Tag: Oksfordo universitetas

  • Mokslininkai: seniausi bučinio pėdsakai siekia apie 4 500 metų – jie rasti Mezopotamijos tekstuose

    Mokslininkai: seniausi bučinio pėdsakai siekia apie 4 500 metų – jie rasti Mezopotamijos tekstuose

    Mokslininkai teigia aptikę seniausius iki šiol žinomus rašytinius bučinio pėdsakus: iš senovės Mezopotamijos išlikę tekstai leidžia manyti, kad žmonės bučiavosi jau prieš maždaug 4 500 metų. Juose bučiniai aprašomi kaip meilės, geismo, prisirišimo ir artumo ženklas – panašiai kaip ir šiandien.

    Tokią išvadą, apie kurią rašo „ZME Science“, pateikė Kopenhagos universiteto ir Oksfordo universiteto tyrėjai. Jie peržiūrėjo ir iš naujo įvertino dantiraščiu užrašytus tekstus, išlikusius ant molinių lentelių.

    Iki šio darbo seniausiais rašytiniais romantinio bučiavimosi liudijimais buvo laikomi Pietų Azijos šaltiniai, siejami su laikotarpiu apie 1500 metus prieš mūsų erą. Tačiau Mezopotamijos tekstai šią ribą, mokslininkų vertinimu, pastumia maždaug tūkstančiu metų atgal.

    Tyrėjai pabrėžia, kad bučinys senovėje nebuvo atsitiktinis gestas: kai kuriuose šaltiniuose jis figūruoja ir kaip intymumo, ir kaip socialinių normų ribų ženklinimo dalis. Tai leidžia geriau suprasti, kaip ankstyvosios civilizacijos suvokė santykius ir artumą.

    Bučiniai – nuo dievų iki kasdienybės

    Pasak tyrėjų, patys seniausi aiškūs bučinio paminėjimai aptinkami tekstuose iš laikotarpio apie 2500 metus prieš mūsų erą. Tarp jų – mitologinės istorijos, kuriose bučiniai siejami su intymiais ryšiais tarp dievybių.

    Vėlesniuose dokumentuose bučinio tema tampa žemiškesnė: jis minimas kaip romantiškų sutuoktinių santykių dalis. Vis dėlto, sprendžiant iš aprašymų, šis gestas neapsiribojo vien seksualumu.

    Tekstai rodo, kad bučiniai galėjo būti naudojami ir šeimoje ar draugystėje. Pavyzdžiui, motinos taip galėjo reikšti švelnumą vaikams, o draugai – artumą ir prieraišumą.

    Kai bučinys turėjo pasekmių

    Kai kurie šaltiniai leidžia manyti, kad bučinys galėjo turėti ir socialinių bei teisinių pasekmių. Viename dokumente, siejamame su laikotarpiu apie 1800 metus prieš mūsų erą, aprašoma ištekėjusi moteris, kuriai grėsė įsivelti į neleistinus santykius su kitu vyru.

    Kitas tekstas mini moterį, įsipareigojančią vengti tam tikro vyro ir atsisakančią ne tik bučinių, bet ir lytinių santykių. Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad emocinė ir socialinė bučinio reikšmė buvo gerai suprantama.

    Ir mažiau romantiška pusė – ligos

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į praktinę, mažiau romantišką bučiavimosi pusę: tiesioginis kontaktas lūpomis galėjo palengvinti mikroorganizmų – virusų ir bakterijų – perdavimą.

    Senovės Mezopotamijos medicininiuose tekstuose minima liga, vadinama buʾshanu, kurios aprašymuose pasirodo pūslelės ir pakitimai burnos bei gerklės srityje. Tyrėjai pastebi panašumų į pūslelinės infekcijos simptomus, tačiau pabrėžia, kad vienareikšmiškai nustatyti, apie kokią ligą kalbama, negalima.

    Tokius medicininius aprašymus reikia vertinti atsargiai, nes to meto medicina buvo glaudžiai susijusi su religiniais įsitikinimais ir kitokiu žmogaus kūno aiškinimu. Dėl to terminai ir simptomų interpretacijos gali neatitikti šiuolaikinės medicinos logikos.

    Tyrėjai kelia ir platesnę prielaidą: bučiniai gali būti dar senesni nei rašytiniai šaltiniai. Kaip argumentą jie mini šimpanzių ir bonobų elgesio tyrimus, rodančius, kad šie primatai bučinius naudoja socialiniame ir seksualiniame kontekste, todėl polinkis bučiuotis galėjo susiformuoti gerokai anksčiau nei pirmosios civilizacijos.

  • „Oxford“ startuolis „Alethio Therapeutics“ pritraukė 80,46 mln. eurų kraujo vėžio terapijoms

    „Oxford“ startuolis „Alethio Therapeutics“ pritraukė 80,46 mln. eurų kraujo vėžio terapijoms

    Iš Oksfordo universiteto išaugusi biotechnologijų bendrovė „Alethio Therapeutics“ užsitikrino 80,46 mln. eurų A serijos investiciją, kurią skirs taikinių pagrindu kuriamoms kraujo vėžio terapijoms.

    Kaip skelbia „EU-Startups“, finansavimo raundas buvo perviršytas, o jį kartu vedė nauji investuotojai „Sofinnova Partners“ ir „RA Capital“, prisijungiant steigiamajam investuotojui „Oxford Science Enterprises“ bei „Cancer Research Horizons“ ir Oksfordo universitetui.

