CP v2

Tag: Oksalatai

  • Špinatai po didinamuoju stiklu: mitai apie geležį ir paslėpta tiesa apie oksalatus

    Špinatai daugeliui tapo sveikos mitybos simboliu, tačiau apie juos vis dar sklando klaidinančių įsitikinimų. Dažniausias mitas siejamas su geležimi: špinatuose jos yra, bet ne tiek, kiek ilgus metus buvo kartojama populiariojoje kultūroje.

    Svarbu ir tai, kad špinatuose esanti geležis yra neheminė, todėl organizmas ją pasisavina prasčiau nei heminę geležį iš mėsos ar žuvies. Geležies pasisavinimą lemia visas valgis: vieni produktai ją didina, kiti gali slopinti.

    Ar špinatai tik apie geležį?

    Špinatai vertingi ne vien dėl geležies. Jie suteikia vitamino K, folatų, beta karoteno, vitamino C, taip pat kalio, magnio ir skaidulų, kurios svarbios žarnyno veiklai ir sotumo jausmui.

    Žalieji lapai išsiskiria ir antioksidantais, ypač liuteinu bei zeaksantinu, kurie siejami su regėjimo apsauga. Dėl to špinatai dažnai rekomenduojami kaip dalis įvairios, daržovėmis turtingos mitybos.

    Oksalatai: kada tai tampa problema?

    Špinatuose yra oksalatų, dar vadinamų oksalo rūgšties druskomis. Virškinamajame trakte jie gali jungtis su kalciu ir sudaryti sunkiau tirpius junginius, todėl daliai žmonių tai aktualu dėl mineralų pasisavinimo ar polinkio į tam tikro tipo inkstų akmenligę.

    Praktikoje daugeliui sveikų žmonių saikingas špinatų vartojimas problemų nesukelia, ypač jei mityba įvairi. Didesnę reikšmę turi bendras oksalatų kiekis racione, skysčių vartojimas ir individualūs sveikatos veiksniai.

    Su kuo derinti, kad būtų naudingiau?

    Dažnai patariama špinatus valgyti su vitamino C šaltiniais, nes vitaminas C gali padėti geriau pasisavinti neheminę geležį. Dėl to špinatus verta derinti su citrina, paprika, petražolėmis ar kitais vitamino C turtingais produktais.

    Taip pat minimas derinimas su kalcio turinčiais produktais, nes kalcis gali sumažinti dalies oksalatų pasisavinimą. Vis dėlto reikia prisiminti, kad kalcis tuo pačiu gali mažinti geležies pasisavinimą, todėl svarbiausia balansas ir visos dienos mitybos kontekstas.

    Galiausiai verta atskirti pačius špinatus nuo priedų: daržovė yra mažai kaloringa, tačiau patiekalą smarkiai išaugina riebūs padažai, grietinėlė ar dideli sūrių kiekiai. Norint sveikesnio rezultato, padeda paprastesnis paruošimas ir daugiau daržovių lėkštėje.

  • Nešvaistykite šio piktžolės lapo: įdėkite į kiaušinienę – skonis nustebins labiau nei špinatai

    Rūgštynlapis rūgtis, dar vadinamas keliuotuoju rūgčiu, daugeliui sode ar darže asocijuojasi su įkyriu augalu, kurį norisi kuo greičiau išrauti. Tačiau jauni šio laukinio augalo lapai yra valgomi ir gali tapti netikėtu atradimu virtuvėje, ypač ruošiant patiekalus su kiaušiniais.

    Švelniai aštrokas, gaivus skonis dažnai lyginamas su ridikėlių lapais ar rukola, todėl jis gali pakeisti įprastus žalumynus. Jei pabodo kiaušinienė su špinatais, jauni rūgčio lapai suteikia kitokį, ryškesnį charakterį, neužgoždami kiaušinių skonio.

    Kur jo ieškoti ir kaip atpažinti

    Šis augalas dažniausiai auga drėgnesnėse vietose: pievose, pakelėse, melioracijos griovių pašlaitėse, laukų pakraščiuose ar prie vandens telkinių. Jam būdingas stiebas su aiškiais sustorėjimais, primenančiais kelio sąnarius, o lapai pailgi ir kai kam primena rūgštynes.

