios sieros, kuri išskirdavo sieros dioksidą – balinančią medžiagą. Šiandien tokie metodai skamba kraupiai, bet tuo metu tai buvo veiksminga technologija.
Šlapimo svarbą rodo ir tai, kad Romoje atsirado vadinamasis vectigal urinae – mokestis už šlapimo surinkimą ir utilizavimą. Teigiama, kad jis pirmiausia buvo įvestas valdant imperatoriui Neronui, o 70 metais po Kristaus jį atnaujino Vespasianas, siekdamas papildyti iždą.
Šlapimą iš viešųjų pisuarų rinkdavo, o vėliau jį pirkdavo amatininkai ir įvairių dirbtuvių savininkai – būtent jie ir turėdavo mokėti mokestį. Pasak istoriko Svetonijaus, Vespasianas netgi buvo pašiepęs sūnaus Tito pasibjaurėjimą šiuo mokesčiu, parodydamas monetą ir leisdamas suprasti, kad pinigai „nekvepia“.
Odos, dažai ir parako ingredientai
Amoniakas, susidarantis iš šlapalo, ardo organinius junginius, todėl šlapimas buvo naudingas odų apdirbime. Kailiai būdavo mirkomi, kad lengviau atsileistų plaukai, kuriuos vėliau galima nugramdyti.
Šis procesas nebuvo malonus nei kvapu, nei darbo sąlygomis – dėl to raugyklos dažnai veikdavo miestų pakraščiuose. Kai kuriuose procesuose būdavo naudojamos ir kitos organinės medžiagos, o tai tik dar labiau stiprino dvoką.
Šlapimas praversdavo ir dažymo pramonėje: jis veikdavo kaip spalvų išgavimo priemonė ir kaip kandiklis (mordantas), padedantis dažams prisijungti prie audinio. Natūralias žaliavas mirkant šlapime būdavo lengviau išgauti sodresnį pigmentą.
Dar viena sritis – juodojo parako gamyba. Svarbus jo komponentas yra salietra (kalio nitratas). Ten, kur ji natūraliai nesusidarydavo, žmonės salietrai išgauti maišydavo šlapimą su mėšlu ir kitomis organinėmis medžiagomis specialiose „salietros lysvėse“.
Ši prekyba ir praktika nunyko XX amžiuje, kai sintetinė gamyba tapo paprastesnė ir efektyvesnė. Tačiau istorija primena: tai, ką šiandien laikome beverte atlieka, anksčiau buvo svarbi ekonomikos ir amatų grandis.