    Kartu su investicija įmonės valdybą papildė „Sofinnova Partners“ vadovaujantis partneris Graziano Seghezzi ir „RA Capital“ atstovas Maxwellas DeNiesas.

    „Alethio Therapeutics“ įkurta 2021 metais kaip Oksfordo universiteto atskiloji įmonė: ją įsteigė profesoriai Adam Mead ir Beth Psaila, dirbantys su mieloproliferacinėmis neoplazmomis (MPN).

    Kuo išsiskiria MPN ir dabartinis gydymas

    Mieloproliferacinės neoplazmos – tai kraujo vėžio grupė, kuriai būdinga nekontroliuojama kraujo ląstelių gamyba. Įmonė mini, kad šioms ligoms siejamos rizikos apima trombozę, kaulų čiulpų randėjimą (mielofibrozę) ir galimą progresavimą į ūminę leukemiją.

    „Alethio Therapeutics“ pabrėžia, kad esamos esminės trombocitemijos (ET) terapijos dažnai yra netaikininės ir naudojamos jau dešimtmečius – pavyzdžiui, hidroksikarbamidas ar interferonas – todėl gali paveikti ir pažeisti sveikas ląsteles.

    Bendrovės tikslas – kurti tikslingas terapijas, kurios selektyviai naikintų ligą palaikančias ląsteles, o ne apsiribotų vien simptomų kontrole.

    Pagrindinis kandidatas – ATX-011

    Įmonės lyderiaujanti programa ATX-011 apibūdinama kaip pirmos savo klasės monokloninis antikūnas, nukreiptas į taikinį G6B ir kuriamas esminei trombocitemijai gydyti.

    „Alethio Therapeutics“ aiškina, kad G6B yra naujas taikinys MPN kontekste: jis išreikštas MPN inicijuojančiose kamieninėse ląstelėse, bet ne sveikose kamieninėse ląstelėse. Taip pat jis aptinkamas megakariocituose ir trombocituose – ląstelėse, susijusiose su tromboze ir progresavimu į mielofibrozę.

    Bendrovė nurodo, kad šie duomenys palaiko ATX-011 potencialą būti naudingam platesnei MPN pacientų grupei, nepriklausomai nuo vadinamosios „driver“ mutacijos. Šiuo metu programa stumiama per IND parengiamuosius tyrimus klinikinės plėtros link.

    Taip pat pranešta, kad ATX-011 ikiklinikiniai duomenys atrinkti žodiniam pristatymui Amerikos hematologų draugijos (ASH) 2026 metų metiniame susitikime.

    Kur bus panaudotas naujas kapitalas

    „Alethio Therapeutics“ teigia kurianti integruotą MPN atradimų ir plėtros platformą ARTEMIS (Advanced Research & Translational Engine for Myeloproliferative Neoplasms), skirtą naujiems ligos veiksniams ir terapiniams kandidatams identifikuoti bei patikrinti.

    Be ATX-011, bendrovė mini ir programą, nukreiptą į mutantinio kalretikulino (CALR) sukeltą ligą – ši, įmonės teigimu, pasitaiko maždaug 30 proc. MPN pacientų.

    Gautas lėšas bendrovė planuoja panaudoti pereidama į klinikinės stadijos įmonės etapą: vesti ATX-011 iki 1/2a fazės studijų užbaigimo esminės trombocitemijos srityje ir ruoštis 3 fazei, taip pat stumti kitus MPN projektus iki IND pateikimo.

  • Oksfordo „FluoRok“ pritraukė 26,64 mln. eurų fluorochemikalams be pavojingo vandenilio fluorido

    Oksfordo „FluoRok“ pritraukė 26,64 mln. eurų fluorochemikalams be pavojingo vandenilio fluorido

    Oksforde įsikūręs chemijos gamybos startuolis „FluoRok“ pritraukė 26,64 mln. eurų A serijos investiciją, kad galėtų didinti fluorochemikalų gamybą nenaudojant itin pavojingo vandenilio fluorido (HF).

    Kaip rašo „EU-Startups“, investicijų raundui vadovavo „Orano Ventures Fund/Supernova Invest“, prisidėjo ir „Bidra Innovation Ventures“, taip pat dalyvavo ankstesni investuotojai, įskaitant „Oxford Science Enterprises“, BGF, GGF, „Volta Energy Technologies“ ir Oksfordo universitetą.

    Bendrovė teigia sukūrusi patentuotą procesą, leidžiantį apeiti tradicinį, šimtmečiais taikomą fluorochemikalų gamybos metodą, kuris remiasi HF. Ši medžiaga laikoma viena pavojingiausių pramonėje naudojamų cheminių medžiagų, o pati tiekimo grandinė yra jautri rizikoms.

    „FluoRok“ sprendimas paremtas mechaniniu aktyvinimu ir bazine chemija: taip fluorą esą galima išgauti iš žemesnės kokybės mineralinių šaltinių ar net fluoridų turinčių pramoninių atliekų, procesą vykdant kontroliuojamomis sąlygomis. Įmonė pabrėžia, kad tam naudojama standartinė pramoninė įranga, todėl sprendimą lengviau sparčiai plėsti.

    Kur naudojami fluorochemikalai

    Fluorochemikalai yra svarbūs kelioms itin didelėms rinkoms – nuo farmacijos ir agrochemijos iki ličio jonų baterijų gamybos. Šiose srityse tokios medžiagos dažnai neturi lengvų pakaitalų, o tiekimas gali būti koncentruotas ir priklausomas nuo rizikingų žaliavų.

