CP v2

Tag: Odos dirginimas

  • Indų ploviklis ir sveikata: kada rizikuojate, jei priemonių likučiai lieka ant lėkščių

    Kur slypi rizika?

    Indų ploviklius naudojame kasdien, todėl jų sudėtis dažnai lieka „už kadro“. Vis dėlto pagrindinė rizika kyla ne nuo vieno karto, o nuo ilgalaikio kontakto su menkais priemonių likučiais, kurie gali patekti į organizmą su maistu.

    Šiuolaikiniai indų plovikliai paprastai atitinka saugos reikalavimus, tačiau jų saugumas labai priklauso nuo naudojimo įpročių. Per didelis kiekis, per trumpas skalavimas ar netinkama kempinė gali lemti, kad ant indų liks daugiau cheminių medžiagų nei turėtų.

    Kokios medžiagos dažniausios?

    Daugumos indų ploviklių pagrindas yra paviršiaus aktyviosios medžiagos, kurios padeda „atkabinti“ riebalus nuo paviršiaus ir juos išsklaidyti vandenyje. Gamintojai kuria formules taip, kad jos efektyviai veiktų net vėsesniame vandenyje ir greitai nusiplautų, tačiau praktiškai nuskalavimas priklauso nuo vandens kiekio ir trukmės.

    Be šių medžiagų, sudėtyje gali būti kvapiklių, konservantų, dažiklių ar tirštiklių. Būtent kvapikliai ir kai kurie konservantai dažniau siejami su odos sudirginimu ar jautresnių žmonių reakcijomis, ypač jei priemonė patenka ant rankų be pirštinių.

    Kas jautriausi ir ką daryti?

    Jautresni dažnai būna vaikai, alergiški žmonės ir tie, kurie turi virškinamojo trakto ar odos problemų. Jiems svarbiausia sumažinti bet kokį papildomą dirgiklių foną, todėl verta rinktis švelnesnės sudėties priemones ir skirti daugiau dėmesio nuskalavimui.

    Kasdienėje rutinoje daugiausia padeda paprasti sprendimai: dozuoti mažiau, plauti ne per riebaluotame vandenyje, indus skalauti gausesne vandens srove ir ilgiau, o kempines reguliariai keisti. Jei po plovimo ant indų lieka slidumo pojūtis ar ryškus kvapas, tai dažnai signalas, kad priemonės buvo per daug arba skalavimas per trumpas.

    Jei ploviklis netyčia pateko į burną ar buvo nurytas didesnis kiekis, svarbu išskalauti burną vandeniu ir išgerti vandens mažais gurkšniais. Vėmimo dirbtinai sukelti nereikėtų, o blogėjant savijautai ar įtarus apsinuodijimą būtina kreiptis į medikus.

  • Montavimo putos ant rankų? 3 saugūs triukai, kaip nuvalyti be tirpiklių ir brangios chemijos

    Montavimo putos ant rankų? 3 saugūs triukai, kaip nuvalyti be tirpiklių ir brangios chemijos

    Montavimo putos, patekusios ant rankų, gali virsti nemalonia problema: jos greitai sukimba su oda ir sukietėjusios tampa sunkiai pašalinamos. Specialistai primena, kad tokiais atvejais svarbiausia ne panikuoti ir nenaudoti agresyvių priemonių, kurios gali dar labiau sudirginti odą.

    Montavimo putos dažniausiai gaminamos poliuretano pagrindu. Sukietėjimas vyksta polimerizacijos metu, o procesą paspartina ore ir ant odos esanti drėgmė, todėl medžiaga „įsikabina“ į paviršių ir sudaro tvirtą sluoksnį.

    Su oda kontaktavusios putos gali sukelti dirginimą ar alerginę reakciją, o bandymas jas nuplėšti jėga neretai baigiasi nubrozdinimais. Jei atsiranda paraudimas, skausmas, pūslės ar kvėpavimo takų sudirginimas, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus.

    Kas veikia, kai putos jau sukietėjo?

    Vienas saugiausių būdų namuose yra riebus kremas ar aliejinė priemonė, padedanti suminkštinti sukietėjusį sluoksnį. Priemonę reikėtų gausiai užtepti, švelniai įmasažuoti ir leisti jai kelias minutes veikti, o tada atsargiai patrinti.

    Kitas metodas – šiluma ir mirkymas. Rankas verta pamirkyti šiltame, bet ne deginančiame vandenyje, kad oda suminkštėtų, o tuomet likučius labai švelniai pašalinti pemza ar švelnesne šveitimo priemone, vengiant trinti iki skausmo.

    Jei putų liko nedaug ir jos jau giliai „įsigėrusios“, kartais praktiškiausia išeitis yra laikas. Per kelias dienas oda natūraliai atsinaujina, todėl likučiai palaipsniui nusitrina patys, ypač jei rankos reguliariai drėkinamos.

    Ką daryti, kad taip nepasikartotų?

    Dirbant su montavimo putomis svarbiausia prevencija – apsauginės pirštinės ir darbo drabužiai. Taip pat verta turėti po ranka popierinių rankšluosčių ir odai draugišką valiklį, kad patekus šviežioms putoms jas būtų galima pašalinti nedelsiant.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia klaida yra bandymas sukietėjusias putas „nuplėšti“ ar intensyviai gramdyti. Tokie veiksmai dažniausiai sužeidžia odą, o problema išlieka dar ilgiau nei pasirinkus švelnesnius, nuoseklius metodus.