    Renkant maistui svarbu neapsigauti ir neimti augalų iš užterštų vietų. Pakelės, grioviai šalia intensyvaus eismo ar purškiamų laukų gali būti netinkami dėl susikaupiančių teršalų.

    Kaip naudoti kiaušinienei ir kitiems patiekalams

    Paprasčiausias būdas yra į kiaušinienę įmaišyti smulkintų jaunų lapelių pačioje pabaigoje, kad jie tik lengvai suvystų. Taip išlieka gaivumas, o aštroka nata gerai dera su kiaušinių riebumu.

    Švieži lapai taip pat tinka šaltiems padažams, sumuštinių užtepėlėms ar salotoms, ypač jei norisi aštresnio žalio akcento. Kai kas juos naudoja ir glotnučiuose, tačiau tada skonis būna ryškesnis, todėl verta pradėti nuo mažo kiekio.

    Ką svarbu žinoti dėl saugumo

    Valgant laukinius augalus galioja bendra taisyklė: rinkti tik tada, kai esate tikri dėl identifikavimo, ir tik iš švarių vietovių. Maistui labiausiai tinka jauni lapai ir ūgliai, nes senesnės dalys tampa kietesnės ir mažiau malonios.

    Taip pat verta saikingai vartoti, nes kai kuriuose laukiniuose lapiniuose augaluose gali būti oksalatų. Žmonėms, turintiems polinkį į inkstų akmenligę, ypač svarbu nepadauginti ir pasitarti su gydytoju, jei tokie produktai racione atsiranda dažnai.

    Pastaraisiais metais valgomi laukiniai augalai vėl grįžta į madą: juos renkasi norintys mažiau švaistyti, įvairesnio raciono ir ryškesnių skonių. Vis dėlto pagrindinis principas išlieka paprastas: geriau mažiau, bet saugiai ir užtikrintai.

  • Szczawienė sriuba be kiaušinio? Mokslas paaiškina, kodėl tai svarbu ir kam geriau vengti

    Rūgštynės daugeliui primena pavasarį ir klasikinę rūgštynių sriubą, kuri dažniausiai patiekiama su kiaušiniu ar pieno produktais. Toks derinys nėra vien tradicija – jis turi aiškų mitybinį pagrindą, susijusį su rūgštynėse esančiomis medžiagomis.

    Rūgštynės vertinamos dėl vitaminų ir mineralų, tačiau kartu jos turi ir junginių, galinčių kelti problemų, jei jų vartojama per daug. Dėl to specialistai dažnai pataria šį augalą valgyti saikingai ir apgalvotai, ypač žmonėms, turintiems tam tikrų sveikatos sutrikimų.

    Kuo naudingos rūgštynės?

    Rūgštynėse yra vitamino C, kuris svarbus imuninei sistemai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Taip pat jis prisideda prie kolageno sintezės ir gali pagerinti augalinės kilmės geležies įsisavinimą, kas aktualu žmonėms, kurie mažiau valgo mėsos.

    Šiame augale randama ir geležies, reikalingos hemoglobino gamybai, todėl jos trūkumas siejamas su silpnumu, nuovargiu ir prastesne koncentracija. Vis dėlto svarbu žinoti, kad augalinė geležis įsisavinama prasčiau, tad vien rūgštynės šios problemos neišsprendžia.

    Rūgštynės suteikia skaidulų, kurios palaiko žarnyno veiklą ir gali padėti ilgiau jaustis sotiems. Jose yra ir kalio bei magnio, prisidedančių prie raumenų funkcijos ir normalaus organizmo skysčių balanso.

    Kodėl jos dažnai valgomos su kiaušiniu ar pieno produktais?

    Pagrindinė priežastis – rūgštynėse esantys oksalatai, dar vadinami oksalo rūgšties druskomis. Šie junginiai gali jungtis su kalciu ir sudaryti netirpius kristalus, todėl daliai žmonių didelis oksalatų kiekis mityboje laikomas nepalankiu.

    Kai prie patiekalo pridedama kalcio šaltinių, pavyzdžiui, kiaušinis, grietinė ar jogurtas, dalis oksalatų virškinamajame trakte susijungia su kalciu. Dėl to jų mažiau įsisavinama, o tai laikoma priežastimi, kodėl klasikiniai deriniai praktikoje pasiteisino.

    Kas turėtų būti atsargesni?