    Įmonės teigimu, tradicinė gamyba taip pat priklauso nuo aukšto grynumo fluoršpato, kuris dažnai siejamas su ribota pasiūla ir geopolitiniais veiksniais. Tai, pasak „FluoRok“, kuria ne tik saugos, bet ir kainos bei tiekimo stabilumo iššūkius.

    Kam bus panaudotos investicijos

    „FluoRok“ nurodo, kad šis A serijos raundas viršijo pradinį tikslą ir apėmė ne tik investuotojų lėšas, bet ir maždaug 1,15 mln. eurų dotacijų finansavimą iš „Innovate UK“ per „Investor Partnerships“ programą.

    Startuolis, įkurtas 2022 metais kaip Oksfordo universiteto „spin-out“, teigia jau užbaigęs bandomųjų pajėgumų (pilot) kvalifikacijas ir turintis komercinį pagreitį: produktus, anot bendrovės, validavo daugiau nei dešimt partnerių aštuoniose šalyse.

    Gautą kapitalą įmonė planuoja skirti perėjimui prie pramoninio masto – numatoma statyti demonstracinius pajėgumus reagentams ir baterijų elektrolitų druskoms, plėsti komandą bei gilinti komercines partnerystes.

    Plėtra į baterijas ir atliekų panaudojimą

    Be esamų produktų, „FluoRok“ mini planus didinti platformos pritaikomumą naujos kartos baterijų produktams, įskaitant LiFSI ir FEC.

    Taip pat numatoma vystyti „waste-to-value“ kryptį – fluorintų polimerų atliekas paversti didesnės vertės cheminiais tarpiniais produktais. Bendrovė pažymi, kad vien Europoje kasmet sudeginama daugiau kaip 25 000 tonų tokių atliekų.

    „FluoRok“ vadovas ir įkūrėjas dr. Gabriele Pupo teigė, kad bendrovės tikslas – iš esmės pakeisti, kaip pasaulyje gaminami fluorochemikalai, siekiant saugesnės chemijos ir geresnės ekonomikos.

  • Oksfordo kvantinių technologijų startuolis „QuantrolOx“ pritraukė 12 mln. eurų: ką kuria ir kodėl to reikia

    Oksfordo kvantinių technologijų startuolis „QuantrolOx“ pritraukė 12 mln. eurų: ką kuria ir kodėl to reikia

    Anglijos ir Suomijos ryšius turintis Oksfordo universiteto kvantinių technologijų startuolis „QuantrolOx“ pranešė užbaigęs 12 mln. eurų A serijos investicijų etapą. Investicijų raundui vadovavo ankstyvosios stadijos investuotojas IW Capital, taip pat prisidėjo Europos inovacijų tarybos (EIC) fondas ir „Transpose Capital“.

    Bendrovė, kurios būstinė yra Suomijoje, kuria programinę įrangą, skirtą efektyvesniam kvantinių kompiuterių darbui. Pagrindinis tikslas yra automatizuoti kvantinių sistemų derinimą ir valdymą, kad šie įrenginiai stabiliau veiktų ir būtų lengviau pritaikomi praktikoje.

    „QuantrolOx“ teigimu, vienas didžiausių šiandienos kvantinės kompiuterijos iššūkių yra vadinamasis valdymo ir kalibravimo „butelio kakliukas“. Kvantinė aparatinė įranga yra itin jautri aplinkos trikdžiams, o jos parametrų nustatymas dažnai reikalauja daug laiko ir aukštos kvalifikacijos specialistų.

    Įmonė pabrėžia, kad jos sprendimai sukurti taip, jog galėtų veikti su skirtingomis kvantinės aparatinės įrangos architektūromis. Tai svarbu rinkai, kurioje kartu vystomos įvairios technologinės kryptys, o universaliai pritaikoma valdymo programinė įranga gali sumažinti integracijos kaštus ir paspartinti diegimą.

    Startuolis nurodo, kad tyrimuose buvo parodyta, jog DI pagrindu atliekamas kvantinių įrenginių derinimas gali užtrukti mažiau nei 70 minučių ir pranokti geriausią žmogaus pasiektą rezultatą. Tokie pasiekimai vertinami kaip potenciali priemonė greičiau pereiti nuo laboratorinių eksperimentų prie patikimesnių, pakartojamų kvantinių sistemų.

    „QuantrolOx“ įkūrė vadovas Vishal Chatrath, anksčiau dirbęs „Nokia“, taip pat Oksfordo universiteto mokslininkai ir technologijų kūrėjai, įskaitant profesorių Andrew Briggs, mokslininkę dr. Natalia Ares ir produktų vadovą Dominic Lennon. Bendrovė teigia, kad komandos patirtis apima tiek akademinį kvantinių technologijų pagrindą, tiek praktinį sprendimų kūrimą.

    Gautas lėšas „QuantrolOx“ planuoja skirti komercinės plėtros spartinimui ir veiklos stiprinimui JAV rinkoje. Pasak įmonės, tai turėtų padėti greičiau diegti sprendimus partnerių infrastruktūroje ir plėsti klientų ratą, kai kvantinių technologijų ekosistema pereina į ankstyvos komercijos etapą.

    „Kiekviena pramonės šaka remiasi savo įrankiais ir žmonėmis. „QuantrolOx“ kuria kvantinės pramonės pamatus: mūsų įrankiai industrializuoja kvantinę aparatinę įrangą ir parengia žmones ją valdyti“, – sakė „QuantrolOx“ bendraįkūrėjas ir vadovas Vishal Chatrath.

