Tag: Odos dirginimas

  • Natūrali alternatyva antiperspirantams: alūnas po pažastimis neutralizuoja kvapą ir ilgai tarnauja

    Natūrali alternatyva antiperspirantams: alūnas po pažastimis neutralizuoja kvapą ir ilgai tarnauja

    Ieškantiems alternatyvos antiperspirantams dažnai į akis krenta alūnas – bekvapis mineralas, parduodamas štyfto forma ir vertinamas dėl paprasto naudojimo.

    Įprastuose antiperspirantuose neretai būna aliuminio junginių, apie kuriuos kyla daug diskusijų: daliai žmonių jie siejasi su galimu nepageidaujamu poveikiu, o kai kuriems gali dirginti pažastų odą – sukelti paraudimą, diskomfortą ar lengvą uždegimą.

    Aluminium (aliuminis) ant odos veikia specifiniu būdu: susijungęs su prakaitu mechaniškai „užkemša“ odos poras, taip mažindamas prakaitavimą ir nešviežumo pojūtį.

    Dar viena praktinė problema – kosmetika su aliuminio priedais kai kada palieka sunkiai išvalomas dėmes pažastyse, todėl dalis vartotojų sąmoningai renkasi kitas priemones.

    Kaip veikia alūnas

    Alūnas – natūraliai gamtoje randamas mineralas, kurio yra ir Lenkijoje. Jį galima įsigyti kosmetikos parduotuvėse ar vaistinėse higienai skirtu štyftu.

    Patekęs ant sudrėkintos odos alūnas su vandeniu sudaro ploną sluoksnį, kuris slopina bakterijų dauginimąsi. Būtent bakterijos ant odos dažniausiai ir lemia nemalonų pažastų kvapą.

    Be to, alūnas pasižymi sutraukiančiu poveikiu – dėl šios savybės jis neretai naudojamas ir po skutimosi, kai norima sumažinti nedidelį kraujavimą.

    Ar alūne yra aliuminio?

    Svarbu žinoti, kad alūnas yra aliuminio ir kalio sulfatas, todėl jo sudėtyje taip pat yra aliuminio. Vis dėlto tekste pabrėžiama, kad jo veikimas skiriasi nuo įprastuose antiperspirantuose naudojamų junginių.

    Teigiama, kad alūne esančios aliuminio dalelės yra didesnės nei sintetiniuose antiperspirantuose, todėl jos neturėtų prasiskverbti per odą ir patekti į organizmą.

    Kaip naudoti ir ką rinktis

    Naudojimas paprastas: štyftą tereikia sudrėkinti ir užtepti ant odos. Susiformavęs sluoksnis greitai išdžiūsta ir padeda sumažinti prakaito bei kvapo problemą.

    Dar vienas privalumas – ekonomiškumas: viena alūno priemonė gali tarnauti kelis mėnesius, o kai kuriais atvejais net iki metų.

    Renkantis alūną rekomenduojama pirkti higienai skirtą kalio alūną kosmetikos parduotuvėse. Tekste perspėjama, kad amonio alūnas laikomas chemijos pramonės šalutiniu produktu.

  • Indų ploviklis ir sveikata: kada rizikuojate, jei priemonių likučiai lieka ant lėkščių

    Kur slypi rizika?

    Indų ploviklius naudojame kasdien, todėl jų sudėtis dažnai lieka „už kadro“. Vis dėlto pagrindinė rizika kyla ne nuo vieno karto, o nuo ilgalaikio kontakto su menkais priemonių likučiais, kurie gali patekti į organizmą su maistu.

    Šiuolaikiniai indų plovikliai paprastai atitinka saugos reikalavimus, tačiau jų saugumas labai priklauso nuo naudojimo įpročių. Per didelis kiekis, per trumpas skalavimas ar netinkama kempinė gali lemti, kad ant indų liks daugiau cheminių medžiagų nei turėtų.

    Kokios medžiagos dažniausios?

    Daugumos indų ploviklių pagrindas yra paviršiaus aktyviosios medžiagos, kurios padeda „atkabinti“ riebalus nuo paviršiaus ir juos išsklaidyti vandenyje. Gamintojai kuria formules taip, kad jos efektyviai veiktų net vėsesniame vandenyje ir greitai nusiplautų, tačiau praktiškai nuskalavimas priklauso nuo vandens kiekio ir trukmės.

