CP v2

Tag: OECD

  • Mokytojų algos Europoje: kur jos didžiausios ir kodėl realiai laimi visai ne Danija?

    Mokytojų algos Europoje: kur jos didžiausios ir kodėl realiai laimi visai ne Danija?

    Mokytojų algos: skirtumai milžiniški

    Europoje mokytojų atlyginimai skiriasi kelis kartus, o vien nominalūs skaičiai dažnai klaidina. Naujausioje OECD ataskaitoje „Education at a Glance 2026“ lyginamos 28 švietimo sistemos, pateikiant 2025 metų duomenis.

    OECD skaičiuoja metines vidutines viso etato 25–64 metų mokytojų pajamas prieš mokesčius. Į jas įtraukiamas bazinis atlygis, priedai, premijos, apmokėjimas už atostogas ir kiti su darbu susiję mokėjimai.

    Pagal šiuos duomenis pradinių klasių mokytojų metiniai atlyginimai 2025 metais svyravo nuo 18 669 eurų Turkijoje iki 74 086 eurų Danijoje. Tarp geriausiai apmokamų taip pat atsidūrė Islandija, Airija, Vokietija ir Austrija.

    Didžiosios ekonomikos: Vokietija pirma

    Lyginant didžiąsias Europos ekonomikas, ryškiausiai išsiskiria Vokietija, kur mokytojų atlyginimai yra didžiausi. Jungtinės Karalystės regionuose pateikiami rodikliai taip pat aukšti ir daug kur viršija 50 000 eurų per metus.

    Prancūzijoje mokytojų metinis atlyginimas siekia apie 41 968 eurus, o Italijoje jis vienas mažiausių tarp didžiųjų ekonomikų ir sudaro apie 32 100 eurų. Ispanijos duomenų šiame palyginime nepateikta.

    Dalis šalių lieka gerokai žemiau 25 000 eurų ribos, tarp jų minimos Čekija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Latvija, Graikija ir Turkija. Tai, pasak ekspertų, didina riziką pritrūkti mokytojų, ypač regionuose.

    Ką keičia pragyvenimo kaina?

    Nominalus atlyginimas neatskleidžia, kiek iš tiesų galima nusipirkti, todėl vis dažniau vertinama perkamoji galia. Euronews perskaičiavo OECD duomenis pagal Eurostato perkamosios galios paritetus, kad būtų galima palyginti šalis atsižvelgiant į kainų lygį.

    Pagal perkamąją galią pradinių klasių mokytojai daugiausia gali įsigyti Vokietijoje, o mažiausiai – Graikijoje. Ši perspektyva parodo, kad vien didelis nominalus atlygis dar negarantuoja didesnio realaus pragyvenimo lygio.

    Europos švietimo darbdavių federacijos atstovas Danielis Wisniewski pabrėžia, kad skirtumai išlieka net pakoregavus dėl kainų. Tam įtakos turi nacionalinės atlygio politikos, kvalifikaciniai reikalavimai, karjeros laiptai ir alternatyvios galimybės rinkoje.

    „Dideli mokytojų atlyginimų skirtumai atspindi ne vien kainų lygį: svarbios ir šalies pajamos, karjeros struktūra, kvalifikacijos bei mokesčių ir išmokų sistema“, – sakė Danielis Wisniewski.

    Kitas svarbus pjūvis – ugdymo pakopa: vyresniųjų klasių mokytojai daugelyje šalių uždirba daugiau nei pradinių klasių pedagogai. OECD duomenimis, išimtys minimos Turkijoje ir Šiaurės Airijoje, o Lietuvoje ir Estijoje atlygis abiem pakopoms nurodomas vienodas.

    Kodėl Europa nerimauja dėl mokytojų trūkumo?

    Atlyginimai tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl dalyje Europos valstybių vis sunkiau pritraukti ir išlaikyti mokytojus. OECD analizė rodo, kad mokytojų pajamos dažnai atsilieka nuo panašaus išsilavinimo darbuotojų atlygio, todėl profesija praranda konkurencingumą.

    Europos kontekste tai siejama ir su demografinėmis tendencijomis: senstančiu pedagogų korpusu bei lėtesniu naujų specialistų atėjimu. Augant darbo krūviui ir administraciniams reikalavimams, vienkartiniai priedai ne visuomet kompensuoja ilgalaikį atotrūkį nuo kitų sektorių.

    Ekspertai pabrėžia, kad sprendimai dažniausiai remiasi keliais ramsčiais: aiškiomis karjeros pakopomis, konkurencingais baziniais atlyginimais, papildomomis garantijomis ir geresnėmis darbo sąlygomis mokyklose. Kitu atveju mokytojų trūkumas gali tapti ilgalaike problema net ir ekonomiškai stipriose valstybėse.

  • Ar esate gudresnis už 15-metį? Išbandykite PISA klausimus iš matematikos, skaitymo ir mokslo

    Ar esate gudresnis už 15-metį? Išbandykite PISA klausimus iš matematikos, skaitymo ir mokslo

    OECD PISA tyrimas kas trejus metus vertina 15-mečių gebėjimus skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse, o pastarųjų metų rezultatai daugelyje šalių fiksavo ryškų nuosmukį. Tyrėjai tai sieja su pandemijos sukeltomis mokymosi spragomis, mažėjančiu skaitymu laisvalaikiu ir augančia skaitmeninių ekranų įtaka kasdieniams įpročiams.