    Bendrovė taip pat primena, kad ankstesniuose etapuose ją rėmė kiti investuotojai, tarp jų „Hoxton Ventures“, o prie akcininkų yra prisidėjęs ir „Arm“ bendraįkūrėjas Hermann Hauser. Rinkoje tai dažnai vertinama kaip signalas, jog komanda ir technologinė kryptis sulaukia pasitikėjimo iš patyrusių giliųjų technologijų investuotojų.

    Kvantinės kompiuterijos sektoriuje šiandien daug dėmesio skiriama ne tik naujiems procesoriams, bet ir programinės įrangos sluoksniui, leidžiančiam efektyviai valdyti sudėtingas sistemas. Tokie sprendimai kaip automatizuotas kalibravimas gali tapti vienu iš praktinio mastelio augimo veiksnių, nes mažina priklausomybę nuo rankinio, sunkiai standartizuojamo darbo.

  • „OMass Therapeutics“ pritraukė 275 mln. eurų: ką tai reiškia naujiems mažųjų molekulių vaistams

    275 mln. eurų finansavimas

    Jungtinės Karalystės biotechnologijų bendrovė „OMass Therapeutics“, įkurta kaip Oksfordo universiteto atšaka, pranešė užbaigusi 275 mln. eurų C serijos investicijų etapą. Bendrovė teigia, kad finansavimas buvo pertekliškai pasirašytas, o tai dažnai signalizuoja didelę investuotojų paklausą ir pasitikėjimą klinikine strategija.

    Investicijų etapą kartu vedė nauji investuotojai Bain Capital Life Sciences, Forbion ir Novo Holdings. Prie etapo taip pat prisijungė Janus Henderson Investors, SV Health Investors ir Jefferson Life Sciences, o dalyvavimą tęsė ir ankstesni investuotojai, tarp jų Syncona, Oxford Science Enterprises, GV, Northpond Ventures, Sanofi Ventures, British Business Bank bei Oksfordo universitetas.

    Kokius projektus stums į priekį?

    Bendrovė nurodo, kad pagrindinė lėšų dalis bus skiriama pažangiausiai programai OMS1620, kuri kuriama kaip MC2 receptoriaus antagonistas. Šią molekulę planuojama vesti per 2 fazės klinikinius tyrimus, orientuojantis į įgimtą antinksčių hiperplaziją ir nuo AKTH priklausomą Kušingo sindromą.

    „Šis finansavimas sutampa su svarbiu mūsų augimo etapu, kai OMS1620 judame į kliniką, o SLC15A4 inhibitorius ruošiasi sekti iš paskos“, – sakė „OMass Therapeutics“ generalinė direktorė Ros Deegan.

    „Turėdami naujų ir esamų investuotojų palaikymą, įžengiame į kitą fazę su ištekliais, kurie leidžia paversti pasiekimus kliniškai išsiskiriančių vaistų portfeliu pacientams“, – pridūrė ji.

    Platforma ir rinka: kodėl tai svarbu

    „OMass Therapeutics“ 2016 metais įkurta siekiant komercializuoti profesorės Dame Carol Robinson laboratorijoje sukurtus natyviosios masių spektrometrijos tyrimus. Bendrovė akcentuoja savo „OdyssION“ platformą, kuri jungia naujos kartos natyviąją masių spektrometriją, biochemijos metodus ir individualiai pritaikytą cheminę sintezę, kad taikinius būtų galima tirti jų „natūralioje“ biologinėje aplinkoje.

    Pasak bendrovės, toks požiūris turi padėti tiksliau įvertinti vaistinių molekulių sąveikas sudėtingose taikinių ekosistemose ir taip didinti tikimybę, kad kandidatai bus sėkmingi klinikoje. Investuotojams tai ypač aktualu dėl bendros rinkos tendencijos: kapitalas vis labiau telkiamas į platformas ir programas, kurios gali pasiūlyti aiškų diferenciatorių, o ne vieną izoliuotą kandidatą.

    „„OMass“ remiasi patyrusia komanda ir aiškia vizija, kaip sudėtingą biologiją paversti pacientams svarbiais, išsiskiriančiais vaistais“, – sakė Bain Capital Life Sciences atstovas Evano Greifo.

    „Bendrovė šią viziją įgyvendina judėdama su OMS1620 ir plėsdama portfelį endokrinologijoje bei imunologijoje. Matome reikšmingą potencialą pagerinti gydymą pacientams, sergantiems įgimta antinksčių hiperplazija“, – pridūrė jis.

    Bendrovė taip pat planuoja finansuoti ankstesnės stadijos portfelį, įskaitant pirminių klinikinių duomenų generavimą SLC15A4 inhibitoriui, kuris vertinamas dėl vilkligės ir kitų ligų, susijusių su interferono perprodukcija bei patogenine B ląstelių aktyvacija.

    Platesniame kontekste toks finansavimo dydis išryškina 2026 metais išliekantį investuotojų dėmesį Europos terapijų sektoriui, ypač kai kalbama apie kliniškai artėjančias programas ir aiškiai suformuluotą kelią iki 2 fazės rezultatų. Būtent 2 fazės duomenys dažnai tampa lūžio tašku, kai didžiosios farmacijos bendrovės vertina licencijavimo ar įsigijimo galimybes.