    Be šių medžiagų, sudėtyje gali būti kvapiklių, konservantų, dažiklių ar tirštiklių. Būtent kvapikliai ir kai kurie konservantai dažniau siejami su odos sudirginimu ar jautresnių žmonių reakcijomis, ypač jei priemonė patenka ant rankų be pirštinių.

    Kas jautriausi ir ką daryti?

    Jautresni dažnai būna vaikai, alergiški žmonės ir tie, kurie turi virškinamojo trakto ar odos problemų. Jiems svarbiausia sumažinti bet kokį papildomą dirgiklių foną, todėl verta rinktis švelnesnės sudėties priemones ir skirti daugiau dėmesio nuskalavimui.

    Kasdienėje rutinoje daugiausia padeda paprasti sprendimai: dozuoti mažiau, plauti ne per riebaluotame vandenyje, indus skalauti gausesne vandens srove ir ilgiau, o kempines reguliariai keisti. Jei po plovimo ant indų lieka slidumo pojūtis ar ryškus kvapas, tai dažnai signalas, kad priemonės buvo per daug arba skalavimas per trumpas.

    Jei ploviklis netyčia pateko į burną ar buvo nurytas didesnis kiekis, svarbu išskalauti burną vandeniu ir išgerti vandens mažais gurkšniais. Vėmimo dirbtinai sukelti nereikėtų, o blogėjant savijautai ar įtarus apsinuodijimą būtina kreiptis į medikus.

  • Montavimo putos ant rankų? 3 saugūs triukai, kaip nuvalyti be tirpiklių ir brangios chemijos

    Montavimo putos ant rankų? 3 saugūs triukai, kaip nuvalyti be tirpiklių ir brangios chemijos

    Montavimo putos, patekusios ant rankų, gali virsti nemalonia problema: jos greitai sukimba su oda ir sukietėjusios tampa sunkiai pašalinamos. Specialistai primena, kad tokiais atvejais svarbiausia ne panikuoti ir nenaudoti agresyvių priemonių, kurios gali dar labiau sudirginti odą.

    Montavimo putos dažniausiai gaminamos poliuretano pagrindu. Sukietėjimas vyksta polimerizacijos metu, o procesą paspartina ore ir ant odos esanti drėgmė, todėl medžiaga „įsikabina“ į paviršių ir sudaro tvirtą sluoksnį.

    Su oda kontaktavusios putos gali sukelti dirginimą ar alerginę reakciją, o bandymas jas nuplėšti jėga neretai baigiasi nubrozdinimais. Jei atsiranda paraudimas, skausmas, pūslės ar kvėpavimo takų sudirginimas, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus.

    Kas veikia, kai putos jau sukietėjo?

    Vienas saugiausių būdų namuose yra riebus kremas ar aliejinė priemonė, padedanti suminkštinti sukietėjusį sluoksnį. Priemonę reikėtų gausiai užtepti, švelniai įmasažuoti ir leisti jai kelias minutes veikti, o tada atsargiai patrinti.

    Kitas metodas – šiluma ir mirkymas. Rankas verta pamirkyti šiltame, bet ne deginančiame vandenyje, kad oda suminkštėtų, o tuomet likučius labai švelniai pašalinti pemza ar švelnesne šveitimo priemone, vengiant trinti iki skausmo.

    Jei putų liko nedaug ir jos jau giliai „įsigėrusios“, kartais praktiškiausia išeitis yra laikas. Per kelias dienas oda natūraliai atsinaujina, todėl likučiai palaipsniui nusitrina patys, ypač jei rankos reguliariai drėkinamos.

    Ką daryti, kad taip nepasikartotų?

    Dirbant su montavimo putomis svarbiausia prevencija – apsauginės pirštinės ir darbo drabužiai. Taip pat verta turėti po ranka popierinių rankšluosčių ir odai draugišką valiklį, kad patekus šviežioms putoms jas būtų galima pašalinti nedelsiant.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia klaida yra bandymas sukietėjusias putas „nuplėšti“ ar intensyviai gramdyti. Tokie veiksmai dažniausiai sužeidžia odą, o problema išlieka dar ilgiau nei pasirinkus švelnesnius, nuoseklius metodus.