    Daugumai sveikų žmonių saikingos rūgštynių porcijos problemų nesukelia, ypač jei mityba įvairi ir vartojama pakankamai skysčių. Vis dėlto svarbiausia yra dažnis ir kiekis, nes būtent reguliarus gausus vartojimas didina rizikas.

    Ypatingo atsargumo dažniausiai reikia žmonėms, kuriems yra buvę kalcio oksalato inkstų akmenų, taip pat sergantiems sunkiomis inkstų ligomis ar turintiems kalcio apykaitos sutrikimų. Jei yra lėtinių virškinamojo trakto problemų ar vartojami specifiniai vaistai, rūgštynių įtraukimą į racioną verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Praktiškai geriausia laikytis paprastos taisyklės: rinktis sezonines porcijas, nevalgyti rūgštynių kasdien ir derinti jas su subalansuotu patiekalu. Taip galima išlaikyti jų skonį ir naudą, kartu sumažinant galimus nepageidaujamus poveikius.

  • Pavasarinis detoksas su rūgštynėmis? Gydytojai įspėja apie riziką inkstams ir skrandžiui

    Rūgštynės pavasarį daugeliui tampa lengvu pasirinkimu sriuboms ir vadinamajam detoksui, tačiau gydytojai primena, kad ši žaluma tinka ne visiems. Nors lapuose yra vitamino C ir kitų mikroelementų, pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas oksalatams ir rūgštims, kurios kai kuriems žmonėms gali sukelti nemalonių pasekmių.

    Didžiausia rūgštynių rizika siejama su oksalo rūgštimi ir jos druskomis – oksalatais. Šios medžiagos natūraliai randamos daugelyje augalų, tačiau gausesnis jų kiekis mityboje gali didinti kalcio oksalato kristalų susidarymo tikimybę, o tai siejama su inkstų akmenlige. Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, kuriems akmenligė jau buvo diagnozuota arba yra buvę pasikartojančių epizodų.

    Kada rūgštynės gali pakenkti?

    Rūgštynių rūgštumas gali dirginti virškinamąjį traktą, todėl jų reikėtų vengti arba stipriai riboti, jei vargina padidėjęs skrandžio rūgštingumas, refliuksas, gastritas ar skrandžio opa. Daliai žmonių tokie produktai gali sustiprinti rėmenį, pilvo skausmus ar deginimo pojūtį.

    Atskirai minimos ir būklės, susijusios su šlapimo rūgšties apykaita, pavyzdžiui, podagra, nors oksalatai nėra tas pats, kas purinai. Vis dėlto sergant lėtinėmis ligomis ar turint specifinių mitybos rekomendacijų, prieš dažniau įtraukiant rūgštynes verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Kaip valgyti saugiau?

    Jei rimtų sveikatos problemų nėra, rūgštynės gali būti mitybos dalis, tačiau svarbiausia – saikas ir kontekstas. Specialistai pabrėžia, kad vadinamasis detoksas dažniausiai yra marketingo terminas, o realų „detoksikacijos“ darbą kasdien atlieka kepenys ir inkstai, kuriems svarbiausia subalansuota mityba ir pakankamas skysčių kiekis.

    Rūgštynių patiekalus verta derinti su kalcio šaltiniais, pavyzdžiui, raugintais pieno produktais, nes kalcis žarnyne gali surišti dalį oksalatų ir mažinti jų pasisavinimą. Taip pat svarbu rinktis jaunesnius lapus, nes augalui bręstant oksalatų kiekis gali didėti, o porcijas laikyti nedideles.

    Dar vienas praktiškas patarimas – gerti pakankamai vandens, ypač jei mityboje pasitaiko daugiau oksalatų turinčių produktų. Pakankamas skysčių kiekis didina šlapimo tūrį ir gali mažinti kristalų susidarymo tikimybę, o tai aktualu žmonėms, linkusiems į akmenligę.

    Galiausiai, jei po rūgštynių patiekalų kartojasi rėmuo, skrandžio skausmas, atsiranda šlapinimosi diskomfortas ar anksčiau buvo inkstų akmenų, tai ženklas peržiūrėti racioną. Tokiais atvejais saugiausia sprendimą priimti ne pagal pavasario madą, o pagal individualią sveikatos situaciją.