  • Oksfordo matematikas sudrebino Partenono paslaptį: optinės iliuzijos galėjo būti mitas

    Oksfordo matematikas sudrebino Partenono paslaptį: optinės iliuzijos galėjo būti mitas

    Kas paneigta naujame tyrime

    Ilgus dešimtmečius Partenonas Atėnuose buvo pristatomas kaip šedevras, kuriame architektai sąmoningai taikė optines korekcijas, kad pastatas plika akimi atrodytų idealiai taisyklingas. Tačiau Oksfordo universiteto matematikas Alainas Goriely teigia neradęs įrodymų, kad šios tariamos iliuzijos iš tiesų veikė taip, kaip aiškinama populiariuose pasakojimuose.

    Mokslininkas analizavo istorinius šaltinius, patikslintus šventyklos matavimus ir pasitelkė matematinius modelius, kad įvertintų, ką realiai turėtų matyti stebėtojas skirtingomis sąlygomis. Jo išvada paprasta: dalis plačiausiai kartojamų aiškinimų apie Partenono „optinius triukus“ gali būti pernelyg supaprastinti arba net klaidingi.

    Viena garsiausių detalių

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra subtiliai išlenktas Partenono stylobatas, tai yra viršutinė šventyklos pakylos dalis, ant kurios stovi kolonos. Skelbiama, kad centrinė pakylos dalis yra kiek pakilusi, o tai esą turėjo „pataisyti“ regėjimą, nes visiškai tiesi linija žmogui būtų atrodžiusi įdubusi.

    A. Goriely skaičiavimai rodo, kad tokio ryškaus iliuzijos efekto, kaip dažnai teigiama, tikėtis nėra pagrindo. Jei iliuzija nėra patikimai atkuriama modeliuose, vien tik tradicinis pasakojimas nebeatrodo pakankamas paaiškinimas, kodėl pakyla iš tiesų turi kreivumą.

    Kolonų forma ir entazė

    Kita iš klasikinės architektūros vadovėlių žinoma tema yra kolonų entazė, tai nedidelis išplatėjimas kolonų viduryje. Dažnai aiškinama, kad be šios korekcijos kolona iš toliau atrodytų per plona ar net įgaubta, todėl graikai specialiai koregavo formą.

    Tyrime pabrėžiama, kad Partenono kolonų išplatėjimas yra labai menkas ir iš įprasto stebėjimo atstumo dažnai sunkiai pastebimas. A. Goriely teigia neradęs pakankamai tvirtų argumentų, kad be šios detalės kolonos tikrai būtų atrodžiusios vizualiai „neteisingos“.

    „Jeigu tariamos iliuzijos nepavyksta pagrįsti nei skaičiavimais, nei patikimais istorinių šaltinių įrodymais, turime atsargiau vertinti teiginį, kad visos šios formos buvo sukurtos tik tam, kad apgautų akį“, – sakė A. Goriely.

    Iš kur atsirado populiarus pasakojimas

    Tyrimas primena, kad dalis įsitikinimų apie „optines korekcijas“ siejama su vėlesniais tekstais ir interpretacijomis, kurios atsirado praėjus šimtmečiams po Partenono pastatymo. Vėliau, kai XIX amžiuje buvo atlikti itin detalūs šventyklos matavimai, šie aiškinimai tapo patrauklūs ir patogūs, todėl lengvai pateko į vadovėlius ir turistinius gidus.

    Mokslininkas nesiūlo išvados, kad Partenono kreivumai yra atsitiktiniai. Greičiau jis kviečia ieškoti kitų paaiškinimų, pavyzdžiui, praktinių sprendimų, susijusių su vandens nutekėjimu, statybos technologijomis, medžiagų elgsena ar sąmoningai pasirinktų estetinių proporcijų, kurios didelę geometrinę masę padaro vizualiai „gyvesnę“.

    Šis darbas atspindi platesnę mokslo tendenciją peržiūrėti seniai kartojamus teiginius, kai atsiranda tikslesni matavimai, geresni modeliai ir galimybė patikrinti populiarias istorijas ne intuicija, o skaičiavimais. Partenono atvejis rodo, kad net plačiai žinomi kultūriniai pasakojimai kartais remiasi ne įrodymais, o tradicija.

  • Mokslininkai įspėja: per karšta arbata ir kava gali didinti vėžio riziką – štai įprotis, kurį keiskite

    Įprotis gerti labai karštą arbatą ar kavą gali būti susijęs su didesne stemplės vėžio rizika, rodo Oksfordo universiteto mokslininkų atlikta didelės apimties analizė. Tyrėjai vertino maždaug 980 000 Jungtinės Karalystės gyventojų duomenis ir ieškojo sąsajų tarp gėrimų temperatūros, vartojimo dažnio bei onkologinių susirgimų.

    Nustatyta, kad žmonėms, kurie savo gėrimus apibūdino kaip geriamus karštus, stemplės vėžio rizika buvo apie 1,7 karto didesnė nei tiems, kurie rinkosi šiltus gėrimus. Tie, kurie gėrė labai karštus gėrimus, riziką turėjo beveik tris kartus didesnę, palyginti su šiltus gėrimus geriančiais dalyviais.

    Tyrimas daugiausia siejamas su plokščialąsteliniu stemplės vėžiu, kuris kai kuriose pasaulio šalyse sudaro didelę dalį šio organo piktybinių navikų atvejų. Aiškios sąsajos tarp gėrimų temperatūros ir stemplės adenokarcinomos mokslininkai nenustatė, todėl pabrėžiama, kad skirtingos stemplės vėžio formos gali turėti nevienodus rizikos veiksnius.