    PISA svarbus tuo, kad matuoja ne vien mokyklinę teoriją, o gebėjimą taikyti žinias realiose situacijose: suprasti tekstą, spręsti praktines užduotis, vertinti informaciją. Diskusijose vis dažniau keliama ir DI tema, nes dalį mąstymo proceso žmonės linkę perkelti į įrankius, o tai gali silpninti gebėjimą analizuoti ir argumentuoti.

    Trumpas PISA testas namuose

    Jei smalsu, kaip sektųsi jums, galima pasitikrinti su PISA tipo klausimais, sudarytais taip, kad tikrintų logiką, teksto suvokimą ir mokslinį mąstymą. Toliau pateikiami keli pavyzdžiai iš skirtingų sričių, panašūs į tuos, su kuriais susiduria penkiolikmečiai.

    Matematikos dalyje dažniausiai prašoma apskaičiuoti proporcijas ir procentus, perskaityti grafiką ar įvertinti, ar teiginiai atitinka pateiktus duomenis. Pavyzdžiui, užduotis gali klausti, kokią dalį sudaro tam tikros spalvos figūros arba ar grafike matomas pokytis yra tolygus kiekvienais metais.

    Mokslas ir skaitymas: ką iš tikrųjų tikrina PISA?

    Gamtos mokslų klausimai paprastai tikrina, ar gebate pritaikyti žinias aplinkosaugos, sveikatos ar fizikos situacijose. Tipinė užduotis gali prašyti parinkti veiksmus, mažinančius neigiamą poveikį aplinkai, arba paaiškinti kasdienį reiškinį, pavyzdžiui, kodėl žaibas matomas anksčiau nei išgirstamas griaustinis.

    Skaitymo dalyje svarbiausia ne „teisingai perskaityti“, o suprasti prasmę, atskirti logiškus teiginius nuo nelogiškų ir rasti, ko konkrečiai klausiama. Dažna situacija primena interneto forumo įrašą ar pokalbį, kai reikia nustatyti, kokios informacijos žmogus iš tiesų ieško.

    „Mokymasis nevyksta vien vartojant turinį, jis vyksta įsitraukiant į idėjas, lyginant ir priešpastatant“, – sakė OECD PISA programos kūrėjų komandos atstovas Andreas Schleicher.

    Ką rodo rezultatai suaugusiesiems?

    PISA tiesiogiai netikrina suaugusiųjų, tačiau pastaraisiais metais daugėja signalų, kad skaitymo įpročiai silpnėja ir vyresnėse amžiaus grupėse. Europos statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis gyventojų per metus neperskaito nė vienos knygos, o tai ilgainiui siejama su prastesniu teksto supratimu ir kritiniu vertinimu.

    Todėl toks „namų testas“ gali būti ne tik pramoga, bet ir greitas priminimas, kokių gebėjimų labiausiai reikia kasdienybėje. Jei kai kurie klausimai pasirodo klastingi, tai dažnai reiškia ne žinių trūkumą, o tai, kad retai tenka spręsti uždavinius ar nuosekliai analizuoti tekstą.

  • Pensijos amžius Europoje kyla: Danija jau nustatė 70, o prognozėse šmėžuoja 74

    Pensijos amžius Europoje kyla: Danija jau nustatė 70, o prognozėse šmėžuoja 74

    Europoje sparčiai ilgėjant gyvenimo trukmei ir didėjant pensijoje praleidžiamų metų skaičiui, vis daugiau valstybių kelia pensinį amžių. Ryškiausias pavyzdys – Danija, kuri jau yra priėmusi sprendimą pensijos amžių didinti iki 70 metų 2040 metais.

    Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija prognozuoja, kad iki 2060 metų vidutinis pensinis amžius Europos Sąjungoje artės prie 67 metų. Kai kuriose šalyse, susiejus pensinį amžių su gyvenimo trukmės rodikliais, jis gali kilti iki 70 metų ar net daugiau.

    Dabar: daug kur riba siekia 67

    Pagal naujausius tarptautiniu mastu lyginamus duomenis, 2022 metais įstatymuose numatytas pensinis amžius ES vyrams svyravo nuo 62 iki 67 metų, o moterims – nuo 60 iki 67 metų. ES vidurkis siekė apie 64,7 metų vyrams ir 63,8 metų moterims.

    Aukščiausią pensinį amžių šiandien turi Šiaurės šalys: Danijoje, Norvegijoje ir Islandijoje jis yra 67 metai tiek vyrams, tiek moterims. Daugiau nei 65 metų riba taikoma ir Nyderlanduose, Airijoje, Vokietijoje, Portugalijoje bei kai kuriose kitose valstybėse.

    Lyčių skirtumai nyksta, bet ne visur

    Daugumoje Europos valstybių vyrai ir moterys į pensiją išeina tuo pačiu amžiumi, tačiau dalyje šalių skirtumas išlieka. Didžiausios spragos fiksuotos ten, kur moterų pensinis amžius istoriniu pagrindu buvo mažesnis, o suvienodinimas dar nebaigtas.