  • Rabarbaro sezonas įsibėgėja: štai ką jis iš tiesų daro jūsų organizmui ir kada geriau vengti

    Rabarbaras pavasarį dažnai grįžta į virtuvę kaip pyragų, kompotų ar uogienių žvaigždė, tačiau mitybos požiūriu tai kur kas daugiau nei rūgštus deserto priedas. Jo stiebai turi mažai energinės vertės, o kartu suteikia skaidulų ir biologiškai aktyvių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.

    Šviežiuose rabarbaro stiebuose yra vitamino K, taip pat nedideli kiekiai vitamino C ir įvairių mineralų, įskaitant kalį bei manganą. Dėl skaidulų rabarbaras gali prisidėti prie geresnės žarnyno veiklos ir ilgesnio sotumo jausmo, ypač jei valgomas su baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu.

    Rausvą spalvą suteikiantys augaliniai pigmentai yra antocianinai, priklausantys flavonoidams, o rabarbare aptinkami ir kiti polifenoliai. Šie junginiai siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš veiksnių, didinančių lėtinių ligų riziką.

    Vis dėlto rabarbaro nauda dažnai pranyksta, kai jis gausiai saldinamas. Kompotas ar pyragas su dideliu cukraus kiekiu reikšmingai padidina patiekalo kaloringumą, todėl norint išlaikyti lengvesnį profilį verta rinktis mažiau cukraus, saldinti vaisiais arba naudoti saikingas alternatyvas.

    Kaip keičiasi vertė kaitinant?

    Terminis apdorojimas sumažina vitamino C kiekį, nes jis jautrus karščiui, tačiau skaidulos išlieka, o dalis polifenolių gali išlikti gana stabili. Kepimas taip pat sušvelnina rabarbaro rūgštumą, todėl jis dažnai būna lengviau toleruojamas jautresnį skrandį turintiems žmonėms.

    Norint išsaugoti daugiau maistinių medžiagų, rabarbarą verta kepti trumpiau ir žemesnėje temperatūroje, o indą pridengti, kad neišsausėtų. Tokį rabarbarą patogu derinti su koše ar varške, taip subalansuojant patiekalą ir išvengiant perteklinio saldinimo.

    Kada rabarbarą reikėtų riboti?

    Rabarbaras natūraliai turi oksalatų, kurie kai kuriems žmonėms gali būti aktualūs dėl inkstų akmenų rizikos, ypač jei jų mityboje oksalatų apskritai daug. Svarbu prisiminti ir tai, kad valgomi yra stiebai, o rabarbaro lapai netinka maistui.

    Jei turite inkstų ligų, esate linkę į inkstų akmenligę ar turite specifinių mitybos apribojimų, dėl rabarbaro kiekio racione verta pasitarti su gydytoju ar dietologu. Daugumai žmonių saikingai vartojamas rabarbaras gali būti sezoninis būdas paįvairinti racioną skaidulomis ir augaliniais junginiais.

  • Rabarbaras vėl ant stalo: nauda stebina, bet viena pacientų grupė turi griežtai riboti

    Rabarbaras vėl ant stalo: nauda stebina, bet viena pacientų grupė turi griežtai riboti

    Sezoninis, bet dažnai nuvertinamas

    Rabarbaras Lietuvoje dažniausiai atsiduria pyraguose ir kompotuose, tačiau botaniškai tai daržovė. Jis vertinamas dėl ryškaus skonio ir palyginti mažo kaloringumo, todėl tinka lengvesniems desertams ar užkandžiams.

    Maistiniu požiūriu rabarbarų stiebuose yra skaidulų, taip pat vitamino K ir įvairių antioksidacinių junginių. Vis dėlto daug kas priklauso nuo paruošimo, nes gausūs cukraus kiekiai kompotuose ar uogienėse greitai panaikina sveikatai palankų efektą.

    Kokia rabarbaro nauda?

    Skaidulos gali prisidėti prie normalios virškinimo sistemos veiklos ir ilgiau suteikti sotumo jausmą. Dėl didelio vandens kiekio rabarbaras taip pat gali būti sezoninis pasirinkimas, padedantis palaikyti skysčių balansą.

    Rabarbaruose aptinkami polifenoliai ir kiti antioksidantai, siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tokie junginiai plačiau nagrinėjami širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos kontekste, tačiau kasdienėje mityboje svarbiausia yra bendras raciono kokybės vaizdas.