    Rizika didėjo ne tik dėl temperatūros, bet ir dėl vartojimo intensyvumo. Didesni rodikliai buvo fiksuojami ir tarp tų, kurie per dieną išgerdavo šešis ar daugiau karštų gėrimų, palyginti su žmonėmis, kurie jų vartojo mažiau.

    Svarbi detalė ta, kad tyrimo metu tiksli gėrimų temperatūra nebuvo matuojama, todėl vertinimas rėmėsi pačių dalyvių įpročių aprašymu. Vis dėlto ankstesnė tarptautinių ekspertų vertinimo praktika rodo kryptį: gėrimai, kurių temperatūra viršija 65 laipsnius Celsijaus, yra priskiriami prie tokių, kurie tikėtina didina vėžio riziką.

    „Tai didžiausias tokio pobūdžio tyrimas Jungtinėje Karalystėje, kur daugelis žmonių kasdien geria arbatą ir kavą. Jis papildo turimus įrodymus, kad labai karšti gėrimai gali didinti plokščialąstelinio stemplės vėžio riziką“, – sakė tyrimo autorė daktarė Keren Papjė iš Oxford Population Health.

    Mokslininkai galimą mechanizmą sieja su terminiam poveikiui jautria stemplės gleivine. Labai karšti gėrimai gali sukelti pasikartojančius mikropažeidimus, o nuolatinis dirginimas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie piktybinių pakitimų atsiradimo.

    Specialistai nesiūlo atsisakyti arbatos ar kavos, tačiau rekomenduoja koreguoti įprotį, kuris dažnai atrodo nekaltas. Paprasčiausias žingsnis – negerti iš karto po užplikymo ir leisti gėrimui atvėsti iki maloniai šiltos temperatūros.

    Vėžio prevencijos kontekste ekspertai taip pat pabrėžia, kad stemplės vėžio riziką reikšmingai didina rūkymas ir dažnas alkoholio vartojimas. Todėl, net jei gėrimų temperatūra yra vienas iš galimų rizikos veiksnių, didžiausią poveikį bendrai rizikai dažnai daro būtent žalingų įpročių visuma.

    Tyrėjai akcentuoja, kad ateityje reikėtų daugiau darbų, kuriuose būtų tiksliai matuojama gėrimų temperatūra ir vertinamas realus vartojimo elgesys. Tai padėtų aiškiau nustatyti ribą, nuo kurios rizika pradeda pastebimai augti, ir suformuluoti dar tikslesnes rekomendacijas visuomenei.

  • Mokslininkai aptiko po ugnikalniu slypintį metalų telkinį: tai gali pakeisti kasybos ateitį

    Mokslininkai aptiko po ugnikalniu slypintį metalų telkinį: tai gali pakeisti kasybos ateitį

    Aktyvūs ugnikalniai paprastai siejami su grėsme ir katastrofomis, tačiau geologams jie yra ir svarbi žaliavų bei energijos laboratorija. Kylant magmai, giliai po žeme cirkuliuoja itin karšti, sūrūs skysčiai, galintys pernešti ekonomiškai vertingus metalus.

    Varis, cinkas ir švinas dažnai išgaunami ten, kur kadaise veikė ugnikalniai, o vėliau jų „vamzdynas“ sustingo ir tapo lengviau pasiekiamas. Vis dėlto augant paklausai žaliavoms, reikalingoms baterijoms, elektronikai ir elektros tinklams, vis daugiau dėmesio skiriama ir aktyvių sistemų gelmėms.

    Oksfordo universiteto vadovaujama tyrėjų komanda paskelbė, kad po Karibų regione esančiu Soufrière Hills ugnikalniu aptiko galimą metalus nešančių skysčių sankaupą. Šis ugnikalnis paskutinį kartą išsiveržė 2013 metais, o jo gelmės ilgą laiką buvo stebimos dėl vulkaninio aktyvumo.

    „Ugnikalniai yra ne tik geoterminės energijos šaltinis, bet ir gali slėpti metalus, reikalingus šiuolaikinėms technologijoms bei perėjimui prie mažiau taršios energetikos“, – teigiama tyrėjų publikacijoje.

    Didžiausias iššūkis – tokias „paslėptas“ skysčių talpyklas aptikti jų negręžiant. Mokslininkai pasitelkė pasyvią seisminę analizę: išnagrinėjo 1996–2007 metais regione registruotų žemės drebėjimų duomenis, surinktus 23 stebėjimo stotyse.

    Iš tūkstančių signalų buvo lyginamos greitesnės P bangos ir lėtesnės S bangos, o jų sklidimo skirtumai leido sudaryti trimatį ugnikalnio gelmių vaizdą. Toks metodas padeda atskirti, kur yra lydalas, o kur – uolienos, prisotintos skysčio.

    Tyrime aprašyta maždaug 1–1,5 kilometro skersmens zona, esanti apie 2 kilometrus po paviršiumi, kur, mokslininkų vertinimu, gali būti skysčiais turtingas, metalus pernešantis sūrymas. Tai galėtų būti ankstyva būsimo telkinio stadija, kai metalai dar cirkuliuoja skysčiuose, o ne yra susiformavę į „klasikinę“ rūdą.

    „Karšti, itin sūrūs magminės kilmės skysčiai gali pernešti kritiškai svarbius metalus, todėl tokių sankaupų aptikimas turi didelę ekonominę reikšmę“, – rašo autoriai.