    ES mastu vidutinis lyčių skirtumas siekė apie 0,9 metų, o tai rodo aiškią kryptį į suvienodinimą. Ši tendencija dažniausiai aiškinama tiek darbo rinkos pokyčiais, tiek siekiu subalansuoti socialinio draudimo sistemų finansus.

    2060 metai: Danija – iki 74, dalis šalių – iki 70

    Vertinant ateities perspektyvą, OECD skaičiavimai rodo, kad daugelyje šalių pensinis amžius bus didinamas tiems žmonėms, kurie į darbo rinką įžengė 2022 metais. Prognozuojama, kad 2060 metais šiai kartai įprastas pensinis amžius Europoje gali svyruoti maždaug nuo 60–62 iki 74 metų.

    Danijai prognozuojamas aukščiausias rodiklis – 74 metai tiek vyrams, tiek moterims. Tarp šalių, kurios galėtų priartėti prie 70 metų ribos, minimos Nyderlandai, Švedija ir Kipras, o kai kuriose valstybėse prognozuojamas šuolis iki 71 metų.

    Kodėl pensinis amžius keliamas?

    Pagrindinis reformų variklis – demografinė struktūra: visuomenės sensta, dirbančiųjų dalis mažėja, o pensijų gavėjų skaičius auga. Tai didina spaudimą socialinio draudimo biudžetams ir verčia politikus ieškoti sprendimų, kaip ilgiau išlaikyti žmones darbo rinkoje.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien pensinio amžiaus didinimas ne visada išsprendžia problemą, jei vyresnio amžiaus žmonėms trūksta galimybių dirbti dėl sveikatos, kvalifikacijos ar diskriminacijos. Todėl vis dažniau kalbama apie lankstesnį išėjimą į pensiją, persikvalifikavimą ir darbo vietų pritaikymą vyresniems darbuotojams.

    Dar vienas svarbus aspektas – pajamų pakeitimo norma, tai yra, kokią buvusių darbo pajamų dalį sudaro pensija. Daugelyje Europos valstybių senatvės pensijos vidutiniškai sudaro apie 60 proc. vėlyvos karjeros pajamų, tačiau neretai šis rodiklis nesiekia 50 proc., todėl finansinis spaudimas vyresniame amžiuje išlieka didelis.

  • OECD nustebino nauja prognoze: 2026 augimas didinamas, bet karas su Iranu kelia rizikų

    OECD nustebino nauja prognoze: 2026 augimas didinamas, bet karas su Iranu kelia rizikų

    Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) atnaujintoje tarpinėje apžvalgoje pakėlė 2026 metų pasaulio ekonomikos augimo prognozę iki 2,9 proc. Organizacija teigia, kad pasaulis energijos kainų šoką, kilusį dėl karo su Iranu, kol kas sugeria geriau, nei buvo baimintasi.

    Vis dėlto OECD pabrėžia, kad tai nereiškia grįžimo į ankstesnį tempą: lyginant su praėjusiais metais fiksuotu 3,4 proc. augimu, prognozuojamas rezultatas rodo aiškų lėtėjimą. Kartu 2027 metų prognozė sumažinta 0,1 procentinio punkto iki 3 proc.

    Atnaujinimas apėmė daug regionų. JAV 2026 metais turėtų augti 2,2 proc., euro zonos ekonomika – 1 proc., Japonijos – 0,8 proc., o Kinijos prognozė palikta 4,5 proc.; G20 ekonomikai bendrai numatomas 3,1 proc. augimas.

    OECD nurodo, kad po karinių smūgių Iranui energijos kainos šoktelėjo, tačiau poveikį sušvelnino keli veiksniai. Tarp jų – sukauptos naftos atsargos, papildoma pasiūla iš gamintojų už Persijos įlankos ribų ir kai kuriose šalyse taikytos tikslinės, laikinos paramos priemonės.

    Organizacija taip pat pažymi, kad finansinės sąlygos išliko palyginti palankios: akcijų rinkos kilo, o kreditavimas nemažoje dalyje ekonomikų nebuvo staigiai užsuktas. Papildomą impulsą, pasak OECD, suteikia investicijos į dirbtinis intelektas, kurios gali didinti našumą ir prekybos apimtis, nors grąža dar nėra garantuota.

    Kas kelia daugiausia nerimo?

    OECD įspėja, kad pagerėję skaičiai yra trapūs, o infliacija išlieka viena svarbiausių grėsmių. Dėl brangstančios naftos ir dujų centriniai bankai kai kur vėl griežtina pinigų politiką, o tai reiškia brangesnes paskolas gyventojams ir verslui.

    Prognozuojama, kad G20 šalių metinė infliacija šiemet sieks 4,1 proc., o euro zonoje – 3 proc. Kylant palūkanoms, spaudimas gali persikelti į būsto rinką, įmonių investicijų planus ir vartojimą.

    Kita rizika – didėjančios valstybių skolinimosi sąnaudos. OECD atkreipia dėmesį, kad kai kurių Europos Sąjungos šalių obligacijų pajamingumai pakilo į daugiametes aukštumas, todėl valstybėms, turinčioms didelę skolą ir deficitą, gali būti sudėtingiau finansuoti poreikius.