    Rabarbaras turi palyginti mažai natūralių cukrų, o jo rūgštumas dažnai kompensuojamas saldikliais. Norint išlaikyti palankesnį profilį, verta rinktis mažiau saldintus patiekalus arba rabarbarą derinti su natūraliai saldesniais vaisiais.

    Kada rabarbaras gali pakenkti?

    Pagrindinis rizikos veiksnys yra oksalatai, dar vadinami oksalo rūgštimi. Šios medžiagos gali prisidėti prie kalcio oksalato akmenų susidarymo, todėl daliai žmonių rabarbaras nėra neutralus pasirinkimas.

    Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, kuriems diagnozuota inkstų akmenligė arba yra buvę pasikartojančių inkstų akmenų epizodų. Tokiais atvejais rabarbaro kiekį verta aptarti su gydytoju ar dietologu, ypač jei racione ir taip netrūksta oksalatų turinčių produktų.

    Rizika didėja, jei rabarbaras valgomas dažnai ir didelėmis porcijomis, o kartu suvartojama mažai skysčių. Praktikoje tai reiškia, kad sveikiems žmonėms retkarčiais suvalgytas rabarbarų pyrago gabalėlis paprastai problemų nesukelia, tačiau sistemingas persivalgymas nėra gera idėja.

    Liščių nevalgykite

    Maistui tinka rabarbaro stiebai, o lapai nėra valgomi. Juose oksalatų koncentracija didesnė, todėl lapų vartojimas gali būti pavojingas sveikatai.

    Jei rabarbarą ruošiate namuose, saugiausia naudoti tik nuplautus, nuluptus ar gerai nuvalytus stiebus ir vengti receptų, kuriuose siūloma panaudoti lapus. Taip pat verta prisiminti, kad sveikesnis pasirinkimas yra mažiau saldinti patiekalai.

  • Rabarbaras – ne vaisius, o supermaistas: dietologai paaiškino, kam jis tinka ir kam ne

    Rabarbaras botaniškai yra daržovė, nors virtuvėje dažnai naudojamas kaip vaisius dėl ryškaus, rūgštaus skonio. Dažniausiai valgomi mėsingi lapkočiai, o sezonas įprastai trunka nuo balandžio iki birželio, kai stiebai būna švelniausi ir aromatingiausi.

    Svarbiausia taisyklė – valgyti tinka tik lapkočiai. Rabarbarų lapuose susikaupia gerokai daugiau oksalatų, todėl jų vartojimas gali sukelti apsinuodijimo simptomus ir papildomai apkrauti inkstus.

    Kaloringumas nedidelis: 100 gramų rabarbarų turi apie 15 kilokalorijų, o didžiausias privalumas yra skaidulos, ypač pektinai. Dėl to rabarbaras gali padėti didinti patiekalo tūrį ir sotumą, tačiau nauda greitai išnyksta, jei rūgštumas kompensuojamas dideliais cukraus kiekiais.

    Rabarbaruose taip pat aptinkama polifenolių ir kitų bioaktyvių junginių, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Tyrimuose dažniau nagrinėjami koncentruoti ekstraktai, todėl rabarbarą verta vertinti kaip sezoninį maisto produktą, o ne kaip vaistą.

    Kai kurie duomenys rodo galimą poveikį cholesterolio rodikliams, kai rabarbarų skaidulos vartojamos tikslingai ir pakankamu kiekiu. Vis dėlto tai nėra pagrindas rabarbarą laikyti natūraliu vaistu nuo padidėjusio cholesterolio, ypač jei mityba apskritai nesubalansuota.

    Kas gali sukelti problemų?

    Rabarbaruose yra oksalatų, todėl jautresniems žmonėms didesni kiekiai gali dirginti virškinamąjį traktą. Jei vargina dažnas viduriavimas, yra žarnyno uždegiminių ligų ar inkstų akmenligės rizika, rabarbarus verta vartoti saikingai ir stebėti savijautą.

    Rabarbaruose aptinkami antrachinonai siejami su laisvinamuoju poveikiu, nes gali skatinti žarnyno peristaltiką. Dėl to kai kuriems žmonėms rabarbarai tinka kaip lengvas skaidulų šaltinis, o kitiems gali sukelti diskomfortą, ypač suvalgius daugiau.