    Kol kas tyrimas neatsako, kokių konkrečiai metalų ten daugiausia ir kokios jų koncentracijos, nes tai reikalauja papildomų geofizinių bei geocheminių darbų. Tačiau pati metodika laikoma reikšminga, nes ji leidžia gana tiksliai identifikuoti potencialiai įdomias vietas be invazinių darbų.

    Autoriai taip pat išskyrė ugnikalnio vidinę sandarą: tvirtesnį šerdies segmentą, cirkuliuojančių įkaitusių geoterminių skysčių zonas bei arčiau paviršiaus esantį molio „dangtelį“, susiformavusį dėl skysčių poveikio uolienoms. Toks „vamzdyno“ žemėlapis svarbus ir vulkaninės rizikos vertinimui, ir geoterminės energijos paieškoms.

    Perspektyva teoriškai patraukli: jei ateityje technologijos leistų saugiai pasiekti tokias skysčių sankaupas, metalus būtų galima gauti nelaukiant, kol telkiniai natūraliai „subręs“ per labai ilgą laiką. Vis dėlto gręžimas itin aukštos temperatūros aplinkoje prie aktyvių ugnikalnių tebėra viena sudėtingiausių inžinerinių užduočių, todėl kol kas kalbama apie tyrimų kryptį, o ne artimą pramoninę gavybą.

    Tyrimas publikuotas žurnale Geophysical Research Letters ir pabrėžia, kad seisminė tomografija, paremta natūraliais žemės drebėjimų signalais, gali tapti vienu svarbiausių įrankių vertinant tiek geoterminį potencialą, tiek kritinių metalų išteklius po aktyviais vulkaniniais regionais.

  • DI robotė „Ai-Da“ Oksforde skaitė eiles apie Dantę: kūrėjai atskleidė, kas iš tiesų kelia nerimą

    Poetė ir dailininkė iš metalo

    Humanoidinis robotas menininkas „Ai-Da“ Oksforde surengė viešą pasirodymą, kuriame skaitė eiles, sukurtas pasitelkiant dirbtinis intelektas. Renginys vyko Ashmolean muziejuje Oksfordo universitete, parodos, skirtos Dantės mirties 700 metų sukakčiai, kontekste.

    „Ai-Da“ pristatyta kaip ultrarealistinė humanoidinė sistema, galinti ne tik generuoti tekstą, bet ir kurti vizualųjį meną. Jos pasirodymas buvo sumanytas kaip kūrybinė reakcija į Dantės „Dieviškąją komediją“, kuri tapo vienu iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių kuriant naują tekstą.

    Kaip gimė eilės apie Dantę

    Robotas analizavo Dantės kūrybą ir, remdamasis kalbos rašmenimis, ritmika bei temomis, generavo originalų kūrinį. Tokie sprendimai paprastai remiasi dideliais tekstynais, statistiniais ryšiais tarp žodžių ir modelių gebėjimu atkurti stilių, tačiau pats turinys nėra tiesioginė citatų kopija.

    „Ai-Da“ kūrėjai pabrėžia, kad tokie pasirodymai pirmiausia skirti parodyti, kaip DI sistemos gali atkartoti žmonėms būdingas kūrybos formas. Praktikoje tai kelia ir klausimų dėl autorystės, šaltinių naudojimo bei to, kiek aiškiai auditorijai turi būti atskleista, kas yra žmogaus, o kas algoritmo darbas.

    Kūrėjų žinutė: ne apie robotų žmogiškumą

    Projekto iniciatorius Aidan Melleris teigė, kad „Ai-Da“ tekstų imitacija gali pasirodyti tokia įtikinama, jog klausytojui lengva pamiršti, kad prieš jį ne žmogus. Pasak jo, svarbiausia šio projekto išvada susijusi ne su tuo, kiek robotas tampa panašus į žmogų, o su tuo, kiek žmonių veiksmus galima aprašyti ir atkurti algoritmiškai.

    „Kai klausaisi, gali būti lengva pamiršti, kad bendrauji ne su žmogumi“, – sakė Aidan Melleris.

    Ši mintis atspindi platesnę tendenciją kūrybos rinkoje: DI vis dažniau naudojamas idėjų generavimui, stilistikos imitavimui, vizualinių sprendimų eskizavimui. Kartu vis garsiau diskutuojama apie skaidrumą, kūrėjų teises ir tai, kaip užtikrinti, kad auditorija nebūtų klaidinama dėl turinio kilmės.

    „Ai-Da“ atvejis tampa simboliniu pavyzdžiu, kaip technologijos įžengia į tradiciškai žmogui priskiriamas sritis. Tokie projektai skatina ne tik smalsumą, bet ir poreikį aiškiau apibrėžti taisykles, kai DI generuotas turinys patenka į muziejus, sceną ir viešąją erdvę.

  • Bristolio istorija: antropologė Marija Antonina Čaplicka iš Varšuvos iki Sibiro ir tragiškos pabaigos

    Marija Antonina Čaplicka buvo lenkų kilmės antropologė, kurios karjera XX amžiaus pradžioje klostėsi tarp Varšuvos, Londono ir Oksfordo, o ryškiausias jos darbas siejamas su Sibiro tautų tyrimais. Nors anuomet jos pavardė skambėjo akademinėje ir spaudos erdvėje, šiandien ji dažniau minima kaip primiršta savo laikmečio mokslininkė.