    „Didėjantys obligacijų pajamingumai dar aiškiau rodo, kad būtina stiprinti pastangas suvaldyti ir perskirstyti valdžios išlaidas, didinti viešojo sektoriaus efektyvumą ir stiprinti pajamas, kad skola ilgainiui būtų tvari“, – teigiama OECD vertinime.

    Tarp kitų grėsmių įvardijamas ir galimas užsitęsiantis konfliktas Artimuosiuose Rytuose, galintis išlaikyti aukštas energijos kainas. Taip pat minimi su orais susiję tiekimo sutrikimai, pavyzdžiui, stipraus El Ninjo poveikis derliui ir maisto kainoms.

    Galiausiai OECD perspėja, kad didelės investicijos į DI ne visada gali atsipirkti taip greitai, kaip tikisi rinkos, todėl dalis optimizmo gali būti pervertinta. Tai reikštų silpnesnį produktyvumo šuolį ir kuklesnį prekybos pagyvėjimą, nei numatyta dabartinėse prognozėse.

    Ką tai reiškia Europai?

    Euro zonoje OECD išskiria skirtingus valstybių tempus: Ispanijai 2026 metais prognozuojamas 2,6 proc. augimas, o Vokietijai – 1,1 proc.; Italijai – 0,9 proc., Prancūzijai – 0,4 proc. Bendrai euro zonai tiek 2026, tiek 2027 metais numatomas 1 proc. augimas.

    Tokie skirtumai rodo, kad Europa į augimo kelią grįžta nevienodai, o sprendimus lems ir energetikos kainų raida, ir vidaus paklausos atsigavimas. Kartu skolos aptarnavimo brangimas gali riboti vyriausybių galimybes ilgiau remti vartotojus ir verslą, jei energetikos krizė užsitęstų.

  • Ar įveiktumėte 15-mečių PISA testą? Patikrinkite matematiką, skaitymą ir mokslus

    Ar įveiktumėte 15-mečių PISA testą? Patikrinkite matematiką, skaitymą ir mokslus

    Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos PISA tyrimas kas trejus metus matuoja 15-mečių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimus. Naujausi rezultatai rodo ryškų smukimą daugelyje šalių, ypač matematikos ir skaitymo srityse.

    Ekspertai šį kritimą sieja su išaugusiu skaitmeninių įrenginių naudojimu, trumpėjančiu dėmesio išlaikymu ir mažėjančiu skaitymu savo malonumui. Vis daugiau diskusijų kelia ir dirbtinis intelektas, kuris, netinkamai naudojamas, gali pakeisti mąstymą mechaniniu atsakymų generavimu.

    Kas yra PISA ir ką ji matuoja?

    PISA vertina ne vien mokyklines žinias, o gebėjimą jas taikyti kasdienėse situacijose: interpretuoti tekstą, spręsti praktines užduotis, suprasti mokslinius reiškinius. Dėl to tyrimas dažnai laikomas vienu svarbiausių rodiklių, parodančių švietimo sistemos efektyvumą.

    Pastaraisiais metais vis didesnis dėmesys skiriamas ir skaitmeniniam raštingumui, kritiniam vertinimui bei informacijos patikimumo atpažinimui. Tai tampa ypač aktualu, kai mokiniai ir suaugusieji informaciją dažniau gauna iš socialinių tinklų nei iš knygų ar patikimų šaltinių.

    Ką sako PISA kūrėjai apie mokymąsi?

    OECD švietimo analitikai pabrėžia, kad mokymasis nėra pasyvus turinio vartojimas. Tikras supratimas atsiranda tada, kai žmogus lygina idėjas, argumentuoja, daro išvadas ir reflektuoja.

    „Esmė paprasta: sportinės formos neįgausi žiūrėdamas sportą, ją įgauni sportuodamas. Taip pat ir mokymasis neateina vien vartojant turinį, jis ateina įsitraukiant į idėjas, lyginant ir priešpastatant, o DI gali ištuštinti patį šį procesą“, – sakė OECD PISA iniciatorius Andreasas Schleicheris.

    Ar suaugusieji tikrai geresni?

    Diskusija apie mokinių rezultatus neišvengiamai atsiremia į suaugusiųjų įpročius. Tyrimai Europoje rodo, kad nemaža visuomenės dalis per metus neperskaito nė vienos knygos, o skaitymas laisvalaikiu daugeliui tampa retu įpročiu.

    Todėl PISA pavyzdinės užduotys vis dažniau naudojamos kaip paprastas būdas pasitikrinti, ar gebėtume greitai pritaikyti matematiką, suprasti tekstą ir logiškai paaiškinti mokslo reiškinius. Tokios užduotys atskleidžia ne atmintį, o mąstymo aiškumą.

    Tipinėse matematikos užduotyse prašoma apskaičiuoti dalį ar santykį iš pavaizduoto rašto, įvertinti grafiko teiginių pagrįstumą. Gamtos moksluose dažnai tikrinama, ar žmogus supranta priežasties ir pasekmės ryšius, pavyzdžiui, kodėl žaibas matomas anksčiau nei girdimas griaustinis.