    Kaip paruošti, kad būtų švelniau?

    Praktiškiausia rabarbarus trumpai troškinti, virti ar kepti, nes taip jie tampa švelnesni ir mažiau rūgštūs. Jei rabarbarai verdami vandenyje, dalis nepageidaujamų junginių pereina į nuovirą, todėl jį galima nupilti, ypač gaminant tyrę ar padažą.

    Kompotas reikalauja daugiau saiko, nes nuoviras išgeriamas kartu su tuo, kas išsiskyrė virimo metu. Tokį gėrimą geriau laikyti proga, o ne kasdieniu vandens pakaitalu, ypač jei į jį dedama daug cukraus.

    Subalansuotas pasirinkimas – rabarbarus derinti su kalcio turinčiais produktais, pavyzdžiui, jogurtu, kefyru, pienu ar varške. Kalcis gali surišti dalį oksalatų virškinamajame trakte, todėl rabarbarai su natūraliu jogurtu ar koše dažnai yra praktiškesnis variantas nei itin saldūs desertai.

    Virtuvėje rabarbarai tinka ne tik pyragams ar trupiniuočiams: iš jų gaminami padažai, čatniai, kurie dera su paukštiena, kiauliena, paštetais ir sūriais. Rūgštelė padeda subalansuoti riebesnius patiekalus ir suteikia gaivumo, todėl rabarbarų sezonu verta išbandyti ne vien saldžius receptus.

  • Gerkite tik 2/3 stiklinės per dieną: rabarbarų sultys žada lengvesnį virškinimą ir naudą akims

    Rabarbarai daugeliui vis dar siejasi su pyragais ar kompotu, tačiau botanikos požiūriu tai daržovė, kurios valgomi stiebai. Jie yra mažai kaloringi ir turi skaidulų, o taip pat įvairių vitaminų bei mineralų, dėl kurių rabarbarai dažnai pristatomi kaip naudingas pavasario sezono pasirinkimas.

    Maistinė vertė priklauso nuo veislės ir paruošimo, tačiau patys rabarbarų stiebai paprastai yra lengvas produktas. Svarbu tai, kad rabarbarai turi skaidulų, kurios prisideda prie normalesnės žarnyno veiklos, o tai ypač aktualu žmonėms, kuriuos vargina vidurių užkietėjimas ar lėtesnis virškinimas.

    Rabarbaruose taip pat yra antioksidantinių junginių, kurie siejami su apsauga nuo oksidacinio streso ir uždegiminių procesų organizme. Be to, ši daržovė turi vitaminų, kurie prisideda prie normalios odos būklės ir regėjimo funkcijos palaikymo, nors stebuklingų pokyčių vien nuo vieno produkto tikėtis nereikėtų.

    Kam rabarbarų sultys gali netikti?

    Rabarbarai išsiskiria oksalatais, todėl jautresniems žmonėms jų perteklius gali kelti nepageidaujamų pasekmių. Jei žmogus turi polinkį į inkstų akmenligę ar laikosi gydytojo rekomenduotos mažo oksalatų kiekio dietos, rabarbarų kiekį verta aptarti su medikais.

    Dar viena praktinė detalė, apie kurią dažnai pamirštama: rabarbarų lapai nėra valgomi, nes juose esančių medžiagų koncentracija gali būti pavojinga. Maistui tinka tik stiebai, o per didelis sulčių kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti vidurius laisvinantį poveikį.

    Kiek gerti ir kaip pasigaminti?

    Rabarbarų sultys dažnai pasirenkamos dėl paprasto paruošimo: nuplauti stiebus, pašalinti lapus, supjaustyti gabalėliais ir išspausti sulčiaspaude ar sulčiaspaudei pritaikytu smulkintuvu. Kadangi sultyse mažiau skaidulų nei valgant visą produktą, daliai žmonių naudingiau rabarbarus įtraukti ir į patiekalus, pavyzdžiui, troškinius ar desertus su mažiau cukraus.

    Saiko principas čia svarbiausias: kasdieniam vartojimui dažnai minima maždaug 2/3 stiklinės porcija, kad būtų išvengta per stipraus poveikio virškinimui. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar jaučiate neįprastus simptomus, saugiausia pirmiausia pasitarti su šeimos gydytoju.