    Ji gimė 1884 metais Varšuvoje, šeimoje, kuri turėjo bajoriškų šaknų, tačiau realios finansinės atramos nebeturėjo. Dėl to jauna moteris anksti pradėjo savarankiškai užsidirbti: dirbo mokytoja, korepetitore, sekretore, lygiagrečiai ieškodama kelių į išsilavinimą.

    Rusijos imperijos valdomoje Lenkijoje moterims kelias į reguliarias universitetines studijas buvo smarkiai ribotas, todėl Čaplicka mokėsi per alternatyvias institucijas ir neformalius akademinius tinklus. Ji lankė paskaitas, dalyvavo mokslo draugijų veikloje, mezgė ryšius su intelektualais ir bandė jėgas literatūroje, tačiau tikras lūžis įvyko gavus stipendiją studijoms užsienyje.

    Kelias į Londoną ir Oksfordą

    1910 metais ji išvyko į Londoną, kur pradėjo studijas London School of Economics, o vėliau persikėlė į Oksfordą ir mokėsi Somerville College, vienoje pažangiausių moterims atviresnių tuo metu veikusių kolegijų. Akademinė aplinka nebuvo lengva, nes dalis universiteto bendruomenės į moterų vietą moksle vis dar žiūrėjo skeptiškai.

    Nepaisant to, 1915 metais ji apgynė antropologijos daktaro laipsnį ir įsitvirtino kaip tyrėja, galinti dirbti su skirtingų regionų šaltiniais. Ypač svarbi tapo jos rusų kalbos kompetencija, leidusi pasiekti britų mokslininkams menkiau prieinamus Sibiro tautų aprašymus ir carinės Rusijos etnografinius tekstus.

    Šią kryptį sustiprino 1914 metais pasirodžiusi jos knyga Aboriginal Siberia, kurioje apibendrinti ir suklasifikuoti to meto duomenys apie Sibiro vietines bendruomenes. Tačiau Čaplicka nenorėjo likti vien archyvų ir bibliotekų tyrėja, todėl ryžosi ekspedicijai į pačius regionus, apie kuriuos rašė.

    Ekspedicija prie Jenisiejaus

    1914 metais ji išvyko į ekspediciją, kurios maršrutas driekėsi per Varšuvą, Maskvą ir Krasnojarską link Jenisiejaus. Kartu keliavo keli bendrakeleiviai, o pagrindinis tikslas buvo rinkti lauko duomenis apie Sibiro tautas, jų kasdienybę, tikėjimus ir socialines struktūras.

    Planus netrukus komplikavo Pirmasis pasaulinis karas: dalis ekspedicijos dalyvių grįžo į Didžiąją Britaniją, o Čaplicka su vienu kolega liko Sibire visai žiemai. Šis laikotarpis tapo vienu produktyviausių jos biografijoje, bet kartu ir fiziškai bei emociškai alinantis.

    Kelionės metu ji fotografavo, rašė etnografinius užrašus, fiksavo matavimus, naudojo fonografą balsams ir dainoms įrašyti, mokėsi vietinių kalbos pagrindų. Ji aprašinėjo bendruomenių papročius, pasakojimus ir bandė pelnyti pasitikėjimą, o tai lauko antropologijoje visada yra esminė tyrimo sąlyga.

    Didelę jos interesų dalį sudarė šamanizmo praktikos, dvasinių kultų struktūra ir klausimai, susiję su šamanų vaidmenimis bendruomenėse. Vėliau ji savo patirtis ir mokslines įžvalgas sujungė į 1916 metais išleistą knygą My Siberian Year, kurioje kelionės pasakojimas persipina su analitiniais komentarais.

    Pripažinimas, kuris neišgelbėjo

    Ekspedicija atnešė Čaplickai viešumo: ji skaitė pranešimus, rašė straipsnius, o spauda domėjosi ir jos drąsa, ir tuo, kaip moteris tyrė „tolimus“ regionus tuo metu vyrų dominuotame moksle. 1916–1918 metais ji dėstė Oksforde, pasakodama studentams apie Vidurio ir Rytų Europos kontekstus bei Sibiro tautas.

    Ji taip pat įsitraukė į moterų teisių klausimus ir rėmė Lenkijos nepriklausomybės siekius, skaitydama viešas paskaitas Didžiojoje Britanijoje. 1919 metais ji lankėsi Lenkijoje ir susitiko su Józefu Piłsudskiu, kuris dėkojo už jos tekstus britų spaudoje.

    1920 metais Karališkoji geografijos draugija jai skyrė Murchisono premiją už nuopelnus tyrinėjant šiaurinį Sibirą. Iš šalies tai atrodė kaip tvirtas profesinis kelias, tačiau po karo akademinės vietos ir finansavimo galimybės tapo dar labiau konkurencingos, o humanitariniams tyrimams dažnai trūko stabilaus rėmimo.

    Galiausiai ji prarado universiteto poziciją, nesugebėjo gauti nuolatinės vietos ar lėšų naujai ekspedicijai, kaupėsi skolos ir asmeniniai sunkumai. 1921 metais Bristolyje, išgyvendama psichologinę krizę, ji nusižudė būdama 36 metų.

    Čaplickos istorija šiandien dažnai aptariama kaip ankstyvosios moterų akademinės karjeros trapumo pavyzdys, kai pripažinimas nebūtinai reiškė institucinį stabilumą. Jos darbai apie Sibiro tautas išlieka svarbūs kaip lauko tyrimų, šaltinių analizės ir XX amžiaus pradžios antropologijos raidos liudijimas.