    Skaitymo dalyje paprastai vertinama, ar gebama atskirti prasmingą teiginį nuo absurdiško, ir ar žmogus supranta internetinio pokalbio ar forumo ištraukos esmę. Tokie klausimai ypač aktualūs dezinformacijos laikais, kai svarbu ne tik perskaityti, bet ir teisingai interpretuoti.

  • „Chainalysis“ skaičiuoja: 2025 metais apmokestinama kripto veikla pasaulyje viršijo 457 mlrd. eurų

    „Chainalysis“ skaičiuoja: 2025 metais apmokestinama kripto veikla pasaulyje viršijo 457 mlrd. eurų

    Blokų grandinės duomenų analizės bendrovė „Chainalysis“ skelbia, kad 2025 metais pasaulyje fiksuota mažiausiai 457 mlrd. eurų apmokestinamos kriptoturto veiklos. Pasak ataskaitos, didžiausia dalis teko JAV – apie 112,6 mlrd. eurų.

    „Chainalysis“ vertinimas apima kelių didžiųjų tinklų duomenis, tarp jų „Bitcoin“ ir „Ethereum“, taip pat „Solana“, „Tron“, „BNB Smart Chain“ ir „Base“. Skaičiai apima įvairias kategorijas – nuo kapitalo prieaugio iki pajamų iš kasimo, statymo, skolinimo, lošimų ir atsiskaitymų kriptoturtu.

    Regioniniu pjūviu didžiausia apmokestinamos veiklos dalis, anot ataskaitos, teko Šiaurės Amerikai – apie 134,6 mlrd. eurų. Europos Sąjungoje įvardijamas rodiklis siekė apie 125,1 mlrd. eurų, o Rytų Azijoje – apie 54,7 mlrd. eurų.

    Ataskaitoje pateikiami ir palyginimai su kai kurių valstybių viešaisiais finansais, siekiant parodyti mastą. Pavyzdžiui, Portugalijoje apie 2 mlrd. eurų apmokestinamos kripto veiklos prilyginta 201 proc. šalies maždaug 1 mlrd. eurų biudžeto deficitui 2025 metais.

    Nigerijoje, „Chainalysis“ teigimu, apie 4,4 mlrd. eurų apmokestinamos kripto veiklos sudarė 12,3 proc. maždaug 35,5 mlrd. eurų valstybės pajamų. Tokie palyginimai pabrėžia, kad kriptoturto operacijų apimtis kai kuriose rinkose gali būti reikšminga net makroekonominiu lygmeniu.

    Vis dėlto „Chainalysis“ akcentuoja, kad pateiktas 457 mlrd. eurų skaičius yra apatinė riba. Metodika neapima dalies veiklos centralizuotose biržose, kitose blokų grandinėse bei tam tikrų sandorių tipų, todėl realus apmokestinamos veiklos mastas gali būti didesnis.

    Tuo pat metu visame pasaulyje plečiasi kriptoturto mokesčių deklaravimo taisyklės. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos kriptoturto ataskaitų teikimo sistema numato, kad prisijungusiose šalyse paslaugų teikėjai mokesčių administratoriui turės teikti klientų sandorių duomenis.

    Pagal dabartinius planus, informacijos mainai tarp valstybių turėtų startuoti 2027 metais. „Chainalysis“ skaičiuoja, kad šios sistemos apimami įvykiai sudarė apie 14 proc. jų nagrinėtos apmokestinamos veiklos, o likusi dalis siejama su decentralizuotomis biržomis, pervedimais tarp naudotojų, pajamomis grandinėje ir mokėjimais.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didėjant ataskaitų teikimo prievolei, rinkai svarbiu veiksniu tampa duomenų skaidrumas ir sandorių atsekamumas. Tai gali didinti mokesčių surinkimo efektyvumą, tačiau kartu kelia klausimų dėl privatumo, reguliavimo suderinamumo tarp jurisdikcijų ir praktinio įgyvendinimo decentralizuotoje aplinkoje.

  • OECD duomenys: namų ūkių pajamos auga lėčiau nei BVP, o Graikijoje ir Austrijoje smunka

    OECD duomenys: namų ūkių pajamos auga lėčiau nei BVP, o Graikijoje ir Austrijoje smunka

    Pajamos atsilieka nuo ekonomikos

    Naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenys rodo didėjantį atotrūkį tarp ekonomikos augimo ir realios gyventojų finansinės padėties. Nors dalyje šalių bendrasis vidaus produktas (BVP) didėja, namų ūkių realios disponuojamos pajamos vienam gyventojui kyla gerokai lėčiau.

    OECD skaičiuoja, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį realios namų ūkių disponuojamos pajamos vienam gyventojui šiose šalyse vidutiniškai padidėjo 0,2 proc. Tai lėtesnis augimas nei 2025 metų ketvirtąjį ketvirtį, kai fiksuotas 0,6 proc. didėjimas.

    Tuo pat metu realus BVP vienam gyventojui 2026 metų pirmąjį ketvirtį paaugo 0,3 proc., palyginti su 0,2 proc. 2025 metų pabaigoje. OECD pabrėžia, kad BVP labiau atspindi bendrą ekonominį aktyvumą, o pajamos parodo, kiek lėšų realiai pasiekia namų ūkius vartojimui ar taupymui.

    Kur pajamos kilo, o kur krito

    Iš 21 šalies, kurioms pateikti palyginami duomenys, 13 fiksuotas realių pajamų augimas, o 8 šalyse – kritimas. Tai rodo, kad bendras OECD vidurkis slepia ryškius nacionalinius skirtumus.

    Tarp G7 valstybių realios namų ūkių pajamos vienam gyventojui 2026 metų pirmąjį ketvirtį vidutiniškai padidėjo 0,2 proc., tačiau dinamika išsiskyrė. Italijoje po 2025 metų pabaigoje buvusio 0,9 proc. kritimo pajamos atšoko 0,8 proc., o realus BVP vienam gyventojui išliko augęs 0,3 proc.

    Kanadoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose realios pajamos vienam gyventojui augo po 0,2 proc., kai ankstesnį ketvirtį šie rodikliai buvo silpnesni arba neigiami. Tuo metu Jungtinėje Karalystėje pajamos sumažėjo 0,8 proc., nors realus BVP vienam gyventojui ūgtelėjo 0,6 proc., taip nutraukdamas du ketvirčius trukusį sąstingį.

    Didžiausią realių pajamų augimą tarp kitų OECD šalių demonstravo Vengrija ir Čilė. Vengrijoje namų ūkių pajamų šuolį daugiausia siejo darbuotojų atlygio didėjimas, o Čilėje pajamoms teigiamą įtaką darė tiek atlygis, tiek nuosavybės pajamos.

    Graikija ir Austrija – ryškiausi kritimai

    Didžiausi realių namų ūkių disponuojamų pajamų vienam gyventojui kritimai 2026 metų pirmąjį ketvirtį fiksuoti Graikijoje ir Austrijoje. Graikijoje rodiklis smuko 3,6 proc., o Austrijoje – 2,8 proc., ir tai buvo ryškiausi nuosmukiai tarp šalių, kurioms OECD pateikė duomenis.

    OECD aiškina, kad Graikijos atveju kritimą daugiausia lėmė mažėjusios grynosios nuosavybės pajamos, tokios kaip palūkanos, dividendai ir investicinės pajamos, taip pat sumažėję grynieji socialiniai pervedimai namų ūkiams. Panašios priežastys minimos ir Austrijos atveju, kur pajamų nuosmukis taip pat siejamas su silpnesnėmis nuosavybės pajamomis ir socialinių išmokų dinamika.

    Šie skirtumai atkreipia dėmesį į tai, kad augantis BVP ne visada reiškia augančią perkamąją galią. Jei pajamų augimą nusveria infliacija, mokesčių pokyčiai ar mažėjantys socialiniai pervedimai, namų ūkiai gali jausti spaudimą net ir esant geresniems makroekonominiams rodikliams.

  • Pensinis amžius Europoje kils: kai kur dirbs iki 74-erių – ką rodo nauja prognozė

    Pensinis amžius Europoje kils: kai kur dirbs iki 74-erių – ką rodo nauja prognozė

    Europoje vis dažniau kalbama apie vėlesnį išėjimą į pensiją, o naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimai rodo aiškią kryptį: daugelyje šalių pensinis amžius didės. OECD vertinimu, lyginant 2024 metais į pensiją išeinančius žmones ir tuos, kurie 2024 metais į darbo rinką atėjo būdami 22 metų, skirtumas kai kuriose šalyse bus labai ryškus.

    Prognozuojama, kad Europos Sąjungoje įprastas pensinis amžius iki vėlyvųjų 2060-ųjų vidutiniškai padidės nuo 64,7 iki 66,9 metų vyrams ir nuo 64 iki 66,6 metų moterims. Tai reiškia, kad šiuolaikiniai jauni darbuotojai dažniau planuos karjerą, kuri tęsis iki beveik 67 metų ar ilgiau.

    Kur pensija jau dabar vėliausia?

    Pagal 2024 metų OECD duomenis, aukščiausias įprastas pensinis amžius vyrams šiuo metu siekia 67 metus Danijoje, Norvegijoje, Islandijoje ir Nyderlanduose. Europos Sąjungos vidurkis yra 64,7 metų, tačiau skirtumai tarp valstybių išlieka dideli.

    Tarp ryškiausių išsišokimų minima Turkija, kur vyrų pensinis amžius yra 52 metai, o tai gerokai mažiau nei daugumoje Europos valstybių. Tuo pat metu keliose šalyse žemiausias „europinis“ lygis vyrams siekia 62 metus, pavyzdžiui, Graikijoje, Slovėnijoje ir Liuksemburge.

    Iki 70 ir net 74 metų

    OECD projekcijos rodo, kad vyrai, pradėję dirbti 2024 metais būdami 22 metų ir turėję nenutrūkstamą karjerą, Europos Sąjungoje vidutiniškai į pensiją išeitų būdami 66,9 metų, maždaug 2069 metais. Kai kuriose šalyse kartelė bus dar aukštesnė.

    Danijai prognozuojamas didžiausias šuolis iki 74 metų, o Estijoje įprastas pensinis amžius vyrams vėlyvaisiais 2060-aisiais gali pasiekti 71 metus. Taip pat numatoma, kad 70 metų riba bus pasiekta ar viršyta Italijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Kipre.

    Kodėl valstybės kelia pensinį amžių?

    OECD pabrėžia, kad pensinio amžiaus didinimas dažnai pasirenkamas siekiant pensijų sistemų finansinio tvarumo nemažinant išmokų. Alternatyvos paprastai būna dvi: didesnės socialinio draudimo įmokos arba mažesnės pensijų išmokos, o abi kryptys politiškai ir socialiai jautrios.

    Didžiausias spaudimas kyla dėl visuomenės senėjimo. OECD prognozuoja, kad per artimiausius 25 metus vyresnio amžiaus žmonių dalis sparčiai didės: 65 metų ir vyresnių gyventojų skaičius, tenkantis 100 asmenų, kurių amžius 20–64 metai, nuo 33 2025 metais išaugs iki 52 2050 metais.

    Tai reiškia, kad mažesnei dirbančiųjų daliai teks išlaikyti didesnę pensininkų dalį, todėl valstybės ieško sprendimų, kaip subalansuoti biudžetus ir socialinio draudimo sistemas. Dėl to pensinis amžius vis dažniau siejamas su gyvenimo trukmės pokyčiais, nors kai kurios šalys svarsto šį ryšį švelninti.

  • Atlyginimai Europoje: trečdalyje šalių perkamoji galia vis dar mažesnė nei 2021 metais

    Atlyginimai Europoje: trečdalyje šalių perkamoji galia vis dar mažesnė nei 2021 metais

    Europos namų ūkių biudžetus pastaraisiais metais spaudė pandemijos pasekmės, Rusijos karas prieš Ukrainą, energijos kainų šuoliai ir rekordinė infliacija. Nors nominalūs atlyginimai daug kur augo, kainos kilo greičiau, todėl daliai dirbančiųjų perkamoji galia taip ir neatsistatė.

    Ekonomistai pabrėžia, kad vertinant gyventojų gerovę svarbiausi yra realieji atlyginimai, kai pajamų pokytis lyginamas su infliacija. Būtent ši metrika parodo, ar už tą patį atlyginimą galima nusipirkti daugiau, ar mažiau prekių ir paslaugų.

    OECD 2026 metų užimtumo apžvalgoje, kurioje vertintos 27 Europos valstybės, skaičiuojama, kad nuo 2021 metų pirmojo ketvirčio iki 2026 metų pirmojo ketvirčio realieji atlyginimai smuko devyniose šalyse. Per tą patį laikotarpį euro zonoje realieji atlyginimai sumažėjo apie 1,8 proc.

    Kodėl atlyginimai nespėjo paskui kainas?

    OECD analitikai atkreipia dėmesį, kad 2022–2023 metų pragyvenimo brangimo krizė dar buvo jaučiama ir 2026 metų pirmąjį ketvirtį. Viena pagrindinių priežasčių – kolektyvinės sutartys ir derybos dėl darbo užmokesčio dažnai atnaujinamos ne kasmet, todėl atlyginimų korekcijos vėluoja.

    Pasak OECD, minimalūs atlyginimai daugelyje šalių dažniausiai buvo keliami sparčiau ir labiau priartėjo prie kainų kilimo, tačiau tai ne visada kompensavo bendrą infliacijos poveikį. Didžiausią spaudimą pajuto vidutines pajamas gaunantys darbuotojai, kurių išlaidos būstui, energijai ir maistui sudaro didelę biudžeto dalį.

    Kur realieji atlyginimai smuko labiausiai?

    Didžiausias realiųjų atlyginimų nuosmukis fiksuotas Italijoje – apie 6,1 proc. Ekspertai tai sieja su lėtu kolektyvinių sutarčių atnaujinimu, silpnesne produktyvumo dinamika ir vangiu ekonomikos augimu, dėl ko nominalūs atlyginimai į infliaciją reagavo per lėtai.

    Ryškesni nuosmukiai matyti ir Čekijoje bei Švedijoje, kur realieji atlyginimai taip pat sumažėjo keliomis procentinėmis dalimis. Nedidelis, bet neigiamas pokytis fiksuotas ir tokiose šalyse kaip Danija, Ispanija, Slovakija, Suomija, Airija bei Šveicarija.

    Kas išsiskyrė augimu?

    Tyrime išskirtiniu atveju įvardijama Turkija, kur realiųjų atlyginimų augimas statistiškai siekė apie 78,6 proc., tačiau ekonomistai įspėja, kad toks skaičius gali pervertinti faktinį gyvenimo lygio šuolį. Akcentuojama, jog startinė bazė 2021 metais buvo žema, o dalį augimo nulėmė minimalios algos kėlimai ir vėlesnis atsistatymas po ankstesnių ekonominių sukrėtimų.

    Europos Sąjungoje didžiausias realiųjų atlyginimų augimas fiksuotas Vengrijoje – apie 29,8 proc., o Lenkijoje – apie 16,5 proc. Tarp euro zonos šalių ryškiausiai išsiskyrė Lietuva, kur realieji atlyginimai, pagal OECD duomenis, augo apie 14,8 proc., o Latvijoje – apie 7,4 proc.

    Didžiosiose Europos ekonomikose situacija buvo nevienoda: Jungtinėje Karalystėje realieji atlyginimai augo apie 3,6 proc., Vokietijoje – apie 0,9 proc., Prancūzijoje pokytis buvo minimalus, o Italijoje ir Ispanijoje fiksuotas kritimas. OECD pabrėžia, kad šiuos skaičius gali keisti vėlesni energijos kainų svyravimai, kurie tiesiogiai veikia infliaciją ir namų ūkių perkamąją galią.

  • Kelionės 2026 metais keičiasi iš esmės: ekstremalūs orai, konfliktai ir atsakingas turizmas

    Kelionės 2026 metais keičiasi iš esmės: ekstremalūs orai, konfliktai ir atsakingas turizmas

    2026 metais kelionių rinka įžengė į naują etapą: turistų srautai vėl auga, tačiau keliautojų sprendimus vis labiau lemia rizikos vertinimas. Ekstremalūs orai, geopolitinė įtampa ir vietos bendruomenių spaudimas verčia kryptis ir verslą persvarstyti, kaip priimami svečiai.

    OECD apžvalgoje teigiama, kad tarptautinių turistų atvykimai OECD šalyse 2025 metais augo apie 3,4 proc. ir pasiekė rekordinį 847 mln. lygį. Kartu pabrėžiama, kad dalis šalių į 2026 metus žiūri optimistiškai, tačiau bendras vaizdas išlieka netolygus.

    Kur turizmas augo sparčiausiai?

    Ataskaita išskiria kelias valstybes, kuriose 2025 metais fiksuotas dviženklis atvykstamojo turizmo augimas ir pasiekti rekordai. Tarp lyderių minimos Suomija, Japonija, Pietų Korėja ir Norvegija, o augimą skatino geresnis susisiekimas bei paklausos sugrįžimas po pandemijos.

    Vis dėlto ne visur tendencijos vienodos: kai kuriose didelėse rinkose atvykimų skaičiai mažėjo ir dar negrįžo į ikipandeminį lygį. OECD mini, kad tam įtakos turi kainų šuoliai, skrydžių pasiūlos persitvarkymas ir atsargesnis vartotojų elgesys.

    Konfliktai keičia įpročius

    Geopolitinės krizės tampa svarbiu veiksniu planuojant atostogas, nes jos veikia tiek saugumo vertinimą, tiek kelionės kainą. OECD pažymi, kad įtampa Artimuosiuose Rytuose trikdo kelionių srautus, kelia logistikos kaštus ir mažina dalies keliautojų pasitikėjimą.

    Tokiose situacijose dažnėja trumpesnės išvykos, renkamasi labiau pažįstamos kryptys ir atidžiau lyginamos atšaukimo sąlygos. Turizmo paslaugų teikėjams tai reiškia poreikį planuoti sezonus lanksčiau ir greičiau reaguoti į paklausos pokyčius.

    „Tai reiškia pritaikyti pandemijos ir konfliktų pamokas, stiprinti pasirengimą krizėms ir valdyti lankytojų srautus taip, kad turizmas kurtų ilgalaikę naudą“, – sakė OECD generalinis sekretorius Mathias Cormann.

    Ekstremalūs orai tampa norma

    Karščio bangos, miškų gaisrai, audros ir ciklonai vis dažniau lemia, kada ir kur keliaujama. Dėl to kryptys vis labiau integruoja rizikos vertinimą į turizmo planavimą: nuo perspėjimo sistemų iki aiškių evakuacijos ir pagalbos protokolų.

    Praktikoje tai reiškia daugiau realaus laiko pranešimų turistams, daugiakalbes skubios informacijos priemones ir investicijas į atsparesnę infrastruktūrą. Miestai taip pat ieško sprendimų karščiui suvaldyti, pavyzdžiui, plėtoja vėsinamas viešas erdves ir pritaiko kultūros objektus lankytojams per kaitrą.

    Atsakingas turizmas iš nišos tampa taisykle

    OECD pabrėžia, kad augantis turizmas turi duoti apčiuopiamą naudą vietos bendruomenėms, o ne vien didiesiems tinklams. Todėl vis dažniau kalbama apie vietos verslų skatinimą, sertifikavimo schemas ir bendruomeninį turizmą, kai dalis vertės lieka regione.

    Kartu plinta priemonės, skirtos suvaldyti perteklinius srautus: turistiniai mokesčiai, ribojimai, bilietai konkrečiam laikui ir aktyvesnė antrojo pasirinkimo miestų bei ne sezono kelionių reklama. Keliautojams tai reiškia daugiau planavimo, bet ir aiškesnes taisykles bei saugesnę patirtį.

    Ekspertai prognozuoja, kad 2026 metų kelionių kryptys konkuruos ne tik kainomis, bet ir gebėjimu užtikrinti stabilumą: greitą informavimą, lankstų aptarnavimą ir atsakingą poveikio aplinkai bei vietos gyvenimui valdymą.